- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- 2K-658/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Albinas Sirvydis, Vytautas Greičius (pran.)
- Nuteistasis
- A. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3, 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė visiškai sudedant subendrinta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta (2010 m. lapkričio 30 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pakeista) bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams ir 32 MGL (8060 Lt) dydžio bauda.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nuteistas už tai, kad įsibrovė į saugyklą ir pagrobė svetimą turtą, t. y. 2010 m. liepos 11 d., naktį, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, įsibrovė į B. B. garažą ir iš jam priklausančio traktoriaus T-25 (valst. Nr. (duomens neskelbtini)) pagrobė dyzelinio kuro už 18,50 Lt, tuo padarydamas nukentėjusiajam B. B. 18,50 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus bei paskirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde teigiama, kad teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą, nes, vertindami įrodymus, savo vidinį įsitikinimą grindė ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o teoriniais samprotavimais, nieko bendra neturinčiais su šia byla bei teismų nuosprendžiais kitose bylose. Kasatorius įrodymų vertinimą byloje sieja su jam paskirta bausme ir mano, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio 1 dalies ir neatidėjo bausmės vykdymo arba galėjo taikyti BK 37 straipsnį ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės veiką pripažinus mažareikšme, tačiau to nepagrįstai nepadarė.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, pažeisdami materialines teisės normas, nepagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant A. V. laisvės atėmimo bausmę, o apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino teisės normas, įtvirtinančias teismo diskrecijos teisę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidėti bausmės vykdymą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad BK 37 ir 75 straipsniuose įtvirtintų nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, vienpusiškas ir iškreipia tokios teismo teisės prigimtį bei tai reglamentuojančių teisės normų turinį. Bet kokia teisė, pasak kasatoriaus, nėra absoliuti, todėl teismas negali piktnaudžiauti pasirinkimo galimybe taikyti ar ne konkrečias įstatymo nuostatas dėl veikos pripažinimo mažareikšme ar bausmės vykdymo atidėjimo ir negali atsisakyti pasinaudoti šia teise, kai aplinkybės leidžia ja pasinaudoti. Teismas, neatidėdamas bausmės vykdymo, kai kaltinamasis to prašo, privalo motyvuotai nurodyti savo atsisakymo priežastis. Nuteistasis turi būti įsitikinęs tuo, kad bausmė jam skirta pagrįstai, pelnytai, jog jis privalo susitaikyti su jos skyrimu ir priimti bausmę, kaip neišvengiamą dalyką. Tik tokia bausmė, pasak kasatoriaus, pasieks savo tikslus. Nuteistasis A. V. mano, kad jo byloje buvo visos sąlygos neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Taip pat jis mano, kad teismai padarė klaidingą išvadą, jog nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Ši išvada pagrįsta tik neteisingai užrašytais pirminiais nuteistojo parodymais ir byloje nėra jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima patikrinti šią aplinkybę. Be to, skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog A. V. padaryta nusikalstama veika yra mažareikšmė – padarytos žalos dydis 18,50 Lt. Byloje nebuvo jokių įrodymų, kad nuteistasis būtų siekęs pavogti daugiau nei keletą litrų dyzelno, nukentėjusysis patvirtino, kad kiti daiktai nedingo. Todėl, pasak kasatoriaus, sunku suprasti, kodėl teismai skyrė tokią neproporcingą bausmę. Teismai šioje byloje nepateikė nė vieno rimto argumento dėl tokio savo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl laisvės atėmimo bausmės protingumo, teisingumo ir proporcingumo yra nesuderinami nei su viena bylos aplinkybe, nei su vienu įrodymu. Kasatoriaus nuomone, buvo visos sąlygos taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą, ypač įvertinant tai, kad jis buvo ką tik grįžęs iš įkalinimo įstaigos, kurioje atliko visą paskirtą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, neneigė savo kaltės, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos gailėjosi, atlygino žalą nukentėjusiajam, pateikė įrodymus, kad susirado darbą, padeda sergančiai motinai, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, niekur nesislapstė, po bausmės atlikimo nepadarė jokių pažeidimų, veiką padarė ne jau atlikęs 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskirtą ankstesniu nuosprendžiu, o prieš ją paskiriant. Esant įrodymams dėl teigiamų A. V. asmenybės, elgesio pokyčių – jis įsidarbino, gauna lėšų, moka valstybei mokesčius – nebuvo jokio pagrindo neatidėti bausmės vykdymo. Tarp BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų įpareigojimų yra ir įpareigojimas pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje – tą jis jau yra padaręs. Skiriant nuteistajam vieną ar kelis įpareigojimus būtų pasiekti bausmės tikslai ir suteikta reabilitacijos galimybė. Tokiu atveju nuteistasis turėtų galimybę taisytis, o jeigu jis elgtųsi asocialiai, liktų galimybė panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.
