Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-11-04 · Administracinė byla Nr. A-2120-146/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-11-04
Bylos Nr.
A-2120-146/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02852-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
T. L.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2120-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02852-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. L. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2015 m. gegužės 18 d. skundu (b. l. 1–7), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, atsakovas) 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2898 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5)I-2898); 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrių (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius, atsakovas) išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį – 4 456,29 Eur.

Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, jei teismas pripažintų, kad šis terminas praleistas.

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškino, kad jos gaunama senatvės pensija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neteisėtai sumažinta taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. VSDFV 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr.(6.5)I-9527, priimtu dėl pareiškėjos 2014 m. spalio 20 d. prašymo išmokėti 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą bei nagrinėti 2014 m. spalio 20 d. skundą motyvuodama, kad skundas paduotas praleidus terminą, o atnaujinti šį terminą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5730-463/2015, patenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies, panaikino VSDFV 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr.(6.5)I-9527 ir įpareigojo Fondo valdybą pareiškėjos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus išnagrinėti iš naujo. Fondo valdyba, vykdydama šį teismo sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus ir priėmė 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2898, kuriuo atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, nurodydama, kad atsisako nagrinėti šiuos pareiškėjos prašymus, kaip paduotus praleidus nustatytą 3 metų terminą. Nors Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5)I-2898 nurodė, kad atsisako atnaujinti terminą skundui paduoti ir nagrinėti pareiškėjos prašymus, tačiau šiuos prašymus išnagrinėjo iš esmės, nes sprendime nurodė: „išnagrinėjome Jūsų 2014 m. spalio 20 d. prašymą, 2014 m. lapkričio 21 d. prašymą / skundą bei 2015 m. balandžio 14 d. prašymą“. Teigdama esą Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo jos skundą, pareiškėja mano, kad nagrinėti bylą teisme nėra kliūčių.

Pareiškėja teigė, kad apie neteisėtą senatvės pensijos sumažinimą ji nebuvo informuota atskiru sprendimu. Apie Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri buvo taikyta jai paskirtos senatvės pensijos mažinimui, prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) sužinojo paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Valstybės atsakingi atstovai nuolat žadėjo kad neišmokėtos pensijų dalys bus grąžintos. 2014 m. suvokusi, savo teisių pažeidimą ir tai, kad valstybė pažadų nevykdo, pareiškėja dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi į teismą. Pareiškėjos nuomone, ji skundą padavė laiku, o jeigu teismas manytų, kad skundo padavimo terminas praleistas, prašė pripažinti, kad terminą skundui paduoti ji praleido dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminą. Pareiškėja prašė atsižvelgti į tai, kad ji labai ligota ir tai jai sutrukdė paduoti skundą laiku. Nurodė, kad dėl diagnozuotų ligų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) nuo 2009 m. jai buvo sunku vaikščioti ir stovėti (buvo reikalingos sąnarių keitimo operacijos), taip pat buvo diagnozuotos įvairios virškinimo sistemos ligos, progresuojantis (duomenys neskelbtini) sutrikimas. Nuo 1989 m. serga (duomenys neskelbtini) sutrikimu. Nuo 2010 m. diagnozuotos įvairios širdies ligos, dėl kurių sunku reguliuoti kraujospūdį, dažnai tenka kviesti greitąją medicinos pagalbą, tenka gydytis stacionare. Pareiškėja dėl širdies ligų nuolat stebima, jai diagnozuotos ligos priskirtos didelės rizikos ligų grupei. Pareiškėja, būdama labai ligota, 2010-2011 m. dirbo siekdama užsidirbti lėšų vaistams, operacijoms ir pragyvenimui, nes yra išsituokusi, gyvena viena ir neturi asmenų, kurie ja pasirūpintų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, kad dirba gimnazijos direktoriaus pavaduotoja, jos sveikatos būklė sunki, dėl sveikatos būklės ne visada buvo išduodami nedarbingumo pažymėjimai, gydėsi atostogų metu.

