Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. (A. K.) (toliau – ir Pareiškėjas) skundą dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Institucija, VDI) 2025 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-279-2025 (ROIK: 25269409105) (toliau – ir nutarimas) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-279-2025 A. K. pripažintas padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta 1 800 Eur dydžio bauda, dėl to, kad jis, būdamas MB „A“ (toliau – ir Įmonė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atsakingu asmeniu, neužtikrino ir nekontroliavo, kad Įmonės veikloje būtų laikomasi imperatyvių Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – ir DK) bei Užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) nuostatų, kadangi Sakartvelo pilietis P. B. laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2024 m. spalio 10 d., Ukrainos Respublikos pilietis A. B. laikotarpiu 2024 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., ir Kirgizijos Respublikos pilietis K. K. laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d. realiai dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais įmonės naudai, nepaisant to, kad jie neturėjo Lietuvos Respublikos išduotų leidimo laikinai gyventi ir pagal UTPĮ nuostatas nebuvo atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Tokiais veiksmais (neveikimu) A. K. pažeidė UTPĮ 62 straipsnio 2 ir 3 dalis, bei 64 straipsnio 1 punktą ir padarė pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

A. K. padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Skunde nurodoma, kad vadovaujantis UTPĮ 58 straipsnio 17 punktu, užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jei jis neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvoje. Įmonės buveinė de jure yra registruota Lietuvoje, tačiau jos darbuotojai faktiškai dirbo Lenkijos Respublikoje, o kai kurie darbuotojai buvo komandiruojami į Vokietijos Federaciją, todėl Migracijos departamentas tokiems darbuotojams, kurie nevykdo realios darbo funkcijos Lietuvos Respublikoje, negali išduoti leidimo laikinai gyventi (toliau – ir LLG) Lietuvoje darbo pagrindu, kuriuo įmonei butų buvusi galimybė įdarbinti šiuos užsieniečius. Įmonė įdarbino užsieniečius, neturinčius leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, atsižvelgiant į šiuos pagrindus, kadangi: Sakartvelo pilietis P. B., gim. (duomenys neskelbtini) buvo nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. įdarbintas Įmonėje nuotolinei darbo funkcijai atlikti, kadangi šis asmuo turėjo galiojančią iki 2025 m. birželio 19 d. Lenkijos Respublikos nacionalinę (D) vizą Nr. (duomenys neskelbtini); Ukrainos pilietis A. B., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nuo 2024 m. rugpjūčio 22 d. įdarbintas Įmonėje nuotolinei darbo funkcijai atlikti, kadangi šis asmuo turėjo galiojantį iki 2025 m. liepos 6 d. Lenkijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini); Kirgizijos pilietis K. K., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nuo 2024 m. liepos 22 d. įdarbintas Įmonėje nuotolinei darbo funkcijai atlikti, kadangi šis asmuo turėjo galiojantį iki 2025 m. birželio 9 d. Slovakijos Respublikos išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), todėl vadovaujantis UTPĮ 58 straipsnio 17 punktu Įmonei nebuvo teisinės pareigos kreiptis į Migracijos departamentą, dėl Lietuvos LLG šiems darbuotojams, kaip nurodė VDI savo Nutarime. VDI Nutarime pasisako, kad iš bylos medžiagos matyti jog, su aukščiau minimais užsieniečiais sudaryta paprasta neterminuota darbo sutartis, apie nuotolinį darbą joje neužsiminta, priešingai, sutarties 1.3 punkte nurodoma, kad su darbo užmokesčiu bus mokami komandiruotpinigiai. Byloje taip pat pateikti komandiruočių įsakymai (Nr. DE 24/09/17, Nr. DE 24/08/23, Nr. DE 24/07/22), kuriais asmenys komandiruojami į Vokietiją krovinių pervežimui, o