- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-29
- Bylos Nr.
- A-502-813-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos, Vyriausybės
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Nacionalinės, Vilniaus apskrities viršininko administracijos, valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos
- Kategorijos
- 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas),
pareiškėjo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos atstovams A. J. ir N. K.,
atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei D. V.,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos atstovams F. T. ir G. J.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos prašymus atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija, dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas, apeliantas) direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo Nr. 30-1800 „Dėl žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 tarp T. Vrublevskio, Arsenalo, T. Kosciuškos, Olandų, Krivių, Barboros Radvilaitės ir Šventaragio gatvių duomenų ir naudojimosi dalių nustatymo“ (toliau – ir 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymas) 1 punktą su papunkčiais, 3, 4 punktus, 5 punktą su papunkčiais, 7 ir 8 punktus;
2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 30-1880 „ Dėl 2008-09-23 įsakymo Nr. 30-1880 „Dėl žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 tarp T. Vrublevskio, Arsenalo, T. Kosciuškos, Olandų, Krivių, Barboros Radvilaitės ir Šventaragio gatvių duomenų ir naudojimosi dalių nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymas).
Prašyme pareiškėjas Vyriausybės atstovas paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu buvo nustatytos dviejų kitos paskirties žemės sklypų ribos, urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos, taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, žemės sklypų dalys statiniams eksploatuoti, buvo pasiūlyta Vilniaus apskrities viršininkui (toliau – ir Viršininkas), atsižvelgus į žemės sklypuose esančių pastatų ir įrenginių pagrįstą naudojimo trukmę, suteikti teisę naudotis žemės sklypų nustatytomis dalimis, taip pat nustatyta pareiga žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 naudotojams kreiptis į Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA, atsakovas, apeliantas) Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) dėl žemės sklypų nustatytomis dalimis panaudos sutarčių sudarymo.
Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymas buvo papildytas 10 punktu, siūlančiu Viršininkui žemės sklypo Nr. 1 panaudos sutartyje nustatyti apribojimą, kuris užtikrintų laisvą patekimą į žemės sklypo dalis, nurodytas 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 2 punkte.
Teigė, jog Administracija 2008 m. rugsėjo 12 d. lydraštyje Nr. A51-19898 paaiškino, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato ribų nustatymo ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ bei vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05.
Pažymėjo, kad, Viršininko 2004 m. liepos 8 d. lydraščiu Nr. 31/04/16-3906 persiunčiant dokumentus Administracijos direktoriui, buvo prašoma parengti Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatytos Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato (toliau – ir Rezervatas) teritorijos planą ir pan. Akcentavo, kad, pagal Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. IX-861, Rezervato plotas yra apie 57,5 ha, tačiau 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu nustatytų žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 bendras plotas yra tik 47,06 ha. Be to, Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 buvo nustatytas 57,5 ha plotas viename žemės sklype. Taigi 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu nustatyti dviejų savo plotu ir ribomis neatitinkančių pirmiau minėto Seimo nutarimo žemės sklypų duomenys, dėl ko laikytina, jog 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1 punktas su papunkčiais bei 5 punktas su papunkčiais prieštarauja Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimui Nr. IX-861.
Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1.2 ir 5.2 punktais žemės sklypams Nr. 1 ir Nr. 2, kurie yra Rezervato teritorijoje, buvo nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė. Manė, kad taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 dalies bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkto, pagal kuriuos rezervatuose yra konservacinės paskirties žemė, nuostatos.
Teigė, jog 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3 ir 7 punktai, kuriais siūloma suteikti teisę naudotis šio įsakymo 1 ir 5 punktuose nurodytais žemės sklypais nustatytomis dalimis, atsižvelgiant į juose esančių statinių ir įrenginių ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, taip pat 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 4 ir 8 punktai, kuriais žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 naudotojai įpareigojami kreiptis į Žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypų nustatytomis dalimis panaudos sutarčių sudarymo, prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 daliai, pagal kurią sprendimą dėl valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pažymėjo, jog Vyriausybė 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 patvirtino Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašą, kurio 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įgaliota priimti sprendimus dėl valstybės nekilnojamųjų daiktų perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybines ar savivaldybių funkcijas įgyvendinantiems subjektams. Pabrėžė, kad kitiems subjektams valstybės nekilnojamasis turtas gali būti perduotas neatlygintinai tik Vyriausybės nutarimu. Be to, pagal Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 patvirtinto Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo 6 punktą, valstybės turtas gali būti perduodamas neatlygintinai naudotis ne ilgesniam kaip 20 metų terminui (išskyrus socialinės įmonės statusą turinčius juridinius asmenis). Vertino, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3, 4, 7 ir 8 punktai prieštarauja pirmiau nurodytam teisiniam reguliavimui, todėl yra naikintini.
Rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostata, jog rezervatų žemę patikėjimo teise valdo ir naudoja rezervatų direkcijos, bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, inter alia nustatančia, kad valstybės turto panaudos sutartį sudaro valstybės turto valdytojas, valdantis jį patikėjimo teise, ir vertino, jog 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo 3, 4, 7 ir 8 punktai bei 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymas yra neteisėti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija (toliau – ir Direkcija, pareiškėjas) prašymu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas:
1) panaikinti Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 2.3-12921-(01) „Dėl valstybinės žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 tarp T. Vrublevskio, Arsenalo, T. Kosciuškos, Olandų, Krivių, Barboros Radvilaitės ir Šventaragio gatvių, Vilniuje, suformavimo ir įregistravimo nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir 2008 m. spalio 9 d. įsakymas);
2) įpareigoti atsakovą valstybės įmonę Registrų centrą (toliau – ir Registrų centras, atsakovas) išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro bei registro 2008 m. spalio 9 d. įsakymu suformuotus bei įregistruotus du žemės sklypus;
3) įpareigoti Viršininką, vadovaujantis įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatomis, suformuoti bei Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti Rezervato žemės sklypą.