Atsakovas Fondo valdyba prašė bylos dalį dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nutraukti, o kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 73–78) atsakovas paaiškino, kad pareiškėja neteisingai vertina Fondo valdybos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2898 turinį ir nepagrįstai teigia esą Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo jos 2014 m. spalio 20 d., 2014 m. lapkričio 21 d. ir 2015 m. balandžio 14 d. prašymus. Pagal teismų praktiką, liga svarbia termino atnaujinimo priežastimi gali būti pripažinta priklausomai nuo to, kiek ji galėjo turėti įtakos sergančio asmens valiai ar fizinėms galimybėms savalaikiai atlikti veiksmus. Nagrinėjamu atveju laikotarpis apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmus tęsėsi iki 2013 m. sausio mėn. Nors pareiškėja turėjo sveikatos problemų, tačiau, remiantis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenimis, ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. sausio mėn. pareiškėja dirbo, ligos pašalpą gavo trumpą laiką (40 dienų per 3 metus). Pareiškėja, prašydama teismo atnaujinti skundo padavimo terminą, kai šį klausimą jau išsprendė VSDFV, iš esmės prašo, kad teismas atliktų jo kompetencijai nepriskirtą viešojo administravimo institucijos funkciją.

Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 69–72) paaiškino, kad kol pareiškėjos skundas nėra išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka Fondo valdyboje, ginčas teisme dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį negali būti keliamas. Fondo valdyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5730-463/2015, kuriuo Fondo valdyba buvo įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymus, įvertinant naujus paaiškinimus ir medicininius dokumentus apie pareiškėjos sveikatos būklę, 2015 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. (6.5)I-2898 konstatavo, kad pareiškėjos sveikatos būklė 2010–2013 metais netrukdė jai dirbti, todėl ji negali būti pripažinta objektyvia, svarbia aplinkybe, sutrukdžiusia laiku paduoti skundą Fondo valdybai. VSDFV Alytaus skyriaus nuomone, nors pareiškėjos sveikatos būklė galėjo apriboti jos galimybes kreiptis su skundu, tačiau pateikti duomenys nesuteikia pagrindo teigti, kad dėl sveikatos būklės pareiškėja visą laikotarpį nuo 2010 metų iki 2014 m. spalio mėn. negalėjo išreikšti valios ir neturėjo objektyvios fizinės galimybės kreiptis į Fondo valdybą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 127–132) administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos T. L. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti bei skundo reikalavimo įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį (4 456,29 Eur) nutraukė. Likusią pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija (b. l. 8). VSDFV Alytaus skyriaus 2014 m. spalio 21 d. pažyma (b. l. 11) patvirtina, kad pareiškėjai 2010–2011 m. buvo mokama sumažinta pensija, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pareiškėja 2014 m. spalio 20 d. padavė prašymą VSDFV Alytaus skyriui, prašydama išduoti pažymą apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir ją išmokėti (b. l. 114). VSDFV Alytaus skyrius prašymą 2014 m. spalio 22 d. raštu persiuntė nagrinėti VSDFV (b. l. 113). VSDFV 2014 m. lapkričio 6 d. raštu nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl 2014 m. spalio 20 d. prašymas paduotas praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV pareiškėjai nustatė terminą iki 2014 m. gruodžio 5 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, jog terminą apskųsti VSDFV Alytaus skyriaus sprendimui mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėja praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių (b. l. 115–117). Pareiškėja 2014 m. lapkričio 21 d. padavė VSDFV patikslintą prašymą, prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 85–86). VSDFV 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9527 (toliau – ir Sprendimas Nr. (6.5)I-9527) atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo bei atsisakė nagrinėti 2014 m. spalio 20 d. prašymą ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymą, kaip paduotus praleidus nustatytą 3 metų terminą (b. l. 82–84).

Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5730-463/2015 pareiškėjos skundas buvo iš dalies patenkintas ir VSDFV 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. (6.5)I-9527 panaikintas, įpareigojant Fondo valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos T. L. 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus, įvertinant naujus pareiškėjos paaiškinimus ir medicininius duomenis apie jos sveikatos būklę. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pripažino, jog pareiškėja dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensiją į VSDFV, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos lūkestį, jog pensija bus grąžinta įstatymo nustatyta tvarka, Fondo valdyba pagrįstai pripažino abstrakčia aplinkybe, kuri negali būti pripažįstama ekstaordinaria ir objektyviai sutrukdžiusia per pakankamai ilgą 3 metų terminą kreiptis į VSDFV. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos pateikti duomenys apie jos sveikatos būklę nebuvo vertinami VSDFV, todėl pareiškėjai turi būti sudaryta galimybė pateikti argumentus ir jiems pagrįsti turimus duomenis, susijusius su jos sveikatos būkle, kuriuos turi įvertinti Fondo valdyboje.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad Fondo valdyba, vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5730-463/2015, paprašė pareiškėjos pateikti papildomus duomenis apie jos sveikatos būklę. Šiuos duomenis pareiškėja pateikė VSDFV 2015 m. balandžio 14 d. kartu su rašytiniais paaiškinimais (b. l. 87–88). VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. spalio 20 d. prašymą, 2014 m. lapkričio 21 d. patikslintą prašymą ir 2015 m. balandžio 14 d. pareiškėjos pateiktus paaiškinimus bei medicininius dokumentus, 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2898 atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 2010–2011 metais negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo bei nagrinėti pareiškėjos prašymus. Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5)I-2898 pažymėjo, kad pareiškėja turėjo sveikatos problemų, tačiau 2010–2013 m. sveikatos būklė neužkirto pareiškėjai kelio toliau dirbti, pareiškėja nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. sausio mėn. ligos pašalpą gavo tik ganėtinai trumpą laiką (40 dienų), todėl, VSDFV vertinimu, pareiškėja turėjo objektyvią galimybę per pakankamai ilgą 3 metų terminą pati ar per atstovą paduoti skundą Fondo valdybai.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kyla dėl VSDFV 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2898 pagrįstumo ir teisėtumo. Minėta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimu konstatuota, jog pareiškėja į Fondo valdybą, kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, 2014 m. spalio 20 d. kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Atsižvelgdamas į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kyla tik dėl to, ar VSDFV tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, susijusias su jos sveikatos būkle, bei ar pagrįstai neatnaujino praleisto skundo padavimo termino.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuotą teismų praktiką (2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), pareiškėja, nesutikdama su VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, 2010–2011 m. jai mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją, per 3 metus nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo turėjo teisę teritorinio skyriaus veiksmus skųsti VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo sumažinta nuo 2010 m. sausio mėn., teismas konstatavo, kad pareiškėja skundą VSDFV turėjo paduoti vėliausiai 2013 m. sausio mėn. Pareiškėja dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pirmą kartą į VSDFV kreipėsi 2014 m. spalio 20 d., t.y. praleidusi terminą tokiam veiksmui atlikti.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalis numato, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktas nustato, kad jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, jog yra praleistas Taisyklių 6 punkte nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 punkte numatyta, kad jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad keliamas ginčas dėl sprendimų pensijų klausimais, kurių apskundimui <...> įstatymai nustato aiškią tvarką bei įtvirtina pakankamai ilgą terminą ginčui inicijuoti, taigi termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (pvz., LVAT 2015 m. sausio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-32-822/2015). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, liga svarbia įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastimi pripažintina priklausomai nuo to, kiek ji galėjo daryti įtaką sergančiojo asmens valią ar fizines galimybes paštu ar per atstovą savalaikiai atlikti veiksmus. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, kad jis pats negalėjo tinkamai atlikti veiksmų, dėl kurių prašoma atnaujinti terminą ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, liga gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2015 m. balandžio 14 d. rašte Fondo valdybai nurodė, kad ji yra labai ligota, per nurodyta 3 metų terminą negalėjo kreiptis su skundu į VSDFV dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių, bet dėl savo sveikatos būklės. Teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, priėjo prie išvadų, kad Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5)I-2898 jas teisingai įvertino kaip nesudarančias pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Iš pateiktų medicininių dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėja iš tiesų turėjo ir turi sveikatos problemų, jos susiję su akių, sąnarių, virškinimo sistemos, inkstų, kraujotakos, širdies, dantų, kt. funkcijomis. Tačiau iš medicininių dokumentų taip pat matyti, kad pareiškėja rūpinasi savo sveikatos būkle, jai skiriamas gydymas, ji vartoja vaistus (b. l. 32–40). Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėja tiek ginčo laikotarpiu, tiek šiuo metu dirba. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja buvo laikinai nedarbinga tik pakankamai neilgą laiką. Iš pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdžio metu teismas nustatė, kad pareiškėja užėmė ir šiuo metu eina atsakingas administracines pareigas švietimo įstaigoje. Įvertinęs visumą nurodytų aplinkybių, teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjos sveikatos būklė ribojo jos valią ar fizines galias tokiu laipsniu, kad ji pati negalėjo tinkamai apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu per visą laikotarpį nuo 2010 metų iki 2014 m. spalio mėn. Teismo konstatavo, kad Fondo valdyba tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytas priežastis ir pateiktus dokumentus, pagrįstai ir teisėtai atsisakė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą bei nagrinėti pareiškėjos skundus, priėmė sprendimą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklėse nustatytos kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą VSDFV 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2898 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnis).

