Vilniaus apygardos teismo nutartis

Bylos Nr. e2A-895-656/2018 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27920-2016-8 Procesinio sprendimo kategorija 2.1.1.4.; 2.1.9.

2018 m. rugpjūčio 2 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro pranešėjas Andrius Ignotas, teisėjos Jūratė Varanauskaitė ir Jelena Šiškina, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovo UAB „Konolita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Konolita“ ieškinį atsakovams V. V. ir A. V. dėl skolos priteisimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui A. J. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovių 21 866,31 EUR skolos, 2 124 EUR materialiųjų palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas.Ieškovas nurodė, jog 2002 m. lapkričio 08 d. B. G. ir P. G. (toliau tekste – Pardavėjai) bei atsakovės sudarė Sutartį Nr. 5-6491 dėl žemės sklypo su sodo namu pirkimo (toliau tekste – Sutartis). Pagal Sutartį atsakovės privalėjo atsiskaityti iki 2003 m. vasario 01 d. Prieš Sutarties pasirašymą Pardavėjai gavo 10 500 LTL sumą, kurią įvykdydamas prievolę už trečiuosius asmenis (už atsakoves) įvykdė tretysis asmuo A. J. M.. Vėliau tretysis asmuo sumokėjo ir kitą dalį prievolės pagal Sutartį – 65 000 LTL. Iš viso tretysis asmuo už atsakoves Pardavėjams įvykdė prievolę už 75 500 LTL arba 21 866,31 EUR. Tai patvirtina Pardavėjų pasirašyti pakvitavimai. Tretysis asmuo A. J. M. su atsakovėmis buvo sutaręs, jog šios grąžins jam sumokėtus pinigus jam pareikalavus arba perleidus pirktą žemės sklypą su sodo namu. 2014 m. rugpjūčio 22 d. atsakovės pardavė įsigytą turtą, tuomet tretysis asmuo kreipėsi į atsakoves dėl pinigų grąžinimo, tačiau atsakovės pinigų negrąžino. 2016 m. gegužės 02 d. tretysis asmuo perleido reikalavimo teises į atsakoves ieškovui, todėl ieškovas turi reikalavimo teises ir reiškia reikalavimus atsakovėms. Atsakovės prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog atsakovės pačios iš asmeninių lėšų atsiskaitė su Pardavėjais ir šią aplinkybę patvirtina notariškai patvirtintas pakvitavimas.

Tretysis asmuo neturėjo jokių motyvų vykdyti prievolę už atsakoves ir su atsakovėmis niekuomet nesitarė vykdyti prievolės už jas, todėl nebuvo ir negalėjo būti tartasi ir dėl pinigų grąžinimo ir grąžinimo terminų. Tretysis asmuo, atsakovėms pardavus žemę ir sodo namą, žinojo apie pardavimą, tačiau nesikreipė į atsakoves dėl pinigų grąžinimo.

Tretysis asmuo A. J. M. prašė ieškinį tenkinti ir nurodė, jog už atsakoves pardavėjams sumokėjo per du kartus: 10 500 LTL sumokėjo savo darbovietėje ir vėliau pas notarą sumokėjo 65 000 LTL. Su atsakovėmis buvo sutaręs, jog pinigai bus grąžinti pardavus įgytą turtą arba po pareikalavimo. Atsakovėms pardavus turtą tretysis asmuo žodžiu pareikalavo grąžinti pinigus, tačiau atsakovės negrąžino.