Prašyme pareiškėjas Direkcija paaiškino, Viršininkas 2008 m. spalio 9 d. įsakymu, vadovaudamasis Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymais, Rezervato teritorijoje suformavo ir Nekilnojamojo turto kadastre bei registre įregistravo du žemės sklypus.
Akcentavo, jog Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1.1 ir 5.1 punktuose nurodoma, kad nustatomi dviejų sklypų plotai ir ribos, kurie pažymėti 1 bei 2 prieduose, tačiau šiuose minėto įsakymo punktuose nurodyti žemės sklypai neapima visos Rezervato teritorijos, kuri buvo nustatyta Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, t. y. minėtame įsakyme pateikiami duomenys ne apie visą Rezervato teritoriją, nors to prašė Žemėtvarkos skyrius 2004 m. gruodžio 8 d. rašte Nr. 31/04/16-3906 bei tą padaryti įpareigojo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05. Nurodė, kad Vyriausybės atstovas netgi kreipėsi į antstolius su prašymu paraginti Administracijos direktorių tinkamai vykdyti minėtą teismo sprendimą.
Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. spalio 9 d. įsakymas buvo priimtas remiantis 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymais, jam taikytini visi argumentai dėl pastarųjų neteisėtumo.
Vertino, kad 2008 m. spalio 9 d. įsakymo 1.2 ir 3.2 punktai inter alia prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 daliai bei Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių 8 punktui.
Teigė, kad tiek Administracijos direktorius, tiek ir Viršininkas savo veiksmais trikdo Rezervato apsaugos ir tvarkymo procesus bei neleidžia Direkcijai vykdyti jos funkcijų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2004 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-171 patvirtintų Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos nuostatų 7 punkte. Dėl to kyla grėsmė Rezervato, kaip ypač vertingo kultūrinio ir gamtinio komplekso, išliekamumui.
Nurodė, jog, panaikinus 2008 m. spalio 9 d. įsakymą, turi būti panaikinta ir žemės sklypų registracija Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, nes Direkcija, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalį ir 13 straipsnio 2 dalį, neturi teisės kreiptis į Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytoją su prašymu išregistruoti 2008 m. spalio 9 d. įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruotus žemės sklypus.
Teigė, kad, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.109 straipsniu bei Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Viršininkas turi visas teises bei privalo turėti ir visas organizacines priemones identifikuoti, suformuoti bei Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti Rezervato žemės sklypą. Pabrėžė, jog Viršininkas nurodytų veiksmų neatlieka, todėl turi būti įpareigotas tą padaryti teismo sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymus nurodė, kad su jais nesutinka, ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepime atsakovas Administracija paaiškino, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2005 m. liepos 15 d. rašte Nr. 4B-(8.2)-742 nurodė, kad apskrities viršininkas, kaip valstybinės žemės patikėtinis, išnuomoja rezervatų teritorijoje esančių pastatų eksploatacijai reikalingus žemės sklypus. Pabrėžė, jog į Rezervato ribas patenka ir Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai, kuriuos nuosavybės teisėmis valdo ne Direkcija, o kiti asmenys, kuriems teisės aktai suteikia teisę nuomoti ar laikinai neatlygintinai naudotis naudojama žeme. Nukreipė į Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktus, pagal kuriuos turi būti formuojami pastatams eksploatuoti reikalingi žemės sklypai. Akcentavo, kad nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05 įpareigojęs atlikti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktuose numatytus veiksmus, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis tesimas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, neišaiškino, kaip turi būti vykdomas teismo sprendimas. Laikėsi pozicijos, kad Administracijos direktorius, priimdamas ginčijamus įsakymus, veikė teisėtai.
Nurodė, kad, atsižvelgus į Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 22 punktą, Rezervato teritorijoje buvo suformuoti du atskiri žemės sklypai, kuriuos skiria hidrografinis objektas – Vilnios upė. Paaiškino, jog į formuojamų žemės sklypų ribas nebuvo įtrauktos gatvės bei Nekilnojamojo turto registre įregistruoti žemės sklypai. Teigė, jog, neįvykdžius šių reikalavimų, suformuotas žemės sklypas negalėtų būti pažymėtas Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje. Pažymėjo, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (kitos paskirties žemė) buvo nustatyta vykdant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktų reikalavimus, o 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3, 4, 7 ir 8 punktai dėl siūlymo suteikti kitiems asmenims teisę naudotis prie pastatų esančiomis žemės sklypų dalimis buvo suformuluoti vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05 nustatytus įpareigojimus.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Administracija 2009 m. sausio 27 d. raštu Nr. A51-1850(3.3.15.4-PD4) kreipėsi į Seimą su prašymu, atsižvelgiant į Administracijos parengtus žemės sklypų planus, pakeisti Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatytas Rezervato ribas.
Atsiliepimas
Atsakovas VAVA atsiliepime į pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymus nurodė, kad su prašymais nesutinka, ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepime atsakovas VAVA paaiškino, kad Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymas buvo priimtas Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymų pagrindu bei remiantis CK 1.109 straipsniu, Žemės įstatymo 7–8 straipsniais, 32 straipsnio 3 dalies 11 punktu, Seimo 1997 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. VIII-388 „Dėl Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato steigimo“, Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės suteikimo naudotis tvarkos“, Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 „Dėl Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių patvirtinimo“.
Pažymėjo, kad nors pareiškėjai tvirtina, jog suformuoti žemės sklypai neapima viso Rezervato ribų, tačiau nepateikia įrodymų, kad Administracija likusioje Rezervato teritorijos dalyje nevykdys žemės sklypo formavimo darbų. Nurodė, kad nebuvo aptartas ir klausimas, kaip VAVA, nesant žemės sklypo plano ir kitų reikiamų duomenų, galėtų suformuoti ir įregistruoti žemės sklypą. Atkreipė dėmesį į tai, jog Rezervato teritorijoje yra daug statinių, kuriems eksploatuoti žemės sklypo plane turi būti išskirti atitinkami plotai.
Atsakovas Registrų centro Vilniaus filialas (toliau – ir atsakovas, Vilniaus filialas) atsiliepime į pareiškėjų prašymus prašė reikalavimus, pareikštus jo atžvilgiu, atmesti kaip nepagrįstus.
