Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėja O. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 3 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2009 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 68-194; panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI, Inspekcija) 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (21.26)-400-177, patikslintą 2009 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (21.26)-400-2116, dalyje, kurioje ji neatleista nuo PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių; priimti naują sprendimą – atleisti ją nuo visų PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių; įpareigoti atsakovą atlyginti jai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad 2009 m. balandžio 20 d. pateikė Inspekcijai prašymą atleisti nuo PVM baudos, PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių. Inspekcija 2009 m. gegužės 20 d. sprendimu, patikslintu 2009 m. liepos 8 d. sprendimu, nusprendė atleisti ją nuo 5 190,97 Lt delspinigių ir 532,04 Lt PVM baudos delspinigių, tačiau neatleido nuo 8 472 Lt PVM baudos, 16 090,97 Lt PVM delspinigių ir 5 989,70 Lt PVM baudos delspinigių. Ji pateikė skundą VMI, kuri 2009 m. liepos 9 d. sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą. Paaiškino, kad kaltės buvimas ar nebuvimas turi esminę įtaką galimybei atleisti nuo baudos ir delspinigių. Rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 100, 141 straipsniais. Pareiškėja nesutiko su VMI argumentais, kad kaltės klausimas šiuo atveju nesvarbus. VMI sprendime nurodoma, kad nėra duomenų, ar ji nėra kalta dėl padarytų pažeidimų. Toks teiginys paneigtas tuo, kad ji buvo atleista nuo dalies PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. birželio 29 d. Inspekcija prisiėmė dalį kaltės dėl delsimo mokėti mokesčius. Tačiau Centrinis mokesčių administratorius neatsižvelgė į kitus bylos faktus. Paaiškino, kad pirmą aktą byloje Inspekcija surašė 1997 m. rugsėjo 30 d. Nuo to laiko Inspekcijos sprendimai buvo daug kartų keičiami, naikinami ir pildomi. Galutinai nustatyta mokesčių suma yra žymiai mažesnė, nei Inspekcijos priskaičiuota 1997 metais. Tyrimas ir daugybės sprendimų priėmimas valstybės institucijose užtruko 11 metų ir 9 mėnesius. Manė, kad nuo nagrinėjimo trukmės priklauso baudų ir delspinigių dydis. Nustačius nepagrįsto delsimo faktą, pripažintina tyrimą atlikusių institucijų kaltė ir kartu jos kaltės dėl delsimo nebuvimas. Dėl to laikė, kad negalima jos laikyti kalta dėl nesavalaikio mokesčio sumokėjimo. Pažymėjo, kad teismai panaikino jos įmonės teisę pasinaudoti PVM atskaita ne dėl to, kad ji kalta dėl pažeidimo, bet dėl to, kad pasinaudojo juridinės galios neturinčiais dokumentais. Paaiškino, kad įmonė nukentėjo nuo nesąžiningų asmenų veiksmų. Tarp šių veiksmų ir mokesčio nesumokėjimo yra priežastinis ryšys. Manė, kad dėl to yra pagrindas taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nurodė, jog priėmė O. B. įmonei „Leti“ įsiskolinimą sąlyginai, tikėdamasi atleidimo nuo skolos ir delspinigių. Su tokiomis sąlygomis Inspekcija sutiko, todėl prašymą dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių turėjo išnagrinėti itin kruopščiai. Pažymėjo, kad nuo 2004 m. balandžio 30 d. pakeitus Mokesčių administravimo įstatymą, baudos delspinigiai jau neskaičiuojami. Dėl to neturi būti reikalaujama ir baudos delspinigių, priskaitytų iki įstatymo pakeitimo. Paaiškino, kad yra pateikusi inspekcijai prašymą dėl mokesčio išdėstymo, o patenkinus prašymą, neliks formalių kliūčių atleisti ją nuo baudos.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2009 m. balandžio 21 d. gautas pareiškėjos prašymas. Šiame prašyme pareiškėja išdėstė prieš tai vykusio mokestinio ginčo aplinkybes. Nurodė, kad Vilniaus AVMI 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjai buvo leista perimti O. B. personalinės įmonės „Leti“ mokestinę nepriemoką – iš viso 63 291,10 Lt, kuriuos sudarė PVM, PVM bauda, akcizas, atskaitymai į kelių fondą. Prašyme pareiškėja nurodė, kad PVM nepriemoka personalinei įmonei „Leti“ susidarė dėl nesąžiningų kontrahento veiksmų. Jo kaltė įrodyta, buvo klastojami dokumentai, todėl inspekcija pripažino, kad