Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

2014-03-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-185-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-12-19Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2014-03-21Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2014-03-21
Bylos Nr.
1A-62-185-2014
Teisminio proceso Nr.
1-49-1-00329-2012-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė, Eligijus Gladutis
Kaltinamasis
D. B.
Kategorijos
  • 1.1.7.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudž. byla Nr. 1A-62-185/2014
Teisminio proceso Nr. 1-49-1-00329-2012-4 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.7.2.4.; 1.2.19.3.; 2.4.6.4.2.(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592014 m. kovo 21 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

dalyvaujant:prokurorui Sauliui Daunoravičiui,išteisintajam D. B. (D. B.),gynėjui advokatui G. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Liudmilos Galič apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 4 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. buvo kaltinamas tuo, kad davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojams už jų neteisėtą neveikimą, o būtent: 2012 m. spalio 24 d., apie 22 val. 35 min., kelyje, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Visagino savivaldybėje, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajai patrulei I. K.-Č., vykdantiems eismo priežiūros funkcijas, sustabdžius už leistino greičio viršijimą jo vairuojamą transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B. paaiškinus, kad jis galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bei administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui pastarajam pakvietus jį į policijos tarnybinį automobilį „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žinodamas, kad jis galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam bus vietoje rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis bus patrauktas administracinėn atsakomybėn, bei žinodamas patraukimo administracinėn atsakomybėn tvarką, sėdėdamas policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės keleivio sėdynės, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą, į daiktų dėžutę, esančią tarp priekinių automobilio sėdynių, padėjo vieno šimto litų kupiūrą Nr. AC0717727, ir patapšnodamas per ranką Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B., rankos gestu parodė, kur padėjo šią kupiūrą, taip siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojų, vykdančių įgaliojimus, veikos, kad jie nesurašytų bei neperduotų registruoti administracinio teisės pažeidimo protokolo, kad D. B. vairuodamas transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną greitį ir dėl to buvo sulaikytas, tai yra, kad nebūtų vykdomi Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu Nr.5-V-673 (Žin., 2011, Nr.: 96 -4537) 61.7 punktas ir Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr.5-V-462 (Žin., 2007, Nr.: 65-2544), 4, 24, 32 punktų reikalavimai, taip tiesiogiai davė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajai patrulei I. K.-Č., valstybės tarnautojams vykdantiems įgaliojimus, vieno šimto litų kyšį, siekdamas jų neteisėtos veikos vykdant įgaliojimus ir nebūti patrauktam administracinėn atsakomybėn, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 227 str. 4 d.

Skundžiamu 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu apylinkės teismas D. B. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas tuo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog D. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, dėl kurios byla buvo perduota nagrinėti teisme, o visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Teismas pažymėjo, kad kaltinimas D. B. iš esmės buvo grindžiamas policijos pareigūnų M. B. ir I. K.-Č. parodymais, kurie tvirtina esą D. B., palikdamas 100 Lt kupiūrą, jiems davė kyšį, taip siekdamas išvengti atsakomybės, tačiau nė vienas iš policijos pareigūnų negalėjo patvirtinti matęs, kad pinigus padėjo D. B.. Pats D. B. neigia padėjęs 100 Lt kupiūrą, t. y. neigia davęs kyšį. Teismo nuomone, garso įrašas, kuriame girdimas automobilio durelių darinėjimas, o D. B. išlipus iš tarnybinio automobilio, negirdėti tarp pareigūnų pokalbio, leidžia manyti, jog I. K.-Č. galėjo būti lauke, ką teigia ir pats D. B.. Be to, teismas pažymėjo, kad iš abiejų policijos pareigūnų parodymų matyti, jog jie tvirtino, kad po kiekvieno pažeidėjo, kuris sėdėjo tarnybiniame automobilyje, kruopščiai apžiūri automobilį ir prieš įsėdant D. B. į tarnybinį automobilį galinėje daiktadėžėje nebuvo jokių daiktų, nors apžiūrint automobilį daiktadėžėje akivaizdžiai matomi pašaliniai dokumentai ar popieriai, liudytojos I. K.-Č. parodymai, kur ji teisme paneigė ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog girdėjo M. B. pokalbį su pažeidėju, taip pat policijos pareigūnų parodymai apie garso įrašo pradėjimą ir pradėtas garso įrašas kelia pagrįstų abejonių liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais apie įvykio aplinkybes. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad D. B. išėjus iš tarnybinio automobilio po to, kai jis parodė pinigus, jis nebuvo sulaikytas, sudrausmintas ar nebuvo kaip nors kitaip į tai sureaguota. Tik po to, kai D. B. iš savo automobilio paėmė vairuotojo pažymėjimą ir juo nešinas grįžo atgal į tarnybinį automobilį, jam buvo papriekaištauta, o galiausiai ir pareikšti kaltinimai dėl kyšio davimo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Liudmila Galič prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį ir D. B. pripažinti kaltu pagal BK 227 str. 4 d. ir jį nubausti 20 MGL dydžio bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2012-10-24 iki 2012-10-25 (1 parą).

Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino įrodymus, jų nevertino kiekvieno atskirai ir jų visumos, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to padarant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neanalizavo ir nevertino įrodymų visumos, o vadovavosi vien tik nelogiškais ir įrodymais nepagrįstais D. B. parodymais bei tik atskiras aplinkybes patvirtinančiais liudytojų policijos pareigūnų parodymais. Teismas byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų nevertino juos lygindamas tarpusavyje, nepakankamai juos ištyrė ir išanalizavo, todėl pateikė nemotyvuotas išvadas ir D. B. nepagrįstai išteisino pagal BK 227 str. 4 d. Dėl to nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl, prokurorės nuomone, turi būti panaikintas ir priimtas naujas - apkaltinamasis nuosprendis.

Nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad nėra pakankamai įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog D. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad D. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 4 d., o jo kaltę pagrindžiantys įrodymai yra užfiksuoti šiose dokumentuose: policijos pareigūnų M. B. ir I. K.-Č. tarnybiniuose pranešimuose bei jų parodymuose, įvykio vietos apžiūros protokole ir jo prieduose, daiktų apžiūrų protokoluose, administracinio teisės pažeidimo protokole bei nutarime ir kt. Teigia, kad D. B. teisminio proceso metu deklaravo savitą įvykio aplinkybių vertinimą, t. y. jis neigė padėjęs 100 Lt bei teigė, kad šie pinigai nepriklauso jam, tvirtino, kad pamatęs gulinčius 100 Lt patapšnojo policijos pareigūnui M. B. per petį tik tam, kad parodytų, jog ten guli kažkieno pinigai, neigė norėjęs papirkti policijos pareigūnus, nurodydamas, jog jam nebuvo priežasties papirkinėti valstybės tarnautojus, nes skiriama bauda buvo mažesnė nei kyšio suma. D. B. iškėlė dar mažiau tikėtiną versiją, teigdamas, jog pareigūnų kaltinimas jiems davus kyšį yra jų suplanuoti veiksmai prieš jį, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl pareigūnai būtų turėję pagrindą jį apkalbėti. Tačiau, prokurorės nuomone, tokius D. B. aiškinimus paneigia byloje esančių įrodymų visuma, o objektyvių veikos padarymo aplinkybių analizė aiškiai atskleidžia BK 227 str. 4 d. numatyto baudžiamojo nusižengimo subjektyviosios pusės požymį – veikimą tiesiogine tyčia.

