Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto įtariamojo A. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999-10-29 nutartis skirti įtariamajam A. K. suėmimą ir nustatytas suėmimo terminas 2 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje, t. y. jis įtariamas tuo, kad neteisėtai įgijo, laikė ir perdavė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, o būtent:

jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu įgijo, laikė ir 1999 m. kovo mėnesio viduryje, (duomenys neskelbtini) žyminčio kelio ženklo, automobilyje ,,Mitsubishi Galant“, kartu su A. V. , perdavė R. Š. 99,24 gramų heroino, kaip atsiskaitymą už skolas.

Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999-10-29 nutartimi A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Prokuroro 1999-11-02 nutarimu buvo paskelbta A. K. paieška. Jis 2005-02-28 buvo sulaikytas Italijos Respublikoje. Lietuvos respublikos generalinė prokuratūra 2005-03 -23 pateikė prašymą dėl ekstradicijos, kuria buvo prašoma A. K. išduoti, kad būtų galima vykdyti jo baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką pagal BK 232-1 straipsnio 5 dalį (įst. red. iki 2000m.), tačiau A. K. 2005-08-19 buvo paleistas iš suėmimo. Pakartotinai pagal tą patį prašymą A. K. Italijos Respublikoje buvo sulaikytas nuo 2009-01-15 iki 2009-09-13, ir 2009-11-12 perduotas Lietuvos Respublikai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu A. K. Lietuvos Respublikoje sulaikytas 2009-11-12.

Įtariamojo manymu, apygardos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsamiai neišnagrinėjo BPK 122 straipsnyje numatytų kardomosios priemonės - suėmimo skyrimo (pratęsimo) pagrindų, savo sprendimą grindė vien formaliomis, objektyviais duomenimis nepatvirtintomis prielaidomis, nesvarstė galimybės skirti jam švelnesnę, su laisvės atėmimu nesusijusią, kardomąją priemonę, kurios pagalba būtų pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai.

Suimtasis mano, kad teismo sprendimas palikti galioti jam paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą yra nepagrįstas, pažeidžiantis BPK 121 straipsnio 2 dalies, 122 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių nuostatas bei neatitinkantis BPK 125 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimų.

Suimtojo manymu, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas, darydamas priešingą išvadą, rėmėsi R. Š. , G. F. parodymais, specialistų išvadomis, kitais duomenimis. Tačiau šie teismui pateikti ikiteisminio tyrimo duomenys nepatvirtina jam pareikšto įtarimo pagrįstumo. Jis tiek apklausiamas pas prokurorą, tiek teismo posėdžio metu, sprendžiant suėmimo klausimą, paneigė kaip nors dalyvavęs ar prisidėjęs kaip bendrininkas prie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, davė išsamius parodymus, kuriuose detaliai paaiškino visas jam žinomas aplinkybes. Teismas, vertindamas R. Š. ir G. F. parodymus, kaip leidžiančius manyti, kad jis galimai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad tai neprisaikdintų įtariamųjų, vėliau kaltinamųjų, o dar vėliau ir nuteistųjų duoti parodymai, kuriais pastarieji siekė išvengti jiems grėsusios griežtos laisvės atėmimo bausmės, savo kaltę bandydami perkelti kitiems asmenims, tame tarpe ir jam. Byloje esančiose specialisto išvadose yra nurodytos pas R. Š. ir G. F. rastų narkotinių medžiagų sudėtys, kiekiai, tačiau šios specialisto išvados neturi nieko bendro su juo ir jam pareikštu įtarimu. Teismas skundžiamoje nutartyje tarp duomenų, leidžiančių manyti, jog jis galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nurodė ir kitus duomenis, tačiau kokie tai „kiti duomenys“ nekonkretizavo. Tai, suimtojo manymu, neatitinka BPK reikalavimo išsamiai nurodyti duomenis, leidžiančius manyti, kad įtariamasis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, tokių duomenų byloje nėra. Dėl to, suimtasis mano, kad apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįsigilino į byloje esančius ikiteisminio tyrimo duomenis, jų gavimo šaltinius, jų įrodomąją galią, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog jis galimai padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Suimtasis teigia, kad iš skundžiamos nutarties turinio nėra aišku kokius BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytus pagrindus teismas nustatė. Suimtasis mano, kad nei vieno BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo skirti (tęsti) jam suėmimą nėra.