Teismas nustatė, kad VSDFV Sprendime Nr. (6.5)I-2898 yra aiškiai nurodyta, jog Fondo valdyba atsisako atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti pareiškėjos skundus. Skundžiamas sprendimas išsamiai motyvuotas ir neprieštaringas. Iš jo turinio nematyti, kad Fondo valdyba būtų de facto iš esmės nagrinėjusi pareiškėjos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. skundus dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Todėl pareiškėjos teiginius, esą VSDFV jos prašymus išnagrinėjo iš esmės, teismas vertino neatitinkančiais skundžiamo Sprendimo Nr. (6.5)I-2898 turinio.

Dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui pateikti, jei teismas nustatytų, kad šis terminas yra praleistas, bei reikalavimo įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį (4 456,29 Eur), teismas pažymėjo, kad teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė konkretūs atsakovo – senatvės pensijas

įgalioto mokėti subjekto – veiksmai, pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją. Ginčams dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjos reikalavimas jai išmokėti senatvės pensijos nepriemoką pirmiausia turi būti išnagrinėtas privaloma ikiteismine tvarka Fondo valdyboje, nes tik VSDFV išnagrinėjus ginčą iš esmės, priimtas sprendimas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo gali būti skundžiamas administraciniam teismui, kartu reiškiant reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo. Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y., kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (LVAT 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-870/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju Fondo valdyba 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2898 atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymus dėl sumažintos senatvės pensijos dalies grąžinimo, todėl teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad pareiškėja ginčo klausimu sėkmingai pasinaudojo privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį yra paduotas nesilaikant nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir šia tvarka nebegalima pasinaudoti. Tai nustatęs, teismas nutraukė šią bylos dalį vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu.

Teismas atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad ji praleido terminą kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, t. y. į Fondo valdybą. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklėse nustatytu teisiniu reglamentavimu, tik VSDFV turi įgaliojimus atnaujinti praleistą tokio pobūdžio terminą. Šiuo klausimu VSDFV priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. (6.5) I-2898. Teismas pabrėžė, kad negali nagrinėti klausimo, kurį spręsti priskirta viešojo administravimo subjektui. Esant tokioms aplinkybėms, bylos dalį dėl pareiškėjos skundo reikalavimo, kuriuo prašoma atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėja T. L. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 138–145) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, netinkamai vertino įrodymus, todėl yra pagrindas teismo procesinį sprendimą panaikinti. Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi savo skunde pirmosios instancijos teismui, tarp jų argumentą esą Fondo valdyba 2015 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. (6.5)I-2898 išnagrinėjo jos 2014 m. spalio 20 d. prašymą, 2014 m. lapkričio 21 d. prašymą ir 2015 m. balandžio 14 d. prašymą iš esmės ir aiškiai pasisakė, kad šiuo metu nėra galiojančio teisės akto išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, todėl pirmos instancijos teismas nepagristai neišnagrinėjo ginčo iš esmės.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 150–152) VSDFV Alytaus skyrius palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjos skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėja nagrinėjamoje byloje inicijuotu administraciniu ginču siekia jai 2009 metais paskirtos senatvės pensijos, kurią Fondo valdybos Alytaus skyrius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., mokėjo sumažintą, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėtos dalies priteisimo.

Teismų praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas (Konstitucijos 30 straipsnis, ABTĮ 5 straipsnis) reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytų procesinių taisyklių. Viena iš tokių taisyklių – įstatymų nustatytais atvejais prieš kreipiantis į administracinį teismą turi būti pasinaudota privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25 straipsnis, 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 101 straipsnio 8 punktas, 103 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija draudėjų, apdraustųjų asmenų ir kitų suinteresuotų asmenų skundams dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatė, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalį (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija), draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas, taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai aiškindamas nurodytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas, savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai) nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520

-789/2013 ir joje nurodytą teismų praktiką šiuo klausimu, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Tiek minėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs pateiktus į bylą įrodymus (ABTĮ 57 straipsnis), sprendime teisingai nustatė, kad pareiškėja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą dėl neišmokėtos už 2010 m. sausio - 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį senatvės pensijos dalies inicijavo 2014 m. spalio 20 d. prašymu Fondo valdybai. t.y. praleidusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pirmoji sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Taigi 2010 m. sausio mėnuo laikytinas data kurią pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie galimą savo teisės į paskirtą senatvės pensiją pažeidimą, o 2013 m. sausio mėnuo laikytinas vėliausia data, kai pareiškėja galėjo paduoti skundą Fondo valdybai nepraleisdama įstatymu nustatyto 3 metų termino.