Atsiliepime atsakovas Vilniaus filialas paaiškino, kad įpareigojančio pobūdžio reikalavimas galėtų būti reiškiamas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui tik tuo atveju, jei jis nepagrįstai atsisakytų tenkinti asmens prašymą, pateiktą teisės aktų nustatyta tvarka. Pabrėžė, jog Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas nėra priėmęs jokių sprendimų pareiškėjo Direkcijos atžvilgiu. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Direkcija reikalauja panaikinti ginčo žemės sklypų registravimo Nekilnojamojo turto kadastre ir registre teisinį pagrindą, reikalavimas įpareigoti išregistruoti iš jo žemės sklypus yra perteklinis. Teigė, jog Nekilnojamojo turto kadastre ir registre atliktas ginčo žemės sklypų registravimas yra teisėtas ir pagrįstas, atliktas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos ir nenuginčyto Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymo pagrindu. Pabrėžė, jog, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojas neatsako už pateikiamų duomenų turinio teisingumą: už šių duomenų pagrįstumą ir juose nurodomų faktų teisingumą atsako juos surašę ir išdavę asmenys arba institucijos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovo kaltės ar neteisėtų veiksmų nėra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – ir Komisija, trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjų prašymus nurodė, kad su prašymais sutinka, ir prašė juos tenkinti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija laikėsi pozicijos, kad Rezervato žemė turi būti perduota patikėjimo teise valdyti Direkcijai, todėl Komisija su tokiu prašymu kreipėsi į Vyriausybę.
Atsakovas Registrų centras nepateikė atsiliepimų į pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą patenkino ir Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymą, išskyrus jo 9 punktą, bei 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymą panaikino. Pareiškėjo Direkcijos prašymą tenkino iš dalies: panaikino Viršininko 2008 m. spalio 9 įsakymą, o kitoje dalyje prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Rezervato ribos buvo nustatytos ir Rezervato zonų ribų planas buvo patvirtintas Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, kuris buvo priimtas vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir 28 straipsnio 6 dalimi. Pažymėjo, kad Seimo kanceliarija į bylą pateikė į Rezervato ribų ir jo zonų ribų planą M 1:5000 bei Rezervato ribų schemą, kuriuose 57,5 ha ploto Rezervato ribos yra pažymėtos kaip vientisa teritorija. Rezervato ribų schemoje taip pat yra pateiktas ribų aprašymas, o Rezervato ribų ir jo zonų ribų plane yra pažymėta griežto režimo rezervatinė zona ir reguliuojamo režimo rezervatinė zona (Saugomų teritorijų įstatymo 7 str. 6 d.). Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 patvirtintos Rezervato zonų ribos yra pažymėtos žemės kadastro žemėlapyje (Saugomų teritorijų įstatymo 26 str. 1 d.). Padarė išvadą, kad valstybinio rezervato ribų nustatymo klausimas yra priskirtas išimtinei Seimo kompetencijai ir šis klausimas dėl Rezervato įstatymo nustatyta tvarka buvo išspręstas, todėl nei institucijos, sprendžiančios klausimus, susijusius su Rezervato apsauga ir tvarkymu, nei teismas, nagrinėjantis ginčus dėl Rezervato apsaugos, negali svarstyti klausimo dėl žemės sklypo ribų pagal Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. IX-861 nustatymo ar pakeitimo.
Rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi ir Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1111 patvirtintų Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatų 3 punktu. Nurodė, kad, vykdant Rezervato teritorijos perdavimą valdyti patikėjimo teise Direkcijai, buvo priimti ginčijami įsakymai. Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamos bylos ginčo šalių teisiniai santykiai iš dalies buvo sureguliuoti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05.
Pažymėjo, kad turto patikėjimo teisės sąvoka yra apibrėžta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Nurodė, jog, pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nukreipė į Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnį ir konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neturėtų būti taikomos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatytos procedūros dėl valstybės turto perdavimo valdyti patikėjimo teise, kadangi jos taikytinos perduodant turtą pagal turto patikėjimo sutartį, o Direkcijos patikėjimo teisė į Rezervato žemę atsiranda Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 pagrindu bei pagal Saugomų teritorijų įstatymą. Pažymėjo, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nenumato turto perdavimo procedūros, kai turto patikėjimo teisė atsiranda Seimo nutarimo pagrindu bei pagal įstatymą, Vyriausybės nustatytos tvarkos dėl tokio valstybės turto perdavimo patikėjimo teise taip pat nėra.
Nurodė, jog panašus teisinis reguliavimas yra numatytas ir Žemės įstatyme (1 str.). Rėmėsi Žemės įstatymo 7 straipsniu ir padarė išvadą, kad Rezervato valstybinės žemės patikėtinis yra ne Viršininkas, bet Direkcija, kuriai patikėjimo teisė į valstybinę žemę neturi būti perduodama individualiu Vyriausybės ar kito subjektu aktu, nes ši teisė buvo suteikta Seimo nutarimu. Nukreipė į Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 patvirtintas Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklės ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 patvirtintą Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašą. Pažymėjo, kad Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakyme nurodoma, jog buvo vadovaujamasi Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428, ir pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju teisės normos dėl valstybinės žemės perdavimo laikinai neatlygintinai naudotis negali būti taikomos, nes reglamentuoja kitokius teisinius santykius, o būtent – turto perdavimo valdyti ir naudotis be disponavimo teisės. Padarė išvadą, kad turto patikėjimo teisės perdavimas nagrinėjamu atveju nėra numatytas teisės aktuose, todėl toks veiksmas ar procedūra ir neturi būti atliekami. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog šioje byloje iš esmės turi būti sprendžiama dėl žemės sklypo suformavimo ir registravimo, idant galėtų būti įgyvendinta Direkcijos patikėjimo teisė į Rezervato žemę.
