- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-30
- Bylos Nr.
- 1A-243-350-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-89-1-00319-2011-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ričardas Gilys, Nijolė Sušinskienė
- Nuteistasis
- M. B.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija Algirdas Gaputis (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,
gynėjui advokatui K. R.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012-01-26 nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 str. 1 d. dvejų metų laisvės atėmimo bausme, atliekant bausmę pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2011 m. balandžio 26 d. iki 2011 m. balandžio 28 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio 23 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) mieste, prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo platinti, už 580 litų įgijo ne mažiau kaip 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kurias automobiliu „Volvo V40“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, ir laikė kambaryje esančioje spintelėje iki 2011 m. balandžio 26 d., apie 17 val. 15 min., kuomet, paėmęs narkotinę medžiagą iš laikymo vietos, tuo pačiu automobiliu, tikslu parduoti ar kitaip platinti gabeno į (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių už 40 litų pardavė P. G., o likusią dalį - 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, automobiliu „Volvo V40“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , gabeno (duomenys neskelbtini) gatve, iki 2011 m. balandžio 26 d., 18 val. 01 min., kuomet buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir automobilio apžiūros metu rasta ir paimta 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių.
M. B. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2012-01-26 nuosprendį ir prašo nuosprendį pakeisti - paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba taikyti BK 75 str. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Mano, kad Utenos rajono apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pažeidė jo teisę į gynybą, neteisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką, o paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta ir neteisinga.
Apelianto nuomone, tikslindamas ir keisdamas bei išplėsdamas jam pareikštą kaltinimą pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau- BPK) 255 str., 256 str. 2 d. nuostatas ir suvaržė jo teisę į gynybą. Teigia, kad nuosprendyje įvardinta jo padaryta nusikalstama veika įvertinta kaip vienas sunkus nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 str. 1 d., nors, jo nuomone, tokie veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 259 str. 1 d. sudėties požymius, o pats nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų grupės. Pažymi, kad nors teismas pripažino, kad jis įsigijo ne mažiau kaip 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kad automobilio apžiūros metu rasta ir paimta 16,89 gr. narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas kiekis narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių parduotas P. G., tačiau neįvertino šių aplinkybių tarpusavyje, nes nustatytos aplinkybės iš esmės paneigia ir jo pripažįstamą kanapių ir jų dalių pardavimą P. G.
M. B. tvirtinimu, apylinkės teismas taip pat neįvertino jo vykdytų nusikalstamų veiksmų pobūdžio, kryptingumo, apimties, trukmės aspektais, padaryto nusikaltimo motyvų, nors tai rodo mažesnį jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį. Nustatytas narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių pardavimas P. G. buvo vienkartinis veiksmas, o tiksliai nenustatytų parduotų kanapių ir jų dalių kiekis sudarė apie 0,8 g. Pažymi, kad parenkant bausmę nebuvo atsižvelgta į jo asmenybę, elgesį iki nusikalstamos veikos, jos padarymo metu ir po jos padarymo, į tai, kad jis padėjo išaiškinti visas su nusikalstama veika susijusias aplinkybes. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad yra jauno amžiaus, nusikaltimą padarė pirmą kartą, jo padaryta veika atsitiktinė, prieš tai mokėsi (duomenys neskelbtini), buvo charakterizuojamas teigiamai.
Akcentuoja, kad jis sergu bronchine astma ir kanapes pirko sau, tikėdamas sumažinti jį kankinusius dusulio priepuolius ir tik 0,8 g kanapių pardavė P. G. jo paties prašymu ir kokių nors pasekmių šis nusikalstamas veiksmas nesukėlė. M. B. atkreipia dėmesį, kad per visą nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo laikotarpį jis nenusikalto, toliau mokosi, dirba, todėl mano, kad nėra pavojingas visuomenei, kad reikėtų jį izoliuoti. Teigia, kad ateityje nebenusikals, todėl bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 str., gali būti pasiekti ir švelnesne bausmės rūšimi nei laisvės atėmimas.
Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantas M. B. skunde iš esmės neginčydamas nustatytų faktinių aplinkybių bei kaltės, nesutinka su jo veiksmų kvalifikacija ir mano, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne tik pagal BK 260 str. 1 d. , bet ir pagal BK 259 str. 1 d.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, pirmiausia, veikos papildomas kvalifikavimas ir pagal kitą, kad ir lengvesnį straipsnį, nei veika kvalifikuota skundžiamu nuosprendžiu, sunkintų apelianto teisinę padėtį, o tai, sutinkamai su BPK 320 str. 4 d. nuostata, apeliacinės instancijos teisme padaryti galima tik esant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo (be ne paties nuteistojo) skundui, o, be to šioje byloje nagrinėjama M. B. veika skundžiamu nuosprendžiu tik pagal BK 260 str. 1 d. kvalifikuota visiškai pagrįstai.
BK 260 str. 1 d. numatyta atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą turinti tikslą jas parduoti ar kitaip platint, taip pat už patį narkotinių ar psichotropinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą. Šis nusikaltimas yra sunkus (BK 11 str. 5 d.).