II.Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas nusprendė ieškinį atmesti visiškai, priteisė atsakovei iš ieškovo 450 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad 1994 m. rugsėjo 29 d. notariškai patvirtinta sutartimi, tretysis asmuo paskolino atsakovei V. V. 22 400 LTL. 2002 m. lapkričio 08 d. Sutartimi B. G. ir P. G. (Pardavėjai), perleido atsakovėms žemės sklypą su sodo namu (toliau tekste Turtas arba ginčo turtas). Sutartis patvirtinta notarine tvarka. Iš Sutarties 2 punkto matyti, jog Turtas parduodamas už 84 500 LTL. Šiame punkte nurodyta, jog Pardavėjai gavo iš atsakovių lygiomis dalimis prieš pasirašant Sutartį 10 500 LTL, o likusi 74 000 LTL suma turi būti sumokėta iki 2003 m. vasario 01 d. 2003 m. sausio 27 d. Pardavėjai ir atsakovės pasirašė pakvitavimą, kuriame nurodyta, jog Pardavėjai, priimdami prievolės pagal Sutartį įvykdymą, pareiškė, kad atsakovės yra visiškai su Pardavėjais atsiskaičiusios, t. .y sumokėjusios 84 500 LTL (toliau tekste - Pakvitavimas). Pakvitavimas yra patvirtintas notariškai. Atsakovė pateikė banko išrašą, iš kurio matyti, jog atsakovė V. V. turėjo 50 000 LTL 2003 m. liepos 14 d.Ieškovas pateikė 2016 m. balandžio 01 d. pakvitavimą iš kurio matyti, jog Pardavėjai patvirtina, kad tretysis asmuo 2003 m. sausio 31 d. už atsakoves pagal Sutartį 65 000 LTL.Ieškovas pateikė 2016 m. balandžio 01 d. pakvitavimą iš kurio matyti, jog Pardavėjai patvirtina, kad tretysis asmuo 2002 m. spalio 31 d. už atsakoves pagal Sutartį 10 500 LTL.Iš atsakovės V. V. banko išrašo matyti, jog atsakovė turėjo finansinių galimybių įvykdyti prievolę trečiajam asmeniui, tačiau tretysis asmuo nereikalavo grąžinti pinigų.Teismas nurodė, kad ieškinys pateiktas 2016 m. rugpjūčio 01 d.Byloje nėra jokių duomenų, jog tretysis asmuo ir atsakovės būtų sutarę dėl prievolių įvykdymo terminų, todėl ieškovo teiginiai, jog prievolės vykdymo terminai skaičiuotini nuo reikalavimo pateikimo arba nekilnojamojo turto pardavimo, atmestini, kaip neįrodyti. Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai tinkamai įvykdoma. Šiuo atveju atsakovių prievolė Turto pardavėjams baigėsi tinkamu įvykdymu. Pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri dažniausiai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką. Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Prievolė dėl 10 500 LTL atsirado sumokėjus prieš pasirašant Sutartį 2002 m. lapkričio 08 d., todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos ir baigėsi 2012 m. lapkričio 08 d. (CK 1.125 str. 1 d.). Prievolė dėl 65 000 LTL grąžinimo atsirado sumokėjus 2003 m. sausio 27 d., todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos ir baigėsi 2013 m. sausio 27 d. (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinį pareiškus 2016 m. rugpjūčio 01 d., ieškinio senaties terminas yra labai žymiai praleistas. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Atsakovės prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimas šioje dalyje yra atmestinas, nes pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.Tretysis asmuo teigia prieš Pardavėjus už atsakoves yra įvykdęs jų prievoles, t. y. žodiniu sutarimu su atsakovėmis, tretysis asmuo už atsakovas, kaip skolininkes, yra įvykdęs jų prievoles sumokėti pinigus kreditoriams Pardavėjams, perkant Turtą (CK 6.50 str.). Šiuos savo reikalavimus ieškovas įrodinėja liudytojų (Turto Pardavėjų) parodymais ir Pardavėjų pasirašytais pakvitavimais bei trečiojo asmens parodymais. Liudytojai nenurodė ir nepatvirtino, jog tarp trečiojo asmens ir atsakovių buvo susitarimas dėl trečiojo asmens prievolių įvykdymo už atsakoves. Be trečiojo asmens paaiškinimų byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, jog tarp trečiojo asmens ir atsakovių buvo susitarimas dėl prievolių įvykdymo už atsakoves perkant Turtą, todėl ieškovo teiginiai apie tokį susitarimą atmestini, kaip neįrodyti Pinigų perdavimo faktas, t. y. jog tretysis asmuo perdavė pinigus Pardavėjams neįrodo nei tokio susitarimo buvimo, nei tuo labiau susitarimo turinio, nes pinigų perdavimo faktas gali būti bet kokio kitokio susitarimo pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant ir atsakovių duotų pinigų perdavimu. Nesant nustatyta buvus susitarimui dėl prievolės įvykdymo už atsakoves, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl ieškovo teiginių apie tokio susitarimo turinį (dėl mokėjimų pagal pareikalavimą arba pardavus Turtą). Tretysis asmuo yra stambus verslininkas, kasdienėje savo veikloje nuolat susiduriantis su sandoriais, todėl jam keliami aukštesni atidumo reikalavimai, jam atliekant teisinius veiksmus. Byloje nėra ginčo, jog tretyjį asmenį ir atsakovę V. V. siejo artimi santykiai. Tačiau tretysis asmuo, skolindamas atsakovei kelis kartus mažesnę pinigų sumą (22 400 LTL) pasirašė notariškai patvirtintą sutartį, o šio ginčo atveju, neva apmokėdamas kelis kartus didesnę sumą (75 500 LTL), jokių susitarimų nepasirašė, nors tokias galimybes turėjo pats asmeniškai dalyvaudamas sumokant pinigus notaro kontoroje ir pasirašant Pakvitavimą. Iš Pardavėjų ir atsakovių pasirašyto Pakvitavimo matyti, jog Pakvitavime suformuluoti konkretūs teiginiai, kad pardavėjai, pareiškiame, kad V. V. ir A. V. yra visiškai su mumis atsiskaičiusios, t. y. sumokėjusios 84 5000 litų. Notaras šiuo atveju patvirtino patį Pakvitavimą, o ne tik asmenų parašų tikrumą, t. y. šiuo atveju notaras patvirtino ir Pakvitavimo turinio tikrumą. Tretysis asmuo dalyvavo pas notarą sumokant pinigus ir pasirašant minėtą Pakvitavimą, todėl galėjo ir privalėjo nurodyti, jog prievolę įvykdo už atsakoves, tačiau to nepadarė, priešingai, notarui buvo pateikta informacija, jog moka atsakovės. Pardavėjai taip pat galėjo ir privalėjo nurodyti faktines aplinkybes, jog priima prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens, jei tai buvo prievolės vykdymas už atsakoves, tačiau to nepadarė. Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, t. y. notaro patvirtinti dokumentai yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys prima facie galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).Notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Taigi prima facie įrodymai negali būti paneigti liudytojų parodymais. Liudytojų 2016 metais išduoti pakvitavimai apie 2002 – 2003 metų įvykius savo turiniu yra ne pakvitavimas CK 6.65 straipsnio prasme, bet rašytiniai liudytojų parodymai, todėl jais negalima paneigti notariškai patvirtintame Pakvitavime nurodytas aplinkybes. Be to, liudytojai, teigdami, jog pinigus už atsakoves sumokėjo tretysis asmuo nebuvo visiškai nuoseklūs, atsiminė smulkiai aplinkybes, kaip pinigus perdavė tretysis asmuo, bet neatsiminė ir painiojosi duodami parodymus, kad dalį pinigų padavė ir atsakovės. Liudytojai negalėjo nurodyti, jog pinigai, kuriuos perdavė tretysis asmuo, buvo trečiojo asmens. Liudytojai tik nurodė, jog tretysis asmuo pinigus paėmė iš savo piniginės ir perdavė Pardavėjams, tačiau Pardavėjai nepaneigė, jog pinigai galėjo būti ir atsakovių ar kitų asmenų, duoti trečiajam asmeniui pristatyti ir perduoti Pardavėjams. Taigi vėlesni Pardavėjų pakvitavimai patvirtina tik aplinkybę, jog dalį pinigų tiesiogiai Pardavėjams perdavė tretysis asmuo.Pakvitavimas, trečiojo asmens pinigų davimas atsakovėms pasirašant notariškai tvirtinamą sutartį, trečiajam asmeniui keliamus didesnius atidumo reikalavimus, nesant paneigtai prezumpcijai, jog ne atsakovių pinigus perdavė tretysis asmuo, darytina labiau tikėtina išvada, jog tretysis asmuo neįvykdė atsakovių prievolės Pardavėjams perkant Turtą CK 6.50 straipsnio prasme, todėl negalėjo perleisti reikalavimo teisės, kurios neturėjo ieškovui ir ieškovas neturi reikalavimo teisių į atsakoves. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškinys atmestinas ir kitu pagrindu – kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas UAB „Konolita“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti visiškai.Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias normas, netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir nepagrįstai konstatavo praleistą ieškinio senaties terminą. Teismas ieškinio senaties termino pradžią nustatė vadovaudamasis CK 1.127 str. 4 d. nustatytomis taisyklėmis, o turėjo vadovautis CK 1.127 str. 1 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino ar nėra ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų.Pagal teisės normų reikalavimus trečiasis asmuo A. J. M. turėjo teisę įvykdyti prievolę už skolininkes V. V. ir A. V. turto pardavėjams B. G. ir P. G.. Iš ieškovo pateiktų pakvitavimų matyti, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už atsakoves, sumokėdamas pinigines sumas B. G. ir P. G., ką šie asmenys patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu. Tuo tarpu byloje esantis 2003 m. sausio 27 d. notariškai patvirtintas pakvitavimas tik nurodo, kad atsakovės yra atsiskaičiusios su turto pardavėjais, tačiau neįrodo, kad būtent atsakovės perdavė pinigus pardavėjams ir tokiu būdu pačios įvykdė prievolę, kad būtent atsakovės mokėjo pinigines sumas pagal sutartį.Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, ieškovui kėlė aukštesnius standartus. Pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę įrodinėja tas, kas teigia, tačiau pats nesugebėjo savo teiginių įrodyti ir tai nėra teismo kaltė.Atsakovės V. V. ir A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad ieškinys buvo grindžiamas iš regresinių prievolių atsirandančiais reikalavimais, dėl to teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.127 str. 4 d. teisės norma, nustatė ieškinio senaties termino pradžią nuo 2003-01-27 ir konstatavo praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliantas nenurodo jokių svarbių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu ieškinio senaties terminui atnaujinti. Apeliantas netinkamai aiškina 2003 m. sausio 27 d. notariškai patvirtinto pakvitavimo turinį. Apeliantas nepagrįstai skirtingas temrino „perdavimo“ reikšmes suplakė į vieną ir fizinį perdavimo veiksmą prilygina teisines pasekmes sukuriančiam veiksmui. Apeliantas remiasi liudytojų B. G. ir P. G. paaiškinimais, kuriuose jie nurodė, kad pinigus jiems perdavė trečiasis asmuo, ir jais remdamasis teigia, kad trečiasis asmuo įvykdė prievolę už atsakoves. Tačiau liudytojai aiškino, kad trečiasis asmuo atliko tik fizinį pinigų perdavimo veiksmą, t.y. padavė pinigus. Liudytojai nepatvirtino, kad jų nuosavybėn buvo perduoti būtent trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausę pinigai. Taigi apeliantas, įrodinėdamas, kad trečiasis asmuo perdavė pinigus pardavėjams, įrodė tik tiek, kad trečiasis asmuo padavė pinigus pardavėjams, t.y. atliko fizinį perdavimo veiksmą, kuris jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pagal faktines aplinkybes iš tikrųjų atsakovėms galutinai atsiskaitant su pardavėjais notaro biure, trečiasis asmuo ir padavė pardavėjams atsakovių pinigus, kurie trečiajam asmeniui buvo paduoti perskaičiuoti prieš atsiskaitant su pardavėjais. Pinigų sumokėjimo sąvoka kartu reiškia ir pinigų perdavimą, kaip veiksmą, sukeliantį teisines pasekmes. Taigi tais atvejais, kai įrodymai patvirtina, kad atsakovės sumokėjo pardavėjams pinigus, tai reiškia, kad jos ir perdavė (perleido) joms nuosavybės teise priklausiusius pinigus pardavėjų nuosavybėn, ir nėra reikalo pinigų perdavimo aplinkybes įrodinėti papildomais įrodymais.Pakvitavime taip aiškiai nurodyti prievolę pagal sutartį įvykdę asmenys (šiuo atveju atsakovės), kad jokios kitos pakvitavimo turinio interpretacijos negalimos. Be to, pakvitavimo turinį patvirtino notaras (ne pakvitavimą pasirašiusių asmenų parašus, kaip kad įrodinėjo ieškovas). Dėl to abejonių dėl pakvitavimo turinio teisingumo nekyla. Nei 2003 m. sausio 27 d. pakvitavime, nei pirkimo- pardavimo sutartyje nėra jokių nuorodų ar sąlygų, kad atsakovių prievolę turto pardavėjams įvykdė ar įvykdys trečiasis asmuo, kad atsakovės tam neprieštarauja ir kad pardavėjai sutinka priimti prievolės įvykdymą iš trečiojo asmens.Teismas teisingai ir pagrįstai įvertino notaro patvirtintus dokumentus kaip turinčius aukštesnę įrodomąją galią (CPK 197 str.), kuriuose nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad ieškovas tik liudytojų parodymais ir bandė paneigti oficialiuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Teismas pagrįstai liudytojų 2016 m. išduotus pakvitavimus priskyrė liudytojų rašytiniams paaiškinimams. Pakvitavimai buvo išduoti ne prievolės įvykdymo priėmimo metu. Teismas pagrįstai vertino liudytojų parodymus kaip nepatikimus ir nenuoseklius, nes liudytojai neprisiminė pinigų perdavimo detalių, kurios labiau įsimintinos, nei tos, kurias liudytojai konkrečiai nurodydavo.liudytojų parodymų nenuoseklumą, jų nepatikimumą ir nesąžiningumą įrodo ir tai, kad liudytojai B. G. ir P. G. pasirašė atskirus dokumentus, kuriuose sumokėjusiais už parduotą turtą pagal tą pačią sutartį įvardinti skirtingi asmenys: liudytojų 2016 m. pasirašytuose pakvitavimuose nurodyta, kad sumokėjo trečiasis asmuo A. J. M., liudytojų pasirašytuose 2002 m. sutartyje ir 2003 m. pakvitavime- kad sumokėjo atsakovės.Trečiojo asmens ir atsakovių susitarimas, jog atsakovės grąžins trečiajam asmeniui skolą jam pareikalavus arba pardavus atsakovių įgytą turtą buvo faktinis ieškinio pagrindas, kuriuo grindžiami ieškinio reikalavimai. Ieškovas teigė, kad pagal susitarimo sąlygas atsakovės turėjo atsiskaityti su trečiuoju asmeniu pastarajam pareikalavus arba pardavus atsakovių įgytą turtą. Tačiau teismo posėdžio metu trečiasis asmuo minėjo kitokius tariamo susitarimo įvykdymo terminus: neva pagal susitarimą atsakovės turėjo atsiskaityti per kelias savaites ar per kelis mėnesius. Pagal tariamo prievolės įvykdymo už atsakoves metu galiojusio CK 1.73 str. 1 d. 1 p. fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, turėjo būti sudaroma rašytine forma. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tariamą susitarimą ir teismas pagrįstai ieškovo nurodytas aplinkybes pripažino neįrodytomis.Turto pirkimo sutarties sudarymo metu ir po jo atsakovės V. V. banko sąskaitoje turėtos lėšos patvirtina atsakovių teiginius, kad jos pačios turėjo savo pinigų ir galėjo atsiskaityti su pradavėjais, ir nebuvo jokio poreikio prašyti trečiojo asmens, kad už jas įvykdytų prievolę. Kita vertus, jeigu trečiasis asmuo būtų įvykdęs prievolę už atsakoves, žinodamas apie jų disponuojamas lėšas būtų iš karto pareikalavęs atsiskaityti, o ne delsęs 14 metų.Atsakovės šį ieškovo pradėtą procesą vertiną kaip trečiojo asmens A. J. M. inicijuotą keršijimą V. V. dėl nesusiklosčiusių asmeninių santykių. Atsakovė mano, kad trečiasis asmuo kerštauja pasitelkdamas ieškovą, o ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis.Trečiasis asmuo A. J. M. atsiliepime prašė apeliacinį skundą patenkinti, pritarė apelianto argumentams ir nurodė, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą (sprendė, kad terminas pradėtas skaičiuoti nuo pinigų perdavimo pardavėjams), nes atsakovės nekilnojamąjį turtą pardavė 2014-08-22 ir tuomet neatsiskaitė su trečiuoju asmeniu. Nuo šio momento ir buvo pažeistos trečiojo asmens teisės ir prasidėjo ieškinio senaties terminas.Atsakovėms 2003-01-27 pakvitavime nenurodžius, kad pingines sumas pardavėjams moka atsakovės, nėra pagrindo teigti, kad būtent jos mokėjo pinigines sumas pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovės nepateikė įrodymų, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pačios sumokėjo pardavėjams 10500 Lt. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nes pačios atsakovės turėjo įrodyti, kad sumokėjo pinigus pardavėjams.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, išvados ir argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžio įrašą, sprendžia, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo P. G. parodymais jog grynuosius pinigus pardavėjams perdavė A. J. M.. Teisėjų kolegijos nuomone, abstraktūs atsakovės teiginiai, kad ji pati iš savo asmeninių lėšų atsiskaitė už perkamą būstą, neįrodyti. Atsakovės banko sąskaitos išrašas tik patvirtina aplinkybę, kad atsakovė banko sąskaitoje turėjo pinigų ir A. J. M. teiginį, kad atsakovė pati nenorėjo mokėti už perkamą būstą, nes nebuvo pasibasigęs terminuoto indėlio banke terminas. Todėl atsakovės banko sąskaitos išrašas niekaip nepatvirtina pinigų už perkamą būstą sumokėjimo fakto. Notariškai patvirtintos Sutarties 2 punkto nuostata, kurioje įrašytas pardavėjų patvirtinimas, kad pinigus už parduotą turtą gavo iš atsakovių, bei notarės 2003 m. sausio 27 d. patvirtintas pakvitavimas, kuriuo pardavėjai B. G. ir P. G. patvirtino visišką atsiskaitymo už parduotą turtą faktą, patvirtina prievolės atsiskaityti už nupirktą turtą įvykdymą ir tai, kad pardavėjai įvykdė CK 6.65 str. 1 d. nustatytą pareigą kreditoriui išduoti pakvitavimą apie prievolės įvykdymą. Pakvitavimas neinformatyvus ir neįrodo bylai reikšmingų faktinio pinigų mokėjimo aplinkybių ir piniginių lėšų šaltinio.Teisėjų kolegijos vertinimu, surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad pardavėjai B. G. bei P. G. prieš pasirašant Sutartį gavo 10 500,00 Lt sumą, kuriuos perdavė A. J. M., o taip pat A. J. M. 2003 m. sausio 31 d. sumokėjo B. G. bei P. G. 65 000,00 Lt sumą. Taigi viso A. J. M. už V. V. bei A. V. sumokėjo B. G. bei P. G. 75 500,00 Lt (ekvivalentais eurais - 21 866,31 Eur sumą).Tačiau ieškovas neįrodė aplinkybės, kad A. J. M. įvykdžius prievolę pagal Sutartį už V. V. bei A. V., buvo susitarta, kad piniginės sumos, kurias A. J. M. sumokėjo B. G. bei P. G. pagal Sutartį, A. J. M. bus grąžintos jam pareikalavus arba tuomet, kai atsakovės V. V. bei A. V. parduos pagal Sutartį įsigytą nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims. Taip pat ieškovas neįrodė, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu sumokėjo už atsakovių vardu perkamą būstą, nes nebuvo sudaryta rašytinio sandorio, kuriame A. J. M. būtų susitarę dėl už būstą sumokėtų pinigų teisinio vertinimo.Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad notaro patvirtinta Sutartis ir 2003 m. sausio 27 d. patvirtintas pakvitavimas yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais ir šalina šiuos teismo sprendimo motyvus.Tačiau teisėjų kolegija sutinka, kad pardavėjų B. G. ir P. G. 2016 m. balandžio 1 d. išduoti pakvitavimai apie 2002 – 2003 metais įvykusį apmokėjimo už parduotą turtą faktą yra ne pakvitavimas CK 6.65 straipsnio prasme, bet rašytiniai liudytojų parodymai, todėl jais negalima paneigti notariškai patvirtintame Pakvitavime nurodytas aplinkybes. CK 1.73 str. 1 d. 1 p. reakcija, galiojusi 2002 m. lapkričio 08 d. pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu, nustatė, kad fizinių asmenų sandoriai, kai suma didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, turi būti sudaromi raštu. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. CK 1.93 str. 1 ir 2 dalys nustato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d.).Teisėjų kolegija išklausiusi A. J. M., V. V. bei P. G. parodymus, duotus teismo posėdžio metu, spendžia, kad A. J. M. ir V. V. daugelį metu iki namo pirkimo ir po to siejo draugiški artimi santykiai, nes A. J. M., būdamas finansiškai pajėgiu verslininku, padėdavo V. V. spręsti turtinius klausimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. J. M., būdamas patyrusiu verslininku ir jau būsto pirkimo metu ketindamas atgauti sumokėtus pinigus būtų inicijavęs rašytinio sandorio, kuriame būtų tinkama rašytine forma aptarta sumokėtų pinigų grąžinimo prievolė, sudarymą.Situacija tęsėsi itin ilgą laiką – 13- 14 metų, todėl yra pagrindas spręsti, kad A. J. M. tokia padėtis buvo priimtina. Be to, kitais atvejais A. J. M. ir V. V. paskolinius santykius įformino rašytine suartimi.Kaip minėta, ieškovas neįrodė, kokiu konkrečiu teisiniu pagrindu sumokėjo už atsakovių vardu perkamą būstą, nes nebuvo sudaryta rašytinio sandorio, kuriame A. J. M. būtų susitarę dėl už būstą sumokėtų pinigų teisinio kvalifikavimo bei jų grąžinimo.Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, jog tretysis asmuo ir atsakovės būtų sutarę dėl prievolių įvykdymo terminų, susietų su turto pardavimo faktu bei pareikalavimu, todėl ieškovo teiginiai, jog prievolės vykdymo terminai skaičiuotini nuo reikalavimo pateikimo arba nekilnojamojo turto pardavimo, atmestini, kaip neįrodyti.Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai tinkamai įvykdoma. Šiuo atveju atsakovių prievolė Turto pardavėjams baigėsi tinkamu įvykdymu. Pagal CK 6.50 straipsnio 3 dalį, trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės. Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri dažniausiai atsiranda trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką. Trečiajam asmeniui įvykdžius prievolę už skolininką, skolininko prievolė kreditoriui pasibaigia tinkamu jos įvykdymu (CK 6.123 str. 1 d.) ir atsiranda nauja, t. y. regresinė prievolė, kuri sieja skolininką ir skolininko prievolę įvykdžiusį asmenį.Teismas pagrįstai sprendė, kad, nesant sutarto kito prievolės termino, pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Prievolė dėl 10 500 Lt atsirado sumokėjus prieš pasirašant Sutartį 2002 m. lapkričio 08 d., todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos ir baigėsi 2012 m. lapkričio 08 d. (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinį pareiškus 2016 m. rugpjūčio 01 d., ieškinio senaties terminas yra labai žymiai praleistas. Prievolė dėl 65 000 Lt grąžinimo atsirado sumokėjus 2003 m. sausio 27 d., todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos ir baigėsi 2013 m. sausio 27 d. (CK 1.125 str. 1 d.). Ieškinį pareiškus 2016 m. rugpjūčio 01 d., ieškinio senaties terminas yra labai žymiai praleistas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio reikalavimai atmestini, nes pateikti praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.).Apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, todėl iš ieškovo priteisiamos 400 eur advokato pagalbos surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą išlaidos (CPK 93 str. 1-3 dalys).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei V. V. iš ieškovo UAB“Konolita“ 400 eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.