Akcentavo, kad Direkcijos patikėjimo teisė į Rezervato žemę formaliai negali būti įgyvendinta, nes Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nebuvo suformuotas ir įregistruotas Rezervato žemės sklypas. Rėmėsi CK 1.1 straipsnio 2 dalimi, 1.109 ir 4.20 straipsniais, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsniu, Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 4, 10, 11 ir 13 punktais, 37 straipsnio 6 dalimi, 40 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 3–11, 13 ir 15 punktais, 7 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, kad Viršininkas, organizuodamas valstybinės žemės sklypo suformavimą ir registravimą, turėjo kreiptis į Administracijos direktorių dėl duomenų, būtinų nurodyti Nekilnojamojo turto kadastre registruojant naują žemės sklypą, išskyrus duomenis, kuriuos, pagal teisės aktus, nustato pats Viršininkas. Pažymėjo, jog Viršininkas, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 33 punktu, kreipėsi į Administracijos direktorių su prašymu atlikti minėtų taisyklių 32 punkte numatytus veiksmus, tačiau prašė nustatyti daugiau duomenų, negu yra numatyta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnyje. Atkreipė dėmesį į tai, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05 įpareigojo Administracijos direktorių, nustatant Direkcijai perduodamo žemės sklypo duomenis, atlikti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktuose nurodytus veiksmus. Pabrėžė, kad minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, taigi turi res judicata galią (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 str., 96 str. 4 d.), dėl ko, jam galiojant, šalims negali būti nustatyti įpareigojimai kitokia tvarka spręsti valstybinės žemės sklypo formavimo klausimą. Taigi pareiškėjo Direkcijos reikalavimas suformuoti bei Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti Rezervato žemės sklypą negali būti tenkinamas.
Nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1 ir 2 punktais nustatytas dviejų žemės sklypų plotas yra mažesnis, negu yra nustatytas Seimo 2002 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, kas yra neteisėta, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, kuris nustato Rezervato ribas kaip vientisą teritoriją. Rėmėsi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi ir konstatavo, kad joje numatytos aplinkybes, trukdančios pažymėti nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje, negali būti laikomos pagrindu nevykdyti reikalavimo dėl įstatymo nustatyta tvarka nustatyto Rezervato ploto sklypo suformavimo.
Pažymėjo, jog Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1.2 ir 5.2 punktais nustatyta pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, tačiau, pagal Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktą, rezervatai yra priskiriami konservacinės paskirties žemei, o pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 punktą, rezervatuose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant juose ūkinę veiklą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Administracijos direktorius nepagrįstai vadovavosi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.3 punkto nuostata dėl žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo vadovaujantis Žemės įstatymo 29 straipsniu, reglamentuojančiu teisinius santykius dėl kitos paskirties žemės. Pažymėjo, kad šis teisės aktas buvo taikomas pagal analogiją, todėl tos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatos, kurios akivaizdžiai neatitiko atliekamų veiksmų tikslo, negalėjo būti taikomos. Todėl šioje dalyje 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Pabrėžė, kad Administracijos direktorius, neteisėtai nustatęs pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, neteisingai nustatė žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį: pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. D1-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“, žemės naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi atsižvelgus į nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Atkreipė dėmesį į tai, jog šiame teisės akte kitos paskirties žemei ir konservacinės paskirties žemei yra numatyti skirtingi žemės naudojimo būdas, pobūdis bei teritorijos naudojimo būdo ar pobūdžio turinys.
Nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1.3 ir 5.3 punktais buvo nustatyti urbanistiniai-architektūriniai apribojimai ir sąlygos, ir pažymėjo, jog nurodyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo duomenys nustatomi teritorijų planavimo proceso metu (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 23 str.), tačiau nėra numatyti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, kurių nuostatas vykdė Administracijos direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą. Konstatavo, kad jis neturėjo teisinio pagrindo 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimą.
Pažymėjo, jog Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1.4 ir 5.4 punktais buvo nustatytos taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, numatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Atkreipė dėmesį į tai, kad šioje minėto įsakymo dalyje nėra nustatytos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 numatytos rezervatų apsaugos zonos (XLVI), todėl oficialiuose dokumentuose, t. y. Nekilnojamojo turto registro išrašuose nėra informacijos apie ginčo teritorijos priskyrimą vienai iš saugomų teritorijos sistemos rūšių – rezervatui (Saugomų teritorijų įstatymo 4 str. 1 d. 1 p., 6 ir 7 str.). Akcentavo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai ar kiti dokumentai, parengti remiantis šio duomenų banko duomenimis, yra vienintelė oficiali informacija, įrodanti nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į jį, šių teisių suvaržymų bei juridinių faktų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre faktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 37 str. 2 d.). Nurodė, jog Nekilnojamojo turto registre prie žemės sklypų specialiųjų naudojimo sąlygų yra nurodytos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorija ir apsaugos zonos, o jų įregistravimo pagrindu nurodytas Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymas. Atkreipė dėmesį į tai, kad informacija apie ginčo žemės naudojimo apribojimus yra nurodyta tik Nekilnojamojo turto kadastro duomenyse (nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorija ir apsaugos zonos (XIX sk.)), pagal kuriuos žemės sklypas tvarkomas pagal Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1111 patvirtintus Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatus (III t., b.l. 159). Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, pagal tokius duomenis suformuoto žemės sklypo duomenis, nebūtų teisinio pagrindo jam taikyti rezervatų veiklą reglamentuojančias teisės normas, todėl toks žemės sklypo duomenų nustatymas yra nesuderinamas su visais pirmiau minėtas teisės aktais dėl Rezervato steigimo bei jo veiklos reglamentavimo.
Nurodė, jog Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 2 ir 6 punktais buvo nustatytos žemės sklypų, nurodytų šio įsakymo 1 ir 5 punktuose, naudojimosi dalys statiniams eksploatuoti. Pažymėjo, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas neprašė panaikinti nurodytų įsakymo punktų, tačiau, panaikinus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo punktus dėl žemės sklypo ploto ir kitų duomenų nustatymo, ši minėto įsakymo dalis negali būti palikta nepanaikinta, nes šiuo įsakymu atlikti veiksmai, kuriais siekiama suformuoti žemės sklypą, yra susiję.
