Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Algimanto Valantino, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorui Š. Š., nuteistojo A. K. gynėjui advokatui Valentinui Giriūnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 148 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 178 str. 1 d., bei nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 str. 1 d. – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. – 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p. pagrindu paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 148 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., subendrintos apėmimo būdu ir A. K. paskirta subendrinta - 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d. paskirta šiuo nuosprendžiu bausmė subendrinta su 2013 06 19 Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir A. K. paskirta subendrinta - 2 (dvejų) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo – bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės atlikimo laiką įskaitytas A. K. sulaikymo laikas nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. vasario 19 d. ir nuo 2013 m. kovo 31 d. iki 2013 m. liepos 24 d. bei bausmė atlikta pagal 2013 m. birželio 19 d. Ukmergės rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Nukentėjusiojo B. B. civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. K. A. P. priteista 136 (vienas šimtas trisdešimt šeši) litai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis suvaržė žmogaus veiksmų laisvę bei įsibrovęs į patalpą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. vasario 15 d., apie 10 val. 30 min., Bardiškėlių km., Deltuvos sen., Ukmergės raj., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, koja išlaužęs nukentėjusiojo B. B. sodybos namo išorines duris, įveikęs šią sodybą prižiūrinčio, duris iš vidaus laikiusio, R. P. pasipriešinimą, su metaline velke išlaužė vidines duris ir taip neteisėtai jėga įsibrovė į B. B. gyvenamojo namo patalpas, kuriose reikalavo nukentėjusįjį R. P. atlikti neteisėtus veiksmus - vykdyti A. K. nurodymą iš namo išnešti B. B. priklausantį turtą, o R. P. atsisakius tai daryti, panaudojo prieš R. P. psichinę prievartą - užsimojęs geležine velke grasino panaudoti prieš R. P. fizinę prievartą. Taip grasindamas panaudoti fizinį smurtą, jis, A. K., toliau reikalaudamas R. P. atlikti neteisėtus veiksmus, kartu su R. P. iš namo išnešdamas 10 pakuočių laminuotų grindų lentelių bendros 423,86 litų vertės, 21,25 m2 porolono 47,81 litų vertės, tris dėžutes dažų bendros 54,60 litų vertės, pagrobė svetimą, B. B. priklausantį turtą, padarydamas B. B. 526,27 litų turtinę žalą bei suvaržė R. P. veiksmų laisvę.

Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. kovo 20 d., apie 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Ukmergės m., (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu pas V. L. bute, slapta pagrobė nukentėjusiajam V. L. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5530 XpressMusic“ 500 litų vertės su jame įdėta „Labas“ SIM kortele 5 litų vertės, padarydamas nukentėjusiajam V. L. 505 litų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu A. K. prašo pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendį, išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 148 str. 1 d ir 180 str. 2 d., baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 148 str. 1 d ir 180 str. 2 d. rėmėsi tik nukentėjusiojo R. P. parodymais, nors, nuteistojo vertinimu, teismas turėjo vertinti juos kritiškai, atsižvelgdamas į pastarojo asmenybę, gyvenimo būdą, norą išvengti galimos atsakomybės už savo veiksmus. Pažymima, kad jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog A. K. suvaržė R. P. veiksmų laisvę ir įvykdė plėšimą iš B. B. sodybos, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.

Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino liudytojo A. Š. parodymų, jog A. K. su R. P. į jo taksi automobilį sunešė apie 8-9 pakus lentelių, dažų ir paralono. R. P. A. Š. tuo metu nedavė jokių ženklų, kad jo atžvilgiu daromas nusikaltimas, pasisavinamas svetimas turtas, nors tokią galimybę turėjo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 148 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., apeliantas skundžia nurodydamas argumentus, susijusius su veikų, už kurių padarymą jis nuteistas, įrodytumu. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, tačiau nurodytus pažeidimus iš esmės (ir didžiąja dalimi) argumentuoja ne konkrečiais teisiniais argumentais, o tiesiog nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pateikia savą bylos įrodymų vertinimą.

Vadovaujantis BPK 20 str. 5 d., teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis bei įvertinęs surinktų įrodymų visumą, pagrįstai A. K. pripažino kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 148 str. 1 d., 180 str. 2 d. ir 178 str. 1 d. Nuteistojo kaltumą dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, aptarti skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo apeliaciniame skunde išreikštas abejones pašalina byloje esantys įrodymai.

Apelianto argumentas, kad apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 148 str. 1 d. ir 180 str. 2 d., padarymo, nepagrįstai vadovavosi vien tik nukentėjusiojo R. P. parodymais, kadangi teismas turėjo atsižvelgti į jo asmenybę, gyvenimo būdą, norą išvengti galimos atsakomybės už savo veiksmus, vertinamas kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini objektyviais, o kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Įrodymų patikimumas ir objektyvumas vertinamas atsižvelgiant į byloje pateiktų įrodymų visumą, jų sąryšį su liudytojų parodymais, liudytojų suinteresuotumą bylos baigtimi ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad paties nuteistojo A. K. ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu duoti parodymai dėl nukentėjusiojo veiksmų laisvės suvaržymo bei plėšimo, nebuvo nuoseklūs, keitėsi ir nesutampa su byloje kitomis įrodinėjimo priemonėmis nustatytomis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. K. kaltu prisipažino iš dalies, parodė, kad jis su F. T. 2012 m. vasario 14 d. buvo nuėjęs pas nukentėjusįjį R. P.. Jie atsinešė alaus, kartu gėrė. Išgėrus alų, apeliantas kartu su F. T. išėjo. Tarp A. K. ir R. P. jokio konflikto nebuvo. Kitą dieną, maždaug apie 10 val. nuteistasis vėl atvažiavo pas R. P. taksi automobiliu. Automobilį paliko maždaug už 200 metrų. A. K. buvo šiek tiek išgėręs. Vienas nuėjo pas R. P., priėjo prie namo lango ir liepė įleisti į vidų, tačiau R. P. jam durų neatidarė. Tuomet apeliantas su petimi išstūmė duris, po ko atidarė antras duris (šių durų nelaužė, nes jos pačios atsidarė). Užėjęs į vidų nurodė R. P., kad kieme laukia automobilis, į jį reikia nunešti laminatą. Nurodė, kad jokių grasinimų R. P. atžvilgiu nenaudojo. Sunešus laminatą į taksi automobilį, A. K. dar paėmė poroloną ir dvi dėžes dažų.