VSD įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Byloje nustatyta, kad dėl pareiškėjos 2010 m. spalio 20 d. prašymo ir 2014 m. lapkričio 21 d. patikslinto prašymo, pateikto Fondo valdybai pasiūlius pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminas paduoti skundą prakleistas dėl svarbių priežasčių, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priėmė pareiškėjai nepalankų 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9527 - neatnaujino skundo padavimo termino ir atsisakė nagrinėti minėtus pareiškėjos prašymus. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2015 m. vasario 27 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-5730-463/2015) iš dalies patenkinus pareiškėjos skundą ir panaikinus VSDFV 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9527 bei įpareigojus Fondo valdybą pareiškėjos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus išnagrinėti iš naujo, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, vykdydama šį teismo sprendimą, nagrinėjo iš naujo, ar yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai skundo padavimo terminą bei nagrinėti iš esmės pareiškėjos prašymus dėl 2010-2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies. Fondo valdyba 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2898, be kita ko, įvertinusi pareiškėjos papildomai pateiktą informaciją apie termino paduoti skundą praleidimo priežastis (paaiškinimus dėl sveikatos būklės ir medicininių dokumentų išrašus), atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą paduoti skundą dėl 2010-2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir atsisakė nagrinėti jos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti sumažintos senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus įstatymu nustatytą 3 metų terminą.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Pasinaudojimas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka šio įstatymo prasme reiškia, kad Fondo valdyba priėmė vieną iš VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų. Nagrinėjamu atveju Fondo valdybos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2898 privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros prasme reiškia, kad pareiškėja inicijavo šią procedūrą, tačiau ji nėra atlikta, nes Fondo valdyba nepriėmė nė vieno iš VSD įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje numatytų sprendimų, kurie gali būti priimti įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus skundą iš esmės, o atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nepatenkinusi jos prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad minėto turinio Fondo valdybos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2898 privalomosios išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos pasinaudojimo prasme (ABTĮ 25 str. 1 d.) vertintinas kaip procesinė kliūtis nagrinėti iš esmės pareiškėjos skundo reikalavimą dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėja nėra pasinaudojusi įstatymo nustatyta šiai bylų kategorijai privalomąja išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Pensijų įstatymo 45 str., VSD įstatymo 37 straipsnis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Jeigu aplinkybė, kad pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos paaiškėja teismui priėmus skundą ir dar galima pasinaudoti ta tvarka, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas), o jeigu šia tvarka nebegalima pasinaudoti, teismas nutraukią bylą (ABTĮ 101 straipsnio 8 punktas). Taigi, pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalies, 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 101 straipsnio 8 punkto, 103 straipsnio 1 punkto nuostatas tų kategorijų bylose, kuriose įstatymas nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, teismas asmens skundą (prašymą) dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali nagrinėti tik tuo atveju, jei skundą (prašymą) padavęs asmuo pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylos dalį dėl VSDFV įpareigojimo išmokėti neišmokėtą 2010-2011 m. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo senatvės pensijos dalį, ABTĮ 101 straipsnio 8 punktą, procesinės teisės normas taikė teisingai. Pagrindą tokioms išvadoms suteikia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir įvertinus įrodymų visumą (ABTĮ 57 straipsnis) prieitos motyvuotos išvados, kad Fondo valdybos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2898, kuriuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo, yra pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad Fondo valdyba, nagrinėdama iš naujo pareiškėjos prašymus atnaujinti skundo padavimo terminą, įvertinusi pareiškėjos prašyme nurodytas termino praleidimo priežastis bei pateiktus įrodymus apie jos sveikatos būklę 2010-2013 metais, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes (pareiškėjos nurodytos ligos jai nebuvo kliūtis 2010-2013 m. dirbti, per šį laikotarpį ligos pašalpa jai buvo mokama trumpai – tik 40 dienų; pareiškėja per įstatymo nustatytą pakankamai ilgą 3 metų terminą galėjo paduoti skundą pati ar per atstovą, tačiau kreipėsi tik 2014 m. spalio 20 d.), priėjo prie pagrįstų išvadų, kad šios aplinkybės nepripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į teismų praktiką, formuojamą bylose dėl praleistų terminų atnaujinimo, sprendime pagrįstai sutikdamas, kad pareiškėja pateiktais išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai ir teismui medicininiais dokumentais įrodė, kad ji 2010-2013 metais turėjo ir šiuo metu turi atitinkamų sveikatos problemų (sega lėtinėmis ligomis, jai skiriamas gydymas, vartoja vaistus), tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma (dirbo ginčui aktualiu laikotarpiu, dirba ir šiuo metu; užėmė ir šiuo metu užima atsakingas pareigas švietimo sistemos įstaigoje) nesuteikia pagrindo išvadoms, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai apribojo jos valią ir fizine galias tokiu laipsniu, kad ji negalėjo pati ar per atstovą paduoti skundą teismui per įstatymu nustatytą 3 metų terminą.

