Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-301/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-06-23
Bylos Nr.: 1A-301/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Linas Šiukšta (pran.), Aloyzas Kruopys
Nuteistasis: Ž. L., R. M.
Advokatai: Valdas Burneikis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-301/2010

Procesinių sprendimų kategorijos:1.1.8.7.3; 1.2.17.1; 1.2.23.3; 2.4.6.3.1(S)LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,gynėjams advokatams Valdui Burneikiui, Auksanui Čiupailai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. L. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo

Ž. L. nuteistas pagal BK 25 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal BK 25 str. 3 d. ir 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 11 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

R. M. nuteistas pagal BK 25 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. laisvės atėmimu 4 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 25 str. 3 d. ir 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 12 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios subendrintos bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų ir 230 MGL dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Č. L. nuteistas pagal BK 25 str. 3 d. ir 199 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 25 str. 3 d. ir 260 str. 3 d. laisvės atėmimu 10 metų. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ž. L., R. M. ir Č. L. nuteisti už tai, kad veikdami organizuota grupe, neteisėtai disponavo (įgijo, laikė ir gabeno) labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu ir padarė narkotinių medžiagų kontrabandą. Šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

Ž. L. ir R. M., turėdami bendrą nusikalstamą tikslą - nusiperkant Venesueloje neteisėti įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos kokaino, įgytą kokainą kontrabandos būdu atgabenti į Lietuvą siekiant jį parduoti ar kitaip išplatinti, įgyvendindami šį nusikalstamą sumanymą, veikdami organizuota grupe, 2009 m. kovo mėn. pabaigoje – balandžio mėn. pradžioje vykusių daugkartinių telefoninių pokalbių ir bendravimo pasinaudojant kompiuterine programa „Skype“ metu, nusikalstamai susitarė su Venesueloje gyvenančiu nenustatytu narkotinių medžiagų pardavėju „Antonu“ iš jo už tyrimo nenustatytą pinigų sumą nupirkti 3,5 kg narkotinės medžiagos kokaino, suderino nuvykimo į Venesuelą datą ir maršrutą – 2009 m. balandžio 19 d. nuskrendant lėktuvu iš Londono į Venesueloje, Margaritos saloje esantį Porlamaro miestą. Taip pat suderino narkotinių medžiagų atgabenimo būdą - jas gabenant lagamine specialiai įrengtoje slėptuvėje.

Tęsdami nusikalstamą veiką, Ž. L. ir R. M. narkotinių medžiagų pargabenimui iš Venesuelos pasitelkė Č. L. pažadėdami jam 5000 D. B. svarų sterlingų atlygį už šių medžiagų neteisėtą pargabenimą, o Ž. L. parūpino Č. L. bilietus 2009 m. balandžio 19 d. skrydžiui Londonas – Porlamaras. Prisijungęs prie Ž. L. ir R. M. daromų nusikalstamų veiksmų Č. L., veikdamas kaip organizuotos grupės narys, vykdydamas Ž. L. ir R. M. nurodymus, 2009 m. balandžio 19 d. nuskrido į Venesueloje, Margaritos saloje esantį Porlamaro miestą, kuriame 2009 m. balandžio mėn. pabaigoje, tyrimo nenustatytą dieną, iš nenustatyto narkotinių medžiagų pardavėjo „Antono“ neteisėtai įgijo 3500,25 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis– 2471,177 g narkotinės medžiagos kokaino, paslėpto lagamine specialiai įrengtoje slėptuvėje. Č. L. įgytą kokainą neteisėtai laikė su savimi nuo šios narkotinės medžiagos įgijimo dienos iki išvykimo iš Porlamaro miesto dienos, t. y. iki 2009 m. gegužės 10 d., kol šiuo laikotarpiu vykusių daugkartinių telefoninių pokalbių ir bendravimo pasinaudojant kompiuterine programa „Skype“ metu Ž. L. ir R. M. su nenustatytu narkotinių medžiagų pardavėju „Antonu“ suderino saugaus įgyto kokaino pargabenimo iš Venesuelos mechanizmą, pagal kurį Č. L. įgytas narkotines medžiagas turėjo neteisėtai gabenti skrisdamas lėktuvu iš Porlamaro Venesueloje, per Frankfurtą prie Maino Vokietijoje, į Prahą Čekijoje, kur lagaminą su jame atgabentu kokainu (2471,177 g) tolimesniam gabenimui turėjo perimti Ž. L. ir R. M..

Įgyvendinant aptartą nusikalstamų veiksmų planą, Č. L., pagal Ž. L. ir R. M. nurodymus, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 10 d. iki 2009 m. gegužės 11 d., skrisdamas lėktuvu iš Porlamaro miesto, per Frankfurto prie Maino oro uostą, neteisėtai atgabeno labai didelį kiekį nurodytos narkotinės medžiagos į Prahą, o ten 2009 m. gegužės 12 d., apie 18 val., atgabentą kokainą pagal išankstinį susitarimą perėmė Ž. L. ir R. M.. Po to Č. L., Ž. L. ir R. M., turėdami tikslą atgabentą kokainą parduoti ar kitaip išplatinti, nuo 2009 m. gegužės 12 d., 18 val., iki 2009 m. gegužės 13 d., labai didelį kiekį - 2471,177g. kokaino, paslėpto lagamine, automobiliu Dodge Grand Caravan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno iš Prahos per Čekijos ir Lenkijos valstybių teritorijas, atgabeno iki Lenkijos-Lietuvos valstybės sienos, o 2009 m. gegužės 13 d., 9 val.10 min., neturėdami leidimo, automobilyje Dodge Grand Caravan neteisėtai laikomą narkotinę medžiagą – 2471,177g kokaino keliu Seinai –Lazdijai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – buvusį Lazdijų pasienio kontrolės punktą, esantį Lazdijų r. Akmenių km., ir Lietuvos teritorijoje gabeno iki tol, kol nuvažiavus nuo valstybės sienos apie 150 metrų, Č. L., Ž. L. ir R. M. sulaikė valstybės sienos apsaugos pareigūnai, kurie apžiūros metu automobilyje „Dodge Grand Caravan“ surado ir paėmė atgabentus 3500,25 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 2471,177 g narkotinės medžiagos kokaino.