įmonė įsipareigoja komandiruotės metu apmokėti jiems paskirtus dienpinigius, kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo iš jos išlaidas, bei kitas su komandiruote susijusias išlaidas. Taigi, iš šių dokumentų akivaizdu, kad P. B., A. B. ir K. K. buvo komandiruoti dirbti į Vokietiją, bet jų nuolatinė darbo vieta buvo ne Vokietijoje, o Lietuvoje. VDI Nutarime pateikta tokia išvada, kad darbuotojų P. B., A. B. ir K. K. pasirašytos su Įmone Darbo sutartys nesuponuoja nuotolinio darbo ir‚ kad jie tik tariamai buvo komandiruoti iš Lietuvos Respublikos į Vokietiją, yra faktinių aplinkybių ir juridinių faktų neatitinkanti išvada, kuri grindžiama neteisingu taip šalių sudarytos Darbo sutarties ir komandiruotės dokumentų turinio interpretavimu bei deklaratyviais, nepagrįstais teiginiais. VDI akcentuojama aplinkybė, kad Darbo sutartyje nenurodyta nuotolinio darbo forma, negali būti esminė, nes darbo kodeksas leidžia tokį susitarimą sudalyti atskiru rašytiniu dokumentu, kaip buvo ir padaryta šioje situacijoje. DK 52 straipsnio 2 ir 3 dalys aiškiai numato galimybę darbo santykių šalims nustatyti nuotolinį darbo pobūdį per papildomą susitarimą, atskirai nuo pagrindinės darbo sutarties, apie tokius papildomus susitarimus dėl nuotolinio darbo jis minėjo darbo inspektoriams nuo pat Įmonės patikrinimo pradžios, bet VDI savo tyrime kažkodėl tokios aplinkybės nefiksavo, todėl, kaip įrodymus teismui pateikia tokius darbuotojų 2024 m. rugsėjo 13 d. P. B., 2024 m. rugpjūčio 20 d. A. B. pasirašytus Nuotolinio darbo susitarimus. Darbuotojo K. K. susitarimas dėl Nuotolinio darbo šiuo metu nėra išlikęs Įmonės archyvo dokumentuose. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad P. B., A. B. ir K. K. nuo pat darbo santykių pradžios, tai yra atitinkamai nuo 2024 m. rugsėjo 13 d., 2024 m. rugpjūčio 20 d. ir 2024 m. liepos 19 d., dirbo nuotoliniu būdu pagal Darbo sutartį ir tą pačią dieną sudarytą papildomą Susitarimą dėl nuotolinio darbo. Šiame Susitarime dėl nuotolinio darbo aiškiai nustatyta, kad darbo vieta yra Lenkijos Respublikoje ir darbo funkcijos Lietuvoje nebus vykdomos. Darbo sutarties 1.2 punkte įtvirtinta, kad darbuotojo funkcijos - tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas (kodas 833209), o 1.3 punkte nustatyta darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių tvarka, tačiau tai savaime nereiškia, kad darbuotojas vykdo funkcijas Lietuvos Respublikoje, be to ir Susitarime dėl nuotolinio darbo 7 punkte yra nurodoma, kad darbuotojas gali būti siunčiamas į komandiruotes, kaip įvyko ir šiuo atveju: P. B. buvo komandiruotas nuo 2024 m. rugsėjo 17 d. iki 2024 m. spalio 10 d. iš Lenkijos Respublikos į Vokietijos Federaciją įsakymo Nr. DE 24/09/17 pagrindu; A. B. buvo komandiruotas nuo 2024 m. rugpjūčio 23 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. iš Lenkijos Respublikos į Vokietijos Federaciją įsakymo Nr. DE 24/08/23 pagrindu; K. K. buvo komandiruotas nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d. iš Lenkijos Respublikos į Vokietijos Federaciją įsakymo Nr. DE 24/09/17 pagrindu. Kalbant apie VDI Nutarime nurodomas formuluotės, tokios kaip „Taigi iš šių dokumentų akivaizdu, kad P. B., A. B. ir K. K. buvo komandiruoti dirbti į Vokietiją, bet jų nuolatinė darbo vieta buvo ne Vokietijoje, o Lietuvoje“, yra formalios ir neatsispindi jokiais pagrįstais įrodymais ar nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl tikrosios darbo funkcijos atlikimo vietos (teritorijos). Akivaizdu, kad P. B., A. B. ir K. K. galėjo būti komandiruoti ne iš Lietuvos, o iš Lenkijos į Vokietiją, kadangi reali jų darbo vieta, kaip minėta, buvo Lenkijos Respublikoje. Papildomai nurodė, kad visos jų Įmonės transporto priemonės yra naudojamos panaudos/nuomos sutarčių pagrindu sudarytų su Lenkijos ir Vokietijos ūkio subjektais, todėl nė viena jų nėra registruota ar eksploatuojama