tokie dokumentai neturėjo juridinės galios. Prašyme nurodyta, kad Vilniaus AVMI 1999 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 17-01-04-12607 mokestinis ginčas buvo sustabdytas, nes vyko ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo. Prašyme pareiškėja paaiškino, kad tirtos aplinkybės vyko 1994 – 1996 metais, kai nebuvo viešai prieinamų registrų, kuriuos pareiškėja būtų galėjusi patikrinti. Kontrahento veiksmai pareiškėjai jokių abejonių nekėlė. Ikiteisminio tyrimo metu jokių pareiškėjos kaltų veiksmų nenustatyta, baudžiamojoje byloje ji nebuvo minima ir kaip liudytoja. Sustabdžius ginčo nagrinėjimą, personalinei įmonei „Leti“ per visą laikotarpį buvo skaičiuojami delspinigiai. Dėl šių aplinkybių pareiškėja prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, kadangi PVM nepriemoka susidarė dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo jos valios. Pareiškėja rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalimi ir 100 straipsniu, kas reiškia, kad ji prašė spręsti dėl visų galimų atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų. Šitas pareiškėjos prašymas buvo nagrinėjamas ir dėl jo Vilniaus AVMI priėmė 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (12.26)-400-177. Šiuo sprendimu pareiškėja atleista nuo 5 190,97 Lt PVM delspinigių, 532,04 Lt PVM baudos delspinigių. Pareiškėja neatleista nuo 8 472 Lt PVM baudos. Po to, 2009 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (21.26)-400-216 patikslinta, kad ji neatleista ir nuo 16 090,97 Lt PVM delspinigių, 5 989,70 Lt PVM baudos delspinigių. Šiuo sprendimu pareiškėja atleista nuo dalies PVM delspinigių už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 10 d. iki 2007 m. birželio 29 d., už 2002 m. rugpjūčio 10 d. – 2004 m. balandžio 30 d. laikotarpį pareiškėja atleista ir nuo dalies PVM baudos delspinigių, kadangi jie buvo skaičiuojami tik iki 2004 m. balandžio 30 d., kai pasikeitė įstatymo nuostatos. Į šiuos periodus atsižvelgta, nes 1999 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 17-01-04-126-07 inspekcija sustabdė pareiškėjos įmonės skundo nagrinėjimą iki bus baigtas tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-028-99. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą, tačiau inspekcija teigė, kad šio nutarimo nuorašą gavo tik 2007 m. birželio 29 d. Šis periodas skaičiuojant delspinigius neįskaičiuotas. Likusioje dalyje prašymas atmestas – dėl atleidimo nuo delspinigių Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies, 100 straipsnio pagrindu bei VMI įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių 7 punkte nurodytu pagrindu, dėl atleidimo nuo baudos – tuo pagrindu, kad tuo metu mokestis dar nebuvo sumokėtas bei nebuvo priimtas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo pareiškėja tuo metu jau kreipėsi į mokesčių inspekciją dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo dalimis, tačiau skundžiamame sprendime nurodyta, kad prašymas buvo netinkamai suformuluotas, nurodyta pareiškėjai patikslinti prašymą. Šį sprendimą pareiškėja skundė VMI. Skundas vėl buvo grindžiamas tuo, kad mokesčio pareiškėja nesumokėjo dėl savo kontrahentų veiksmų, kuriais jie klastojo dokumentus. Baudžiamosios bylos tyrimo metu tai, kad kontrahentas klastojo dokumentus, buvo nustatyta. Pareiškėja rėmėsi tuo, kad ūkinės operacijos vyko 1994 – 1996 metais, kontaktai vykdavo kontrahento būstinėje, kur nuolat būdavo ir kiti įmonės darbuotojai. Niekas nesukeldavo pagrindo abejoti jo veiksmų teisėtumu. Tuo metu nebuvo ir jokių viešai prieinamų registrų, kuriuose būtų galimybė patikrinti kontrahento veiklą. Skunde pareiškėja aiškino, kad tyrimas užsitęsė daugiau kaip 11 metų. Pareiškėja aiškino, kad ir mokestinę nepriemoką ji perėmė tikėdamasi, kad bus atleista nuo delspinigių ir baudos. Pareiškėjos manymu, bauda ir delspinigiais ji baudžiama už trečiųjų asmenų atliktas nusikalstamas veikas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, kurių ji nenumatė ir negalėjo numatyti (2009 m. birželio 4 d. skundas). Skunde vėl nurodomi Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnis ir 100 straipsnis, nedetalizuojant, ką pareiškėja prašo taikyti. Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. 68-194 patvirtino Vilniaus AVMI 2009 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (21.26)-400-177, patikslintą 2009 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (21.26)-400-216. VMI rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 141, 40, 96 straipsniais. Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos kaltės klausimu, pasisakė, kad pareiškėja nenurodo Mokesčių administravimo įstatyme nurodyto pagrindo, kai mokesčių mokėtojas gali būti laikomas nekaltu dėl pažeidimo padarymo. Rėmėsi tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A39-92/2009 jau nustatė, kad nesumokėjusi mokesčio įstatyme nustatytu terminu ir tvarka pareiškėja padarė žalą valstybės biudžetui. Pažymėjo, kad inspekcija sprendime jau įvertino aplinkybę, jog atitinkamas procesinis sprendimas dėl papildomai pateiktų duomenų priimtas Tardymo valdybos prie Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu. Įvertino tai, kad mokestinio ginčo nagrinėjimas atnaujintas tik 2007 metais. Dėl to vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies nuostatomis atleido pareiškėją nuo dalies PVM delspinigių ir PVM baudos delspinigių, kurie buvo skaičiuojami po 2002 m. rugpjūčio 10 d. Nurodė, kad atleisti nuo kitos dalies PVM bei PVM baudos delspinigių nėra pagrindo. Dėl atleidimo nuo baudos rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalimi ir aiškino, kad nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su bauda, sumą yra sumokėjęs ar šio mokesčio sumokėjimo terminas atidėtas, ar mokesčio mokėjimas išdėstytas. Sprendime taip pat nustatyta, kad ginčas yra susijęs su prieš tai vykusiu O. B. personalinės įmonės „Leti“ mokestiniu patikrinimu ir jo rezultatais. Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla pagal O. B. personalinės įmonės „Leti“ skundą Nr. I‑2091-38-2008. Šioje byloje yra įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 15 d. nutartis (administracinė byla Nr. A39-92/2009). Mokestinis ginčas dėl 1999 m. birželio 4 d. patikrinimo akto Nr. 06-08-592 užbaigtas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išdėstomos aplinkybės, įrodančios pareiškėjos įmonės kaltės buvimą – nurodoma, kad ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio PVM įstatymo 18 ir 26 straipsnių nuostatos suponavo tai, kad atskaityti PVM galima tik tuo atveju, jeigu tai daroma pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, atitinkančius Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 10 straipsnio reikalavimus. Nutartyje nurodoma, kad pareiškėja į PVM atskaitą įtraukė sumas pagal BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytas sąskaitas-faktūras. Tačiau šios sąskaitos-faktūros ir kasos pajamų orderiai surašyti ant UAB „Finmedija“ įsigytų griežtos atskaitomybės blankų. Visose sąskaitose-faktūrose išskirtas PVM, nenurodant PVM mokėtojo kodo. BĮ UAB „Ginšė“ PVM mokėtoja nebuvo įregistruota, jos veikla nutraukta 1995 m. liepos 18 d. Tačiau ir po to šios bendrovės vardu buvo išrašomos sąskaitos-faktūros. Nustatyta, kad sąskaitas-faktūras BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašė ir pasirašė UAB „Finmedija“ direktorius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendime nagrinėjo pareiškėjos kaltės klausimą. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji neturėjo galimybės sužinoti apie BĮ UAB „Ginšė“ veiklos neteisėtumą. Teismas rėmėsi tuo, kad pareiškėjos sandoriai su BĮ UAB „Ginšė“ nebuvo vienkartiniai, ūkinės operacijos vyko pakankamai dažnai, ilgą laikotarpį. Pareiškėja privalėjo pastebėti, kad BĮ UAB „Ginšė“ vardu išrašytose sąskaitose-faktūrose nėra duomenų apie PVM mokėtojo kodą. Teismas pasisakė, kad apie tokius akivaizdžius apskaitos dokumentų trūkumus pareiškėja privalėjo žinoti, nes apskaitos dokumentuose nebuvo privalomų duomenų. Teismas pažymėjo, kad dažnai buvo atsiskaitoma ir grynais pinigais. Padaryta išvada, kad su kontrahento atstovu pareiškėja bendravo intensyviai, dažnai, ilgą laiko tarpą, todėl buvo būtina pasidomėti kontrahentą atstovaujančio asmens įgaliojimais. Pareiškėja nesidomėjo kontrahento bendrovės veikla, nepareikalavo įmonės registravimo pažymėjimo, asmens, atstovaujančio įmonę, dokumento, nes matė, kad bendrovė realiai egzistuoja. Iš esmės teismas pasisakė, kad PVM įstatymo pažeidimas, dėl kurio pareiškėjai apskaičiuotas papildomas PVM, padarytas dėl pareiškėjos (tuomet dar įmonės) kaltės. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuluotes, padarė išvadą, kad kaltė pasireiškė neatsargumu. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėja aiškina kaltės sąvoką taip, kad tai leidžia manyti, jog tik esant tyčiai pareiškėja turėtų pareigą ne tik sumokėti mokestį, bet ir baudą, delspinigius. Pabrėžė, jog teisės doktrinoje teisės pažeidimo sąvoka aiškinama kaip teisei priešinga, kalta asmenų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms teisėms, teisėtiems interesams arba teisinei tvarkai. Tačiau kaltės formos yra įvairios ir teismas jau yra nustatęs pareiškėjos įmonės kaltę. Teisės doktrinoje laikoma, kad kiekvienas naudojimasis subjektinėmis teisėmis nevykdant atitinkamų pareigų, kurių reikalauja įstatymas, yra priešingas teisei. Tuomet bet kuris atleidimas nuo atsakomybės turi būti įforminamas įstatymu ar kitu teisės aktu. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nurodomi atleidimo nuo baudos pagrindai. Šie pagrindai iš dalies susiję ir su kaltės klausimu. Šiuo atveju galima teigti, kad pareiškėjos įmonė mokesčio įstatymą pažeidė esant tokiai kaltės formai, kaip neatsargumas. Nurodė, kad neatsargumo sąvoka yra pateikiama Administracinių teisės pažeidimų kodekso 11 straipsnyje – tai atvejai, kai pažeidimą padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Teismas padarė išvadą, kad būtent tokia yra pareiškėjos kaltės forma – nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Pareiškėja siekė naudotis subjektinėmis teisėmis – teise į PVM atskaitą – nevykdydama pareigos užtikrinti, kad ši jos teisė būtų pagrįsta juridinę galią turinčiais dokumentais. Pabrėžė, jog tai taip pat yra asmens kaltė. Mokestiniai pažeidimai gali būti padaromi tiek tyčia, tiek neatsargia kaltės forma. Šioje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas dėl pareiškėjos nurodomo atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindo – jos manymu, tai pareiškėjos įmonės kaltės nebuvimas. Tačiau, teismo vertinimu, būtina atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėja, nurodydama teisinius atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindus, rėmėsi apskritai Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio ir 100 straipsnio nuostatomis. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad mokesčių administratorius iš esmės 2009 m. liepos 9 d. sprendime pasisakė dėl visų galimų atleidimo nuo baudos ir delspinigių pagrindų. Atkreipė dėmesį, kad skundus tuo klausimu pareiškėja dar motyvavo tuo, kad ne dėl jos kaltės mokestinis ginčas užtruko daugiau kaip 11 metų, o delspinigiai įmonei buvo skaičiuojami. Dar vienas iš argumentų buvo tai, kad pareiškėja, kaip fizinis asmuo, 2009 m. kovo 27 d. pateikė prašymą duoti sutikimą mokestinei nepriemokai perimti. Remdamasi šiuo prašymu Vilniaus AVMI 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. (14.5)-136-7 nusprendė perduoti O. B. personalinės įmonės „Leti“ skolą pareiškėjai, skola sudarė 63 291,10 Lt. Pareiškėja, perimdama šią skolą, tikėjosi, kad bus atleista nuo delspinigių. Taip pareiškėja nurodė kartu su prašymu 2009 m. kovo 27 d. pateiktame paaiškinime. Dėl šių pareiškėjos motyvų taip pat pasisakyta VMI 2009 m. liepos 9 d. sprendime. Taigi, nors šio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėja pabrėžė, kad jos prašymas susijęs tik su jos kaltės nebuvimu, tik tuo pagrindu ji kelia reikalavimą atleisti nuo baudos ir delspinigių, tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nurodė Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnį ir 100 straipsnį, į tai, kad VMI nagrinėjo visus galimus atleidimo pagrindus, laikė, kad ginčas dėl atleidimo nuo baudos ir delspinigių ikiteismine tvarka nagrinėtas visa apimtimi, nors pareiškėja ir nebuvo pateikusi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui būtinų dokumentų. Tačiau 2009 m. gruodžio 19 d. pareiškėja pateikė teismui papildomus dokumentus, rodančius jos ir jos šeimos turtinę padėtį, ir remdamasi Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, 141 straipsniu prašo teismo atleisti nuo baudų ir delspinigių. Teismas sprendė, kad pareiškėja prašė taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių, jeigu delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. VMI teigė, kad šiuo atveju šis punktas netaikytinas, nes jis gali būti taikomas tik fiziniams asmenims, tačiau teismas padarė išvadą, kad, jeigu VMI leido pareiškėjai perimti įmonės skolas, tai jai šis punktas galėtų būti taikomas su sąlyga, kad jis būtų taikomas taip, kaip reikalauja įstatymas. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas nukreipia į 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame nurodyta, kad beviltiška nepriemoka gali būti tuo atveju, jeigu ją išieškoti priverstinai netikslinga, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis. Toliau šioje normoje labai konkrečiai nurodoma, kas laikytina sunkia padėtimi: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šiame straipsnyje nurodyta, kad tai liečia ir individualių įmonių savininkus, todėl, teismo manymu, VMI nepagrįstai atmetė bet kokią galimybę pareiškėjai taikyti šio teisės akto nuostatas. Nurodė, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalį nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Tas pats nustatyta ir dėl atleidimo nuo baudų – Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 3 dalis. Šiuo atveju teismas nagrinėjo klausimą, ar tinkamai mokesčių administratorius išsprendė klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos. Sprendė, jog pagal teiktų inspekcijai prašymų turinį matyti, kad pareiškėja prašė taikyti jai Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatas tiek dėl baudos, tiek dėl delspinigių (Mokesčių administravimo įstatymo 100 str. 1 d. 2 p.). Pažymėjo, kad atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimus reglamentuoja ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2006 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. VA-20 patvirtintos Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklės (pakeitimas 2007 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. VA-67). Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16 punkte keliami reikalavimai prašymams. Prašyme turi būti nurodyta, kokiu pagrindu prašoma atleisti nuo baudų ir/ar delspinigių, kartu būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytus pagrindus, o jeigu prašoma atleisti nuo baudos, būtina nurodyti, ar yra įvykdyta kuri nors iš Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų (ar sumokėtas mokestis, ar jis atidėtas ar išdėstytas). Taisyklių 17 punkte nurodoma, kokie dokumentai gali patvirtinti sunkią fizinio asmens ekonominę padėtį. Taisyklių 22 punkte nustatyta, kad nagrinėjamas pateiktas prašymas ir pridėti prie jo dokumentai. Dėl pareiškėjos prašymuose inspekcijai aiškiai nurodomo atleidimo pagrindo – jos kaltės, padarius mokestinio įstatymo pažeidimą, nebuvimo teismas padarė išvadą, kad VMI šį klausimą išsprendė tinkamai. Išsprendus mokestinį ginčą iš esmės, buvo nustatyta mokesčio mokėtojo kaltė, tai patvirtino teismai sprendimais, todėl, teismo manymu, pareiškėjos prašymas yra nepagrįstas. Kaltė yra konstatuota, todėl Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas negali būti taikomas. Tas pats pasakyta ir apie Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą. Akcentavo, jog sprendžiant mokestinį ginčą jau buvo nustatyta, kad mokesčio įstatymas pažeistas ne dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo mokesčio mokėtojo valios, o būtent dėl to, kad mokesčių mokėtojas pasirinko tokį elgesio būdą, kad turėdamas galimybę pasitikrinti savo partnerio veiklos teisėtumą, to nedarė. Teismo manymu, VMI pagrįstai 2009 m. liepos 9 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo PVM baudos ir 100 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo PVM delspinigių pagrindų, kadangi VMI negalėjo iš naujo spręsti dėl galimybės taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Atkreipė dėmesį, jog VMI sprendime pasisakyta ir dėl kitų prašyme nurodytų argumentų. Pasisakyta dėl ilgo mokestinio ginčo