Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės skundą atsakovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl pažymos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK) 2016 m. liepos 14 d. ekspertizės pažymos Nr. 1EP-131 8.4, 9 papunkčius, rezoliucinės dalies 10 punkto papunkčius 10.1, 10.2, iš dalies 10.3, 10.5.1, 12.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2016 m. kovo 29 d. atliko planinį patikrinimą dėl 2015 m. spalio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. suteiktų aktyviojo gydymo stacionarinių paslaugų, kurių išlaidos apmokamos privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšomis, atitikimo norminiams teisės aktams, medicinos paslaugų kodavimo standartams, ar paslaugos pagrįstai pateiktos Vilniaus TLK apmokėti iš PSDF biudžeto lėšų. Ekspertizės pažymoje atsakovas nusprendė, kad VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – ir RVPL) pažeidė teisės aktus ir žala privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui sudaro 29 451,43 Eur. Atsakovas reikalauja, kad pareiškėjas gydytojo nustatytų ir pacientams diagnozuotą pagrindinės ligos kodą F 10.2 Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas pakeistų į gretutinės ligos kodą F 10.3 Psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būklė. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka. Teigia, kad VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas vadovavosi Ekspertizės pažymoje nurodytais teisės aktais.

Atsakovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 str. 1 p.).

Teismas nustatė, kad Teritorinė ligonių kasa savo valdingus įgaliojimus įgyvendino atlikdama pareiškėjos kontrolės procedūrą (neplaninį patikrinimą), be kita ko, priimdama galutinį kontrolės procedūros aktą – Teritorinės ligonių kasos direktoriaus sprendimą.

Teismas vertino, kad byloje ginčijamuose atsakovo surašyto akto punktuose nėra nurodytos jokios aplinkybės, susijusios su pareiškėjui taikomomis ekonominės sankcijos, administracinėmis nuobaudomis ir kitomis poveikio priemonėmis, todėl minėtuose punktuose suformuotos nuostatos negali būti vertinamos pagal administracinės atsakomybės taikymo principus.

Teritorinių ligonių kasų teisė reikalauti atlyginti žalą reglamentuojama ir specialaus Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 9 punkte, pagal kurį, vadovaudamosi CK ir kitais įstatymais, jos reikalauja iš sveikatos priežiūros įstaigų atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą. Taigi teritorinės ligonių kasos, vykdydamos Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 6, 7 punktuose nustatytas kontrolės funkcijas ir nustačiusios sutarčių, sudarytų su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis, pažeidimus, Sveikatos draudimo įstatymu įpareigotos reikalauti atlyginti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigų PSDF biudžetui padarytą žalą.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjekto įgalinimus turinčios teritorinės ligonių kasos atliktų patikrinimų pagrindu priimami teisės taikymo aktai, kuriais konstatuojamas PSDF biudžeto lėšų įgijimas be teisėto pagrindo fiksuojant faktinius pažeidimus, bylose dėl PSDF biudžetui padarytos žalos atlyginimo, kai į teismą kreipiasi teritorinės ligonių kasos vadovaudamosi Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsniu, nors ir neturi didesnės įrodomosios galios įrodinėjimo procese (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis), yra kontroliuojančio subjekto pagal kompetenciją priimtas teisės taikymo aktas ir jame fiksuoti teisės pažeidimai turi būti paneigiami šalies, kuri ginčija juos buvus, iniciatyva teikiant įrodymus. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl žalos atlyginimo, vertina byloje pateiktus įrodymus, vadovaudamasis įstatymais ir pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2012).

Nagrinėjamu atveju atlikus pareiškėjo patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėjas padarė žalą – 29 451,43 Eur, ir nurodyta šią sumą pervesti į atsakovės sąskaitą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje pareiškėjo ginčijamų atsakovo surašyto akto pagrindą ir akte suformuluotas nuostatas dėl pareiškėjo padarytos žalos, sprendžia, kad byloje pirmiausia turi būti vertinama, ar minėti atsakovo akto punktai gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, t. y. ar jie suteikia, ar panaikina (pakeičia) kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas.