Pažymėjo, kad Administracijos direktorius 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3 ir 7 punktais pasiūlė Viršininkui suteikti teisę naudotis minėto įsakymo 1 punkte nurodytu žemės sklypu nustatytomis dalimis, atsižvelgiant į šiame žemės sklype esančių statinių ir įrenginių ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, o jo 4 ir 8 punktais nustatė, kad žemės sklypo Nr. 1 naudotojai su Administracijos Miesto plėtros departamento parengtais žemės sklypo dokumentais (duomenimis) privalo kreiptis į Žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo nustatytomis dalimis panaudos sutarties sudarymo. Vertino, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3 ir 4 punktais buvo atlikti veiksmai, numatyti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.2 punkte. Nurodė, jog šis teisės aktas buvo taikomas pagal analogiją, todėl tos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 nuostatos, kurios neatitiko atliekamų veiksmų tikslo, negalėjo būti taikomos. Pabrėžė, kad 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3, 4, 7 ir 8 punktuose numatyti veiksmai yra susiję su valstybinės žemės disponavimu, kurį, kaip vieną iš patikėjimo teisės turinio elementų, turi teisę įgyvendinti tik Direkcija, todėl 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo nuostatos dėl siūlymo Viršininkui atlikti veiksmus, susijusius su Rezervato ribose esančios žemės disponavimu, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymas, 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymą papildantis 10 punktu, kuriuo buvo pasiūlyta Viršininkui žemės sklypo Nr. 1 panaudos sutartyje nustatyti apribojimą, užtikrinantį laisvą patekimą į žemės sklypo dalis, nurodytas pirmojo įsakymo 2 punkte, negali būti pripažintas teisėtu, inter alia todėl, kad minėta nuostata taip pat tiesiogiai numato Viršininko veiksmus, susijusius su žemės disponavimu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Administracijos direktorius, priimdamas 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymą, pažeidė teisėtumo principą, numatytą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte, kas reiškia, jog jis yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Nurodė, kad atitinkamai naikintinas ir Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymas, priimtas Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. ir 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymų pagrindu (ABTĮ 89 str. 2 d.). Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Viršininkas privalėjo organizuoti valstybinės žemės sklypo suformavimą ir registravimą Nekilnojamojo turto registre Direkcijos vardu patikėjimo teise, kuri atsirado Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 bei įstatymo pagrindu. Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 14 straipsniu ir pabrėžė, kad Viršininkas nenurodė būtinos informacijos ir nepateikė visų dokumentų, reikalingų Direkcijos patikėjimo teisės į žemę registravimui: jis, nepaisydamas pirmiau nurodytų teisės aktų, žemės sklypą valstybinės žemės patikėjimo teise 2008 m. spalio 9 d. įsakymo pagrindu įregistravo VAVA vardu, nors minėtas įsakymas tėra žemės sklypo suformavimo pagrindas, bet ne valstybinės žemės patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas. Laikėsi pozicijos, kad tokia informacija turi būti nurodyta įsakyme dėl žemės sklypo suformavimo, nes juo yra kreipiamasi dėl žemės sklypo įregistravimo, be to, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys valstybinės žemės patikėjimo teisės atsiradimą, t. y. Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas Nr. IX-861. Taigi 2008 m. spalio 9 d. įsakymas yra neteisėtas iš esmės, t. y. prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad reikalavimas įpareigoti Registrų centrą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro bei registro Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymu suformuotus bei įregistruotus du žemės sklypus netenkintinas. Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro tvarkytojui pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl dokumento, kurio pagrindu žemės sklypas buvo įregistruotas, panaikinimo, jis turėtų išregistruoti žemės sklypą be atskiro teismo įpareigojimo.
III.
Atsakovas Administracija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymai būtų atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teigia, kad Rezervato ribų ir jo zonų ribų plane bei Rezervato ribų schemoje Rezervato ribų pažymėjimas 57,5 ha ploto kaip vientisos teritorijos reiškia ne tokio dydžio ir ribų žemės sklypo suformavimą, o Rezervato koncepciją, į kurią reikėtų atsižvelgti formuojant žemės sklypą ar žemės sklypus ginčo teritorijoje.
2. Pažymi, kad atsakovas Administracija, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05, kuriuo buvo įpareigotas atlikti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktuose nurodytus veiksmus, negalėjo nustatyti kitos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, inter alia – konservacinės paskirties. Atitinkamai nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas Administracija netinkamai nustatė žemės sklypo naudojimo būdą. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiais teisės aktais turėjo vadovautis atsakovas Administracija, formuodamas ginčo žemės sklypą.
3. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo žemės sklypuose esama statinių, priklausančių fiziniams ir juridiniams asmenims, teisės aktų nustatyta tvarka turintiems teisę išsinuomoti ar kitais būdais be aukciono įsigyti tokį žemės sklypą, kuris yra būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
4. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė skundžiamo sprendimo išvados, jog Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje numatytos aplinkybės nelaikytinos pagrindu nevykdyti reikalavimo dėl įstatymo nustatyta tvarka nustatyto Rezervato sklypo suformavimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Direkcijos patikėjimo teisė į Rezervato žemę atsiranda Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 pagrindu, nes teisės aktai nenustato, jog patikėjimo teisė gali atsirasti tokiu pagrindu. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Rezervato valstybinės žemės patikėtinis yra ne Viršininkas, bet Direkcija. Be to, Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, kad, sudarant valstybinės žemės panaudos sutartis, valstybinė žemė gali būti perduodama laikinai neatlygintinai naudotis valstybinių rezervatų direkcijoms.
6. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo duomenys nustatomi teritorijų planavimo metu, neatsižvelgė į Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį.
Atsiliepimas
Kiti atsakovo Administracijos apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo atsiliepimų į pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymus pirmosios instancijos teismui argumentams.