Šalies argumentai

Nuteistasis Ž. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam neteisingai paskirtos bausmės. Paskirdamas ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad jos priskiriamos sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms ir į tai, kad narkotinės medžiagos kokaino, kuriuo buvo neteisėtai disponuojama, kiekis daugiau kaip 20 kartų viršijo nustatytą labai didelio kiekio žemutinę ribą. Taip pat buvo atsižvelgta į jo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, nors nevedęs, tačiau turi vaiką, charakterizuojamas teigiamai ir turi sveikatos problemų. Skiriant bausmę atsižvelgta į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir į lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinęs šiuos bausmės skyrimo motyvus, jis mano, kad tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę teismas jam paskyrė ne visai pagrįstai. Teismas atsižvelgė tik į nusikaltimų sunkumą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neatsižvelgė į jo asmenybę, darbą, šeiminę padėtį, kitas jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, ir neįvertino, ar skiriama bausmė toms aplinkybėms yra adekvati. Jo nuomone, nuosprendis turi būti pakeistas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir šį prašymą grindžia keletu argumentų. Nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, o tokios bausmės paskyrimą garantuoja tinkamas visų BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių įvertinimas. Iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matosi, kad savo išvadas skiriant jam bausmę teismas pagrindė išimtinai sunkinančiomis aplinkybėmis – nusikaltimų sunkumu ir tuo, kad jie buvo padaryti veikiant organizuota grupe. Tačiau nebuvo atsižvelgta į BK 54 str. 2 d. 1-7 p. numatytų aplinkybių visumą. Skiriant bausmę teismas be pagrindo jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Teismas nenustatė, kad jo prisipažinimas buvo nenuoširdus arba kad duodamas parodymus jis būtų vertęs kaltę kitiems, taip pats siekdamas palengvinti savo padėtį, todėl prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas, tikrai priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Tačiau jie yra ne smurtinio, o turtinio pobūdžio, be to, dėl jų nekilo nepašalinami padariniai. Galima teigti, kad šie nusikaltimai kažkuria prasme nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes gabentos narkotinės medžiagos tiesioginių jų vartotojų nepasiekė. Skiriant teisingą ir individualizuotą bausmę, padaryti nusikaltimai turėjo būti įvertinti ne formaliai tik pagal BK numatytas nusikalstamų veikų sudėtis ir sankcijas, tačiau įvertinti ir kaip konkrečios veikos su jų individualiais padariniais. Teismas nenustatė, kad jo nusikalstamais veiksmais kam nors buvo padaryta reali žala, todėl ši aplinkybė turėjo būti pripažinta mažinančia jo nusikalstamų veikų pavojingumą. Skiriant bausmę itin svarbus ir kaltininko asmenybės įvertinimas, o pagal BK 54 str. 2 d. 5 p. reikalavimus ne tik į kaltininką neigiamai, bet ir teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Teismas turėjo atsižvelgti į jo tvirtus socialinius ryšius, jo artimiausią aplinką, šeiminę padėtį ir kt. Teisinga ir individualizuota bausmė galėjo būti paskirta tik atsižvelgus į visas šias aplinkybes, apibūdinančias tiek nusikalstamų veikų pobūdį, tiek kaltininko asmenybę. Skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, teismas neatsižvelgė ir į tai, ar tokios bausmės paskyrimas nepakenks jo socialinei aplinkai, kuri yra teigiama, taip pat jo socialiniams ryšiams. Nebuvo įvertinta, ar paskiriant šią bausmę bus pasiekta daugiau naudos negu bus padaryta žalos jam pačiam, jo šeimai ir kitiems asmenims. Atsižvelgti į tai reikalavo tas pats teisingumo principas. Jo socialinės aplinkos pozityvumą patvirtina tai, kad jis turėjo legalų darbą ir legalų pajamų šaltinį, nuolatinę gyvenamąją vietą, faktiškai gyvena su savo žmona ir augina mažametį vaiką. Dėl paskirtos ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės jis negalės tinkamai pasirūpinti savo šeima ir iškils grėsmė, kad jo šeima iširs. Tai labai pakenktų jo socialinei aplinkai. Be to, ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės atlikimas kartu su kitais nuteistaisiais, darbo praradimas ir pergyvenimai dėl negalėjimo pasirūpinti šeima neturėtų jokios teigiamos įtakos jo asmenybei, tai jam sukels skaudžius materialinius ir dvasinius padarinius. Vadovaujantis BK 41 str., asmeniui turi būti skiriama tokia bausmė, kad būtų pasiekti šiame BK straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Teismas nustatė, kad jis anksčiau neteistas, o tai patvirtina, kad jis nėra linkęs nusikalsti, pažeidinėti įstatymus, o padaryti nusikaltimai buvo gyvenimo klaida, kurios jis nepakartos. Nuosprendyje teismas neišdėstė motyvų, ar tie padariniai, kurie atsiras jam atliekant paskirtą bausmę, yra būtini tam, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir ar tokiu būdu bus įgyvendintas teisingumo principas. Jo socialinę orientaciją ir visuotinai priimtinų moralės normų laikymąsi patvirtina jo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis. Įvertinant šias aplinkybes, jo nuomone, BK 41 str. 2 d. 1, 3, 4 punktuose numatyti bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skiriant ir ne tokią griežtą bausmę, tuo tarpu griežtos bausmės skyrimas tik tam, kad jis pajustų tos bausmės padarinius, iškreipia pačią bausmės paskirtį. BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytas tikslas užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą šiuo atveju galėtų būti pasiektas būtent švelnesnės, negu numatyta sankcijose, bausmės paskyrimu. Tokios bausmės skyrimas nepažeistų teisingumo principo, nes šiuo konkrečiu atveju nusikaltimais nebuvo padaryta reali žala fiziniams ir juridiniams asmenims, nebuvo naudojamas smurtas, todėl yra pagrindas teigti, kad padaryti nusikaltimai yra mažiau pavojingi už įprastinius tokio pobūdžio nusikaltimus, kai narkotinės medžiagos yra platinamos ir pasiekia vartotoją. Visuma išvardintų aplinkybių patvirtina, kad jam paskirta ilgalaikio laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir neadekvati jo padarytiems nusikaltimams. Todėl ši bausmė turėtų būti keičiama vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis, o toks sprendimas atitiktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgos išaiškinimus. Jis pripažįsta, kad jo padaryti nusikaltimai nepateisinami ir dėl to iki šiol gailisi. Prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam bausmes, mažesnes už BK 199 str. 2 d. ir BK 260 str. 3 d. sankcijų minimumą.

Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam neteisingai paskirtos bausmės. Nuosprendyje nurodyta, kad skiriant jam bausmę buvo atsižvelgiama į nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į tai, kad viena veika priskiriama sunkių, o kita labai sunkių nusikaltimų kategorijoms, taip pat į jo asmenybę. Buvo atsižvelgta į tai, kad jis praeityje teistas, nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nors nevedęs, tačiau turi du mažamečius vaikus, taip pat į jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Dar buvo atsižvelgta į nusikaltimų pasekmes ir narkotinės medžiagos kokaino, kuria buvo neteisėtai disponuota, kiekį, kuris daugiau negu 20 kartų viršijo nustatytą labai didelio kiekio žemutinę ribą, taip pat į jo vaidmenį nusikaltimų padaryme. Įvertinęs šiuos bausmės skyrimo motyvus, jis mano, kad tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę teismas jam paskyrė ne visai pagrįstai. Teismas atsižvelgė tik į nusikaltimų sunkumą ir į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir neįvertino, ar skiriama bausmė yra adekvati ir teisinga atsižvelgiant į jo asmenybę, darbą, šeiminę padėtį ir kitas jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Jo nuomone, nuosprendis turi būti pakeistas dėl neteisingai paskirtos bausmės ir šį prašymą grindžia keletu argumentų. Nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, o tokios bausmės paskyrimą garantuoja tinkamas visų BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių įvertinimas. Iš nuosprendyje išdėstytų motyvų matosi, kad savo išvadas skiriant jam bausmę teismas pagrindė išimtinai sunkinančiomis aplinkybėmis – nusikaltimų sunkumu ir tuo, kad jie buvo padaryti veikiant organizuota grupe. Tačiau nebuvo atsižvelgta į BK 54 str. 2 d. 1-7 p. numatytų aplinkybių visumą. Skiriant bausmę teismas be pagrindo jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p. Teismas nenustatė, kad jo prisipažinimas buvo nenuoširdus arba kad duodamas parodymus jis būtų vertęs kaltę kitiems, taip pats siekdamas palengvinti savo padėtį, todėl prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi turėjo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nusikaltimai, už kuriuos jis nuteistas, tikrai priskiriami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Tačiau jie yra ne smurtinio, o turtinio pobūdžio, be to, dėl jų nekilo nepašalinami padariniai. Galima teigti, kad šie nusikaltimai kažkuria prasme nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes gabentos narkotinės medžiagos tiesioginių jų vartotojų nepasiekė. Skiriant teisingą ir individualizuotą bausmę, padaryti nusikaltimai turėjo būti įvertinti ne formaliai tik pagal BK numatytas nusikalstamų veikų sudėtis ir sankcijas, tačiau įvertinti ir kaip konkrečios veikos su jų individualiais padariniais. Teismas nenustatė, kad jo nusikalstamais veiksmais kam nors buvo padaryta reali žala, todėl ši aplinkybė turėjo būti pripažinta mažinančia jo nusikalstamų veikų pavojingumą. Skiriant bausmę itin svarbus yra kaltininko asmenybės įvertinimas, o pagal BK 54 str. 2 d. 5 p. reikalavimus teismas turėjo atsižvelgti ne tik į kaltininką neigiamai, tačiau ir į jį teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, turėjo būti atsižvelgta ir į jo tvirtus socialinius ryšius, jo artimiausią aplinką, šeiminę padėtį ir kt. Teisinga ir individualizuota bausmė galėjo būti paskirta tik atsižvelgus į visas šias aplinkybes, apibūdinančias tiek nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę. Skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, teismas neatsižvelgė ir į tai, ar tokios bausmės paskyrimas nepakenks jo socialinei aplinkai, kuri yra teigiama, taip pat jo socialiniams ryšiams. Nebuvo įvertinta, ar paskiriant šią bausmę bus pasiekta daugiau naudos negu bus padaryta žalos jam pačiam, jo šeimai ir kitiems asmenims. Atsižvelgti į tai reikalavo tas pats teisingumo principas. Jo socialinės aplinkos pozityvumą patvirtina tai, kad jis turėjo darbą, nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį, nuolatinę gyvenamąją vietą, faktiškai gyvena su žmona ir augina du mažamečius vaikus. Savo šeimos gerbūviui jis yra paėmęs didelį kreditą. Dėl paskirtos ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės jis negalės tinkamai pasirūpinti savo šeima ir iškils grėsmė, kad jo šeima iširs. Tai labai pakenktų jo socialinei aplinkai. Be to, ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės atlikimas kartu su kitais nuteistaisiais, darbo praradimas ir pergyvenimai dėl negalėjimo pasirūpinti šeima neturėtų jokios teigiamos įtakos jo asmenybei, tai jam sukels skaudžius materialinius ir dvasinius padarinius. Vadovaujantis BK 41 str., asmeniui turi būti skiriama tokia bausmė, kad būtų pasiekti šiame BK straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Tačiau teismas nuosprendyje neišdėstė motyvų, ar tie padariniai, kurie atsiras jam atliekant paskirtą bausmę, yra būtini tam, kad būtų pasiekti bausmės tikslai ir ar tokiu būdu bus įgyvendintas teisingumo principas. Jo socialinę orientaciją ir visuotinai priimtinų moralės normų laikymąsi patvirtina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Įvertinus šias aplinkybes, jo nuomone, BK 41 str. 2 d. 1, 3, 4 punktuose numatyti bausmės tikslai galėtų būti pasiekti skiriant ir ne tokią griežtą bausmę, tuo tarpu griežtos bausmės skyrimas tik tam, kad jis pajustų tos bausmės padarinius, iškreipia pačią bausmės paskirtį. BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytas tikslas užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą šiuo atveju galėtų būti pasiektas būtent švelnesnės, negu numatyta sankcijose, bausmės paskyrimu. Tokios bausmės skyrimas nepažeistų teisingumo principo, nes šiuo konkrečiu atveju nusikaltimais nebuvo padaryta reali žala fiziniams ir juridiniams asmenims, nebuvo naudojamas smurtas, todėl yra pagrindas teigti, kad padaryti nusikaltimai yra mažiau pavojingi už įprastinius tokio pobūdžio nusikaltimus, kai narkotinės medžiagos yra platinamos ir pasiekia vartotoją. Visuma išvardintų aplinkybių patvirtina, kad jam paskirta ilgalaikio laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga ir neadekvati jo padarytiems nusikaltimams. Todėl ši bausmė turėtų būti keičiama vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis, o toks sprendimas atitiktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgos išaiškinimus. Jis pripažįsta, kad jo padaryti nusikaltimai nepateisinami ir dėl to iki šiol gailisi. Prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam bausmes, mažesnes už BK 199 str. 2 d. ir BK 260 str. 3 d. sankcijų minimumą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje nuteistųjų Ž. L. ir R. M. gynėjai prašo šių nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras nuteistųjų Ž. L. ir R. M. apeliacinius skundus prašo atmesti.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo teismui pripažįstant vieną iš nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, tuo pačiu pagrindu nuosprendis švelninamas ir nuteistajam Č. L., dėl kurio šis nuosprendis nebuvo apskųstas apeliacine tvarka.