Nustatyta, kad ginčijamame atsakovo surašytame akte iš esmės yra tik konstatuota jo (atsakovo) nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų reikalavimus ir padarė žalą PSDF biudžetui, kurią turi atlyginti, bei pareiškėjas informuotas, jog jei žalos neatlygins, ji bus išieškoma įstatymų nustatyta tvarka. Taigi atsakovo surašytas aktas neturi jokios teisinio privalomumo galios ir prilygsta raginimui savanoriškai (geruoju) atlyginti Teritorinės ligonių kasos nustatytą ir apskaičiuotą PSDF biudžetui padarytos žalos sumą. Nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei Sveikatos sistemos įstatymas, nei kiti Teritorinės ligonių kasos kompetenciją ir funkcijas reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia šiai institucijai teisės PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti, o teritorinė ligonių kasa, pareiškėjui geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyviųjų teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės su civiliniu ieškiniu kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl minėtos žalos priteisimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 išaiškinta, kad tokio pobūdžio atsakovo aktai negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, ir teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vadovaujasi šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktais teisės aktų taikymo išaiškinimais (ABTĮ 13 str. 1, 2 d.).

Teismas konstatavo, jog įvertinus tai, kad pareiškėjo ginčijamais akto punktais nėra keičiama pareiškėjo teisių ir (ar) pareigų apimtis, t. y. jie pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, konstatuotina, jog šie aktai negali būti ABTĮ prasme skųstinais aktais. Šiuo atveju nėra administracinio ginčo, kuris gali būti nagrinėjamas pagal ABTĮ nuostatas. Teritorinės ligonių kasos nustatytos žalos PSDF biudžetui pagrįstumas ir nustatyti pareiškėjo pažeidimai galės būti revizuojami bendrosios kompetencijos teisme, nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo priteisimo, jei dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovas kreipsis į teismą.

III.

Pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015, kuria vadovautasi skundžiamoje nutartyje, teismas nurodo, „jog konkrečiu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į minėtą teisinių santykių tarp Ligonių kasos ir pareiškėjo dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis mišrų pobūdį, reikia įvertinti, ar šis aktas gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, t. y. ar jis suteikia ar panaikina kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas.“ Be to, pažymi, kad yra konkrečių administracinių teismų sprendimų bylose, kuriuose pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė teikė skundus ir jie buvo išnagrinėti iš esmės išsprendus ginčus. Šiuo atveju ginčas yra viešojo administravimo srities. Atsakovo ekspertizės pažyma yra galutinis sprendimas ikiteisminėje stadijoje ir jo pagrindu daugiau nebus rengiama ir priimama kitų galutinių sprendimų. Tai nustatyta ir Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. Nr. 1K-10 įsakymu „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su valstybine ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ (4.10, 64 punktai).

Pareiškėjas ginčija atsakovo veiksmus dėl teisės aktų pažeidimo juos taikant pareiškėjo atžvilgiu, skundas paduotas dėl atsakovo kompetencijos, įgaliojimų ir veiksmų taikant konkrečius teisės aktus (ABTĮ 3 str. 2 d.), o ne žalos dydžio, paskaičiavimo, nes priskaičiuota žala yra atsakovo veiksmų pasekmė, kurios neįmanoma nuginčyti neginčijant atsakovo veiksmų teisėtumo.

Teismas nurodo, kad atsakovas privalės kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo tuo atveju, jeigu pareiškėjas sutinka su ekspertizės pažyma arba jeigu nesutinka, bet neginčija pažymos nustatytu terminu arba teismui atsisakius nagrinėti pareiškėjo skundą. Tačiau pareiškėjo nuomone, tai nelogiška, nes tokiu atveju pareiškėjas bus priverstas atsakovo inicijuotoje civilinėje byloje reikšti priešieškinį (analogišką pateiktam skundui) dėl atsakovo veiksmų, kuris neteismingas bendros kompetencijos teismams. Atsakovo priskaičiuota žala yra tik pasekmė to, kad atsakovas interpretuodamas galiojančius teisės aktus savo naudai, kelia tokius reikalavimus, kurie sukelia neigiamas teisines pasekmes pareiškėjo tiesioginei veiklai teikiant medicinos paslaugas (viešos paslaugos). Pareiškėjas mano, kad ginčas kilo viešojo administravimo srityje, nes skundas paduotas nesutinkant su atsakovo sprendimu (pažyma) šiais aspektais: 1) atsakovas, neteikiantis medicinos paslaugų, galutine ginčo pažyma nustato, kad pažeidžiant teisės aktus gydytojas psichiatras diagnozuoja pacientams ligas neteisingai, nors paciento ligos nustatymas ir diagnozavimas, medicinos dokumentų pildymas yra tik gydytojo psichiatro kompetencija; 2) atsakovas nustato, kad viena iš ligų, nurodytų TLK 10 AM (tarptautiniame ligų klasifikatoriuje) negali būti koduojama kaip pagrindinė, nors tarptautiniame ligų klasifikatoriuje ligos neskirstomos į pagrindines ir nepagrindines; 3) atsakovas reikalauja keisti ligų kodus, ir tuo pačiu keisti gydytojo psichiatro nustatytas ir diagnozuotas ligas; 4) atsakovas reikalaudamas keisti ligos diagnozes reikalauja keisti ir oficialius dokumentus: pacientų statistines korteles — klinikinius (ligos diagnozes ir jų kodus) ir ekonominius duomenis (gydymo įkainiai). Nepakeitus klinikinių duomenų, nėra galimas ekonominių duomenų keitimas. Žalą atsakovas skaičiuoja pagal antrinį reikalavimą keisti ekonominius duomenis. Tam, kad būtų pakeisti oficialūs kortelių ekonominiai duomenys pirmiausia turi būti keičiami įrašai pacientų ligų istorijose (ligos diagnozavimas ir diagnozė ir kt.).

