Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 11-56-109, kuriuo nustatyta J. K. valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka už laikotarpį nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. ir dėl Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6735, priimto išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus pareiškėjos 2014 m. birželio 27 d. skundą

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundžiamus sprendimus pripažino pagrįstais, teisėtais, todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis). Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21; LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Viešojo administravimo subjekto tarpiniai sprendimai, kurie nesukelia pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, o tik sudaro prielaidas viešojo administravimo subjektui priimti galutinį sprendimą, negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą teismui dėl galutinio sprendimo (LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21).

Šiuo klausimu pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3), kurioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo kontekste aptariant Fondo valdybos administravimo įstaigų kompetencijos ir sąlygų išieškoti neteisėtai išmokėtas socialinio draudimo išmokas (nagrinėtu atveju – našlių pensijos) iš kitų teisėtai ir pagrįstai paskirtų socialinio draudimo išmokų (nagrinėtu atveju – senatvės pensijos) klausimus, be kita ko, pasisakyta ir Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nustatyti socialinio draudimo išmokos permoką apskundimo teismui aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimų dėl permokos nustatymo turinį, konstatavo, kad šiais sprendimais, nors juose ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, tačiau pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios pareigos, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu, nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad nurodyti sprendimai savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl bylos dalis dėl šių sprendimų nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų) (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015,teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakydama dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo teisės priimti galutinius sprendimus dėl pensijos permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmeniui teisėtai paskirtų ir jo gaunamų socialinio draudimo išmokų), be kita ko, atkreipė dėmesį į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą galimybę atsisakyti išmokos permokos išieškojimo. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu išmokos permokos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės išieškoti arba jeigu ji yra susidariusi ne dėl išmokos gavėjo kaltės (nesąžiningumo) ir nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka jos išieškoti iš kaltų asmenų (jų teisių ir pareigų perėmėjų), arba jeigu jos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, arba ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta asmens turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); išieškojimo išlaidos didesnės už išmokos permoką; netikslinga išieškoti išmokos permoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad nors galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta kaip Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo teisė, tačiau atsižvelgiant į, be kita ko, gero administravimo principą, kurio saistomos Fondo administravimo įstaigos, taip pat įvertinus tai, jog įstatymų leidėjas įtvirtino pakankamai detalų ir konkrečiai apibrėžtą sąrašą aplinkybių, kurioms esant minėta teisė gali būti realizuojama, tai suponuoja išvadą, jog Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir / ar duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015 42, 29- 41 pastraipas).

Taigi Fondo valdybos teritorinio skyriaus tarpinis sprendimas dėl išmokos permokos nustatymo yra tik prielaida Fondo administravimo įstaigai priimti atitinkamą galutinį sprendimą, kuris nebūtinai turi būti nepalankus socialinio draudimo išmokos gavėjui, nes gali būti taikomos VSD įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos.

Fondo valdybos teritorinis skyrius 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr.11-56-109 konstatavo našlių pensijos permokos per nurodytą laikotarpį susidarymo dėl pareiškėjos kaltės faktą, tačiau pareiškėjos atžvilgiu nesuformulavo jokių valdingų patvarkymų, įpareigojimų, nepasisakė dėl permokos išieškojimo. Taigi minėtas sprendimas yra tarpinis aktas, nesukėlęs pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių, o tik sudaręs Fondo valdybos teritoriniam skyriui prielaidas priimti atitinkamą galutinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Fondo valdybos VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. 11-57-91, kuriuo nusprendė nuo 2014 m. birželio 1 d. išieškoti iš pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos po 20 procentų pensijos kiekvieną mėnesį, iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 9 340 Lt našlių pensijos permoka. Šio individualaus administracinio akto priėmimas liudija, kad Fono valdybos teritorinis skyrius VSD įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatų pareiškėjos atžvilgiu netaikė. Minėtas Permokos išieškojimo sprendimas yra galutinis sprendimas ir būtent šis individualus administracinis aktas sukelia pareiškėjai materialines teisines pasekmes, nes Fondo valdybos teritorinis skyrius pagal Permokos išieškojimo sprendimą nuo 2014 m. birželio 1 d. pradėjo našlių pensijos permokos išieškojimą iš pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė byloje šią aplinkybę, tačiau šiuo aspektu neatliko procesinių veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo normas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad ginčo administracinėje byloje ribas apibrėžia pareiškėjo skundo reikalavimai. Suinteresuotas asmuo skunde teismui suformuluoja skundo pagrindą bei dalyką ir teismas neturi teisės keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva ir, nagrinėdamas bylą, paprastai negali išeiti už reikalavimo ribų. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad administraciniame procese teismui yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis, 81 straipsnis), kuris teismui nustato atitinkamas procesines pareigas (žr. LVAT 2009 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A556-1238/2009 ir kt.). ABTĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso šalims jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjos skundo priėmimo nagrinėti teisme stadijoje, skundo prieduose buvo duomenų apie tai, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius dėl našlių pensijos permokos yra priėmęs galutinį sprendimą, t.y. 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 11-57-91 dėl našlių pensijos permokos išieškojimo, o pareiškėja skundą pateikė dėl tarpinio akto (Permokos nustatymo sprendimo). Teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo) priėmimo klausimą turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios yra procesinė kliūtis paduoti skundą teismui. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kuriais administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), tarp jų atvejai, kai: skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (1 punktas); pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (3 punktas). Jeigu tokios aplinkybės paaiškėja teismui priėmus skundą, teismas turi spręsti dėl bylos nutraukimo (ABTĮ 101 straipsnis) arba skundo palikimo nenagrinėtu (ABTĮ 103 straipsnis). Be to, ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis numato skundo trūkumų šalinimo institutą, kurį teismas gali taikyti, nustatydamas asmeniui terminą skundo trūkumams pašalinti. Jei asmens skunde yra pakankamai duomenų apie tai, kad asmuo pateiktu skundu siekia atitinkamoje srityje konkrečios galimai pažeistos jo teisės gynimo, tačiau skundą pateikė ne dėl galutinio priimto administracinės procedūros dokumento, teismas, taikydamas ABTĮ 37 straipsnio 1 dalį, asmeniui turėtų pasiūlyti per teismo nustatytą terminą pašalinti skundo trūkumus, išaiškindamas teisę suformuluoti reikalavimą dėl materialines teisines pasekmes sukeliančio administracinio akto, jei nėra duomenų apie kitas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas kitas aplinkybes dėl kurių pateiktas skundas negali būti priimtas.

ABTĮ 25 straipsnyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Pagal šio straipsnio 2 dalį skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013 konstatavo, kad minėtas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis (aiškiai) nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios pareiškėjas turi laikytis.

Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo) pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais priėmimo klausimą, be kita ko, turi patikrinti, ar asmuo yra pasinaudojęs šios kategorijos byloms įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, 2014 m. rugsėjo 1 d. paduodama skundą teismui dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr.11-56-109, kuriuo buvo nustatyta našlės pensijos permoka, buvo pasinaudojusi privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tačiau, kaip jau buvo minėta, Permokos nustatymo sprendimas negali būti savarankiškas ginčo administracinėje byloje dalykas.

Iš pareiškėjos 2014 m. birželio 27 d. skundo Fondo valdybai turinio nustatyta, kad pareiškėja, prašydama panaikinti Permokos nustatymo sprendimą, be kita ko, prašė įvertinti taikaus ginčo išsprendimo galimybę. Fondo valdyba, atlikdama išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos funkcijas, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. birželio 27 d. skundą, 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr.(6.5)I-6735 pasisakė iš esmės ne tik dėl teritorinio skyriaus 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr.11-56-109 (Permokos nustatymo sprendimo), bet ir dėl VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 11-57-91 (Permokos išieškojimo sprendimo), nors pareiškėja skundo dėl šio sprendimo nebuvo pateikusi, o tik prašė įvertinti taikaus ginčo išsprendimo galimybę. Fondo valdybos 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr.(6.5)I-6735 pateiktas vertinimas iš esmės, kad teritorinis skyrius, remdamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 11-57-91. Atsižvelgiant į tai, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr.(6.5)I-6735 iš esmės pasisakė dėl teritorinio skyriaus priimto Permokos išieškojimo sprendimo, laikytina, kad pareiškėjos inicijuota ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra yra užbaigta ir dėl Permokos išieškojimo sprendimo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Taigi, pasinaudojimo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu teismui nebūtų kliūčių nagrinėti ginčą dėl pareiškėjai materialines teisines pasekmes sukeliančio Permokos išieškojimo sprendimo, jei toks skundas būtų pateiktas.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes priėmė nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimą dėl teisines pasekmes nesukeliančio Permokos nustatymo sprendimo, nors pareiškėjos pateiktoje kartu su skundu medžiagoje buvo duomenų apie tai, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius yra priėmęs galutinį, materialines teisines pasekmes pareiškėjai sukeliantį Permokos išieškojimo sprendimą dėl kurio ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra yra užbaigta. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje turėjo spręsti dėl ABTĮ 37 straipsnio 1 dalies taikymo, išaiškindamas pareiškėjai teisę pašalinti skundo trūkumus ir paduoti skundą dėl teisines pasekmes sukeliančio Permokos išieškojimo sprendimo, o jei to nepadarė šioje stadijoje, turėjo tai padaryti po skundo priėmimo, t.y. taikydamas ABTĮ 10 straipsnio nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnis) teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismas negali palikti teisinį ginčą neišspręstu iki galo ir savo formaliu procesiniu sprendimu sukurti terpę naujam šalių ginčui (LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A662-374/2012).

Atsižvelgdama į pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas, kurį pareiškėja inicijavo, siekdama materialinių teisinių pasekmių pašalinimo, kurias jai sukelia administracinis aktas dėl našlių pensijos permokos išieškojimo iš senatvės pensijos, nebuvo išspręstas iš esmės, nes pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikydamas procesinės teisės normas, išnagrinėjo reikalavimą dėl tarpinio (procedūrinio) Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo (Permokos nustatymo sprendimo), kuris negali būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas, tačiau neišaiškino pareiškėjai (ABTĮ 10 straipsnis) teisės patikslinti savo skundą ir suformuluoti reikalavimą dėl jai materialines teisines pasekmes sukeliančio galutinio akto - Permokos išieškojimo sprendimo. Šis trūkumas negali būti pašalintas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius procesinės teisės normas dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Todėl teisminis procesas šioje byloje negali būti užbaigtas apeliacinės instancijos teisme. Dėl išvardytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

pareiškėjos J. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Stasys Gagys