Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimo bausme 2 metams.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 21 d. iki 2009 m. vasario 23 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant dviems laisvės apribojimo dienoms.

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu R. A. įpareigotas pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir neatlygintinai išdirbti 200 valandų per 1 metus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba.

Iš nuteistojo R. A. Valstybinei ligonių kasai priteista 2080 Lt už R. A. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 21 d., apie 9 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, asmeninio konflikto metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu savo tėvui R. A. į nugaros sritį, tuo padarydamas jam durtinę - pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės nugarinio paviršiaus žaizdą, lydimą kraujo susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje. Kiauryminis krūtinės ląstos pažeidimas R. A. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais R. A. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teisme buvo perskaityti nuteistojo R. A. , nukentėjusiojo R. A. bei liudytojų V. A. ir D. A. parodymai. Tačiau apkaltinajame nuosprendyje buvo aprašyti tik ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo R. A. parodymai. Apeliantas pažymi, kad šie parodymai aprašyti neišsamiai, nenurodant svarbių įvykio aplinkybių, t. y. jog konflikto pradžioje nuteistasis smurtavo prieš savo motiną bei tėvą, pastarajam smūgių nesudavė tik dėl to, kad jį sustabdė broliai V. A. ir D. A. , tačiau vėliau jiems pasipriešinęs, jis (R. A. ) sudavė tėvui smūgį peiliu į nugarą. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir kitų perskaitytų nuteistojo parodymų apie tai, kad jis nuolatos pykosi su tėvu, kad namuose nuo jo (nuteistojo) buvo slepiami peiliai, kad jais nesužalotų tėvų, kad ankščiau jis buvo sužalojęs peiliu tėvui ranką. Šie apkaltinamajame nuosprendyje neaptarti parodymai, apelianto nuomone, apibūdina nuteistojo padarytos veikos pavojingumo laipsnį.

Prokuroras nesutinka ir su nukentėjusiojo R. A. parodymų vertinimu. Šie parodymai neatitinka teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių (teismas nustatė, kad konflikto metu nuteistasis tyčia sudavė peiliu R. A. ), tačiau nuosprendyje jie nekritikuojami, vertinami nuteistąjį teisinančia ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą menkinančia linkme. Teisme buvo perskaityti ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai, iš kurių matyti nusikaltimo padarymo motyvas, tyčios turinys, kaltininko asmenybė. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Lietuvos Respublikos BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.6 punkto nuostatas netinkamai įvertino bylos duomenis, todėl padarė netisingas išvadas, kurios lėmė netinkamą kaltininko asmenybės nustatymą, netinkamą baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normų taikymą bei neteisingos bausmės paskyrimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. A. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, netinkamai taikė ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Prokuroras teigia, kad paprastai švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-264/2005). Ši nuostata išdėstyta ir jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 3.1.13 punkte. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje užsiminė, kad atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies, taip pat ir į Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatas, tačiau galimybės ir pagrindų taikyti šią normą nesvarstė. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas už padarytą labai sunkų nusikaltimą skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, todėl be pagrindo taikė Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apkaltinajame nuosprendyje, motyvuojant šio straipsnio taikymą, smūgis peiliu nepagrįstai įvertintas kaip izoliuotas, trumpalaikis, nepavojingas veiksmas, nesukėlęs sunkių pasekmių. Be to, motyvuojant minėto straipsnio taikymą, nepagrįstai nurodyta, kad kaltininkas visiškai prisipažino nusikaltęs, veikė spontaniškai, iki nusikalstamos veikos padarymo smurto nenaudojo. Atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis ankščiau nėra teistas, nukentėjusysis jam jokių pretenzijų dėl padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo neturėjo. Apeliantas teigia, kad nurodytos aplinkybės yra reikšmingos bausmės skyrimui pagal Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, tačiau nėra tos išimtinės aplinkybės, kurioms esant teismas gali paskirti švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi. Prokuroras pažymi, kad teismas turėjo objektyviai įvertinti byloje esančius duomenis apie kaltininko nemotyvuotą agresiją, pasisakymus „visus išpjausiu“ (b. l. 49, t. 1) ir „ar miręs“ (b. l. 18, t. 1), nepagarbą tėvams bei prieš juos nuolatos naudojamą smurtą, kaltininko nesivaldymą ir abejingumą sukeltoms pasekmėms, nes po smūgio jis nesuteikė jokios pagalbos nukentėjusiajam, į tai, kad smūgis peiliu R. A. buvo suduotas šiam pasišalinant iš įvykio vietos bei į tai, kad nebuvo atlyginta dėl nusikalstamos veikos patirta žala.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusysis, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde neginčijamas nusikalstamos veikos, už kurią R. A. nuteistas, įrodytumas bei kvalifikavimas, tačiau apeliantas nesutinka su skundžiamajame nuosprendyje nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausme.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad R. A. kaltė sunkiai sutrikdžius savo tėvo sveikatą yra įrodyta, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau pritaria apeliacini skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog R. A. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Norint pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. vasario 21 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis R. A. savo kaltę pripažino, papasakojo, kodėl ir kaip įvyko konfliktas su tėvu (b. l. 64-65, t. 1). 2009 m. kovo 25 d. vykusios papildomos apklausos metu nuteistasis teigė, kad dėl padaryto nusikaltimo prisipažįsta tik iš dalies, nes nesutinka, jog tėvui, suduodamas smūgį peiliu, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Be to, priešingai nei pirmoje apklausoje, R. A. parodė neatsimenantis, kas jam trenkė batu į galvą bei laikė jo rankas, kad šis nesmurtautų prieš tėvą (b. l. 68, t. 1). 2009 m. liepos 29 d. vykusios apklausos metu R. A. prisipažino peiliu sužalojęs tėvą, tačiau išsamesnius parodymus sutiko duoti tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 70, t. 1). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat nurodė pripažįstantis savo kaltę visiškai (b. l. 115, t. 1), bet duodamas parodymus teigė, kad tėvo sužaloti nenorėjo, ketino tik pagąsdinti, tačiau tėvas „pats užšoko ant peilio“ (b. l. 116-117, t. 1). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme, siekiant išsiaiškinti šią nuteistojo ir nukentėjusiojo iškeltą versiją, kad nukentėjusysis „pats užšoko ant peilio“, buvo nutarta atnaujinti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausti specialistą V. Valiuką apie sužalojimo mechanizmą. 2009 m. gruodžio 7 d. vykusiame teismo posėdyje minėtas specialistas parodė, kad mažai tikėtina, jog nukentėjusysis pasisuko, žengė žingsnį atgal ir pats susižalojo. Šio sužalojimo metu buvo pažeistas plautis, todėl peilis turėjo „praeiti“ per drabužius, odą, sieneles bei šonkaulius. Turėjo būti pakankamai didelis pasipriešinimas. Sužalojimas padarytas fiksuotu įrankiu. Net ir labai aštrus įrankis pats praslysti negalėjo (b. l. 142, t. 1). Taigi aptartos aplinkybės rodo, kad toks R. A. prisipažinimas nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nėra pagrindo teigti, kad R. A. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltininkas nepranešė apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, sužalojęs tėvą, iš karto išvažiavo į miestą, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu neigė savo veiksmų tyčią, nurodydamas, kad „tėvas pats užšoko ant peilio“. Pirmosios instancijos teisme R. A. sakė, jog gailisi dėl įvykio, atsiprašo ir prisipažįsta, tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį aukščiau nurodytų aplinkybių visumoje yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoširdžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šalintina R. A. atsakomybę lengvinti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę skirti galima tik taikant Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį.