Pareiškėjas pažymi, kad analogiškas šioje byloje iškeltam klausimas buvo spręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. AS63-633/2011 (pareiškėjas VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė, atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa dėl ekspertizės pažymos/protokolo dalies panaikinimo). Teismas pasisakė, kad nagrinėjamos bylos atveju ginčas kilo iš santykių, atsiradusių teritorinei ligonių kasai vykdant viešojo administravimo veiklą, teritorinės ligonių kasos reikalavimas iš sveikatos priežiūros įstaigų atlyginti PSDF biudžetui padarytą žalą (Sveikatos draudimo įstatymo 33 str. 9 p.) yra privalomas sveikatos priežiūros įstaigai ir jai sukuria tiesiogines materialines pasekmes, o toks sprendimas pirmiausia vertinamas pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas. Taigi toks ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsakovu patraukta teritorinė ligonių kasa taip pat sutiko, kad tai yra viešojo administravimo srities ginčas ir turi būti nagrinėjimas administraciniame teisme. Kitas ginčas pagal pareiškėjo skundą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme baigtas iš esmės nagrinėti 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-509-756/2016. Bylos teismingumo klausimas išspręstas Specialiosios teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 6 d. nutartimi byloje Nr. T-72/2016 – nustatyta, kad ginčas teįsimingąs administraciniams teismams.

Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą, prašydamas šią nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

Atsakovas teigia, kad tarp šalių kilusiame ginče vyrauja administraciniai teisiniai santykiai. Pareiškėjas su Vilniaus TLK 2015 m. kovo 27 d. sudarė administracinę sutartį „Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sutartis“ Nr. ST-10-15 (toliau – Sutartis) ir įsipareigojo asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, teikti Sutartimi nustatytomis sąlygomis, o jas teikdama vadovautis teisės aktais, reglamentuojančiais šių paslaugų teikimą ir jų išlaidų apmokėjimą (Sutarties Bendrųjų nuostatų 1.1, 1.2, 2.2 punktai). Taigi šalių sutartinius įsipareigojimus apibrėžia viešosios teisės aktai. Sutarties sudarymo reglamentavimas ir sąlygų turinys lemia, kad sutartys dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir šių paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis yra administracinės sutartys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-857-662/2015 išaiškino, kad Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos teritorinių ligonių kasų su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis sudaromos sutartys turi būti vertinamos kaip administracinės, nes teisiniai santykiai, kurių pagrindu kyla sutartiniai įsipareigojimai, yra administraciniai, o pačios sutartys viešojo administravimo subjektų sudaromos viešosios teisės normų imperatyviojo reguliavimo pagrindais, ginant viešuosius interesus sveikatos apsaugos srityje. Todėl teritorinių ligonių kasų, vadovaujantis Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK) direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintu Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašu, atliekama asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kontrolės procedūra yra skirta patikrinti įstaigų teikiamų kompensuojamųjų paslaugų atitiktį teisės aktų nustatytiems reikalavimams.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą dėl Vilniaus TLK sprendimo (Ekspertizės pažymos) – vykdančio viešojo administravimo funkciją subjekto priimto individualaus teisės taikymo akto. Pareiškėjas ginčijo Ekspertizės pažyma nustatytus jo padarytus teisės aktų pažeidimus, jų teisinį vertinimą ir skiriamas poveikio priemones. Nors tarp pareiškėjo ir Vilniaus TLK yra susiklostę mišraus pobūdžio teisiniai santykiai (turi tiek administraciniams, tiek civiliniams teisiniams santykiams būdingų požymių), juose vyrauja administraciniai teisiniai santykiai ir ginčas kilo būtent dėl valdingų įgaliojimų pareiškėjos atžvilgiu taikymo – administracinių santykių.