Nuteistieji Ž. L. ir R. M. apeliaciniuose skunduose nesutinka tik su jiems paskirtomis bausmėmis, prašo jas švelninti ir, taikant BK 54 str. 3 d., paskirti švelnesnes bausmes, negu numatyta baudžiamųjų įstatymų sankcijose. Vadovaujantis BK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, tarp visų kitų įstatyme numatytų aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia skiriant bausmę, yra kaltinamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės (BK 54 str. 2 d. 7 p.). Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas pripažino po dvi tas pačias visų trijų nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes: tai, kad nusikalstamas veikas nuteistieji padarė organizuota grupe, ir tai, kad tas nusikalstamas veikas jie padarė dėl savanaudiškų paskatų. Sprendimo pripažinti antrąją, BK 60 str. 1 d. 3 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nuosprendyje nemotyvavo. Kolegijos nuomone, šioje dalyje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nurodytą nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažino nepagrįstai. BK 60 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Nusikalstamos veikos padarymas dėl savanaudiškų paskatų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstamas nustačius, kad kaltininkas tą veiką padarė siekdamas turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims. Pripažįstant šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę vadovaujamasi tomis pačiomis BK 60 str. 2 d. nuostatomis, tačiau pažymėtina, kad savanaudiškos paskatos kaip nusikaltimo sudėties požymis ne visada numatytas BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose. Nuteistųjų Ž. L. ir R. M. apeliaciniuose skunduose yra paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga. Jos išvadų 19 punkte nurodyta, kad BK 60 str. 1 d. 3, 4, 5, 7 p. nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės teismų pripažįstamos tik tada, kai jos ne tik nėra nusikalstamos veikos sudėties požymiai, bet ir kai tos aplinkybės neišreiškia nusikalstamos veikos esmės. Kaip pavyzdžiai yra nurodyti BK 178, 180, 181 straipsniai. Akivaizdu, kad savanaudiškos paskatos negali būti pripažįstamos kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikaltimų nuosavybei bylose, nes savanaudiškumas yra grobimo ir kitų nusikaltimų nuosavybei sąvokų sudėtinė dalis. Kolegijos nuomone, tomis pačiomis nuostatomis turėjo būti vadovaujamasi ir šioje byloje, nors Ž. L., R. M. ir Č. L. padarytos nusikalstamos veikos yra nusikaltimai ne nuosavybei, o ekonomikai, taip pat susiję su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Pagal BK 260 str. 3 d. atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Atsakomybę pagal BK 260 str. 3 d. užtraukia neteisėtas disponavimas labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų net ir neturint tikslo pas parduoti ar kitaip platinti, tačiau šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas šiame baudžiamajame įstatyme nurodyti kaip alternatyvios veikos. Neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, o taip pat jas parduodamas ar kitaip platindamas kaltininkas siekia turėti turtinės naudos, taigi veikia dėl savanaudiškų paskatų. Tuo tarpu kontrabandos (BK 199 str.) atveju papildomi subjektyviosios pusės požymiai – nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas irgi neįtraukti į privalomus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir veikos kvalifikavimui jie reikšmės neturi. Tačiau kontrabandos motyvas ir tikslas dažniausiai irgi yra savanaudiški. Tai nustatyta ir šioje byloje, nes buvo įrodyta, kad nuteistieji per Lietuvos Respublikos valstybės sieną narkotines medžiagas gabeno turėdami tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nors nuteistųjų savanaudiškos paskatos ir nebuvo būtini BK 199 str. 2 d. ir BK 260 str. 3 d. numatytų nusikaltimų sudėčių požymiai, tačiau tos paskatos išreiškė šių nusikalstamų veikų esmę. Todėl į nuteistųjų savanaudiškas paskatas teismas galėjo tik atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl bausmės paskyrimo, tačiau šių paskatų negalėjo pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Ž. L. ir R. M. apeliaciniuose skunduose konkretūs prašymai dėl nurodytos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės neišdėstyti, tačiau abu apeliantai dėsto įvairius kitus nesutikimo su jiems paskirtomis bausmėmis argumentus, nesutinka ir su tuo, kaip teismas išsprendė ir jų atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių klausimą. Todėl abu apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaiko baudžiamojo įstatymo (BK 60 str. 1 d. 3 p.) ir naikinama nuosprendžio dalis, kuria nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė dėl savanaudiškų paskatų. Dėl nuteistojo Č. L. nuosprendis apeliacine tvarka nebuvo apskųstas, tačiau BPK 320 str. 5 d. nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jau nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė buvo nepagrįstai nustatyta ir Č. L., šalinti šią aplinkybę jam yra toks pat pagrindas kaip ir kitiems nuteistiesiems, todėl, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d., nuosprendis dėl Č. L. keičiamas tuo pačiu BPK 328 str. 1 p. numatytu pagrindu.

Skiriant bausmes teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 str. 2 d.), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str. 2 d.) ir kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Nors nuteistųjų Ž. L. ir R. M. apeliaciniai skundai iš dalies tenkinami ir iš nuosprendžio šalinama viena jau nurodyta nepagrįstai pripažinta jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Iš bylos ir skundžiamo nuosprendžio matosi, kad visas kitas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes teismas nustatė ir įvertino teisingai, o nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka baudžiamųjų įstatymų reikalavimus. Iš Ž. L. ir R. M. apeliacinių skundų matosi, kad jų turinys, išskyrus Ž. L. skundo argumentą, kad jis anksčiau nebuvo teistas, yra visiškai vienodas, abu apeliantai suformulavo ne tik tokius pačius prašymus, tačiau išdėstė ir visiškai vienodus argumentus, kuriais grindžiami jų prašymai sušvelninti paskirtas bausmes ir taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Visi šie nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti.

BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama neperžengiant Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribų. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 str. 1 ar 2 dalyse arba 54 str. 3 d. nurodytiems pagrindams. Skirti nuteistiesiems Ž. L. ir R. M. bausmes taikant BK 62 str. nebuvo nustatytos šiame įstatyme numatytos jo taikymui būtinos aplinkybės ir sąlygos. To savo skunde neprašo ir patys apeliantai. Tuo tarpu BK 54 str. 3 d. taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 str. 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pačioje BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistieji Ž. L. ir R. M. savo apeliaciniuose skunduose nurodo, kad bausmių paskyrimas jiems taikant BK 54 str. 3 d. neprieštarautų teisingumo principui ir atitiktų jau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgos išaiškinimus. Šie apeliantų argumentai nepagrįsti. Nurodytos apžvalgos išvadose nurodyta, kad skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 str. 3 d., teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Iš tos pačios apžvalgos matosi, kad pagal jau suformuotą teisminę praktiką pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d., nėra ir jų savo skunduose nenurodo patys apeliantai. Ž. L. ir R. M. savo apeliaciniuose skunduose nurodo apie tai, kad jų padaryti nusikaltimai yra ne smurtinio, o turtinio pobūdžio, be to, jais niekam nebuvo padaryta jokia reali žala. Jie nurodo, kad šie nusikaltimai kažkuria prasme netgi nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nes jų gabentos narkotinės medžiagos nepasiekė tų medžiagų vartotojų. Apeliantų nuomone, jų nusikaltimai mažiau pavojingi už tas nusikalstamas veikas, kai narkotikai yra platinami ir pasiekia vartotojus, todėl šios jų nurodytos aplinkybės turėjo būti pripažintos mažinančiomis šių nusikalstamų veikų pavojingumą. Kolegija šiuos nuteistųjų argumentus atmeta. Jau buvo nurodyta apie tai, kad pagal BK 260 str. 3 d. asmuo atsako už neteisėtą disponavimą labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu net ir neturint tikslo tas medžiagas parduoti ar kitaip platinti. Jokie šio nusikaltimo padariniai kaip būtinas nusikalstamos veikos požymis šiame baudžiamajame įstatyme nenumatyti, o nusikaltimas laikomas baigtu kaltininkui padarius bent vieną iš BK 260 str. 3 d. dispozicijoje išvardintų alternatyvių veikų. Šioje byloje įrodyta, kad nuteistieji Ž. L. ir R. M., veikdami organizuota grupe kartu su Č. L., ne tik organizavo nusikalstamų veikų padarymą, tačiau ir patys kaip nusikaltimų vykdytojai neteisėtai gabeno labai didelį narkotinės medžiagos kokaino kiekį per kelių valstybių teritorijas iš Prahos, gabeno šias medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir buvo sulaikyti jau Lietuvos teritorijoje. BK 199 str. numatyta nusikaltimo sudėtis taip pat yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei nepateikimo ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujant jokių padarinių atsiradimo. Tai paneigia apeliantų argumentus apie tai, kad jų nusikalstamos veikos tariamai nutrūko pasikėsinimo stadijoje, iš tikrųjų abu padaryti nusikaltimai buvo baigti ir teismas juos kvalifikuodamas baudžiamuosius įstatymus pritaikė tinkamai. Galima sutikti su tuo, kad nuteistųjų padaryti nusikaltimai nebuvo smurtinio pobūdžio, joks smurtas prieš nieką tikrai nebuvo vartojamas, tačiau apeliantų argumentai, kad šie nusikaltimai yra tik turtinio pobūdžio, irgi yra nepagrįsti. Kontrabanda priskiriama nusikaltimams ekonomikai ir verslo tvarkai, tačiau BK 199 str. 2 d. numatyta narkotinių ar psichotropinių medžiagų kontrabanda, kaip ir BK 260 str. 3 d., yra nusikaltimai, tiesiogiai susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Šie nusikaltimai kelia ypač didelį pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei, padeda plisti narkomanijai, todėl pagal pavojingumo laipsnį jie nėra mažiau pavojingi netgi už sunkius smurtinius nusikaltimus, apie tai galima spręsti netgi ir pagal BK 199 str. 2 d. ir BK 260 str. 3 d. sankcijas. Apeliantų argumentus apie tai, kad jų padaryti nusikaltimai mažiau pavojingi už tas nusikalstamas veikas, kurių metu narkotinės medžiagos parduodamos ar kitaip išplatinamos ir pasiekia pačius tų medžiagų tiesioginius vartotojus, taip pat nepagrįsti. Mažesnio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimas ar kitoks išplatinimas pagal pavojingumo laipsnį negali prilygti neteisėtam disponavimui labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tokia pati išvada daroma ir šioje konkrečioje byloje, kurioje nustatyta, kad nuteistieji iš užsienio valstybės į Lietuvą kontrabandos būdu neteisėtai atgabeno tokį kokaino kiekį, kuris, kaip teisingai nurodyta nuosprendyje, daugiau negu 20 kartų viršijo nustatytą labai didelio šios narkotinės medžiagos kiekio žemutinę ribą. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-238 patvirtintas narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas labai dideliu kokaino kiekiu laikomas didesnis negu 100 g šios narkotinės medžiagos kiekis, tuo tarpu nuteistieji šioje byloje neteisėtai disponavo kokainu, kurio kiekis buvo net 2471,177 g. Nuteistieji Ž. L. ir R. M. teisme taip pat patys pripažino, kad neteisėtai atgabenę šias narkotines medžiagas į Lietuvą, po to jie būtų planavę, kaip tą patį kokainą nugabenti į Angliją. Akivaizdu, kad nuteistieji turėjo tikslą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos parduoti ar kitaip išplatinti. Aptartos aplinkybės apeliantų argumentus apie mažesnį jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį visiškai paneigia, Tos pačios aplinkybės, ypač narkotinės medžiagos kokaino kiekis, kitos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, o taip pat nuteistųjų vaidmuo jų padaryme leidžia padaryti netgi priešingą išvadą, kad Ž. L. ir R. M. padaryti nusikaltimai buvo ne mažesnio, o netgi didesnio pavojingumo laipsnio lyginant su dažniausiai baudžiamosiose bylose nagrinėjamomis tokio pobūdžio nusikalstamomis veikomis. Tuo pačiu daroma išvada, kad jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistiesiems įstatyme numatytų bausmių paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) jų padarytoms nusikalstamoms veikoms, šioje byloje nėra. Tokia pati išvada daroma ir įvertinus aplinkybes, apibūdinančias nuteistųjų asmenybes. Abu apeliantai savo skunduose dėsto vienodus argumentus apie savo pozityvią socialinę orientaciją, šiuo metu juos supančią teigiamą aplinką, nurodo, kad abu dirba, turi legalius pajamų šaltinius, gyvenamąsias vietas, faktiškai gyvena santuokinį gyvenimą ir augina mažamečius vaikus. Ž. L. praeityje nebuvo teistas, tuo tarpu kitas nuteistasis R. M. anksčiau teistas tris kartus, šie jo teistumai neišnykę, o nusikaltimus, už kuriuos jis nuteistas šioje byloje, padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, jos vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Iš nuosprendžio matosi, kad visas šias aplinkybes teismas jau įvertino ir skirdamas bausmes į jas atsižvelgė. Tačiau kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas nuteistųjų asmenybėms, kolegijos nuomone, irgi nėra, pačių apeliantų skunduose nurodomų aplinkybių pripažinti išimtinėmis nėra pagrindo. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skirti nuteistiesiems Ž. L. ir R. M. švelnesnes, negu baudžiamųjų įstatymų sankcijose numatyta, bausmes nebuvo ir nėra BK 54 str. 3 d. nurodytų pagrindų. Teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir pagrįstai paskyrė bausmes neperžengiant BK specialiosios dalies straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų ribų.