Nurodo, kad liudytojai I. K.-Č. ir M. B. viso baudžiamojo proceso metu vienodai tvirtino, kad pinigus (100 Lt) į daiktų dėžutę padėjo D. B., kuris tuo metu sėdėjo tarnybiniame automobilyje, nes prieš jam įsėdant į automobilį, jie automobilį buvo apžiūrėję ir jame nebuvo pašalinių daiktų, juolab pinigų. Liudytojai nurodė, kad be D. B. daugiau niekas negalėjo palikti automobilyje pinigų, o D. B. tuo metu nieko nesakė ir po pinigų padėjimo, kurio jie nematė (nes D. B. sėdėjo ant galinės sėdynės), jis iš karto išlipo iš automobilio. Pareigūnai tvirtino, kad pinigų padėjimą jie suprato kaip kyšio davimą už tai, kad nepastebėtų jo padaryto pažeidimo (greičio viršijimo). Taigi iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad asmenų (policijos pareigūnų ir D. B.) parodymai skiriasi dėl esminių aplinkybių. Nurodo, kad iš tiesų byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog D. B. būtų prašęs nerašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo už greičio viršijimą, t. y. neprašė policijos pareigūnų atlikti neteisėtų veiksmų. Tačiau iš bylos medžiagos aišku, kad jis tikrai padarė administracinį teisės pažeidimą ir už tai jam grėsė protokolo surašymas – administracinė atsakomybė. D. B. teisme pripažino, kad suvokė tokius padarinius, jog važiavo viršydamas leistiną greitį, žinojo apie gresiančią atsakomybę, nes, kaip pats nurodė, neseniai už tai buvo baustas. Pažymi, kad policijos pareigūnai, nustatę, jog D. B. padarė pažeidimą, paprašė jo atsisėsti į jų automobilį tam, kad jam surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolą, šiam tikslui paprašė pateikti dokumentus. D. B. pripažino, kad jis suprato, jog šiam tikslui buvo pakviestas į tarnybinį automobilį, taip pat matė, kad jam buvo pradėtas rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolas. Nors liudytojai M. B. ir I. K.-Č. nurodė, kad kalbos apie pinigų davimą nebuvo ir kad paties pinigų padėjimo į daiktų dėtuvę fakto jie nematė, tačiau įvertinus D. B., liudytojų policijos pareigūnų parodymus apie kyšio davimo aplinkybes galima daryti išvadą, jog būtent D. B., būdamas tarnybiniame automobilyje, nieko nesakęs padėjo pinigus į daiktų dėžutę ir tai padarė siekdamas duoti kyšį automobilyje ten buvusiems policijos pareigūnams, kad šie nerašytų jam protokolo. D. B. suvokė, kad davė kyšį policijos pareigūnams. Nėra pagrindo netikėti liudytojų M. B. ir I. K.-Č. parodymais, kad būtent D. B., o ne kas kitas, padėjo 100 Lt. Akivaizdu, kad D. B. grįžus į automobilį, jis turėjo galimybę pareigūnams paaiškinti, ką norėjo išreikšti tuo, jog patapšnojo vienam iš policijos pareigūnų per petį, parodymas ranka į pinigus, nes į policijos komisariatą buvo išvežtas ne iš karto, tačiau jis net nebandė nieko aiškinti ir tylėjo. Iš to galima daryti išvadą, kad pačiam D. B. buvo aiškiai suprantama įvykio situacija. Taigi įrodymų visuma patvirtina, kad D. B. suvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnams ir kad bus apkaltintas kyšio davimu, akcentuojant tai, jog jis turėjo galimybę policijos pareigūnams paaiškinti apie automobilyje esančius pinigus, tačiau to nepadarė, o kaip girdėti iš policijos pareigūnų turimo tarnybinio diktofono garso įrašo, pareigūnui M. B. pranešus D. B., jog jis į policijos komisariatą bus vežamas dėl pinigų, kuriuos davė, jis atsakė, kad nesupranta, apie kokius pinigus kalbama. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog suskaičiavus minėtame garso įraše atidaromų ir uždaromų durų skaičių, kad įraše negirdėti policijos pareigūnų pokalbio, suabejojo pareigūnų parodymais, jog tuo metu, kai D. B. parodė į gulinčius pinigus, automobilyje buvo abu pareigūnai. Tačiau išklausius visą garso įrašą darytina išvada, kad liudytoja I. K.- Č. buvo automobilyje, nes garso įraše girdimas jos pokalbis su M. B.. Taigi teismas nepagrįstai suabejojo liudytojų parodymais, jog jie abu tuo pačiu metu buvo automobilyje ir matė tas pačias aplinkybes, kurias paliudijo teisme.