Pagal teismų praktiką vertinant pareiškėjo nurodytas procesinio termino praleidimo priežastis, be kita ko, atsižvelgiama ir į apdairus ir rūpestingas asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo turėjo pasirūpinti savo galimai pažeistų teisių gynimu. Minėta, kad pareiškėja skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai turėjo paduoti vėliausiai 2013 m. sausio mėnesį, o padavė 2014 m. spalio mėnesį. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą Fondo valdybai per įstatymo nustatytą 3 metų terminą, o dėl praleidimo termino, kuris itin ženklus (nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2014 m. spalio 20 d.) pareiškėja nepateikė įrodymų, pateisinančių, kad jai buvo objektyvių priežasčių, realiai sutrukdžiusių paduoti skundą anksčiau nė 2014 m. spalio 20 d. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galimai pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją tikintis galimo valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais termino praleidimo svarbias priežastis (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: Nr. A143-1522/2014, Nr. A602-1401/2014, Nr. A-62-143/2015, Nr. A-66-143/2015, Nr. A-167-143/2015, Nr. A-171-143/2015, Nr. A-870-146/2015, ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde dėl termino paduoti skundą Fondo valdybai praleidimo priežasčių, pakartojo argumentus, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui ir kuriuos teismas sprendime įvertino įrodymų visumos kontekste, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu ir sprendime pateiktomis išvadomis, šiais aspektais iš naujo nepasisako, pabrėždama tai, kad apeliantė netinkamai interpretuoja Fondo valdybos 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2898 turinį.

Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde kartojamo teiginio esą Fondo valdyba 2015 m. balandžio 29 d. sprendime Nr. (6.5)I-2898 išnagrinėjo iš esmės jos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus, todėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka yra pasinaudota, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, pažymi, kad šie pareiškėjos teiginiai neatitinka Sprendimo Nr. (6.5)I-2898 turinio. Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad pareiškėja nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A-143-816-2014, nes iš esmės skiriasi bylų faktinės aplinkybės, susijusios su pasinaudojimu išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Norint suvokti atitinkamo sprendimo turinį, turi būti vertinamas visas dokumentas, kuris paprastai susideda iš įžanginės, motyvuojamosios ir baigiamosios (rezoliucinės) dalies, kurioje pateikiamos sprendimą priėmusios institucijos atitinkamos išvados. Pareiškėja šiuo atveju teigdama esą Fondo valdyba Sprendime Nr. (6.5)I-2898 išnagrinėjo iš esmės jos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymus, cituoja šio sprendimo įžanginės dalies ištrauką, nors iš Sprendimo Nr. (6.5)I-2898 turinio yra visiškai aišku, kad 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymai sprendime aptarti (nagrinėti) tik tuo aspektu, ar juose pateikta informacija suteikia pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Sprendimo Nr. (6.5)I-2898 baigiamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad Fondo valdyba atsisakė atnaujinti pareiškėjai terminą skundui paduoti dėl 2010-2011 metais negautos senatvės pensijos ir atsisakė nagrinėti jos 2014 m. spalio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 21 d. prašymų dalis dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus įpareigojimo išmokėti pareiškėjai sumažintos senatvės pensijos dalį, kaip paduotus praleidus nutarytą 3 metų terminą.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriuose pareiškėja išdėstė savo poziciją dėl jai sumažintos senatvės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, teisėjų kolegija nepasisako, nes šie argumentai yra susiję su ginčo dėl neišmokėtos senatvės pensijos nagrinėjimu iš esmės, o pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neišmokėtos 2010-2011 m. senatvės pensijos dalies negali būti nagrinėjamas teisme, nes nepasinaudota įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai ir teisėtai nutraukė šią bylos dalį vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu.

Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, kad dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, senatvės pensijų gavėjams atsiradę turtiniai praradimai turi būti kompensuoti, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, t.y. 2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886 ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr.XII-1923. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, neriboja pareiškėjos (apeliantės) teisių į šių įstatymų taikymą šiuose įstatymuose nustatytais terminais ir tvarka.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. L. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasRičardas Piličiauskas