Lietuvoje, taip pat nei vienas jų Įmonės darbuotojas, tame tarpe ir P. B., A. B. bei K. K., niekada nėra vykdę darbo funkcijų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Minėtų faktinių aplinkybių buvimą dar labiau sustiprina, kad vykdydamas nurodymą K. K. atvyko į VDI ir pateikė paaiškinimą, kuriame patvirtina faktą, kad darbuotojai nevykdė darbo funkcijų Lietuvoje (netaisytas teksto vertimas pateikiamas): „2024 m. liepos 19 d. aš pasirašiau darbo sutartį su įmone- UAB „A“, adresu (duomenys neskelbtini). Pasirašant sutartį darbdaviui atstovavo A. (pavardės nežinau). Mes susitarėme, kad mane komandiruos į Vokietiją ir ten dirbsiu. 2024 m. liepos 21 d. aš išvažiavau į Vokietiją. Vokietijoje mane komandiravo „D“. Atlyginimus vesdavo į MB „A“ sąskaitą. Darbo laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 22 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d. aš buvau Vokietijoje, į Lietuvą nebuvau atvažiavęs.“ Daugiau nei akivaizdu, kad Įmonė realiai nevykdė ir nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos Lietuvoje, o jos darbuotojai nebuvo ir nėra įdarbinami darbui Lietuvos teritorijoje, apie tai jis nuosekliai pasisakė ir ne vieną kartą (2025 m. sausio 20 d., 2025 m. vasario 18 d., 2025 m. kovo 4 d.) VDI pateiktuose savo paaiškinimuose. Institucija savo Nutarime nurodo, kad UTPĮ 62 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2-5 dalyse nuodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka šio Įstatymo 58 straipsnio 4, 6-10 ir 13 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas, bet VDI teisiškai nepagrindė, kodėl Nutarime nurodė, kad šiuo atveju P. B., A. B. bei K. K., atitinka tik UTPĮ 11 straipsnio 3 dalyje nurodytą užsienietį, ir kodėl, pasak VDI, kaip matyti iš UTPĮ 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, jiems UTPĮ 58 straipsnio 17 punkto nuostatos turėtų būti netaikomos. Atkreiptinas dėmesys, kad VDI savo Nutarime siaurinamai aiškino 58 straipsnio 17 punkto taikymą. Lietuvos teisinėje sistemoje, aiškinant teisės normas, turi būti taikomas sisteminis aiškinimas - normos turi būti aiškinamos visumoje, o ne atribojant ar susiejant viena kitą be pagrindo. UTPĮ 58 straipsnio 17 punktas nėra susietas su 11 straipsnio dalimis - jis galioja nepriklausomai, jei užsienietis atitinka dvi sąlygas: a) užsienietis neatvyksta į Lietuvą, ir b) dirba nuotoliniu būdu Lietuvos įmonėje - P. B., A. B. bei K. K. šias sąlygas atitiko, be to UTPĮ 58 straipsnio 17 punktas taikomas ne tiems, kurie dirba Lietuvos Respublikoje, o tiems, kurie nedirba Lietuvoje, o dirba nuotoliniu būdu iš užsienio - Lenkijos Respublikos, todėl jiems 62 straipsnio 2 dalis net netaikytina pagal savo paskirtį. VDI Nutarime nurodo, kad vadovaujantis surinkta medžiaga, konstatuotina kad A. K. kaltė padarius jam inkriminuojamą administracinio nusižengimą visiškai įrodyta Administracinio nusižengimo protokolu VDI-ANR P-567- 2025, nelegalaus darbo tyrimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kita bylos medžiaga. Skiriant administracinę baudą buvo įvertinta, kad pažeidimas padarytas dėl nerūpestingumo. Pažeidimo padarymas buvo susijęs su netinkamu darbo organizavimu, bei nepakankamu įsigilinimu į teisės aktus. Nelegaliai dirbo trys asmenys, pažeidimai truko palyginti ilgą laiko tarpą. A. K. tyrimo metu bendradarbiavo su tyrimą atliekančiais pareigūnais, pažeidimą iš esmės pripažino, kas laikytina jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis nusižengimas gali būti padarytas tiek tyčia, tiek neatsargiai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes VDI Nutarime padarė išvadą, kad jis, A. K., nusižengimą padarė dėl neatsargumo, pasireiškusio nerūpestingumu. Atkreiptinas dėmesys, kad ANK 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas administracinis nusižengimas yra padarytas dėl nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nurodytų