Šalies argumentai
Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymai būtų atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad atsakovas VAVA turėtų veikti vadovaudamasis Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, tačiau joje įtvirtinta nuostata prieštarauja skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime suformuluotai pozicijai, jog Direkcija yra ginčo teritorijos patikėtinis, nes tokiu atveju ji pati turėtų veikti pagal Žemės įstatymą: VAVA nėra numatyta pareiga dalyvauti kitam patikėtiniui įgyvendinant savo teises.
2. Laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad ginčo teritorijoje turėtų būti rengiamas žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektas, kadagi tokie veiksmai, pagal Teritorijų planavimo įstatymą, valstybinių rezervatų žemėje neatliekami.
3. Pirmosios instancijos teismas trečiaisiais suinteresuotais asmenimis atsisakė įtraukti tuos asmenis, kurie ginčo teritorijoje nuomoja žemės sklypus ir kurių teisėms ir pareigoms gali turėti įtakos šioje byloje priimsiamas teismo sprendimas.
Kiti atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentai yra analogiški atsakovo Administracijos apeliacinio skundo argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas Administracija atsiliepime į atsakovo VAVA apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, ir prašo jį tenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų Vyriausybės atstovo ir Direkcijos prašymai būtų atmesti.
Atsiliepime atsakovas Administracija laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas atsiliepime į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pareiškėjas Vyriausybės atstovas teigia, kad atsakovas Administracija nepagrįstai nurodo, jog vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05, pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktus, privalėjo nustatyti ginčo žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį – kitos paskirties žemė, nes minėtomis taisyklėmis turėjo būti vadovaujamasi pagal analogiją ir atsižvelgiant į Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 dalį bei Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Laikosi pozicijos, kad atskovas Administracija, formuodamas žemės sklypą, į jo teritoriją nepagrįstai neįtraukė tų žemės sklypų, kurie yra arba išnuomoti, arba suteikti panaudos teise asmenims, valdantiems juose esančius statinius, kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 2 dalis numato, jog rezervatams steigti žemė Žemės įstatymo nustatyta tvarka gali būti paimama iš privačios žemės savininkų arba prieš terminą nutraukiama valstybinės žemės naudojimo teisė bei valstybinės žemės nuomos sutartis. Teigė, kad Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis patvirtina, kad rezervato direkcija gali būti ne tik valstybinio rezervato žemės sklypo patikėtinė, bet ir gali jį valdyti panaudos teise, tačiau, pagal to paties įstatymo 31 straipsnio 4 dalį, valstybinių rezervatų žemės sklypus rezervatų direkcijos valdo patikėjimo teise, o kitus rezervato direkcijos funkcijoms atlikti reikalingus žemės sklypus jos gali laikinai neatlygintinai naudoti ir pagal panaudos sutartį.
Pareiškėjas Direkcija atsiliepime į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pareiškėjas Direkcija pabrėžia, kad Rezervato ribos buvo nustatytos Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861, todėl nei Administracija, nei VAVA negali jų keisti. Nurodo, kad atsakovas Administracija neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-864/2007 suformuluotą taisyklę, jog, pagal įstatymo analogiją, formuojant Rezervato žemės sklypą, gali būti taikomos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, tačiau akivaizdu, jog tik ta apimtimi, kuri leistų efektyviai ir tinkamai spręsti rezervato žemės sklypo formavimo bei įregistravimo klausimus. Be to, tokiu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad formuojamas žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje ir jam taikomas specialus reglamentavimas. Teigia, kad atsakovas Administracija nepagrįstai referuoja į Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 22 punktą, kadangi jis taikytinas tik privatizuojamų žemės sklypų formavimui, o Rezervato žemės sklypas toks nėra ir negali būti (Saugomų teritorijų 31 str. 1 d., Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 3 p.). Pažymi, kad atsakovas Administracija nepagrįstai teigia, kad Direkcija negali būti Rezervato žemės patikėtinis (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 4 d., Žemės įstatymo 7 str. 1 d.).
Pareiškėjas Vyriausybės atstovas atsiliepime į atsakovo VAVA apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti.
Atsiliepime pareiškėjas Vyriausybės atstovas pažymi, kad atsakovo VAVA pozicija dėl Rezervatui priskiriamo žemės sklypo yra nenuosekli: VAVA 2004 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 31/04/16-3906 prašė Administracijos direktoriaus parengti Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatytos Rezervato teritorijos planą, nustatyti jos specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nurodyti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį bei pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatyto, tačiau po to, kai Administracijos direktorius pateikė 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu nustatytus 2 atskirų, savo ribomis ir plotu žymiai besiskiriančių nuo pirmiau minėtu Seimo nutarimu nustatytųjų žemės sklypų duomenis, Viršininkas 2008 m. spalio 9 d. įsakymu suformavo ir pateikė Registrų centrui įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 neatitinkančius žemės sklypus, esančius Rezervato teritorijoje.
Pareiškėjas Direkcija atsiliepime į atsakovo VAVA apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime pareiškėjas Direkcija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas VAVA nenurodo nei vieno teisės akto, kurio pagrindu jis padarė išvadą, jog Direkcija, kaip Rezervato žemės patikėtinis, turėtų veikti pagal Žemės įstatymą ir pati įgyvendinti savo teises, susijusias su Rezervato žemės sklypo formavimu ir įregistravimu Nekilnojamojo turto kadastre bei registre, kadangi joks teisės aktas nesuteikia teisės Direkcijai organizuoti ir atlikti žemėtvarkos darbų, kurių reikia formuojant valstybinės žemės sklypus: ši funkcija priskirta atsakovui VAVA (Žemės įstatymo 32 str. 3 d. 4 p.). Be to, atsakovas VAVA yra nenuoseklus, apie ką galima spręsti iš jo 2004 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. 31/04/16-3906 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05 jo užimtos pozicijos. Remiasi ABTĮ 48 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Administracijos ir Viršininko įsakymų, kuriais nebuvo sprendžiama dėl Rezervato teritorijoje esančių nuomojamų žemės sklypų, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl atitinkamas sprendimas šioje byloje neturi įtakos juos nuomojančių asmenų teisėms ir pareigoms.