Teigia, kad nepagrįstos teismo išvados, jog D. B. išlipus iš automobilio po to, kai jis parodė į pinigus, jis nebuvo sulaikytas, sudrausmintas ar nebuvo kaip nors kitaip į tai sureaguota. Teismas pažymėjo, jog D. B. pareigūnai papriekaištavo ir pareiškė kaltinimus dėl kyšio davimo tik po to, kai jis nešinas vairuotojo pažymėjimu grįžo į tarnybinį automobilį. Tokios teismo išvados yra visiškai neteisingos ir nepagrįstos. Iš garso įraše užfiksuotų duomenų matyti, kad laiko tarpas nuo pinigų padėjimo fakto iki D. B. sugrįžimo į tarnybinį automobilį buvo labai trumpas (apie 20 sek.), po ko D. B. grįžus į tarnybinį automobilį buvo paaiškinta apie atsakomybę už kyšio davimą ir pranešta ryšio priemonėmis policijos budėtojui apie duotą kyšį ir poreikį atvykti operatyvinei grupei. Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, jog D. B. parodymai ir teiginiai yra prieštaringi, logiškai nesisieja su kitais byloje surinktais įrodymais, o liudytojų policijos pareigūnų parodymai dėl visų esminių aplinkybių buvo vienodi viso baudžiamojo proceso metu, todėl apylinkės teismui nebuvo pagrindo jais netikėti ir nesiremti, o D. B. parodymus vertinti kaip jo pasirinktą gynybos taktiką.

Nurodo, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog D. B. konkliudentiniais veiksmais išreiškė savo norą, kad policijos pareigūnai pasielgtų neteisėtai, t. y. nevykdytų jiems pagal įstatymą priskirtų pareigų – nepastebėtų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimo ir už tai jam netaikytų administracinės atsakomybės. Esant pagrindui taip veikti D. B. siekė, kad policijos pareigūnai elgtųsi pasyviai, ignoruotų jo padarytą pažeidimą, t. y. nevykdytų įgaliojimų – neveiktų teisėtai. Tai atitinka BK 227 str. 4 d. numatytos papirkimo nusikalstamos veikos sudėties subjektyvųjį požymį – tikslą – siekimą neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms mano, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. B. padarė BK 227 str. 4 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas apkalinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą (išklausęs garso įrašą, darytą įvykio metu policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, papildomai apklausęs D. B., policijos pareigūnus I. K.-Č. ir M. B.) bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, kad apylinkės teismas pirmiau paminėtų nuostatų nesilaikė ir netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, neįvertinęs jų visumos, padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad D. B. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 4 d. Priešingai, kolegija konstatuota, kad byloje pakanka duomenų, kurie patvirtina, jog D. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 4 d., o jo kaltę pagrindžiantys įrodymai yra policijos pareigūnų M. B. ir I. K.-Č. tarnybiniai pranešimai bei jų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas, daiktų apžiūros protokolas, D. B. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas, CD laikmena su garso įrašu ir kt.

Pagal BK 227 str. 4 d. atsako tas asmuo, kuris tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš alternatyvių veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Kyšį žadama, siūloma duoti ar jis duodamas už pageidaujamą valstybės tarnautojo (jam prilyginto asmens) teisėtą arba neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 str., esminę reikšmę turi ne tai, kieno naudai siūloma, žadama, susitariama duoti kyšį ar jis yra duodamas (pvz., pinigai, kitos turtinės vertybes) – ar pačiam valstybės tarnautojui (jam prilygintam asmeniui), ar per valstybės tarnautoją kitam fiziniam, juridiniam asmeniui, o tai, ko siekiama tokiais veiksmais. Šiuo atveju būtina nustatyti, kad, siūlant, žadant, susitariant duoti ar duodant pinigus ar kitas turtines vertybes, valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį) siekiama paveikti, kad jis, vykdydamas įgaliojimus, elgtųsi taip, kaip to pageidauja papirkėjas. Papirkimo sudėtis yra formalioji, todėl atlikta bet kuri iš pirmiau nurodytų veikų kvalifikuotina pagal BK 227 str. kaip baigtas nusikaltimas. BK 227 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo (BK 227 str.) klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus (pvz., perdavimą valstybės tarnautojui tam tikros pinigų sumos) suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Būtent turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai duoda pinigus (kitas turtines vertybes) už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai, ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus.