padarinių, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti, tai yra visiškai priešingai, nei teigiama VDI Nutarime, jo, kaip Įmonės vadovo, veiksmai buvo aktyvūs ir kryptingi - siekė užtikrinti, kad įmonės veikla atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus. Būtent todėl, prieš priimdamas sprendimus dėl užsieniečių įdarbinimo Įmonėje, kreipėsi tiek į VDI, tiek į Migracijos departamentą, kad išsiaiškintų galiojančią užsieniečių įdarbinimo tvarką – tam, kad būtų tikras, jog nebus padaryti jokie teisės pažeidimai. Visos bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad dėl užsieniečių įdarbinimo tvarkos buvo suklaidintas, todėl sąžiningai manė, jog minėtus asmenis įdarbino teisėtai, dėl ko nėra vieno iš administracinio nusižengimo sudėties požymio - kaltės. VDI Nutarime visiškai neanalizavo padaryto administracinio nusižengimo sudėties elementų buvimo fakto, o tik įrodinėjo faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo byloje net nėra, tai yra, kad byloje minimi trys asmenys realiai dirbo MB „A“ naudai ir šie darbuotojai buvo komandiruojami iš Lenkijos į Vokietiją direktoriaus įsakymų pagrindu, tačiau kodėl taip buvo daroma, kas tą sąlygojo ir kaip jis suvokė šiuos savo veiksmus, institucija visiškai nesigilino, neanalizavo jo kaltės turinio, tuo pažeisdama įstatymų ir teismų praktikos reikalavimus, todėl jo veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio ir administracinio nusižengimo sudėties kaip visumos, o tai daro administracinio nusižengimo teiseną negalimą. Kaip matyti iš skundžiamo Nutarimo turinio, jis yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (juridiniais faktais) ir teisės aktų normomis, o skiriant jam, kaip Įmonės direktoriui, administracinę 1 800 eurų baudą, už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą t. y. už nelegaliai dirbusius tris asmenis, yra nemotyvuota. Akivaizdu, kad priimant skundžiamą Nutarimą buvo pažeistos materialinės bei procesinės teisės normos, šis Nutarimas neatitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijų imperatyviai taikomų viešojo administravimo subjekto individualiems administraciniams aktams. Nekyla abejonių, kad VDI priimtas Nutarimas šioje administracinio nusižengimo byloje neatskleidė bylos esmės. VDI sprendimas apsiriboti tik formaliu ir chronologiniu administracinio nusižengimo protokolo Nr. VDI-ANRJP-567-2025 bei nelegalaus darbo tyrimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų išdėstymu. Nutarime taip pat buvo mechaniškai perrašyti įmonės direktoriaus bei liudytojų parodymai ir kita administracinėje byloje esanti rašytinė medžiaga, tačiau nebuvo atlikta išsami surinktų duomenų analizė. Tokiu būdu buvo padaryta tik deklaratyvi išvada, kad jo kaltė visiškai įrodyta dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, nesigilinant į realias ir teisiškai reikšmingas aplinkybes. Ypač pažymėtina, kad direktoriaus žodiniai paaiškinimai, teikti telefonu (VDI inspektoriui D. P.) tyrimo metu, kuriuose buvo pateikta esminė informacija apie Įmonės veiklos pobūdį, darbuotojų komandiravimo praktiką ir taikytą užsieniečių įdarbinimo tvarką, buvo visiškai ignoruoti ir skundžiamame Nutarime neatsispindi. VDI priimdama Nutarimą pasirinko remtis vien tik rašytine medžiaga, taip neatsižvelgdama į visas bylos aplinkybes, kaip to reikalauja ANK 569 straipsnis. VDI Nutarime tik formaliai nurodoma, kad iš Įmonės vadovo, t. y. iš jo pateiktų komandiruočių įsakymų matyti, kad asmenys komandiruojami į Vokietiją krovinių pervežimui, o įmonė įsipareigoja komandiruotės metu apmokėti jam paskirtus dienpinigius, kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo iš jos išlaidas, bei kitas su komandiruote susijusias išlaidas ir kad minėtų darbuotojų nuolatinė darbo vieta Lietuvoje, o ne Vokietijoje, tačiau nepateikia jokių objektyvių argumentų ar juridinių faktų, patvirtinančių šį teiginį, VDI