Prokurorė pažymi, kad kasatorius, teigdamas, jog teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė visų bylos aplinkybių, nenurodo, kokios aplinkybės liko neištirtos ir neįvertintos, o įrodymų vertinimą sieją su jam paskirta bausme. Prokurorės nuomone, kasatorius klaidingai supranta BPK 20 straipsnio reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kad teismas, skirdamas bausmę A. V., būtų nesilaikęs BK 54 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, reikalavimų. Atsiliepime nurodoma, kad aplinkybę, jog A. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, teismas konstatavo remdamasis paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais netikėti jis neturėjo pagrindo, todėl parodymų pakeitimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pagrįstai įvertintas kaip teisiamojo siekis palengvinti savo padėtį.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teiginys, kad veika turėjo būti pripažinta mažareikšme, nepagrįstas. Asmuo, padaręs nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatoma, kad kaltininko veikimas ar neveikimas nors formaliai ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau dėl kai kurių jų konkretaus turinio asmens veiksmai yra nepavojingi, t. y. nedaro žalos įstatymo ginamoms vertybėms ir jų pavojingumas nesiekia tokio laipsnio, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Pasak prokurorės, teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus nusikalstamais veiksmais pažeisti svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi visuomenės interesai ir nėra pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatų.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodoma, kad svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes bei kaltininko asmenybę. Iš bylos duomenų matyti, kad A. V. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, jo veiksmams nedarė įtakos kiti asmenys, jis veikė kryptingai, tiesiogine tyčia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtose nutartyse yra pabrėžiama, kad teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje. A. V. praeityje yra teistas už tos pačios rūšies nusikalstamas veikas, tačiau skirtos švelnesnės rūšies bausmės nepasiekė BK 41 straipsnyje numatytų tikslų ir nesulaikė kasatoriaus nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Todėl bylą nagrinėjusio teismo išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus laisvės atėmimo bausmę, pasak prokurorės, yra pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas
Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo
Pagal BK 75 straipsnį teismas turi teisę atidėti bausmės vykdymą tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatomi visi šio straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai. A. V. byloje nustatytos aplinkybės atitinka formaliuosius šioje normoje nurodytus reikalavimus, t. y. jis nuteistas už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą ir, subendrinus bausmes, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams dviem mėnesiams. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad esminė BK 75 straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltininko asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus (ar auklėjamojo poveikio priemonę), ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Jeigu pagal byloje nustatytas aplinkybes teismas negali padaryti tokios išvados, net ir esant visiems formaliems pagrindams, bausmės vykdymas negali būti atidedamas.
A. V. bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai pasisakė, kodėl negalima tikėtis, kad bausmės tikslai bus apsiekti be realaus jos atlikimo. Padarytos veikos pobūdis, aplinkybės (veika padaryta įsibraunant į svetimas patalpas, nuteistajam esant apsvaigusiam nuo narkotinių medžiagų), nuteistojo kaltės forma (tiesioginė tyčia), taip pat jo asmenybę apibūdinantys duomenys (baustas administracine tvarka, 5 kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, nuosprendžiais skirtos baudos nesumokėtos) rodo, kad ši veika nėra atsitiktinio pobūdžio, padaryta nepalankiai susiklosčius aplinkybėms. Teismų nustatytos aplinkybės atskleidžia, kad A. V. padaryta vagystė buvo nulemta jo gyvenimo būdo ir vertybinės orientacijos. Taigi teismai pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų.
Atsižvelgdami į byloje nustatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, susitaikė su nukentėjusiuoju, atlygino jam padarytą žalą), teismai paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę artimą minimaliai. BK 54 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, pritaikytos tinkamai.
Nuteistasis ginčija teismų nustatytą faktinę aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų (tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe). Teiginys, kad teismų išvada dėl nuteistojo buvimo apsvaigus nuo narkotinių medžiagų pagrįsta neteisingai užrašytais jo pirminiais parodymais, neatitinka bylos duomenų. Byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai rinkdami, o teismai tirdami įrodymus, būtų elgęsi neteisėtai, pažeidę BPK reikalavimus, nuteistojo teises, todėl nėra pagrindo abejoti teismų išvadomis dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo.
Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo
Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti.
Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad įvykdytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Prašydamas pripažinti jo veiką mažareikšme, kasatorius akcentuoja padarytos žalos dydį – pagrobto turto vertė yra 18,50 Lt. Tai negali būti lemiama aplinkybė konstatuojant veikos mažareikšmiškumą, būtina atsižvelgti tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai) požymius. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad veika padaryta tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, įsibraunant į svetimas negyvenamąsias patalpas. Šios aplinkybės rodo, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog A. V. padaryta veika pavojinga visuomenei ir pažeidžia įstatymo saugomas vertybes. Vien tai, kad pagrobto turto vertė yra nedidelė, nesumažina padarytos veikos pavojingumo tiek, kad būtų galima ją pripažinti mažareikšme.
A. V. bylą nagrinėję teismai, skirdami jam bausmę, nepažeidė BK 54 straipsio reikalavimų ir pagrįstai nusprendė netaikyti BK 75 ir 37 straipsnių nuostatų, šiuos savo sprendimus išsamiai ir detaliai motyvavo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo A. V. kasacinį skundą atmesti.