Paskirdamas nuteistiesiems Ž. L. ir R. M. bausmes teismas nepažeidė ir kitų baudžiamųjų įstatymų reikalavimų. Jau buvo nurodyta, jog visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai buvo pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų. Tačiau klausimą dėl kitų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas išsprendė teisingai. Byloje buvo nustatyta, kad Ž. L. ir R. M. susitarė daryti sunkų ir labai sunkų nusikaltimus (BK 199 str. 2 d., 260 str. 3 d.), po to į šias nusikalstamas veikas įtraukė Č. L., o darydami šiuos nusikaltimus kiekvienas nuteistasis atliko tam tikras užduotis ir turėjo skirtingus vaidmenis. Tokia nuteistųjų bendrininkavimo forma atitinka BK 25 str. 3 d. numatytus organizuotos grupės požymius, todėl nusikaltimų padarymą veikiant organizuota grupe teismas pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 2 p.). Šios nuosprendžio dalies neginčija ir patys apeliantai, kurie savo skunduose nurodo tik apie tai, kad teismas be pagrindo nenustatė jokių jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Dėl to dėstomi apeliantų argumentai taip pat nepagrįsti. Nors skunduose nurodoma apie atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau iš tikrųjų nuteistieji nurodo tik apie vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Vadovaudamiesi BK 59 str. 1 d. 2 p., teismai pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Jau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos skiriant bausmes apžvalgoje pažymėta, kad kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų neesminių neigia, teismai vertina, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Tačiau taip pat pažymėta, jog nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę. Teismai taip pat nepripažįsta, kad kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Pagal jau suformuotą teismų praktiką kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nuteistieji Ž. L. ir R. M. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, bet patys šių aplinkybių skunduose plačiau nekomentuoja. Apeliantai nurodo tik apie tai, kad teismas nenustatė, jog jų prisipažinimas buvo nenuoširdus, taip pat nenustatė, kad duodami parodymus jie būtų siekę sušvelninti tik savo padėtį. Šiuos apeliantų argumentus kolegija irgi atmeta. Galima sutikti su tuo, kad nuosprendyje teismas iš tikrųjų išsamiau neišdėstė motyvų, dėl kurių nenustatė Ž. L. ir R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir, konkrečiai, BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės. Tačiau iš tikrųjų šios aplinkybės jau buvo aptartos kitoje nuosprendžio dalyje, kurioje teismas įvertino teisminio nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus. Šioje nuosprendžio dalyje yra išdėstyta išsami visų trijų nuteistųjų parodymų analizė. Vertindamas Ž. L. ir R. M. parodymus teismas teisingai pažymėjo, kad jų parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo prieštaringi. Iš bylos matos, kad ikiteisminio tyrimo metu ir Ž. L., ir R. M. kaltais neprisipažino ir savo dalyvavimą nusikalstamose veikose neigė. Pradėjus šią bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje jie kaltais prisipažino tik iš dalies, nurodę, kad nusikalstamos veikos buvo padarytos ne organizuota grupe. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, kad po to teisme davęs parodymus Ž. L. vėl nepripažino faktiškai jokių esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. R. M. teisme kai kurias kaltinime nurodytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes iš tikrųjų pripažino, tačiau šios apklausos metu jis vis tiek parodė, jog apie tai, kad kartu su kitais kaltinamaisiais gabeno narkotines medžiagas, jis sužinojo tik „paskutinę minutę“. Jau po teismo posėdžio pertraukos, Ž. L. gynėjo prašymu šis nuteistasis buvo apklaustas papildomai. Šį kartą Ž. L. jau parodė, kad kaltu prisipažįsta. Tačiau ir šios apklausos metu jis neigė, kad nusikaltimus planavo iš anksto kartu su R. M., parodė, kad R. M. užsiminus, sutiko dalyvauti nusikalstamoje veikoje, nes reikėjo tik padėti žmogui pervežti narkotikus į Europą. Galima sutikti su tuo, kad savo parodymais Ž. L. ir R. M. nebandė savo kaltės versti vienas kitam arba nuteistajam Č. L., tačiau apeliantų argumentai apie tai, kad jie nebandė tais parodymais kuo labiau sušvelninti savo padėtį, yra nepagrįsti. Netgi paskutinių apklausų teisme metu, nors ir formaliai prisipažinę kaltais, Ž. L. ir R. M. duodami parodymus ir toliau bandė menkinti savo pačių, ypač kaip organizatorių, vaidmenį nusikaltimų padaryme. Aiškiai matyti šių nuteistųjų bandymai kuo didesnę kaltės dalį perkelti šioje byloje nenustatytiems asmenims, vadinamiems „Mariumi“ ir „Antonu“ („Antanu“). Visi šių nuteistųjų parodymai labai išsamiai išdėstyti ir įvertinti skundžiamame nuosprendyje. Teismas ne tik padarė išvadą, kad Ž. L. ir R. M. parodymai prieštaringi, tačiau ir dalį jų parodymų pagrįstai atmetė, o nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad šių nuteistųjų parodymais teismas tiki tiek, kiek jie atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Visa tai patvirtina, kad nuteistųjų Ž. L. ir R. M. prisipažinimas buvo formalus, nes jie abu nepripažino netgi kai kurių esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių. Nesant visiško nuteistųjų prisipažinimo, nėra jokio pagrindo daryti išvadą ir apie nuteistųjų kritišką savo elgesio įvertinimą, o tuo pačiu ir apie nuoširdų gailėjimąsi. Ž. L. ir R. M. prisipažinimas ir jų deklaruojamas nuoširdus gailėjimasis jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe negali būti pripažintas dar ir todėl, kad šie nuteistieji prisipažino tik verčiami kitų surinktų įrodymų, o bylos duomenys leidžia padaryti būtent tokią išvadą. Iš bylos matosi, kad abu šie nuteistieji buvo sulaikyti kartu su Č. L. tuo pačiu automobiliu gabenę narkotines medžiagas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Labais didelis kiekis narkotinės medžiagos kokaino buvo surastas tame pačiame automobilyje. Nors Ž. L. ir R. M. savo kaltę kategoriškai neigė, trečiasis sulaikytasis Č. L. iš karto prisipažino kaltu neteisėtai gabenęs kokainą iš Venesuelos ne tik šį kartą, bet ir nurodė dar dvi tokias pačias anksčiau padarytas nusikalstamas veikas. Č. L. parodymai patvirtino ir Ž. L. bei R. M. dalyvavimą tų pačių nusikaltimų padaryme. Iš bylos matosi, kad Ž. L. bei R. M. nurodymus vykdęs ir lagamine paslėptas narkotines medžiagas lėktuvu iš Venesuelos iki Prahos atgabenęs Č. L. galėjo ir nežinoti visų savo bendrininkų veiksmų, atliktų organizuojant nusikalstamų veikų padarymą. Tačiau šios aplinkybės buvo nustatytos išnagrinėjus nuteistųjų telefoninių pokalbių išklotines ir surastas jų kompiuterines susirašinėjimo žinutes. Nuteistųjų kaltę patvirtina ir kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Tą aplinkybę, kad viso ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę neigę Ž. L. ir R. M. teisminio nagrinėjimo metu jau pripažino kai kurias kaltinime nurodytas jų dalyvavimo nusikaltimų padaryme aplinkybes, o Ž. L. savo parodymus dar keitė ir teisminio nagrinėjimo metu, paaiškina tik tai, kad šie nuteistieji negalėjo paneigti kitų jų kaltės įrodymų, todėl savo parodymus jiems teko derinti prie vis naujų paaiškėjančių abejonių nekeliančių bylos aplinkybių. Iš to daroma išvada, kad Ž. L. ir R. M. prisipažino ne savo noru ir ne laisva savo valia, o tai padarė tik verčiami kitų surinktų jų kaltės įrodymų. Apie tai, kad ir teisminio nagrinėjimo metu abu apeliantai nepripažino dalies esminių savo dalyvavimo nusikaltimų padaryme aplinkybių, šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta anksčiau. Šios aplinkybės patvirtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos Ž. L. ir R. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės teismas nepripažino pagrįstai. Jokių kitų šių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Abu apeliantai savo skunduose nurodo, kad realios žalos nepadarymas nei fiziniams, nei juridiniams asmenims turėjo būti pripažintas jų padarytų nusikaltimų pavojingumą mažinančia aplinkybe. Šie apeliantų argumentai jau buvo aptarti, paneigti ir atmesti, todėl, vadovaujantis BK 59 str. 2 d., nei šią apeliantų nurodytą, nei jokią kitą šio BK straipsnio 1 dalyje nenurodytą aplinkybę pripažinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis taip pat nėra pagrindo.

