Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pateikė Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų eksplikaciją (planą), iš kurios matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos (sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų) yra 120 mm (12 cm) storio. Pagal projektą drausmės grupės gyvenamųjų kambarių išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėmis detalėmis ir užtinkuojamu. Vidinės sienos (t. y. sienos tarp gyvenamųjų kambarių) armuotos 8 mm skersmens strypų (akutės dydis 100x100) suvirintu tinklu. Pabrėžė, kad sienos tarp drausmės grupės gyvenamųjų patalpų, tai pastato vidinės sienos, kurios neperima kitų pastato elementų svorio, tai tik save (savo svori) laikančios sienos. Šių pastato sienų storis neturi didesnės įtakos kitoms pastato konstrukcijos elementams, tuo labiau bendram pastato konstrukcijos saugumui.

Atkreipė dėmesį, kad drausmės grupės gyvenamosiose 8D ir Nr. 9D pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų nesilaikymą. Patekimas į šias patalpas priklausė tik nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas atlikti bausmę drausmės grupėje (gyventi drausmės grupės gyvenamosiose patalpose) atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Dėl ploto atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas 8D ir 9D drausmės grupės gyvenamosiose patalpose. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos 8D plotas – 15,35 m², įrengtos 4 miegamosios vietos. Tai reiškia, kad vienam asmeniui tenka apie 3,83 m² ploto. Drausmės grupės gyvenamosios patalpos 9D plotas – 14,23 m², įrengtos 3 miegamos vietos. Tai reiškia, kad vienam asmeniui tenka apie 4,74 m² ploto. Tai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad visose Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamose patalpose įrengti pat patalpose įrengtas per langus, patalpose skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Visos drausmės grupės gyvenamosios patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir dėtuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008). Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus pataisos namų administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Nurodė, kad pareiškėjas I. V. periodiškai gadina Vilniaus PN administruojamą valstybės turtą, daužo langus ir pan., ne kartą už šiuos veiksmus pareiškėjo atžvilgiu buvo skaičiuojamos padarytos žalos kalkuliacijos, kurią jis privalėjo atlyginti. Tokiu būdu, pareiškėjas charakterizuojamas kaip vienas iš tų nuteistųjų, kurie niokoja pataisos įstaigos turtą, jo nesaugo ir netausoja, t. y. nėra suinteresuoti gyventi saugioje, švarioje ir tvarkingoje aplinkoje.

Vilniaus PN nurodo, kad visos pareiškėjo skundų aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrįsdamas neturtinės žalos priteisimo į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė, pateikė raštą dėl dokumentų pateikimo ir prašymą sujungti administracines bylas (b. l. 36-67; 88-119) .

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN. Teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpis dėl neturtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjo teigimu, patirtų nepatogumų dėl sienų storio, atlyginimo yra nuo 2013-08-01 iki 2016-08-01, nes šiuo pagrindu pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą dar nebuvo nagrinėtas teisme. Tačiau ginčo laikotarpis dėl neturtinės žalos, kildinamos iš, pareiškėjo teigimu, patirtų nepatogumų dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo yra nuo 2015-04-05 iki 2016-08-01, nes dėl žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2012-02-03 iki 2015-04-04 jau yra išnagrinėta byla ir 2015 m. birželio 18 d. priimtas teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8512-473/2015.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundus pareiškėjas grindžia tuo, kad jis kalėjo kamerose esant netinkamomis sąlygomis, t.y. pažeidžiant minimalius ploto reikalavimus. Teismas nurodė, kad šiuo aspektu ginčo laikotarpis yra nuo 2015-04-05 iki 2016-08-01. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85, 11¹.1 ir 11¹.2 punktų nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pateikė į bylą įrodymų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų drausmės grupės gyvenamosios patalpose 8D ir 9D, kurių plotas ir lovų skaičius jose visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, t.y., gyvenamosios patalpos Nr. 8D plotas yra 15,35 kv. m. ir įrengtos 4 miegamos vietos, o gyvenamosios patalpos Nr. 9D plotas – 14,23 kv. m., įrengtos 3 miegamos vietos. Tai reiškia, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 8D pareiškėjui teko 3,83 m² ploto, o gyvenamojoje patalpoje 9D – 4,74 m² ploto. Tai visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas teigia, kad kamerose sienų plotis yra 13 cm, nors turi būti 25 cm. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 13.1 p. (redakcija, galiojusi iki 2016-01-27) nustatyta, kad „išorinės lauko sienos statomos iš mūro arba monolitinio gelžbetonio. Sienos tarp gyvenamųjų kambarių turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio“, 13.2 p. nurodyta, kad „Perdangos išliejamos iš gelžbetonio, mūro arba iš surenkamų gelžbetoninių plokščių, kurių storis turi būti ne mažiau kaip 12 cm“. Pažymėtina, kad Vilniaus pataisos namų gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-09-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti (b. 1. 73 –76). Iš atsakovės atstovės pateiktos drausmės gyvenamųjų patalpų eksplikacijos matyti, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos yra 12 cm storio (b. 1. 81). Drausmės grupės gyvenamųjų patalpų išorinės sienos armuotos 16 mm skersmens strypų (akutės dydis 150x150 mm) suvirintu tinklu, įtvirtinamu sienoje įdėtinėmis detalėmis ir užtinkuojamu. Atsakovas teigia, kad vidinės sienos yra tik save (savo svorį) laikančios sienos, todėl jos neturi įtakos bendram pastato saugumui. Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus PN drausmės grupės gyvenamųjų patalpų vidinės sienos storis 2015-04-05-2016-01-27 laikotarpiu, kai galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių redakcija iki 2016-01-27, neatitiko 13.1 punkto reikalavimų. Taigi teismas laiko, kad teisės aktų pažeidimų šiuo aspektu nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, kad lovos ir spintelės nepritvirtintos, laidai kyšo iš sienų. Pažymėtina, kad Vilniaus PN pateikė pažymas dėl remonto darbų (b. 1. 43–48). 2016-03-25 pažymoje Nr. 14-754 nurodyta, kad kameroje Nr. 9D, prie lovos siena padengta antipelėsiniu gruntu ir perdažyta, įklijuotos išdaužytos grindų plytelės, perdažytos sienos ir lubos, pravesta el. instaliacija, pastatytos naujos plastikinės pertvaros su durimis, parengtas papildomas apšvietimas (b. 1. 138). 2015 m. liepos 21 d. pažymoje Nr. 14-2746 nurodyta, kad kameroje 9D sumontuotas naujas dienos šviesos šviestuvas (b. 1. 131). Vilniaus PN pateikė 2012-09-10 ir 2014-05 kalkuliacijas dėl valstybės turto sugadinimo, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas tyčiniais veiksmais sudaužės saugius stiklus. (b. 1. 140–141). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pareiškėjas pats prisideda prie netinkamų sąlygų sudarymo, kadangi savo tyčiniais veiksmais gadina valstybės turtą.

Taip pat teismas analizavo į bylą pateiktą pareiškėjo sveikatos istoriją, joje yra daug duomenų, kad pareiškėjas skundėsi nemiga, nerimu, nerviniu drebuliu ir kt. Tačiau teismas pažymi, kad sveikatos istorijoje yra fiksuoti ir kitokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl narkotinių medžiagų vartojimo ir pan. Taigi nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, ir nustačius kitokias priežastis, kurios galėjo sukelti pareiškėjui sveikatos istorijoje fiksuotus negalavimus, teismas laiko ,kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas neturinės žalos faktas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus pataisos namų – neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Kadangi nustatyta, jog Vilniaus pataisos namų pareigūnai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Apibendrinant išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad skundo tenkinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo I. V. skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.