BK 259 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už analogiškus veiksmus- už narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, tačiau padarytus neturint tikslo narkotinių ar psichotropinių medžiagų parduoti ar kitaip platinti. Šiomis veikomis, priklausomai nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio, padaromas arba baudžiamasis nusižengimas (BK 259 str. 2 d.), arba nesunkus nusikaltimas (BK 259 str. 1 d.) (BK 10 str., 11 str. 3 d.)
Abiejuose šiuose straipsniuose (259 ir 260) nurodytos veikos yra alternatyvios ir baudžiamoji atsakomybė kyla padarius bent vieną iš jų.
Kaip matyti iš aptariamų straipsnių, veikos pavojingumą, o tuo pačiu ir jos kvalifikavimą pagal atitinkamą straipsnį lemia subjektyviosios pusės elementas - tikslas, t.y. dėl ko narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis kaltininkas disponavo - jei minimuose straipsniuose išvardinti veiksmai buvo padaryti be tikslo narkotines ar psichotropines medžiagas platinti, veika kvalifikuotina pagal BK 259 straipsnio atitinkamą dalį, jei tai padaryta turint tikslą šias medžiagas platinti - pagal BK 260 str.
Kaltinamajame akte M. B. buvo suformuluotas kaltinimas, kad jis 2011 m. balandžio 23 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini) mieste, prie prekybos centro (duomenys neskelbtini) esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, už 580 litų įgijo ne mažiau kaip 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kurias automobiliu „Volvo V40“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). gabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini) rajone, ir laikė kambaryje esančioje spintelėje iki 2011 m. balandžio 26 d., apie 17 val. 15 min., kuomet, paėmęs narkotinę medžiagą iš laikymo vietos, tuo pačiu automobiliu, gabeno į (duomenys neskelbtini) rajone, esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių už 40 litų pardavė P. G., o likusią dalį - 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, automobiliu „Volvo V40“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno (duomenys neskelbtini) gatve, iki 2011 m. balandžio 26 d., 18 val. 01 min., kuomet buvo sulaikytas policijos pareigūnų ir automobilio apžiūros metu rasta ir paimta 16,89 gramų narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių.
Taigi, M. B. buvo kaltinamas, kad, turėdamas tikslą narkotines medžiagas platinti, padarė 6 veikas, už kiekvieną iš kurių numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 str. 1 d.: 1. įgijo narkotines medžiagas, 2. gabeno jas iš (duomenys neskelbtini) kaimo, 3. laikė savo namuose, 4. gabeno jas iki stovėjimo aikštelės, 5. dalį jų pardavė, 6. likusias gabeno (duomenys neskelbtini) gatve.
Skundžiamu nuosprendžiu M. B. buvo nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą narkotines medžiagas platinti, jas 1. gabeno iki stovėjimo aikštelės, 2. dalį jų pardavė, 3. likusias gabeno (duomenys neskelbtini) gatve, t.y. už tai, kad padarė tris veikas, kiekviena iš kurių užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 260 str. 1 d. Skundžiamu nuosprendžiu teismas konstatavo, kad M. B. kitus kaltinamajame akte nurodytus veiksmus: narkotinių medžiagų įgijimą, gabenimą iš (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo bei laikymą savo namuose atliko dar neturėdamas tikslo narkotinių medžiagų platinti. Vadinasi, skundžiamu nuosprendžiu teismas iš M. B. ikiteisminio tyrimo metu pareikšto kaltinimo iš esmės pašalino net tris veikas, kurios buvo kvalifikuotos pagal BK 260 str. 1 d. ir tokiu būdu akivaizdžiai susiaurino kaltinimo apimtį, visiškai nekeisdamas kaltinime nurodytų faktinių bylos aplinkybių.
Taigi, apeliacinio skundo motyvas, kad taip pakeisdamas kaltinimą teismas pažeidė BPK 255 bei 256 straipsnių nuostatas bei suvaržė apelianto teisę gintis, yra išgalvotas ir visiškai nepagrįstas nurodytų neva pažeistų įstatymo nuostatų analize, prieštaraujantis logikai bei teismų praktikai.
Jeigu M. B. nusikalstama veika būtų nutrūkusi stadijoje, kurioje M. B. veiksmus teismas pripažino kaip padarytus neturint tikslo narkotinių medžiagų platinti, t.y. jei jis būtų sulaikytas įgijęs narkotines medžiagas, jas gabendamas iš (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kaimo, ar jos būtų buvę rastos M. B. namuose, akivaizdu, kad tokia M. B. veika, atsižvelgiant į disponuojamų narkotinių medžiagų kiekį, būtų kvalifikuojama pagal BK 259 str. 1 d. Tačiau šiuo atveju minėtoje stadijoje M. B. veiksmai, susiję su disponavimu šiomis narkotinėmis medžiagomis nenutrūko, o tęsėsi M. B. nutarus jas parduoti ir jo tolesni veiksmai su tomis pačiomis narkotinėmis priemonėmis - gabenimas su tikslu platinti ir jų platinimas, jau peraugo į veiką, kvalifikuojamą pagal BK 260 str. 1 d., t.y. į sunkų nusikaltimą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad visi veiksmai buvo atlikti su tuo pačiu objektu, t.y. disponavimu tomis pačiomis narkotinėmis priemonėmis, visa veika laikoma kaip viena tęstinė ir kvalifikuojama pagal vieną įstatymą, numatantį atsakomybę už pavojingiausią padarytą veiką.