nenurodo nei kokie įsakymų (Nr. DE 24/09/17, Nr. DE 24/08/23 ir Nr. DE 24/07/22) punktai tai įrodo, nei kokiu pagrindu daroma tokia išvada, toks a priori juridinių faktų konstatavimas be faktinės ir teisinės analizės laikytinas visiškai niekuo nepagrįstu. Siekdamas išvengti bet kokių teisinės interpretacijos klaidų, kaip Įmonės atstovas, o vėliau ir per teisininką, kreipėsi į Migracijos departamentą su oficialiu paklausimu, kad būtų išaiškinta, ar jo įdarbinami užsieniečiai galėtų gauti LLG Lietuvoje darbo pagrindu. Migracijos departamentas oficialiai atsakė, kad jei asmenys fiziškai nedirba Lietuvoje ir su jais yra sudarytos nuotolinio darbo sutartys (atskiri susitarimai dėl nuotolinio darbo), jiems negali būti išduodami LLG, tai reiškia, kad LLG išduodamas tik tiems asmenims, kurie realiai vykdo darbo funkcijas Lietuvos Respublikoje, kaip jau buvo ne kartą paminėta, jų Įmonė nevykdo jokios veiklos ir Įmonėje įdarbinti darbuotojai neatlieka jokios darbo funkcijos Lietuvos Respublikoje, todėl įgyti LLG Lietuvoje jiems objektyviai neįmanoma. Migracijos departamento oficialų išaiškinimą pateikia kaip įrodymą. Jo vadovaujamos Įmonės atveju Migracijos departamentas aiškiai patvirtino, kad šiems asmenims LLG negali būti išduodamas, nes jų darbo funkcijos vykdomos už Lietuvos ribų, be to, jam, kaip įmonės atstovui, taip pat buvo išaiškinta ir VDI konsultacijose (kurių buvo net keletas), kad jei įmonė nevykdo veiklos Lietuvoje, jos darbuotojai, dirbantys nuotoliniu būdu, prideda garso įrašo transkripciją (su vertimu į lietuvių kalbą) su VDI konsultantu, kuri neabejotinai parodo, kad jis, kaip darbdavys domėjosi, kaip teisingai įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus, taikomus įdarbinant asmenis iš trečiųjų šalių. VDI konsultacijos metu jam buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išaiškinta, jog jo vadovaujamos įmonės atveju užsieniečių įdarbinimui Lietuvos Respublikos leidimų laikinai gyventi gavimas nėra privalomas, tai yra pasisakyta atvirkščiai nei VDI nurodo skundžiamame Nutarime. Pažymėtina, kad tiriant šią bylą, apie egzistuojantį garso įrašą, kuriame užfiksuota konsultacija su VDI specialistu, buvo informuoti VDI inspektoriai, nepaisant to, VDI Nutarime šis įrašas nebuvo įvertintas ar tinkamai aptartas. Tokia pozicija laikytina neobjektyvia, nes VDI nei inicijavo įrašo pateikimą, nei paprašė jį pristatyti, nors buvo informuota apie jo egzistavimą. Akivaizdu, kad minėta VDI konsultanto suteikta konsultacija, įrašyta garso įraše (transkripcijoje), galėjo turėti esminės reikšmės šiai administracinio nusižengimo bylai išspręsti priimant Nutarimą ir galimai prieštaravo vėliau VDI inspektorių Nutarime pateiktai pozicijai, manytina, kad tokiu neveikimu VDI vengė išsamiai ir nešališkai įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. VDI, kaip viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis Viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), pagal VAĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktą, viešojo administravimo subjektai (t. y., VDI) privalo konsultuoti asmenis viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, o VAĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad Ūkio subjektų konsultavimas yra neatsiejama ūkio subjektų veiklos priežiūros dalis ir jeigu ūkio subjektas (ad hoc jis kaip Įmonės vadovas) vadovaujasi ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto patvirtinta rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu administraciniu sprendimu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų (klaidinga), ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, netaikomos. Akcentuotina, kad VDI, kaip kompetentingai viešojo administravimo institucijai, taikomas ir gero administravimo principas, pagal kurį VDI, kaip Viešojo administravimo subjektas, turėjo veikti teisėtumo, objektyvumo ir skaidrumo