BK 61 str. 1, 2 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Skundžiamame nuosprendyje teismas kaip tik ir atsižvelgė į Ž. L. bei R. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į pripažintas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nors nuosprendžio dalis dėl vienos iš šių aplinkybių pripažinimo naikinama, Ž. L. ir R. M. atsakomybę vis tiek sunkina tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė organizuota grupe, tuo tarpu jokių jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Jau vien dėl to pagal nurodytas BK 61 str. nuostatas teismas turėjo pagrindą skirti griežtesnes bausmes. Nuteistųjų Ž. L. ir R. M. apeliacinių skundų argumentai dėl to, kad teismas tariamai neatsižvelgė į BK 54 str. 2 d. 1-7 p. nurodytų aplinkybių visumą, o atsižvelgė tik į jų padėtį sunkinančias aplinkybes, irgi nepagrįsti. Pačiuose nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pirmiausia išdėstyti būtent skundžiamame nuosprendyje nurodyti bausmių skyrimo motyvai, iš kurių matosi, kad į daugelį apeliantų nurodytų aplinkybių, ypač tų, kurios palankiai apibūdina nuteistųjų asmenybes, skirdamas bausmes teismas jau atsižvelgė. BK 54 str. 2 d. 1-7 p. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, taip į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visos šios aplinkybės faktiškai jau buvo aptartos ir įvertintos tiek pirmosios instancijos teismo, tiek šiame nuosprendyje. Kolegija jau aptarė aplinkybes, kurios patvirtina ne mažesnį, o kaip tik didesnį nuteistųjų padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį. Tai patvirtina ne tik narkotinės medžiagos, kuria neteisėtai disponavo nuteistieji, kiekis, tačiau ir kitos nusikaltimų padarymo aplinkybės. Nustatyta, kad labai didelio kiekio narkotinės medžiagos neteisėtas įgijimas, gabenimas ir jų kontrabanda buvo iš anksto labai tiksliai ir išsamiai suplanuota, veikdami organizuota grupe nuteistieji atliko tam tikras užduotis ir turėjo skirtingus vaidmenis, labai didelis kiekis kokaino buvo neteisėtai atgabentas iš Pietų Amerikos žemyno, po to gabenamas per kelias Europos valstybes ir pagaliau kontrabandos būdu atgabentas į Lietuvą. Toks nusikalstamų veikų mastas ir jų organizuotumo lygis, taip pat kitos konkrečios tų veikų padarymo aplinkybės dar kartą parodo būtent padidintą nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį. Įvertinant kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes atsižvelgiama į tai, kad abi nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos buvo baigtos, nuteistieji nusikaltimus padarė veikdami tiesiogine tyčia, dėl savanaudiškų paskatų ir turėdami tikslą iš padarytų nusikalstamų veikų turėti turtinę naudą. Nors šiame nuosprendyje jau buvo padaryta išvada, kad šiuo atveju savanaudiškos paskatos negalėjo būti pripažintos nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tai turėjo reikšmės sprendžiant bausmės skyrimo klausimus. Vertinant abiejų apeliantų kaip bendrininkų vaidmenį nusikaltimų padaryme, atsižvelgiama į tai, kad abu šie nuteistieji buvo ir nusikaltimų organizatoriai, ir jų vykdytojai, taigi jų abiejų vaidmuo padarant nusikaltimus buvo aktyvus ir tiesioginis, o jų abiejų indėlis į bendrą nusikalstamą rezultatą iš esmės buvo panašus. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimas šiame nuosprendyje jau buvo aptartas ir išspręstas, tuo tarpu duomenis apie nuteistųjų asmenybes pakankamai išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė į tai, kad Ž. L. anksčiau neteistas, nors yra nevedęs, tačiau turi mažametį vaiką, taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad šis nuteistasis teigiamai charakterizuojamas ir turi sveikatos problemų. Skiriant bausmę R. M. teismas atsižvelgė į tai, kad šis nuteistasis anksčiau teistas ir nusikaltimus padarė neatlikęs anksčiau paskirtos bausmės, jos vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Tačiau buvo atsižvelgta ir į R. M. šeiminę padėtį, į tai, kad jis turi du mažamečius vaikus. Taigi į didžiąją dalį aplinkybių, apibūdinančių nuteistųjų asmenybes, apie kurias apeliantai nurodo savo skunduose, teismas jau atsižvelgė. Nuteistieji nurodo ir apie tai, kad jie turėjo darbą, legalų pajamų šaltinį, nuolatinę gyvenamąją vietą, R. M. dar nurodo, kad yra paėmęs banko kreditą. Kai kurios iš šių apeliantų nurodomų aplinkybių kelia abejonių, nes, pavyzdžiui, Ž. L. iki suėmimo gyveno Didžiojoje Britanijoje, o savo gyvenamąją vietą buvo deklaravęs Lietuvoje, iš bylos matosi, kad R. M. nuo 2005 m. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, Sodros duomenys nepatvirtina ir jo legalaus darbo. Net ir tikint nuteistųjų nurodomais duomenimis apie jų gyvenamąsias vietas, legalų darbą ir pajamų šaltinius, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant nusikalstamą veiką padariusio asmenybę, atsižvelgiama ir į kitas aplinkybes. Kaltininko asmenybę apibūdina ir pačios nusikalstamos veikos pobūdis bei pavojingumo laipsnis, be to,tą veiką padariusio asmens pavojingumą apibūdina jo elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo, tos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. Jau buvo nurodyta apie tai, kad Ž. L. ir R. M. abu buvo sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų organizatoriai ir bendravykdytojai. Nuteistasis Ž. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis anksčiau nebuvo teistas, todėl dalyvavimas nusikalstamų veikų padaryme buvo tik jo gyvenimo klaida. Su tuo galima sutikti tik iš dalies. Įvertinus Ž. L. vaidmenį nusikaltimų padaryme, taip pat laiką, kiek truko pasiruošimas tų nusikalstamų veikų padarymui ir kiek truko pačios nusikalstamos veikos, Ž. L. dalyvavimas nusikaltimų padaryme negali būti laikomas visiškai atsitiktiniu. Panašius argumentus apie savo asmenybės pozityvią socialinę orientaciją bei visuotinai priimtų moralės normų laikymąsi savo skunde dėsto ir R. M., tačiau šiuos apelianto argumentus bylos duomenys visiškai paneigia. Byloje nustatyta, kad R. M. anksčiau jau tris kartus teistas už kitus tyčinius nusikaltimus, šie jo teistumai neišnykę ir nepanaikinti, paskutinį kartą teismui atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, R. M. nepateisino jam parodyto pasitikėjimo ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl nusikalto, šį kartą padarydamas sunkų ir labai sunkų nusikaltimus. Šios aplinkybės aiškiai parodo jau susiformavusias nuteistojo antivisuomenines ir antiįstatymines nuostatas. Nuteistieji Ž. L. ir R. M. apeliaciniuose skunduose išdėstė ir argumentus, dėl kurių jiems paskirtos bausmės, jų nuomone, prieštarauja BK 41 str. 2 d. nustatytai bausmės paskirčiai. Abu apeliantai vienodai nurodo apie tai, kad griežtų laisvės atėmimo bausmių paskyrimas neturės jokios teigiamos įtakos jų asmenybėms, o tokių bausmių atlikimas kartu su kitais nuteistaisiais, darbo praradimas ir negalėjimas pasirūpinti šeimomis sukels jiems skaudžius materialinius ir dvasinius padarinius. Apeliantai nurodo, kad teismas neįvertino, ar tokių bausmių paskyrimas nepakenks jų socialinei aplinkai ir jų socialiniams ryšiams, taip pat neįvertino, ar tokių bausmių paskyrimas duos daugiau naudos negu bus padaryta socialinės žalos jiems patiems, jų šeimoms ir kitiems asmenims. Kolegija atmeta ir šiuos apeliantų argumentus. Į juos šiame nuosprendyje iš esmės jau buvo atsakyta atmetus apeliantų argumentus dėl bausmių skyrimo taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas. Taip pat jau buvo padaryta išvada, kad skirti nuteistiesiems švelnesnes negu įstatyme numatyta bausmes nebuvo pagrindo ir kad teismas pagrįstai paskyrė bausmes neperžengdamas baudžiamųjų įstatymų sankcijų ribų. BK 41 str. 2 d. 1-4 punktuose nurodytos bausmės paskirtys yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, taip pat paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Apeliantų argumentai apie tai, kad ilgalaikio laisvės atėmimo bausmės jiems galėjo būti paskirtos siekiant tik jų nubaudimo ir tik tam, kad jie pajustų tų bausmių padarinius, yra visiškai nepagrįsti, nes sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas už sunkų ir labai sunkų nusikaltimus nei vienai iš nurodytų bausmės paskirčių neprieštarauja. BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta bausmės paskirtis yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Apie tai, kad paskirdamas bausmes Ž. L. bei R. M. teismas nepažeidė ir teisingumo principo, šiame nuosprendyje irgi jau buvo pasisakyta, taip pat jau buvo išdėstyti motyvai, kodėl įstatyme numatytų bausmių paskyrimas buvo proporcingas (adekvatus) ir konkrečioms nuteistųjų padarytoms nusikalstamoms veikoms, ir nuteistųjų asmenybėms bei kitoms bylos aplinkybėms. Vertinant apeliantų argumentus apie tai, kokią įtaką paskirtų bausmių atlikimas turės jų socialinei aplinkai ir apie tai, kokius jiems teks patirti suvaržymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistieji nurodo apie būtinybę saugoti pirmiausia tik jų pačių interesus. Tačiau bausmės teisingumo principas negali būti atsiejamas ir nuo pačios baudžiamosios teisės paskirties baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, taip pat visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų (BK 1 str.). Bausmė nebus teisinga, jeigu ją paskiriant prioritetinė reikšmė bus suteikiama tik kaltininko interesams. Todėl BK 41 str. 2 d. 5 p. numatytas teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką paskirtos bausmės būtų teisinga pusiausvyra. Skiriant bausmę turi būti įvertinami ne tik kaltininko, bet ir nukentėjusiojo, taip pat ir visuomenės bei valstybės interesai. Paskiriant bausmes nuteistiesiems Ž. L. ir R. M. šie principai nebuvo pažeisti.