Teismas, palikdamas galioti paskirtą kardomąją priemonę, atsižvelgė į tai, kad jis „įtariamas labai sunkiu nusikaltimu (BK 11 str.), už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę“, tačiau vien šios aplinkybės konstatavimas, suimtojo manymu, nesudaro pagrindo skirti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Jis yra vedęs, turi šeimą, anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai. Iki perdavimo Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams dirbo. Lietuvoje gyvena jo tėvai, su kuriais jis palaiko glaudžius ryšius. Jis nuo teisėsaugos pareigūnų nesislapstė, į Italiją išvyko dėl finansinių problemų, ieškodamas darbo. Tuo metu, kai išvyko iš Lietuvos, t. y. 1999 metų rugsėjo mėnesį, jis nebuvo paieškomas, jam nebuvo skirtos jokios kardomosios priemonės, apie prieš jį atliekamą ikiteisminį tyrimą jis nieko nežinojo. Jis nebuvo informuotas apie šaukimus atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Italijos Respublikoje jis gyveno prisiregistravęs savo tikru vardu ir pavarde, legaliai dirbo, turėjo leidimą gyventi Italijos Respublikoje. Todėl jokių sunkumų rasti jį bei susisiekti su juo, jam būnant Italijos Respublikoje, nebuvo. Pažymi, kad jis Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų prašymu buvo sulaikytas Italijoje dar 2005 metų vasario mėn. ir buvo laikomas suėmime 6 mėnesius. Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų nekompetencijos, jiems nepateikus visų reikiamų dokumentų Italijos pareigūnams, buvo atsisakyta patenkinti prašymą perduoti jį Lietuvos Respublikai pagal Europos arešto orderį. Jis dar 2005 metais buvo paleistas į laisvę, kur nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų, toliau legaliai gyveno, dirbo, mokėjo mokesčius. 2009 metais pagal pakartotinį Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų prašymą jis vėl buvo sulaikytas. Antro sulaikymo metu suėmime išbuvo beveik 8 mėnesius, vėliau pagal Italijos teisėsaugos pareigūnų sprendimą buvo paleistas į laisvę. Apie sprendimą jį išduoti Lietuvos Respublikai sužinojo 2009-09-23, būdamas laisvėje, tačiau niekur nepasislėpė, nebėgo ir iki numatytos perdavimo datos buvo laisvėje. Buvo numatyta, kad jis turės skristi į Lietuvą 2009-11-11. Jam atvykus į pareigūnų nurodytą vietą, paaiškėjo, kad skrydis bus kitą dieną, t. y. 2009-11-12, tačiau ir tada teisėsaugos pareigūnų nebuvo suimtas. Jis grįžo į namus ir kitą dieną (2009-11-12) vėl laisvanoriškai atvyko į pareigūnų nurodytą vietą, kurie jį palydėjo į lėktuvą, skridusį į Lietuvą, kur jį sulaikė Lietuvos Respublikos pareigūnai. Šios aplinkybės rodo, kad jis nesislapstė nuo tyrimo, ir paneigia bet kokius manymus, kad jis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Suimtojo manymu, vien ta aplinkybė, jog jis yra įtariamas padaręs labai sunkų nusikaltimą ir jo sutuoktinė gyvena Italijoje, nėra pakankamas pagrindas skirti jam griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą.

Taip pat suimtojo manymu, nėra faktinių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis, būdamas laisvėje, trukdys procesui, bandys paveikti liudytojus. Tokių duomenų nenurodyta skundžiamoje nutartyje, jų nėra ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad vieninteliai, neva jo kaltę patvirtinantys, liudytojai yra R. Š. ir G. F. . Tačiau šie asmenys jau yra nuteisti, jų parodymai yra daug kartų užrašyti bei užfiksuoti įvairiuose procesiniuose dokumentuose (apklausos protokoluose, teisiamojo posėdžio protokoluose ir t.t.). Jis šių asmenų nepažįsta. Kitų liudytojų šioje byloje nėra arba jis apie juos nėra informuotas. Todėl teismo išvada, kad jis gali paveikti aukščiau nurodytus asmenis neparemta jokiais objektyviais duomenimis.