Atsakovas pažymi, kad Specialioji teisėjų kolegija teismingumo byloje Nr. T-72/2016, išnagrinėjusi Kauno apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti analogiškos bylos teismingumą, 2016 m. spalio 6 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė, kad byla teisminga administraciniam teismui. Teisėjų kolegija išaiškino, kad ginčas teismingas administraciniam teismui, nes: 1) ginčas byloje kilęs iš santykių, atsiradusių teritorinei kasai vykdant viešojo administravimo veiklą (privalomojo sveikatos draudimo vykdymas, PSDF biudžeto lėšų paskirstymas), 2) pareiškėjo reikalavimai panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtus aktus kyla iš administracinių teisinių santykių, o ne iš civilinių teisinių santykių dėl žalos atlyginimo. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį analogiškoje byloje (pagal skundą dėl teritorinės ligonių kasos ekspertizės pažymos kaip viešojo administravimo subjekto sprendimo, priimto vykdant viešojo administravimo funkciją), teismingumo klausimas turėjo būti sprendžiamas iš esmės taip pat. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo spendimas bylą nutraukti argumentuojant, kad pareiškėjo inicijuotas ginčas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai, yra nepagrįstas ir prieštarauja aktualiam teismingumo kolegijos išaiškinimui.

Be to, atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai įvertino Ekspertizės pažymos sukeliamas teisines pasekmes. Pareiškėjas nesutinka, kad ginčas dėl Ekspertizės pažymos, kurioje konstatuojami teisės pažeidimai neskiriant pažeidėjui ekonominės sankcijos, administracinės nuobaudos ar kitos poveikio priemonės, nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai. Mano, kad tai yra pernelyg siauras ekspertizės pažymos teisinių padarinių vertinimas, kuris užkerta kelią suinteresuotiems asmenims ginti jų teisėtus interesus. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga neabejotinai turi teisėtą interesą, kad jos veikla ir lėšų gavimas būtų vertinami kaip nepažeidžiantys teisės aktų reikalavimų nepriklausomai nuo to, ar ASPĮ taikyta poveikio priemonė. Individuliu administraciniu aktu, kuriuo yra nustatytas teisės pažeidimas, yra ribojamas asmens veikimas tam tikru būdu – veiksmai pripažįstami neteisėtais. ASPĮ negali teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir kreiptis dėl jų kompensavimo tokiu būdu, kuris pripažintas neteisėtu, ir gauti asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų kompensaciją PSDF biudžeto lėšomis. Šiuo atveju, Vilniaus apygardos administracinis teismas aiškina ABTĮ nuostatas taip, kad ASPĮ, pripažinta padariusi teisės pažeidimą, neturi teisės į teisminę gynybą, jeigu jai nepaskirta administracinė nuobauda. Taip pat, teismas nepasisakė dėl Viešojo administravimo įstatymo 36⁸ straipsnio 5 dalies, kurioje aiškiai be išlygų ir nepriklausomai nuo priimto sprendimo numatyta, kad sprendimas ūkio subjekto veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo byloje gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsakovas teigia, kad ekspertizės pažyma nustačius asmens sveikatos įstaigos padarytus teisės aktų pažeidimus, kitos kontrolės procedūros metu pakartotinai tikrinama anksčiau tikrinta įstaigos ar įmonės veiklos sritis ir vertinama, ar pašalinti ankstesnio tikrinimo metu nustatyti pažeidimai. Jei nustatomi besikartojantys pažeidimai, jie vertinami kaip kartotiniai (Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo 4.6.2 ir 4.16 punktai). Vadovaujantis Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, pareiškėja ateityje negalėtų gintis padariusi pakartotinį pažeidimą.

Teritorinės ligonių kasos vertinimu, kai asmens sveikatos priežiūros įstaigos atžvilgiu yra priimta ekspertizės pažyma, kuria konstatuotas jos padarytas teisės aktų pažeidimas, asmens sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdama su pažeidimo faktu, turi teisę teritorinės ligonių kasos sprendimą skųsti, nes pažeidžiama jos teisė teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir gauti išlaidų kompensaciją PSDF biudžeto lėšomis (daromas tiesioginis poveikis asmens sveikatos priežiūros įstaigos teisėms ir pareigoms). Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nusprendė, kad Ekspertizės pažyma negali būti skundžiama administraciniams teismams, nes neatitinka ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies.

Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai vertino skundžiamų Vilniaus TLK Ekspertizės pažymos punktų turinį. Ekspertizės pažymos punktais, kuriuos pareiškėjas skundė administraciniam teismui, buvo nustatytos poveikio priemonės: ASPĮ administracija įpareigota koreguoti statistines korteles pagal Ekspertizės pažymos 8.4 ir 8.7 punktuose nurodytas neatitiktis (Ekspertizės pažymos 10 punkto 10.5.1 papunktis); atlyginti žalą PSDF biudžetui – grąžinti dėl padarytų teisės aktų pažeidimų neteisėtai ir nepagrįstai gautą didesnę PSDF biudžeto lėšų sumą (Ekspertizės pažymos 10 punkto 10.1, 10.2 papunkčiai).

Atsakovas pažymi, kad poveikio priemonė – ASPĮ įpareigojimas grąžinti neteisėtai gautas lėšas – taikomas ne tik tada, kai ASPĮ dėl padarytų teisės pažeidimų nepagrįstai gauna lėšas iš PSDF biudžeto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 „Dėl Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ patvirtintos Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos (toliau – Tvarka) 11 punktas numato, kad mokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, suteiktos nesilaikant šioje Tvarkoje nustatytų reikalavimų, yra laikomos neteisėtai apmokėtomis, todėl už jas gautos lėšos privalo būti grąžinamos jas sumokėjusiam asmeniui. Vadovaujantis šios Tvarkos 13 punkto 13.3 papunkčiu, mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigose teisėtumą ir pagrįstumą vertina ir kontroliuoja VLK ir teritorinės ligonių kasos. Taigi, teritorinės ligonių kasos, nustačiusios, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos padarė teisės aktų pažeidimus, dėl kurių neteisėtai gavo apmokėjimą už asmens sveikatos priežiūros paslaugas, baigiamuoju kontrolės procedūros sprendimu įpareigoja grąžinti neteisėtai gautas lėšas pacientui, kitam už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas mokėjusiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, teritorinei ligonių kasai, t. y. atlyginti žalą PSDF biudžetui.

Teritorinės ligonių kasos vertinimu, išdėstyti argumentai patvirtina, kad Vilniaus TLK sprendimas (Ekspertizės pažyma) – viešojo administravimo subjekto vykdant viešojo administravimo veiklą priimtas individualus administracinis aktas, ginčas pagal pareiškėjo skundą yra kilęs iš administracinių teisinių santykių ir turi pareiškėjo teisėms ir pareigoms tiesioginį poveikį, todėl teismingas administraciniams teismams. Be to, skundžiama nutartis turi būti vertinama atsižvelgiant į ilgalaikę administracinių teismų praktiką analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, kuriose vertinamas teritorinių ligonių kasų ekspertizės pažymų teisėtumas ir pagrįstumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-857-662/2015, 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1037/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-1562/2010, 2008 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-339/2008).

Atsakovas prašo atkreipti dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 yra priimta dėl teisinio ginčo, kuris nėra tapatus nagrinėjamam šioje byloje. Administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 buvo skundžiamas kitoks administracinis aktas: pareiškėjas UAB „Ortopedijos projektai“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti ne teritorinės ligonių kasos ar VLK ekspertizės pažymą, o VLK direktoriaus sudarytos komisijos 2014 m. spalio 24 d. išvadą Nr. 7K-419 „Dėl UAB „Ortopedijos projektai“ neplaninio tikrinimo 2014 m. liepos 7 d. ekspertizės pažymos Nr. 7K-222“. VLK direktoriaus įsakymu sudaryta komisija, vadovaudamasi VLK direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1K-10 patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su VLK ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo 63–64 p., sprendžia VLK ir įstaigos (ar įmonės) ginčus dėl kontrolės procedūros sprendimo reikalavimų vykdymo, o VLK direktorius, įvertinęs šios komisijos siūlymus, prireikus motyvuotu sprendimu gali visiškai arba iš dalies pakeisti ekspertizės pažymą.

Jei atsižvelgus į nevieningą administracinių teismų praktiką ir išdėstytus argumentus, teismui kiltų abejonė dėl bylos rūšinio teismingumo administraciniams teismams, atsakovas prašo kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegija dėl šios bylos rūšinio teismingumo.

Atsakovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį tenkinti ir skundžiamą nutartį panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria administracinė byla nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog skundas negali būti teikiamas ir dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą.