BK 199 str. 2 d. sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, o BK 260 str. 3 d. sankcija – tik laisvės atėmimo bausmę nuo 10 iki 15 metų. Nuteistajam Ž. L. už abu šiuos nusikaltimus teismas paskyrė bausmes, kurios visiškai artimos nurodytų sankcijų minimumui. Anksčiau teistam ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu naujus nusikaltimus padariusiam R. M. paskirtos bausmės taip pat artimesnės sankcijų žemutinėms riboms. Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teismas subendrino apėmimo būdu, o paskiriant galutinę subendrintą bausmę R. M., jam buvo pridėta ne visa, o tik dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės. Nors skundžiamas nuosprendis keičiamas ir viena iš nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių pašalinama, kolegija daro išvadą, kad Ž. L. bei R. M. ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir jiems paskirtos galutinės subendrintos bausmės neprieštarauja nei bausmės paskirčiai, nei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Jiems paskirtos bausmės yra teisingos, ne per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo. Jau buvo nurodyta apie tai, kad tokiu pačiu pagrindu nuosprendis keičiamas ir nuteistajam Č. L., dėl kurio šis nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas. Teismas nustatė ir vieną šio nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Tačiau Č. L. už abu nusikaltimus paskirtos bausmės atitinka sankcijų minimumą, todėl ir pašalinant vieną iš teismo pripažintų jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, dar labiau švelninti bausmę šiam nuteistajam taip pat nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 320 str. 5 d., teisėjų kolegija

n usprendžia:

Kauno apygardos teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų Ž. L., R. M. ir Č. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarytos dėl savanaudiškų paskatų.

Nuteistiesiems paskirtų bausmių ir kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Kęstutis JucysAloyzas Kruopys