Skundžiamajame nuosprendyje teigiama, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir paskyrus įstatymo numatytą minimalią bausmę, aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų bausmės paskirties (Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, susijusios su nusikalstamos veikos pavojingumu ir kaltininko asmenybe, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pirmosios instancijos teismo išvardintos aplinkybės (nuteistasis ir nukentėjusysis kartu gyvena, jie šiuo metu yra susitaikę, sužalojimas padarytas vienkartiniu veiksmu ir tai nesukėlė sunkių padarinių, byloje nėra duomenų apie nuteistojo anksčiau naudotą smurtą, nuteistasis charakterizuojamas teigiamai) yra svarbios ir į jas atsižvelgiama, skiriant bausmę (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalis), tačiau tai nėra tos išimtinės aplinkybės, kurioms esant būtų galimybė taikyti nuteistajam Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį. Todėl iš skundžiamo nuosprendžio šalintinas šio straipsnio taikymas, motyvuojant švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės paskyrimą.

Pakirti R. A. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nėra galimybės ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsniu, nes skundžiamajame nuosprendyje nėra nustatyta, kad nuteistasis pats savo noru atvyko ir pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką, padėjo ikiteisminiam tyrimui ją išaiškinti (Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis). Nesant bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. A. netaikytina ir minėto straipsnio 2 dalis, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios teisės normos taikymo sąlyga. To paties straipsnio 4 dalis reglamentuoja švelnesnės, negu įstatymo numatytos bausmės, paskyrimą asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant. Taigi, nei viena Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio dalis, suteikianti galimybę kaltininkui skirti švelnesnę už įstatymo numatytą minimalią bausmę, R. A. netaikytina.

Įvertinus tai, kad nėra galimybės R. A. skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jam skirtina Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė. Nusikaltimo padarymo metu įstatymas už sunkų sveikatos sutrikdymą esant šią veiką kvalifikuojančiam požymiui numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 2 iki 12 metų. Šios bausmės vidurkis yra 7 metai laisvės atėmimo. Padarytas nusikaltimas yra labai sunkus, tyčinis, smūgį peiliu R. A. tėvui sudavė dėl menkavertės dingsties, negavęs iš tėvų pinigų. Iš skundžiamo nuosprendžio pašalinus R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kitų kaltininko atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Skiriant bausmę atsižvelgiama ir į tai, kad R. A. niekur nedirba, tačiau šiuo metu yra užsiregistravęs darbo biržoje. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad jis ankščiau neteistas (b. l. 77, t. 1), charakterizuojamas teigiamai (b. l. 80, t. 1). Individualizuojant bausmę, šiuo atveju svarbi ir nukentėjusiojo pozicija, kuriam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas jokių liekamųjų reiškinių nesukėlė, šiuo metu jis su nuteistuoju susitaikė ir jokių pretenzijų pastarajam neturi. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam turėtų būti paskirta gerokai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, savo dydžiu artima šio straipsnio sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui bausmė. Tokia laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio nuostatomis, į paskirtą bausmę įskaitomas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009 m. vasario 21 d. iki 2009 m. vasario 23 d., vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti R. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, taip pat ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Už nusikaltimo, numatytą Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarymą paskirti R. A. trejų metų laisvės atėmimo bausmę, atliekant ją pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2009 m. vasario 21 d. iki 2009 m. vasario 23 d.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.