Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-27 · Administracinė byla Nr. I-2100-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-27
Bylos Nr.
I-2100-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07730-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
I. K., V. M., D. B., I. M.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2100-484/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07730-2013-6)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. K., V. M., D. B. ir I. M. skundus atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja I. K. padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus, nesumokėtą 11 405,02 Lt darbo užmokestį (susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką) už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 4471,33 Lt delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio pervedimą, kai nėra darbuotojo kaltės, iki prašymo teismui padavimo dienos bei 0,07 proc. už kiekvieną dieną iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjos V. M., D. B. ir I. M. padavė teismui skundą, kuriame prašė skundą tenkinti ir priteisti joms iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį, sudarančią: 1) pareiškėjai V. M. 9 499,01 Lt (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.); 2) pareiškėjai D. B. 9 374,01 Lt (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.); 3) pareiškėjai I. M. 15 663,70 Lt (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.).

Pagrįsdamos savo reikalavimus pareiškėjos nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu joms mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Kreipdamiesi į teismą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu ir nurodė, kad pagal Konstituciją savo pažeistas teises turi teisę ginti teismine tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 23-25, 105-107) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Skundo patenkinimo atveju, prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir atidėti teismo sprendimo vykdymą.

Atsiliepimuose pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams sumažintą darbo užmokestį, VSDFV Vilniaus skyrius vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo bei jo priedėlio nuostatomis. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Jiems apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjos ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo karjeros valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Vilniaus skyriuje. 2009-08-01 įsigaliojus Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimams, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjos nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 gavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir VSDFV Vilniaus skyriaus pažymos (b. l. 6-7, 45-46, 61-62, 80-81).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjos prašė teismo priteisti joms darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau į teismą kreipėsi: I. K. – 2013-12-12 (b. l. 1), V. M., D. B. ir I. M. – 2013-12-27 (b. l. 38-42). Kadangi pagal DK nuostatas darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjos ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną turėjo arba galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį joms išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, darytina išvada, kad pareiškėjos skundą teismui pateikė praleidusios ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti darbo užmokesčio nepriemoką: I. K. iki 2010-12-11, V. M., D. B. ir I. M. – iki 2010-12-26. Objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo pareiškėjos nepateikė, jų nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjų skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, inter alia, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 ir 2012-12-20 redakcijos), Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija), tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 redakcijos), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Po pareiškėjų kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi, teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.

Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, VSDFV Vilniaus skyriui nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šie reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti. Netenkinus reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kaip išvestinis atmetamas ir pareiškėjos I. K. reikalavimas – 0,07 proc. delspinigius už pavėluotą darbo užmokesčio pervedimą, kai nėra darbuotojo kaltės

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjų I. K., V. M., D. B. ir I. M. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė