- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-07
- Bylos Nr.
- P-492-104-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00021-2009-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Kauno apskrities viršininko administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundus atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas skunde prašė Kauno apygardos administracinį teismą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją pateikti jam lygiaverčio ariamos žemės sklypo abrisą – preliminarų žemės sklypo ribų planą už paimtą vietos savivaldybės poreikiams 9,41 ha žemės Kauno apskrityje, Jonavos rajone, Žeimių miestelyje, Žeimių seniūnijoje, kurios savininkai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo M. J. (žemės sklypas Nr. 40 – 24,80 ha), K. A. ir V. J. (žemės sklypas Nr. 42–6,42 ha).
Pareiškėjas skunde ir patikslintuose skunduose nurodė bei teismo posėdžių metu paaiškino, kad 1992 m. vasario 14 d. jis su kitais pretendentais: L. J., E. V., T. K. padavė prašymą Jonavos rajono žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 24,80 ha žemės sklypą, esantį Žeimių miestelyje, Žeimių seniūnijoje, Jonavos rajone. 1992 m. vasario 14 d. M. J. su L. J. Jonavos rajono žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkių K. A. ir V. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 6,42 ha žemės sklypą, esantį Žeimių miestelyje, Žeimių seniūnijoje, Jonavos rajone. 1997 m. rugsėjo 1 d. pateikė ir pakartotiną prašymą. Pretendentai pageidavo atgauti žemę buvusioje vietoje natūra. Atsakovas šių prašymų neišnagrinėjo bei nepriėmė sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kauno apskrities viršininko administracija raštais (1997 m. spalio 24 d.; 1997 m. rugsėjo 30 d.; 1998 m. sausio 13 d.; 1998 m. lapkričio 27 d.; 1999 m. sausio 8 d.; 1999 m. vasario 3 d.; 1999 m. vasario 17 d. ir kt.) pranešė pareiškėjui, jog žemė į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra yra valstybės išperkama, nes suteikta valstiečių asmeniniams ūkiams, – žemė paimta visuomenės poreikiams. Pareiškėjui nesutinkant dėl grąžintinos žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei, ginčas buvo sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme. Teismai jo prašymo dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo natūra netenkino. Pareiškėjas šioje byloje neginčija grąžintinos žemės priskyrimo valstybės išperkamai. Jis nesutinka su tuo, jog Kauno apskrities viršininkas už paimtą valstybės poreikiams žemę iki šiol neatlygino bei nepatenkino jo reikalavimo pateikti lygiaverčio žemės sklypo ribų planą, kuriam esant, būtų galima nustatyti, ar siūlomas žemės sklypas yra lygiavertis, o tuo pačiu, ar teisingai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog už valstybės išperkamą žemę jam turi būti atlyginta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) nuostatomis, kurios reglamentuoja atlyginimą žemės savininkui už privačios žemės paėmimą visuomenės poreikiams. Tuo atsakovas pažeidė įstatymus bei pareiškėjo teises.
Atsiliepimas
Atsakovas – Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į skundą bei teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad pagal pareiškėjo ir kitų pretendentų 1991 m. spalio 30 d. pateiktus prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 24,80 ha žemės sklypą, esantį Žeimių miestelyje Žeimių seniūnijoje, Jonavos rajone, bei K. A., V. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 6,42 ha žemės sklypą, esantį Žeimių miestelyje, Žeimių seniūnijoje, Jonavos rajone, nuosavybės teisės atkurtos į jiems tenkančią turto dalį išmokant pinigines kompensacijas L. J. ir E. V.. T. K. atkurtos nuosavybės teisės natūra į jai tenkančią M. J. nuosavybės teise valdytos žemės Žeimių miestelyje, Jonavos rajone dalį – 0,12 ha, tačiau neatkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko M. J. Žeimių miestelyje, Jonavos rajone nuosavybės teise valdytus 5,70 ha ir 0,05 ha žemės bei 0,50 ha miško plotus. 2008 m. kovo 17 d. Jonavos rajono žemėtvarkos skyrius patvirtino pažymas Nr. Ž-860, Nr. Ž-861, Nr. Ž-862 ir Nr. Ž-863 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tačiau nuosavybės teisės pareiškėjui pagal aukščiau nurodytas pažymas dar nėra atkurtos. Žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama. Buvusio savininko M. J. nuosavybės teise valdytame žemės sklype asmeninio ūkio sklypų suteikimo teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu 2003 m. kovo 10 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-0023-06/2006, kuris Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-193/2004 paliktas nepakeistas. Pretendentai apie tai ne kartą informuoti raštu, taip pat jiems buvo pasiūlyta pasirinkti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje už valstybės išperkamą žemę numatytus atlyginimo būdus. Pareiškėjas valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškė 2008 m. vasario 28 d. prašymu. Jis pageidavo, kad į laisvą žemės dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o už valstybės išperkamą žemės dalį būtų suteiktas lygiavertis žemės sklypas Žeimių kadastro vietovėje.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-227-554/2010 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pageidavo, kad į laisvą žemės dalį nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o už valstybės išperkamą dalį suteiktas lygiavertis žemės sklypas Žeimių kadastro vietovėje. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog, daliai asmeninio ūkio naudotojų atsisakius anksčiau suteiktos asmeninio ūkio žemės, yra galimybė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į dalį grąžintinos žemės natūra. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimu pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nuosavybės teisės nėra atkurtos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta LR Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) nustatyta tvarka, jis nėra nekilnojamojo turto, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininku, todėl jo atžvilgiu negali būti taikomos Konstitucijos 23 straipsnio, Civilinio kodekso 4.100 straipsnio ir Žemės įstatymo nuostatos, susijusius su atlyginimu savininkui už žemę, paimamą visuomenės poreikiams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas, remdamasis Žemės reformos įstatymo 10 straipsniu 4 straipsnio 4 dalimi, Tvarkos 28, 30 ir 105 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika (toliau – ir Metodika) priėjo prie išvados, kad pareiškėjo reikalavimas šiuo metu negali būti įvykdytas – yra išankstinio pobūdžio bei nepagrįstas, kadangi dėl objektyvių priežasčių nėra atlikti Tvarkoje ir Metodikoje nurodyti veiksmai, kurie yra būtini iki preliminaraus lygiaverčio žemės sklypo ribų plano parengimo ir, tuo pačiu, pateikimo pareiškėjui.
III.
Pareiškėjas M. J. 2012 m. vasario 14 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-277-554/2010 (t. 3, b. l. 1–5).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-277-554/2010 buvo nustatytos išimtinai laikino pobūdžio techninės kliūtys, nenustatytas terminas kliūtis pašalinti, todėl pareiškėjui nežinoma ar šios kliūtys bus pašalintos, nenustatytas skundo reikalavimo neteisėtumas, be to buvo pripažintas būtinumas parengti preliminarų lygiavertį žemės sklypo ribų planą. Nurodo, kad ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas nepraleistas, kadangi jis turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. sausio 27 d., kuomet pareiškėjas gavo antstolės raštą Nr. S–1129, kuriuo panaikintos kliūtys atlikti Tvarkoje ir Metodikoje nurodytus veiksmus. Pareiškėjas procesą prašo atnaujinti remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktais. Nurodo, kad Kauno apskrities viršininkas už paimtą žemę neatlygino, pabrėžia, kad tik esant preliminariam žemės sklypo ribų planui galima nustatyti ar siūlomas žemės sklypas yra lygiavertis ir ar yra teisingai atlyginama. Remdamasis Konstitucijos 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Žemės įstatymo 32 straipsnio 2 dalimi, Civilinio kodekso 4.100 straipsnio 2 ir 3 dalimis nurodo, kad negali susidaryti tokia situacija, kai žemė pirma paimama visuomenės poreikiams, ir tik po to žemės savininkas gali kreiptis dėl atlyginimo už paimtą žemę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti peržiūrimas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Pareiškėjas nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 11 punktais.
Procesas gali būti atnaujinamas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: a) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; b) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; c) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis.
Pareiškėjas naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme laiko Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 9 d. įsiteisėjusį sprendimą administracinėje byloje Nr. I-545-428/2011, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į dalį turėtos žemės. Pareiškėjas mano, kad tokiu būdu buvo pašalintos kliūtys atlikti Tvarkoje ir Metodikoje nurodytus veiksmus, pateikti preliminarų lygiavertį žemės sklypo ribų planą ir tuo pačiu panaikintas pagrindas atmesti pareiškėjo skundą. Nurodytos aplinkybės galėtų būti pripažįstamos naujai paaiškėjusiomis esminėmis aplinkybėmis tik tada, jeigu atitiktų visus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytus kriterijus. Visų pirma naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis gali būti laikomos tik tokios aplinkybės, kurios egzistavo iki priimant teismo sprendimą, tačiau pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos dėl tam tikrų objektyvių priežasčių. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-545-428/2010, kuriuo remiasi pareiškėjas, buvo priimtas 2010 m. liepos 9 d. t. y. priimtas jau įsiteisėjus Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimui administracinėje byloje Nr. I-277-554/2010, todėl negali būti laikoma, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės egzistavo nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-277-554/2010 ir priimant joje teismo sprendimą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro proceso atnaujinimo pagrindo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu (kai yra panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą). Kaip minėta, prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiam asmeniui tenka pareiga pagrįsti proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas.
Iš pareiškėjo prašyme nurodytų argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su teismo sprendimu ir kelia faktinių aplinkybių bei įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Proceso administracinėje byloje Nr. I-277-554/2010 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.