Atsakovas Registrų centras atsiliepime į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą nurodo, kad atsakovas Administracija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjo Direkcijos reikalavimas dėl atsakovo Registrų centro įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, buvo atmestas, ir laikosi pozicijos, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovo Administracijos apeliacinio skundo dalykas ir argumentai nėra susiję su atsakovo Registrų centro veiklos sritimi ir veiksmais, atsakovas Registrų centras tiesioginio suinteresuotumo šios bylos baigtimi neturi, todėl dėl atsakovo Administracijos apeliaciniame skunde išdėstytos nuomonės nepasisakys.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime į atsakovo Administracijos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija pabrėžia, kad atsakovas Administracija nepagrįstai nurodo, jog Direkcijos teisė į Rezervato žemę neatsiranda Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimo Nr. IX-861 pagrindu. Remiasi Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Saugomų teritorijų 31 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, jog atsakovas Administracija nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valstybinės žemės perdavimą panaudos teise. Laikosi pozicijos, jog nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas Administracija teigia, kad Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr, IX-861 tebuvo suformuluota bendra Rezervato koncepcija. Pabrėžia, kad Rezervato teritorijai nustatyti kitos paskirties žemės statusą negalima (Žemės įstatymo 28 str., Saugomų teritorijų 2 str. 29 d.), todėl 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis galima remtis tiek, kiek tai atitinka įstatymų reikalavimus dėl rezervatų konservacinės paskirties žemės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija atsiliepime į atsakovo VAVA apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Komisija pabrėžia, jog Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyta apskrities viršininko funkcija, kurią jis turi vykdyti visos valstybinės žemės atžvilgiu, t. y. nepriklausomai nuo to, ar ši žemė kam nors perduota valdyti patikėjimo teise. Nesutinka su atsakovo VAVA teiginiu, kad Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 patvirtintos Rezervato ribos žemės sklypo formavimo eigoje gali būti keičiamos (Saugomų teritorijų įstatymo 23 str. d.).
Atsakovas Registrų centras nepateikė atsiliepimų į atsakovų Administracijos ir VAVA apeliacinius skundus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Administracinis ginčas kilo dėl Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo dalies bei 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymo ir Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovų Registrų centro ir Viršininko įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėjas Direkcija turi teisę reikalauti, kad atsakovai atliktų tokius veiksmus, ir ar atsakovai turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.
Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 buvo nustatytos Rezervato ribos (57,5 hektaro teritorija) ir patvirtintas jo zonų ribų planas. Tokia kompetencija Seimui suteikta Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią valstybinių rezervatų ribas nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu, bei to paties įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią valstybinių rezervatų bei jų zonų ribų planus tvirtina Seimas. Taigi atsakovai nepagrįstai teigia, kad minėtu Seimo nutarimu buvo suformuluota Rezervato koncepcija, suteikianti jiems teisę keisti Rezervato ribas, jo teritoriją skaidyti į kelis žemės sklypus ir pan. Tą patvirtina ir į bylą pateikti Rezervato ribų schema M 1:2000 (II t., b. l. 33) bei Rezervato ribų ir jo zonų ribų planas M 1:5000 (III t., b. l. 81). Todėl Administracijos direktorius 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu (1 ir 5 p.) nepagrįstai Rezervato teritoriją išskaidė į du atskirus žemės sklypus (Nr. 1 ir Nr. 2), be kita ko, dar ir sumažindamas bendrą jos plotą. Ta aplinkybė, jog Rezervato teritorijoje yra žemės sklypų, kurie yra arba išnuomoti, arba suteikti panaudos teise asmenims, valdantiems juose esančius statinius, nelaikytina pagrindu minėtus žemės sklypus eliminuoti iš Rezervato teritorijos (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 2 d.). Taip pat, kaip teisingai nurodė pareiškėjas Direkcija, atsakovas Administracija, teigdamas, jog kitaip suformuoti Rezervato valstybinės žemės sklypo negalima, nes jis nebus registruojamas Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, nepagrįstai referuoja į Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 22 punktą, kadangi jis taikytinas tik privatizuojamų žemės sklypų formavimui, o rezervatai yra išimtinė valstybės nuosavybė (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, pripažinus Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1 ir 5 punktus, kuriais Rezervato teritorija buvo išskaidyta į du žemės sklypus ir buvo sumažintas jos plotas, neteisėtais ir nepagrįstais, nėra pagrindo palikti galioti šio įsakymo 2 ir 6 punktus, kuriais buvo nustatytos žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 dalys statiniams eksploatuoti, kadangi šie klausimai yra tarpusavyje susiję.
Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje inter alia numatyta, jog rezervatų žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybinių rezervatų, valstybinių parkų ir biosferos rezervatų direkcijos valdo ir naudoja joms suteiktą valstybinę žemę patikėjimo teise. Pagal Vyriausybės 2002 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 1111 patvirtintų Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato nuostatų 3 punktą, Rezervato žemė yra išimtinė valstybės nuosavybė, o Direkcija valdo ir naudoja jai suteiktą valstybinę žemę patikėjimo teise. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijami Administracijos direktoriaus ir Viršininko įsakymai ir buvo priimti vykdant Rezervato teritorijos perdavimą, o konkrečiai – Rezervato valstybinės žemės sklypo suformavimą ir įregistravimą Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, Direkcijai valdyti ir naudoti patikėjimo teise, kuri atsirado Saugomų teritorijų įstatymo pagrindu, o Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 buvo konkretizuotas jos turinys. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytų procedūrų dėl turto patikėjimo sutarties sudarymo (9 str. 4 d.), taip pat nėra pagrindo laikyti, kad, remiantis Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Rezervato valstybinės žemės patikėtinis yra Viršininkas, taigi ir konstatuoti, jog jis, vadovaudamasis Žemės įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies 3 punktu, gali priimti sprendimą dėl Rezervato valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis Direkcijai, nes jos teisių šio žemės sklypo atžvilgiu apimtis yra apibrėžta pirmiau nurodytuose teisės aktuose.
Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimą dėl valstybės turto perdavimo pagal panaudos sutartį atitinkamiems subjektams (13 str. 1 d.) priima Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Nagrinėjamu atveju Viršininkas nėra įgaliotas priimti tokio pobūdžio sprendimą, nes, pirma, jis, kaip minėta, nėra Rezervato valstybinės žemės patikėtinis, antra, sistemiškai aiškinant minėtą Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatą bei atitinkamas Vyriausybės 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1890 patvirtinto Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos aprašo nuostatas, darytina išvada, kad tokį sprendimą gali priimti Vyriausybė arba Aplinkos ministerija tuo atveju, jeigu valstybės turtas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis yra perduodamas valstybines ar savivaldybių funkcijas atliekantiems subjektams. Kaip matyti iš į bylą pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (I t., b. l. 21-37, 39-47), Rezervato teritorijoje yra ne tik įvairūs muziejai ir pan., bet ir, pavyzdžiui, privatiems subjektams išnuomoti nekilnojamojo turto objektai. Todėl Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 3 ir 7 punktuose suformuluoti pasiūlymai Viršininkui bei to paties įsakymo 4 ir 8 punktuose žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 naudotojams nustatyta pareiga kreiptis į Žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypų nustatytomis dalimis panaudos sutarčių sudarymo yra nepagrįsti bei neteisėti. Atitinkamai neteisėtu ir nepagrįstu pripažintinas ir Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 23 d. sprendimas.
Byloje nustatyta, kad Viršininkas, organizuodamas Rezervato valstybinės žemės sklypo suformavimą ir įregistravimą Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, t. y. įgyvendindamas jam Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 4 ir 11 punkte nustatytas pareigas, bei vadovaudamasis inter alia Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 33 punktu, 2004 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 31/04/16-3906 (I t., b. l. 66) kreipėsi į Administracijos direktorių prašydamas: 1) parengti Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. IX-861 nustatytos Rezervato teritorijos planą; 2) nustatyti šios teritorijos specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, numatytas Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“; 3) nurodyti šios teritorijos pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį, nustatytus pagal teritorijų planavimo dokumentą; 4) nurodyti šiai teritorijai taikytinas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas ir 5) pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo, taigi iš esmės prašydamas atlikti minėtų taisyklių 32.1, 32.3-32.6 punktuose nurodytus veiksmus.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05 (I t., b. l. 49-55), kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1095/2006 (I t., b. l. 56-65) buvo paliktas nepakeistas, įpareigojo Administracijos direktorių, nustatant Direkcijai perduodamo žemės sklypo, t. y. Rezervato teritorijos, duomenis, per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 32.1–32.6 punktuose nurodytus veiksmus. Taigi Rezervato valstybinės žemės sklypas turėjo būti formuojamas atsižvelgiant į minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-864/2007 (II t., b. l. 99-103), kurią inicijavo Administracijos direktorius, teigdamas, jog negali įvykdyti pirmiau minėto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, buvo išaiškinta, jog specialaus teisės akto, reglamentuojančio patikėjimo teise valdytinų žemės sklypų formavimą ir perdavimą valdytojui, nėra, todėl, pagal analogiją, turi būti taikomos atitinkamos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatos, kas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, reiškia, kad minėtų taisyklių nuostatos turi būti taikomos taip, idant atitiktų atliekamų veiksmų tikslą, t. y. atsižvelgiant į formuojamo žemės sklypo specifiką (nagrinėjamu atveju – saugoma teritorija). Tiek Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 29 dalyje, tiek ir Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad rezervatai priskiriami konservacinės paskirties žemei. Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas, kiek tai yra susiję su paveldosaugos reikalavimais, yra nustatytas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje. Administracijos direktorius, 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymo 1.2 ir 5.2 punktuose nustatydamas Rezervato teritorijoje esančių žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį kaip kitos paskirties žemę, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatas taikė neatsižvelgdamas į atliekamų veiksmų tikslą ir formuojamo Rezervato teritorijos žemės sklypo specifiką ir taip pažeidė pirmiau nurodytų įstatymų reikalavimus, taip pat ir Seimo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimą Nr. IX-861, kadangi juo patvirtinto Rezervato ribų ir jo zonų ribų plane M 1:5000 visa Rezervato teritorija yra pažymėta kaip rezervatinė zona, tik vienose vietose ji yra griežto režimo, kitose – reguliuojamo režimo.
Teisėjų kolegija taip pat vertina, jog ta aplinkybė, kad Administracijos direktorius 2008 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Viršininkui pateikė daugiau duomenų, nei jo buvo prašoma 2004 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 31/04/16-3906, nelaikytina pagrindu įpareigoti Viršininką atlikti atitinkamus veiksmus, kadangi jis juos atliko, be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tam nėra pagrindo ir dėl to, jog galioja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gruodžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2476-18/05, kuriuo iš dalies buvo sureguliuoti ginčo šalių teisiniai santykiai.
Pareiškėjas Direkcija taip pat prašė panaikinti Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymą bei įpareigoti atsakovą Registrų centrą iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro išregistruoti Rezervato valstybinės žemės sklypus Nr. 1 ir Nr. 2. Viršininko 2008 m. spalio 9 d. įsakymas buvo priimtas neteisėtų ir nepagrįstų Administracijos direktoriaus 2008 m. rugsėjo 11 d. bei 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymų pagrindu, todėl taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas bei naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad Nekilnojamojo turto kadastre ir registre Rezervato valstybinės žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 buvo įregistruoti minėto Viršininko įsakymo pagrindu, darytina išvada, jog atsakovo Registrų centro įpareigojimas juos išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro iš tiesų būtų perteklinis, kadangi teismo sprendimas, kurio buvo pripažinta, kad nebeliko teisinio pagrindo tokiai registracijai, yra pakankamas dokumentas Nekilnojamojo turto registro įstatymo prasme, idant iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro būtų išregistruoti Rezervato valstybinės žemės sklypai Nr. 1 ir Nr. 2 bei Viršininko daiktinės teisės į juos.
Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo, o apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.