Vilniaus apygardos teismo nutartis

Byla Nr.1K-526-303/2011Procesinio sprendimo kategorija:2.1.16.2.12.; 2.12.4.(S)

2011 m. rugsėjo 9 d.

teismo posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjo Y. K. atstovo adv. Aivaro Raišučio skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutarties, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apskrities skyriuje 2010-05-31 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00060-10 pagal LR BK 216 str. 1 d., dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimo.

Įtariamajam Y. K. 2010-08-04 įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl veikų, numatytų LR BK 216 str. 1 d., 203 str. 2 d., padarymo.

Byloje esantys faktiniai duomenys: įtariamųjų R. Ž., M. M., T. B. parodymai, kratų metu paimti daiktai bei dokumentai, kita byloje surinkta medžiaga pagrįstai teismui leido manyti, jog Y. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-08-05 nutarimu laikinai apribotos įtariamojo Y. K. nuosavybės teisės į M. M. asmens kratos metu paimtus ir, pagal bylos duomenis, įtariamajam Y. K. priklausančius pinigus – 2 250 eurų ir 31 200 litų.

Siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-08-05 nutartimi, laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas įtariamajam Y. K. pratęstas iki 2011-11-07.

Skunde teigiama, kad aplinkybė, kurios pagrindu Y. K. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 216 str. 1 d., jau neegzistuoja, kadangi Maskvos miesto prokuratūra Y. K. pareikštus įtarimus baudžiamojoje byloje Nr. 304051, nagrinėjamoje Rusijos Federacijoje, pripažino nepagristais, o tai pagal pareiškėją reiškia, kad Lietuvos Respublikoje nagrinėjamoje byloje nebegalimas nei turto konfiskavimas, nei civilinis ieškinys. Pareiškėjo nuomone, nelikus pagrindo prielaidai, kad į Lietuvos Respubliką buvo pervestos Y. K., neva, nusikalstamu būdu įgytos lėšos, neliko ir pagrindų taikyti pastarojo turtui laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš LR BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu.

LR BPK 151 str. 1 d. numato, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti, prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba LR BK 72³ str. nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Pagal LR BK 72 str. 2 d. konfiskuotinu turtu laikomas LR BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, o uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Pažymėtina, kad baudžiamieji įstatymai įpareigoja prokurorą, taip pat teismą užtikrinti galimą turto konfiskavimą (LR BPK 116, 357 str., LR BK 72 str.).

Iš skundo nagrinėjimui pateiktos ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00060-10 medžiagos matyti, kad Y. K. pareikštas įtarimas pagal LR BK 216 str. 1 d., 203 str. 2 d., dėl to, kad jis Rusijos Federacijoje galimai nusikalstamu (sukčiavimo) būdu įgytas lėšas, siekdamas jas nuslėpti ir įteisinti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iš Rusijos Federacijos bankų pervedė į Lietuvos Respublikoje esančių bankų sąskaitas, taip pat įsteigė ir vadovavo jokios veiklos nevykdančiai UAB „K.“. Ši bendrovė, kaip įtariama byloje, buvo naudojama nuslėpti ir įteisinti galimai nusikalstamu būdu įgytus pinigus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 216 straipsnį, negali priklausyti nuo to, ar asmuo buvo nuteistas už pagrindinės ( pirminės ) nusikalstamos veikos, kurią padarius buvo gautos piniginės lėšos ar turtas, padarymą, todėl šiuo atveju, nenustatinėjama kieno nors kaltė padarant pagrindinę ( pirminę ) nusikalstamą veiką. Esminę reikšmę asmens veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 216 straipsnį turi tik nusikalstama pinigų ar turto kilmė, o tai ikiteisminio tyrimo metu ir yra nustatinėjama. Todėl pareiškėjo argumentas, jog nesant Y. K. kaltės dėl sukčiavimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas įtariamajam Y. K. negalimas, yra nepagrįstas, juolab, kad tyrimas Rusijos Federacijoje dėl sukčiavimo iškeltoje baudžiamojoje byloje Nr. 304051 nėra nutrauktas. Tuo tarpu tai, kad Maskvos miesto prokuratūra sprendimą dėl Y. K., kaip kaltinamojo patraukimo atsakomybėn pripažino nepagristu, nėra pakankamas argumentas išvadai, jog piniginės lėšos, kurių legalizavimu Lietuvos Respublikoje įtariamas Y. K., buvo įgytos teisėtai. Be to, Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros 2011-06-08 rašte Nr. 16/1-1385-09, priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, nurodoma, jog baudžiamoji byla yra grąžinta tardymo įstaigai papildomam tyrimui atlikti, ir tik atsižvelgus į tyrimo rezultatus, galutinai bus vertinami Y. K. veiksmai. Tačiau, kaip jau buvo minėta – bus Y. K. patrauktas baudžiamojon atsakomybėn aukščiau byloje ar ne, tiriamoje jo atžvilgiu byloje Nr. 06-1-00060-10, nustatinėjant Y. K. pinigų bei turto kilmę, esminės reikšmės neturi.

Aukščiau nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog laikinas nuosavybės teisės į įtariamajam Y. K. priklausančius pinigus: 2 250 eurų ir 31 200 litų, apribojimo terminas, siekiant užtikrinti galimai iš uždraustos veikos gauto turto konfiskavimą, ikiteisminio tyrimo teisėjo yra pratęstas pagrįstai, pažymint tai, kad sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės skyrimo ar jos taikymo termino pratęsimo, įtariamojo kaltės klausimas surinktų įrodymų pakankamumo ir pagrįstumo aspektu nėra svarstomas, o faktiniai duomenys, kurie pagrįstai leidžia manyti, jog įtariamasis padarė jam inkriminuojamas veikas, kaip jau aukščiau buvo minėta, byloje visgi yra.

Tačiau reikia sutikti su pareiškėjo skundo argumentais, kad kitą laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo pagrindą – siekį užtikrinti civilinį ieškinį, teismas nurodė nepagrįstai. Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad šioje byloje civilinis ieškinys nėra pareikštas, taip pat nėra nustatyti ir asmenys, kuriems, įtariamajam Y. K. inkriminuojama nusikalstama veika, būtų padaryta turtinė ar neturtinė žala, kurios užtikrinimui būtų pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Todėl šis pagrindas iš skundžiamos nutarties pašalinamas. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės, nes nustačius byloje bent vieną iš LR BPK 151 str. 1 d. nurodytų laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo ar jos termino pratęsimo pagrindų, nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-08-05 nutartį.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-08-05 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant proporcingumo, teisingos pusiausvyros, protingumo bei teisingumo principų, todėl naikinti jos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo Y. K. atstovo adv. Aivaro Raišučio skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.