principais, o tai reiškia, kad jų pateikiama informacija turi būti aiški, pagrįsta ir teisinga. Šiuo atveju VDI, kaip viešojo administravimo subjektas, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, atlikdamas tyrimą byloje dėl galinio administracinio nusižengimo neįvertino itin svarbių aplinkybių, todėl priimtas Nutarimas, kuriuo pagrindu VDI skyrė jam 1 800 eurų baudą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, ir turi būti naikintinas. Nutarimas priimtas pažeidžiant esmines procedūras, kurios turėjo užtikrinti objektyvaus ir pagrįsto individualaus administracinio akto priėmimą, kadangi VDI, priimdama Nutarimą, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, sudarančių individualaus administracinio akto faktinį bei teisinį pagrindą, t. y. Nutarimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų, todėl jis turėtų būti naikintinas. ANK 21 straipsnyje nustatytas atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindas susijęs su VAĮ 32 straipsniu, kurio 2 dalyje nustatyta, kad jei ūkio subjektas vadovaujasi ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekančio subjekto patvirtinta rašytine arba viešai paskelbta konsultacija, kuri vėlesne konsultacija, aukštesniojo pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto konsultacija ar kitu administraciniu sprendiniu arba teismo sprendimu pripažįstama kaip neatitinkanti teisės aktų reikalavimų (klaidinga), ūkio subjektui poveikio priemonės už netinkamą teisės aktų vykdymą, kurį lėmė klaidinga konsultacija, netaikomos. Iš to išplaukia, kad administracinės paslaugos (šiuo atveju VDI ir Migracijos departamento konsultacijos) turi būti teikiamos, teisingai, kokybiškai ir aiškiai, o valstybinių institucijų pareigūnai privalo užtikrinti, kad konsultacijos būtų tikslios ir teisiškai pagrįstos, ir jei asmeniui (šiuo atveju jam, kaip Įmonės direktoriui) buvo suteikta klaidinga konsultacija iš valstybės institucijos atstovo, toks asmuo neturėtų būti laikomas atsakingu už pažeidimus, kurie kilo dėl vadovavimosi suteikta klaidinga informacija. Be to vadovaujantis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, taikomo viešojo administravimo subjektams - jei institucijos - tiek VDI, tiek Migracijos departamentas konsultacijose išaiškino jam, kaip Įmonės direktoriui, kad Įmonė gali įdarbinti užsieniečius iš trečiųjų šalių be Lietuvos Respublikos suteikto LLG, tai reiškia, kad jis, kaip darbdavys veikė teisėtai pagal gautą iš kompetentingo subjekto informaciją ir jei valstybės institucija klaidingai jam išaiškino Lietuvos teisės aktų taikymą, ji negali taikyti sankcijų subjektui, kuris elgėsi pagal jų pačių išaiškinimą. Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus ir teisinį pagrindą jis, kaip įmonės vadovas veikė sąžiningai ir rėmėsi valstybės institucijų pateikta informacija, todėl negali būti kaltinamas Nutarime minimų įstatymų pažeidimu ir administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Institucija, priėmusi skundžiamą nutarimą, atsiliepimu į skundą prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad VDI įsitikinusi, administracinio nusižengimo teisenos nutraukimas už nelegalų darbą Pareiškėjui ne tik prieštarautų Įstatymo dvasiai ir iškreiptų teisinės atsakomybės taikymo principus, nes pažeidimą padaręs Pareiškėjas be teisinio pagrindo išvengtų atsakomybės už vieno sunkiausių pažeidimų padarymą, bet ir formuotų ypač ydingą ir pavojingą praktiką, kuri ne tik neturėtų atgrasančio pobūdžio bet ir skatintų kitus Įmonių vadovus, esant panašioms aplinkybėms, pažeisti įstatymus ir tikėtis išvengti atsakomybės už padarytus pažeidimus. Pažymi, kad VDI priimdama Nutarimą tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Šiuo atveju Pareiškėjui paskirta 1 800 eurų bauda proporcinga padarytam pažeidimui, atitinka baudų skyrimo pagrindus ir ją mažinti ar, tuo labiau, neskirti baudos nėra pagrindo.