Šiuo atveju apylinkės teismas būtent taip M. B. veiką ir kvalifikavo, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas yra visiškai nepagrįstas.
M. B. apeliaciniame skunde tvirtina, kad kaltinime nurodytas jo įgytas narkotinių medžiagų kiekis - ne mažiau kaip 16,89 gramų ir aplinkybė, kad pas jį automobilio apžiūros metu buvo rasta būtent 16,89 gramų narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, iš esmės paneigia šios narkotinės medžiagos pardavimą P. G.
Šis apeliacinio skundo argumentas taip pat nepagrįstas.
Vertinant skundžiamo nuosprendžio nustatomąją dalį lingvistiniu požiūriu akivaizdu, jog šioje dalyje vartojamas išsireiškimas „ne mažiau“ reiškia visiškai įrodytą M. B. įgytos ir turėtos narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių kiekį, t.y. kiekį, koks pas jį buvo rastas sulaikymo po įvykusio sandėrio su P.G. metu. Išsireiškimas „ne mažiau“ šiuo atveju tuo pačiu reiškia, kad M. B. narkotinės medžiagos iš tikrųjų iki minėto sandorio realiai turėjo daugiau, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kokį tiksliai kiekį narkotinės medžiagos M. B. pardavė P.G., todėl nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyti bet kokį konkretų didesnį narkotinių medžiagų kiekį nei pas M. B. buvo rasta ir taip M. B. apkaltinti tokio kiekio narkotinių medžiagų disponavimu būtų galima išimtinai tik darant tokią prielaidą. Taigi, ir šiuo atveju skundžiamu nuosprendžiu M. B. yra nuteistas už disponavimą neginčijamai įrodytu narkotinių medžiagų kiekiu.
Taigi, apeliacinio skundo teiginiai, kad M. B. inkriminuotas rastas automobilyje narkotinių medžiagų kiekis sutampa su jo įsigytų šių medžiagų kiekiu ir todėl nėra pagrindo jam inkriminuoti narkotinių medžiagų platinimo parduodant P. G., yra nepagrįstas.
Kaip minėta, byloje iš tikrųjų nėra jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti tikslų P. G. parduotų narkotinių medžiagų kiekį, tačiau M. B. kaltė pardavus P.G. narkotines medžiagas byloje neginčijamai įrodyta nuosekliais paties apelianto parodymais (tame tarpe, tai, kad pripažįsta narkotinių medžiagų pardavimo faktą, jis nurodo ir pačiame apeliaciniame skunde), narkotines medžiagas įsigijusio P. G., kartu su M. B. buvusio A. S. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo R. S. pirmos instancijos teismo posėdyje pagarsinti parodymai.
Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 str. 1 d. kyla nepriklausomai nuo išplatinto narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio ir minimalus kiekis įstatyme nėra numatytas. Liudytojas P. G. parodė, kad jis skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje iš M. B. įsigijo apie 0,8 g kanapių, iš kurių pasidarė suktinę ir, surūkęs ją, pasijautė apsvaigęs.
Apeliantas taip pat mano, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Tačiau apeliacinės distancijos teismas įvertinęs byloje esančius duomenis daro išvadą, kad M. B. pirmosios instancijos teismas paskyrė tinkamą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, kas nepagrįstai ginčijama apeliaciniame skunde.
Lietuvos Respublikos BK 54 str., reglamentuojant bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nurodoma, kad teismas skirdamas kaltinamajam bausmę atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis M. B. padarė sunkų tyčinį baigtą nusikaltimą. Apylinkės teismas pagrįstai nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t.y., kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat byloje nėra duomenų apie ankstesnius teistumus.
Utenos rajono apylinkės teismas M. B. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė minimalios trukmės vienintelę įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, todėl jos laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.
Atmetamas ir M. B. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas jo atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
BK 54 str. 3 d. nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kitokia bausmė nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurią kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko - asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Kolegija konstatuoja, kad iš esmės į visas bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes apylinkės teismas atsižvelgė ir teisingai jas įvertinęs paskyrė nuteistajam M. B. tinkamą bausmę. Apelianto skundo argumentai, kad nebuvo atsižvelgta į jo asmenybę, elgesį iki nusikalstamos veikos, jos padarymo metu ir po jos, į tai, kas padėjo išaiškinti visas su nusikalstama veika susijusias aplinkybes skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertintos, skiriant minimalią savo trukme laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos nelaikytinos išimtinėmis ir leidžiančiomis jo atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostata ir negali būti ir nėra pagrindu jį atleisti nuo bausmės, ar kitaip švelninti jo padėtį, nes liktų neįgyvendinta bausmės paskirtis.
Esant tokioms aplinkybėms, M. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė tinkamai individualizuota, atitinkanti padarytos veikos ir asmenybės pavojingumą, todėl nėra aiškiai per griežta ir nekeistina.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.