Tuo tarpu nukentėjusysis R. P. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. t. 2, b.l. 32-35), tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2012 m. vasario 14 d. vakare pas jį į sodybą atėjo A. K. su F. T., jie atsinešė alaus. Pastarieji matė, kad sodyboje vyksta remontas, yra sudėtos statybinės medžiagos. Geriant alų, prie nukentėjusiojo pradėjo kibti A. K., priėjęs prie sėdinčio R. P., apkabino jo kaklą iš nugaros ir pradėjo smaugti. Besigalynėjant, jiedu pargriuvo ant žemės, po ko A. K. užsimojo kirviu, bet jį sustabdė F. T.. Po to, jiedu (A. K. su F. T.) išėjo. Kitą dieną, 2012 m. vasario 15 d., apie 10 val. R. P. pro langą pamatė ateinantį A. K.. Šis liepė atidaryti duris, sakė, kad jo laukia taksi automobilis ir jam reikia pasikalbėti, tačiau nukentėjusysis durų neatidarė. Po ko, A. K. spyrė į lauko duris dėl ko atsilenkė užrakto kilpa ir iš užrakto iškrito metalinis skląstis. R. P. užsikabino kambario duris ir jas laikė, tačiau A. K., paėmęs metalinę skląstį, užkišo ją už durų ir išplėšęs kambario duris užsimojo prieš jį ir liepė nešti lenteles, sakė, kad užmuš. R. P. išsigando, todėl vykdė A. K. reikalavimus, nunešė vieną pakuotę laminato iki taksi automobilio (kitas pakuotes nešė pats A. K.). Po ko, A. K. liepė jam važiuoti kartu į Ukmergę, tačiau automobilyje nelikus vietos, liepė jam eiti namo ir niekam nesiskųsti.

Pažymėtina, kad netikėti nuosekliais ir neprieštaringais nukentėjusiojo R. P. parodymais teismas neturi pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šio liudytojo parodymai, atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą, turėtų būti vertinami kritiškai, tačiau, atsakydama į tokį argumentą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad duomenų, kuriais remiantis galima būtų abejoti R. P. parodymais, byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas. Šio liudytojo parodymų patikimumą patvirtina tiek byloje pateiktas akistatos tarp nukentėjusiojo R. P. ir nuteistojo protokolas (b. t. 2, b. l. 78), kuriame A. K. sutiko su nukentėjusiojo parodymais, paaiškindamas, kad dėl savo girtumo galėjo visko neprisiminti, dėl savo poelgio labai gailėjosi, nukentėjusiojo atsiprašė, tiek įvykio vietos apžiūra, kurios metu užfiksuoti duomenys visiškai sutampa su nukentėjusiojo parodymais (b. t. 2, b. l. 6-22). Pastebėtina ir tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų R. P. atžvilgiu pripažino visiškai, neginčijo jam inkriminuojamų nusikaltimų aplinkybių, davė iš esmės tapačius parodymus kaip ir nukentėjusysis (b. t. 2, b. l. 71). Savo parodymus nuteistasis pakeitė tik apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, paaiškindamas, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino tik todėl, jog nenorėjo važinėti pas tyrėją, kadangi tuo metu dirbo Vilniuje. Vertinant tokį nuteistojo parodymų pasikeitimą, sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad tokiu būdu apeliantas siekė švelnesnės bausmės už padarytus nusikaltimus. Be to, pats A. K., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, neneigė, kad į Romualdo namus jis įsibrovė jėga, neneigė ir tos aplinkybės, kad nukentėjusiajam liepė nešti lenteles į netoli namo laukiantį taksi automobilį.

Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, visiškai nevertino liudytojo A. Š. parodymų, kad A. K. į liudytojui priklausantį automobilį daiktus nešė kartu, kad R. P. A. Š. tuo metu nedavė jokių ženklų, jog jo atžvilgiu daromas nusikaltimas, pasisavinamas svetimas turtas, nors tokią galimybę turėjo. Pažymėtina, kad liudytojas A. Š. paties įvykio, t.y. kaip nuteistasis įsibrovė į R. P. namus, grasino jam, nematė, kadangi savo taksi automobiliu A. K. laukė nutolęs apie 200 metrų nuo minėto namo. Tuo tarpu aplinkybės, kad R. P. ir nuteistasis daiktus į taksi automobilį nešė kartu, jokių grasinimų liudytojas nepastebėjo, neturi esminės reikšmės sprendžiant A. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą sprendžia, kad tokius nukentėjusiojo R. P. veiksmus lėmė A. K. prieš jį naudotas psichologinis smurtas bei įvairaus pobūdžio grasinimai. Akivaizdu, kad nukentėjusysis buvo įbaugintas dėl savo sveikatos, kadangi tarp jo ir nuteistojo jau buvo kilęs konfliktas.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo pateiktus argumentus, naikinti ar keisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendį, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, įvertino juos pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.