nagrinėjimo, nurodant, kad už laikotarpius, kai delspinigiai buvo skaičiuojami nepagrįstai neatnaujinant mokestinio ginčo, delspinigių sumos neskaičiuojamos, nes nuo jų pareiškėja atleista. VMI sprendime pasisakyta ir dėl skolos perkėlimo. Teismo manymu, sprendime teisingai nurodyta, kad skolos perėmimo faktas neturi jokios įtakos sprendžiant pareiškėjos atleidimo nuo delspinigių ir baudos klausimą. Laikė, kad pareiškėja perėmė skolą visa apimtimi, tai nurodyta Vilniaus AVMI 2009 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. (14.5)-136-7, šio sprendimo neskundė, taip pat nagrinėjant prašymą, pareiškėja dar nebuvo sumokėjusi mokesčio, o jos prašymas dėl mokesčio išdėstymo dar nebuvo išspręstas, todėl VMI sprendime pagrįstai nurodyta, kad remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalimi prašymas atleisti nuo PVM baudos nenagrinėjamas. Tačiau šiuo metu pareiškėjos prašymas dėl mokesčio išdėstymo yra patenkintas, todėl išnyko Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje esantis draudimas. Vilniaus AVMI 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. (14.5)-160-141 mokesčio sumokėjimas išdėstytas. Todėl teismas vertino, ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo 8 472,00 Lt PVM baudos. Akcentavo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų pagrindų atleisti nuo baudos nėra. Taip pat nėra Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų pagrindų. Laikė, kad neteisėtai nesumokėjus 26 800,42 Lt PVM, žala biudžetui padaryta, nes valstybės biudžetas negavo nurodytos sumos tuo laiku, kai turėjo šią sumą gauti. Teismo nuomone, pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad mokesčio įstatymas būtų pažeistas dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčio administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Taigi, nėra nei vieno Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nustatyto pagrindo, kuris leistų atleisti pareiškėją nuo baudos. Pareiškėja savo prašyme atleisti nuo baudos ir delspinigių nurodė ir 100 straipsnį, kuris numato daugiau pagrindų, bet taikytinų tik atleidimui nuo delspinigių, nei 141 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgęs į tai, kas pasakyta dėl Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio taikymo pareiškėjai, teismas laikė, kad pagal 141 straipsnio 1 dalies nuostatas ji negali būti atleista nuo delspinigių, nes nėra nei vieno Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo. Pastebėjo, jog šiame ginče pareiškėjai dar yra priskaičiuoti PVM baudos delspinigiai. Akcentavo, kad iki 2004 m. balandžio 13 d. galiojo Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio nuostatos, pagal kurias buvo skaičiuojami baudos delspinigiai. Iki 2004 m. balandžio 13 d. galiojo tokia Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata, kad delspinigiai skaičiuojami už ne laiku sumokėtą arba nesumokėtą už mokesčių įstatymų pažeidimus mokesčio administratoriaus pareigūno paskirtą baudą. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 7 dalį baudos sumokėjimo diena nustatoma pagal Mokesčių administravimo įstatymo 52 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tuo metu galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio administratoriaus paskirtos baudos už mokesčio įstatymų pažeidimus sumokamos ne vėliau kaip per 90 dienų nuo tos dienos, kai asmeniui buvo įteiktas nutarimas skirti baudą. Tačiau jei per 20 dienų bauda nesumokama ar sumokama ne visa paskirta bauda, per likusį baudos sumokėjimo terminą skaičiuojamos tokio dydžio palūkanos, kaip ir už suteiktą mokestinę paskolą. Pažymėjo, kad VMI sprendimas pagrindiniame mokestiniame ginče priimtas 2007 m. rugsėjo 25 d., šis sprendimas pakeistas Mokestinių ginčų komisijos 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimu. Mokestinių ginčų komisija ženkliai sumažino PVM baudą. Šiuose sprendimuose nieko nesakoma apie PVM baudos delspinigius. Sprendimai priimti, kai jau galiojo nauja Mokesčių administravimo įstatymo redakcija, nenumatanti galimybės skaičiuoti delspinigius nuo mokesčio baudos. Be to, kol nebuvo išspręstas mokestinis ginčas, pareiškėja (tuomet jos įmonė) neturėjo pareigos mokėti PVM baudą. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kada ėmėsi išieškoti PVM baudos delspinigius, skaičiuotus iki 2004 m. balandžio 13 d. Teismas sprendė, kad jų išieškoti nesiėmė, nes šį įsiskolinimą perdavė O. B. 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu. Nors pareiškėja šio sprendimo neskundė, tačiau dėl visų nurodytų aplinkybių bei atsižvelgęs į tai, kad įstatymų leidėjas panaikino galimybę skaičiuoti delspinigius nuo nesumokėtos baudos, šie delspinigiai nebuvo išieškoti iki įstatymo pasikeitimo, teismas konstatavo, kad pareiškėja turi būti atleista nuo perimtos PVM baudos delspinigių – 5 989,7 Lt (taip nurodyta VMI 2009 m. liepos 9 d. sprendime, tai likusi suma, nuo kurios neatleido Vilniaus AVMI). Teismas vadavosi Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi ir 100 straipsnio 2 dalimi. Dėl pareiškėjos prašymo atleisti nuo delspinigių Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies. 3 punkto pagrindu, teismas pastebėjo, kad pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, rodančius jos socialinę ir ekonominę padėtį, matyti, kad ji ir jos sutuoktinis dirba. Iš šių dokumentų taip pat matyti, kad niekas pareiškėjos šeimoje socialinių pašalpų negauna, niekas iš šeimos narių nesikreipė dėl valstybės paramos gavimo. Nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų invalidumą, kad jai reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija. Pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios leistų taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad yra kokia nors iš nurodytų aplinkybių, kurios leistų nurodytu pagrindu nagrinėti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių. Dėl to padarė išvadą, kad pareiškėja negali būti atleista nuo delspinigių ir Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus AVMI atleido pareiškėją nuo dalies delspinigių, kai mokestinis ginčas buvo sustabdytas nepagrįstai. Toks sprendimas, teismo vertinimu, atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pažymėjo, jog šis teismo sprendimas neatima galimybės pareiškėjai ateityje kreiptis dėl atleidimo nuo delspinigių, kai jos manymu bus Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyti pagrindai.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 150 – 153) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą dalyje, kurioje jos skundas netenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti visiškai, atleisti ją nuo PVM baudos ir PVM delspinigių; kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymas toje dalyje, kurioje suvaržyta teismo teisė, atsižvelgus į visas, taip pat ir įstatyme nenurodytas aplinkybes, atleisti nuo mokesčio baudos ir mokesčio delspinigių, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (jeigu teismas spręstų, kad tokia teisė išties suvaržyta). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neišnagrinėjo pareiškėjos kaltės klausimo trečiųjų asmenų įvykdytų nusikaltimų kontekste. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi ryšio su šia byla neturinčiu Administracinių teisės pažeidimų kodeksu ir jame įtvirtinta kaltės sąvoka. Jeigu nebūtų trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos, PVM mokestis būtų buvęs sumokėtas ir smulkūs dokumentų trūkumai neturėtų reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjos įmonės teisės į PVM atskaitą. Pareiškėja nėra kalta dėl padaryto pažeidimo (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. 1 p.) ir pareiškėjos veika nepadaryta žala biudžetui (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. 3 p.). Kadangi pareiškėjos įmonė nukentėjo nuo nesąžiningų asmenų veiksmų, o tarp nesąžiningų kontrahento veiksmų ir mokesčio nesumokėjimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios (Mokesčių administravimo įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.).

2. Teismas nesprendė ir nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl nepateisinamai ilgo tyrimo, kuris yra itin didelių delspinigių skaičiavimo pagrindas.

Šalies argumentai

Pareiškėja 2010 m. kovo 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo ji atsisako apeliacinio skundo toje dalyje, kurioje ji neatleista nuo 16 090,97 Lt PVM delspinigių.