Suimtasis nesutinka ir su skundžiamoje nutartyje nurodytu teiginiu, kad „siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, A. K. būtina laikyti suimtą“. Pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktą suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikaltimus. Jis anksčiau neteistas, jam inkriminuota tik viena nusikalstama veika, kuri nepagrįsta objektyviais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Jis nuo pat išvykimo į Italiją iki perdavimo Lietuvos Respublikai dirbo, turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, nenusikalto. Savo gyvenamosios vietos (Italijoje) bendruomenės yra charakterizuojamas tik gerai. Šios aplinkybės, suimtojo manymu, paneigia bet kokias spėliones, kad jis gali daryti naujas nusikalstamas veikas.

Be to, suimtasis pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnų prašymus suėmime yra išbuvęs ilgiau nei 6 mėnesius. Pagal 127 straipsnio 2 dalies nuostatas suėmimas ilgiau nei 6 mėnesius gali būti tęsiamas dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės apimties. Tačiau nei prokuroro pareiškime, nei skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta objektyvių duomenų, motyvų, dėl ko tiriama byla laikytina ypatingai sudėtinga ar didelės apimties. Pagal pareikštą kaltinimą visi būtini proceso veiksmai yra atlikti, visi įmanomi bylos duomenys yra surinkti. Jis laikomas suėmime nuo 2009-11-12, per šį laikotarpį su juo nėra atliekami jokie procesiniai veiksmai, taip pat nėra duomenų, kad artimiausiu metu ikiteisminis tyrimas bus užbaigtas ir byla bus perduota teismui. Tai, suimtojo nuomone, rodo, jog ikiteisminį tyrimą atliekantys ir jį organizuojantys pareigūnai nesiima aktyvių veiksmų, kad ikiteisminis tyrimas būtų užbaigtas per įmanomai trumpiausią laiką, kas prieštarauja BPK įtvirtintiems proceso greitumo, koncentruotumo principams, pažeidžia jo konstitucines teises.

Be to, įtariamojo manymu, skundžiama teismo nutartis prieštarauja BPK 11 straipsnio 1 dalyje, 119 straipsnyje, 122 straipsnio 7 dalyje įtvirtintam proporcingumo principui. Teismas tik formaliai, neturėdamas objektyvaus pagrindo, perrašė BPK 119 straipsnio 1 dalyje numatytus kardomosios priemonės tikslus ir nenurodė jokių faktinių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jam paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Jo gynėjas teismo posėdžio metu siūlė taikyti jam kitas kardomąsias priemones (namų areštą, dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, kt.), tačiau teismas šio siūlymo neapsvarstė, neįvertino ir dėl galimybės jam skirti švelnesnę nei suėmimas kardomąją priemonę skundžiamoje nutartyje nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje suimto įtariamojo A. K. gynėjas prašė įtariamojo skundą patenkinti, prokuroras siūlė šį skundą atmesti.

Suimto įtariamojo A. K. skundas netenkinamas.

Skunde daug dėmesio skiriama baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų analizei, daromos išvados, kad A. K. kaltei pagrįsti nepakanka įrodymų. Ši skundo dalis nenagrinėtina, nes aukštesnysis teismas nagrinėdamas skundus dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar šios kardomosios priemonės termino pratęsimo, byloje surinktų įrodymų nevertina ir nesprendžia suimtojo kaltės pagrįstumo klausimo.

BPK 121 straipsnio 2 ir 4 dalyse, 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, o taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-30 nutarime Nr.50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ išaiškinimuose nurodoma, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeimyninę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų ir tik dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Šioje byloje surinkti duomenys, t. y. nuteistųjų R. Š. ir G. F. parodymai, akistatos, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, ekspertizė išvados, leidžia manyti, kad įtariamasis gali būti padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Ši veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai ir už tokią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkte ir nurodyta, kad skiriant kardomąją priemonę - suėmimą arba pratęsiant suėmimo terminą, teismo nutartyje, be kitų duomenų, privalo būti nurodyti konkretūs BPK 122 straipsnyje nustatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir motyvai. Suimtojo skundo teiginiai, kad skundžiamosios teismo nutarties turinys ne visiškai atitinka BPK 125 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų, iš dalies teisingi ir todėl nutartis kritikuotina.

Skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyta: ,,nežiūrint to, jog A. K. praeityje neteistas, turi šeimą, jis įtariamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu (BK 11 straipsnis), už kurį baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, 1999-11-02 nutarimu jam buvo paskelbta paieška, jis buvo sulaikytas Italijoje. Esant tokioms aplinkybėms manytina, kad būdamas laisvėje A. K. trukdys procesui, bandys paveikti liudytojus. Jis turi tvirtus ryšius užsienyje. Siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, taip pat siekiant užtikrinti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, A. K. būtina laikyti suimtą“. Kaip matyti iš teismo nutarties turinio, joje nustatytas, tačiau nepakankamai aiškiai suformuluotas BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas suėmimo skyrimo pagrindas – įtariamasis trukdys procesui. Trukdymas procesui suprantamas ir kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nustatydamas šį suėmimo skyrimo pagrindą, akivaizdu, įvertino ir aplinkybes, rodančias įtariamojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. K. , gyvendamas Italijoje, žinojo apie jam reiškiamus įtarimus, jo paiešką, nes pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl ekstradicijos 2005-02-08 Italijoje buvo sulaikytas, vėliau paleistas ir pakartotinai sulaikytas tik 2009-01-15. Šios aplinkybės rodo, kad A. K. , žinodamas apie jo baudžiamąjį persekiojimą, slėpėsi nuo tyrimo ir tokiu būdu trukdė procesui. Teismo nutartyje nurodoma, kad įtariamasis gali trukdyti procesui, bandyti paveikti liudytojus. Iš bylos duomenų matyti, kad R. Š. ir G. F. teismui teikė parodymus nepalankius įtariamajam A. K. . Jie abu buvo nuteisti ir bausmes yra atlikę, todėl nebėra suinteresuoti aptariamos bylos baigtimi, todėl teismas padarė pagrįstą prielaidą, kad būdamas laisvėje A. K. gali siekti paveikti šiuos asmenis, kad jie teiktų jam palankius parodymus.

Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, manytina, kad apygardos teismo nutartyje pagrįstai nurodoma ir kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo paskirtis – užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme. Minėtos aplinkybės apsprendė ir teismo paskirtos griežčiausios kardomosios priemonės parinkimą (BPK 112 straipsnio 7 dalis).

BPK 127 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad suėmimas ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam asmeniui ilgiau kaip 6 mėnesius gali būti taikomas tik ypatingais atvejais, t.y. dėl ypatingo bylos sudėtingumo ar didelės bylos apimties. Jau minėtame Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime yra išaiškinta, kad pratęsiant suėmimo terminą ilgiau kaip 6 mėnesius, būtina nurodyti aplinkybes, patvirtinančias ypatingą bylos sudėtingumą arba didelę apimtį. Skundžiamoje nutartyje teismas tokių aplinkybių nenurodė, nors iš bylos duomenų matyti akivaizdus bylos sudėtingumas dėl privalomų veiksmų susijusių su užsienio valstybe, atlikimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 ,,Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 17 punkte išaiškinta, kad pagal tarptautinę sutartį ar Europos arešto orderį Lietuvos Respublikai išduotam asmeniui į ikiteisminio tyrimo suėmimo terminą (BPK 127 straipsnis) įskaitomas visas mūsų valstybės prašymo pagrindu suimto asmens užsienio valstybėje suėmime išbūtas laikas. Kaip jau minėta, A. K. buvo sulaikytas Italijos Respublikoje ir daugiau nei 6 mėnėsius jis buvo šios šalies pareigūnų žinioje, dėl ko ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pateisinamai, neturėjo galimybės su juo atlikti būtinų ikiteisminio tyrimo veiksmų. Tokia bylos situacija daro ją sudėtinga, todėl suėmimo termino daugiau nei 6 mėnesiams pratęsimas yra pagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, suimto įtariamojo A. K. skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis paliekama galioti.

Tačiau pažymėtina, kad apskųstojoje nutartyje, teismas nustatęs suėmimo terminą 2 mėnesiams, nenurodė šio termino pradžios, todėl nutartis taisytina, jos nekeičiant.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Įtariamojo A. K. skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartyje, kuria palikta galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999-10-29 nutartis skirti įtariamajam A. K. suėmimą ir nustatytas suėmimo terminas 2 mėnesiams, nurodyti, kad šis terminas skaičiuojamas nuo 2009 m. lapkričio 12 d.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.