Skundas netenkinamas.

ANK 641 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, leistinumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Institucijos 2025 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-279-2025 A. K. už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą buvo paskirta 1 800 Eur dydžio bauda. Nutarime nurodyta, kad A. K., būdamas MB „A“ atsakingu asmeniu, neužtikrino ir nekontroliavo, kad Įmonės veikloje būtų laikomasi imperatyvių DK bei UTPĮ nuostatų, kadangi Sakartvelo pilietis P. B. laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 16 d. iki 2024 m. spalio 10 d., Ukrainos Respublikos pilietis A. B. laikotarpiu 2024 m. rugpjūčio 22 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d., ir Kirgizijos Respublikos pilietis K. K. laikotarpiu nuo 2024 m. rugsėjo 15 d. iki 2024 m. gruodžio 16 d. realiai dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais įmonės naudai, nepaisant to, kad jie neturėjo Lietuvos Respublikos išduotų leidimo laikinai gyventi ir pagal UTPĮ nuostatas nebuvo atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Tokiais veiksmais (neveikimu) A. K. pažeidė UTPĮ 62 straipsnio 2 ir 3 dalis, bei 64 straipsnio 1 punktą ir padarė pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą, kuris užtraukia baudą darbdaviui – fiziniam asmeniui nuo dviejų tūkstančių iki penkių tūkstančių eurų ir darbdavio – juridinio asmens vadovui ar kitam atsakingam asmeniui – nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki penkių tūkstančių eurų.