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar pareiškėjo siekiamas apskųsti aktas (jo dalis) gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku.

Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2014 m. sausio 21 d. Nr. 1K-10 įsakymu patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros įstaigų, vaistinių ir kitų įstaigų bei įmonių, sudariusių sutartis su valstybine ligonių kasa prie sveikatos apsaugos ministerijos ar teritorinėmis ligonių kasomis, veiklos priežiūros tvarkos aprašo 4.70 punkte nustatyta, kad ekspertizės pažyma – tai dokumentas, kuriame pateikiami ekspertizės duomenys ir išvados, nurodomos priemonės nustatytiems pažeidimams pašalinti. Šio aprašo 64 punkte nustatyta, kad įstaiga ar įmonė VLK ar TLK direktoriaus sprendimą (ekspertizės pažymą) gali apskųsti administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos.

Šioje byloje teismo ir pareiškėjo minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 pažymėta, kad „Nors Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 64 punktas expressis verbis ir įtvirtina, jog įstaiga ar įmonė gali apskųsti TLK taikinimo komisijos ar VLK direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimą administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo gavimo dienos, spręstina, jog konkrečiu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į minėtą teisinių santykių tarp Ligonių kasos ir pareiškėjo dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis mišrų pobūdį, reikia įvertinti, ar šis aktas gali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, t. y. ar jis suteikia ar panaikina kokias nors pareiškėjo teises, nustato jam pareigas“. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Ligonių kasos pareiškėjui duotam patvarkymui (įpareigojimui) trūksta teisinio privalomumo galios, šiai institucijai nesuteikta teisė PSDF biudžetui padarytą žalą priverstinai išieškoti. Todėl Ligonių kasa, įmonei geruoju neįvykdžius raginimo sumokėti PSDF biudžetui padarytą žalą, siekdama savo sutartinių teisių įgyvendinimo ir (tuo pačiu) imperatyvių teisės normų jai pavesto veiksmingo PSDF biudžeto lėšų kontrolės užtikrinimo, turės paduoti civilinį ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl minėtos žalos priteisimo. Vadovaujantis išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktu išaiškinimu, vidaus administravimo pobūdžio norma (aktualioje byloje – Veiklos priežiūros tvarkos aprašo 64 punktas įstaigai ar įmonei numatantis galimybę apskųsti Ligonių kasos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimą administraciniam teismui) pareiškėjui negali sukurti teisės kreiptis į administracinį teismą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, jog tokiu atveju, kaip kad šis, kai ginčo šerdį sudaro reikiamybė išsiaiškinti, ar pareiškėjas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, taigi – sutartinės atsakomybės klausimas, ginčas turi būti sprendžiamas jį nagrinėti kompetenciją turinčiame bendrosios kompetencijos teisme.

Šioje byloje nagrinėjamu atveju skundžiamoje ekspertizės pažymoje atsakovas nustatė Sveikatos apsaugos ministro įsakymų ir sutarties tarp pareiškėjo ir atsakovo pažeidimus, įpareigojo juos pašalinti ir grąžinti žalą biudžetui. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su ekspertizes pažymoje padarytomis išvadomis, kurių pagrindu konstatuoti pažeidimai. Atsižvelgiant į administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 teismo padarytas išvadas ir pateiktą ginčui aktualių teisės normų interpretavimą, iš esmės rekomendacinį ekspertizės pažymos pobūdį, teisėjų kolegija nemato pagrindo situaciją vertinti kitaip ir spręsti, jog ginčas nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pažymėtina, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose, po paminėtos išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A-1820-502/2015 paskelbimo, nagrinėtose administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1697-520/2016; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-702-552/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-483-552/2016; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-624/2016; 2016 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-618-146/2016; 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-801-143/2016) (ABTĮ 15 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad Specialiosios teisėjų kolegijos nutartimi byla, kurioje keliamas ginčas dėl ekspertizės pažymos panaikinimo, pagal rūšinį teismingumą priskirtas administraciniam teismui, nereiškia, kad byla turi būti išnagrinėta iš esmės net nustačius jos nutraukimo pagrindus. Pažymėtina, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Viešojo administravimo subjekto priimti rekomendacinio pobūdžio dokumentai, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, nelaikytini aktais, dėl kurių gali būti pateikiamas skundas administraciniame teisme.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis atsisakyti priimti skundą pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 punktą yra pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir atsakovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasIrmantas JarukaitisSkirgailė Žalimienė