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį nusižengimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Taigi, administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

UTPĮ 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad UTPĮ 11 straipsnio 2–5 dalyse nurodytas užsienietis teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu gali dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka UTPĮ 58 straipsnio 4, 6–10 ir 13 punktuose nustatytas atleidimo nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti sąlygas. UTPĮ 62 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus UTPĮ 58 straipsnyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 64 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad užsieniečio darbas arba užsiėmimas kita veikla Lietuvos Respublikoje laikomi neteisėtais, neatsižvelgiant į tai, ar gaunama pajamų, ar ne, jeigu jis dirba be leidimo dirbti ir (arba) darbo sutarties ir leidimo laikinai gyventi ar vizos, kai juos būtina turėti.

Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje ir (arba) kuris neturi suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, jeigu privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15¹ straipsnio 8 dalyje, pagrindžiančių dokumentų tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas, arba nustatomos šios dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės.

Teismas, įvertinęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens skundo argumentus, išanalizavęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, sprendžia, kad A. K. pagrįstai nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas prašo panaikinti skundžiamą nutarimą. Pareiškėjas skunde nurodo, jog „vadovaujantis UTPĮ 58 straipsnio 17 punktu, užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jei jis neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvoje“.

Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu neatvyksta į Lietuvos Respubliką ir ketina visą darbo laiką dirbti nuotoliniu būdu pagal darbo sutartį, sudarytą su įmone, vykdančia veiklą Lietuvos Respublikoje konstatavo, kad tolimųjų reisų vairuotojo darbo įmonėje negalima laikyti nuotoliniu ir suteikiančiu išimtį dėl privalomumo įsigyti leidimą užsieniečiui dirbti, nes: 1) darbuotojas visą darbo laiką iš esmės dirba kitoje negu darbovietė vietoje, neturi galimybės pasirinkti, kur atliks visas ar dalį darbo funkcijų; 2) darbuotojas taip pat neturi galimybės atsisakyti nuotolinio darbo ir visą laiką dirbti darbovietėje; 3) neturi galimybės savo nuožiūra skirstyti darbo laiko. Taigi, pagal atliekamą darbo funkciją, susitarimo dėl nuotolinio darbo galimybės nėra. Tai, kad darbuotojas visas darbo funkcijas atliko ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, savaime nedaro jo darbo nuotolinio, kaip tai apibrėžiama Darbo kodekse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 7 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-511/2023).

P. B., A. B. ir K. K. buvo įdarbinti įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką šios profesijos darbuotojų darbo negalima laikyti nuotoliniu, todėl buvo pažeistos darbo sutarties sudarymo taisyklės - šiuo atveju UTPĮ normos, o administracinėje byloje nustatyti visi nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyvieji požymiai. Teismo vertinimu, Pareiškėjui taikyti UTPĮ 58 straipsnio 17 punkto nuostatų nėra teisinio pagrindo.

Teismas nagrinėjamu atveju vis tik sutinka su Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, vertinimu, kad A. K., būdamas atsakingu asmeniu, sudarydamas darbo sutartis ir pasirašydamas su įdarbinimu ir darbu susijusius dokumentus, neturėjo nei teisinio nei faktinio pagrindo 2024 m. liepos 19 d. sudaryti su K. K. darbo sutartį, 2024 m. rugpjūčio 20 d. sudaryti darbo sutartį su A. B. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. sudaryti darbo sutartį su P. B. bei leisti jiems dirbti Įmonės naudai, nes pastarieji neturėjo Lietuvos Respublikos išduotų leidimų laikinai gyventi ir pagal UTPĮ nuostatas nebuvo atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti. Vien šio fakto pakanka tam, kad būtų konstatuotas nelegalaus darbo Įmonės naudai faktas.

Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad jis dėl užsieniečių įdarbinimo tvarkos buvo suklaidintas, todėl sąžiningai manė, jog minėtus užsieniečius įdarbino teisėtai vertinami kritiškai, nes prieš sudarydamas darbo sutartis su trečiosios šalies piliečiais, jis privalėjo sutikrinti visus jų pateiktus dokumentus ir įsitikinti, kad nėra teisinių kliūčių tokiems darbo santykiams sukurti t. y., kad pastarųjų įdarbinimas bus atliktas nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas ne tik privalėjo susipažinti su teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, reikalavimais, bet ir juos išmanyti, o tuo atveju, jeigu manytų, kad teisinis reguliavimas sudėtingas ir nepakankamai suprantamas - kreiptis pagalbos į šios srities specialistus.

Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ir jo atstovai kreipėsi į institucijas dėl paaiškinimo suteikimo jau pradėjus patikrinimą.

Taigi, A. K. pažeidimas buvo padarytas dėl nerūpestingumo, nes jis, būdamas pakankamai rūpestingas, privalėjo užtikrinti, jog įmonės veikla būtų organizuojama tinkamai, privalėjo užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti. Be kita ko, Institucija teisingai kvalifikavo padarytą pažeidimą, kaip administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ką patvirtina ir teismų praktika, suformuota analogiškose bylose.

Įvertinęs tai, kas nurodyta anksčiau, teismas sprendžia, jog skundžiamu nutarimu A. K. paskirta teisinga nuobauda, tinkamai įvertinus nusižengimo pobūdį bei jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, jog A. K. prisipažino dėl padaryto nusižengimo ir nuoširdžiai gailėjosi (ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. A. K. paskirtas baudos dydis, atsižvelgiant į jo asmenybę, individualizuotas tinkamai. Teismas sprendžia, kad paskirta nuobauda nėra per griežta, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat teismų praktiką, taigi keisti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo, todėl A. K. skundas netenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. K. (A. K.) skundo netenkinti.

Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2025 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-279-2025 (ROIK: 25269409105) palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo jos nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.