D. B. nuo pat tyrimo pradžios nepripažino savo kaltės ir iš esmės deklaravo savitą įvykio aplinkybių vertinimą, t. y. jis neigė padėjęs 100 Lt bei teigė, kad šie pinigai nepriklauso jam, tvirtino, kad pamatęs gulinčius 100 Lt patapšnojo policijos pareigūnui M. B. per petį tik tam, kad parodytų, jog ten guli kažkieno pinigai, neigė norėjęs papirkti policijos pareigūnus, nurodydamas, jog jam nebuvo priežasties papirkinėti valstybės tarnautojus, nes jam skiriama bauda (už leistino važiavimo greičio viršijimą) buvo mažesnė nei kyšio suma. Be to, D. B. iškėlė dar vieną versiją, teigdamas, jog pareigūnų kaltinimas jiems davus kyšį yra jų suplanuoti veiksmai prieš jį. Tačiau kolegija tokius D. B. aiškinimus laiko tik jo gynybine versija, siekiant išvengti atsakomybės, nes šiuos D. B. parodymus visiškai paneigia byloje esančių ir pirmiau paminėtų įrodymų visuma.

Tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pirmosios instancijos teisme bei Panevėžio apygardos teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai I. K.-Č. ir M. B. nuosekliai tvirtino, kad sustabdžius D. B. už leistino važiavimo greičio viršijimą, jį pasikvietė ateiti į tarnybinį automobilį administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti. D. B. atsisėdo ant automobilio galinės sėdynės. Pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą M. B. D. B. paprašė pateikti lietuvišką jo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, nes D. B. buvo padavęs angliško pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą, kuriame nebuvo jo asmens kodo. D. B. patvirtinus, kad kitas dokumentas yra jo automobilyje ir sutikus jį atnešti, jis prieš išlipdamas iš tarnybinio automobilio patapšnojo policijos pareigūnui M. B. per petį ir be žodžių rankos gestu parodė į 100 Lt kupiūrą, esančią daiktų dėtuvėje tarp priekinių automobilio sėdynių, po ko išėjo atnešti dokumentų. D. B. sugrįžus į tarnybinį automobilį M. B. pasiteiravo, ar jis žino, kad už kyšio davimą yra numatyta atsakomybė, tačiau D. B. neigė palikęs pinigus. Policijos pareigūnai tvirtino, kad pinigus (100 Lt) į daiktų dėžutę, esančią tarp priekinių automobilio sėdynių, padėjo ne kas kitas, o D. B., nes prieš jam įsėdant į automobilį, jie automobilį buvo apžiūrėję ir jame jokių pinigų nebuvo. Pareigūnų teigimu, jie automobilį apžiūri, netgi kilimėlius pakelia, kiekvieną kartą, kai automobilį perima iš kolegų ar išleidžia pažeidėją, taip apsidrausdami. Pareigūnai parodė, kad į (duomenys neskelbtini) jie buvo ką tik atvažiavę, ką tik išsitraukę greičio matuoklio prietaisą ir D. B. automobilis buvo pirmas, kurį jie tuo metu sustabdė. Jiems forminant pažeidimą automobilyje degė šviesa, o ant priekinių automobilių sėdynių galinės dalies yra įspėjamieji užrašai „siūlysi kyšį, darysi nusikaltimą“, kurie yra gerai matomi gale sėdintiems asmenims. Pareigūnai parodė, kad pinigų padėjimą jie suprato kaip kyšio davimą už tai, jog nepastebėtų jo (D. B.) padaryto administracinio teisės pažeidimo (leistino važiavimo greičio viršijimo). Apie įvykį jie pranešė policijos budėtojui ir į įvykio vietą iškvietė operatyvinę grupę. D. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už KET pažeidimą, už kurį numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124 str. 2 d., ir priėmė nutarimą, kuriuo D. B. skyrė 75 Lt baudą.

Kolegija neturi pagrindo netikėti šiais liudytojų M. B. ir I. K.- Č. parodymais, kad ne kas kitas, o būtent D. B. padėjo 100 Lt į tarnybiniame automobilyje tarp priekinių sėdynių esančią daiktų dėžutę, taip siekdamas duoti kyšį automobilyje buvusiems policijos pareigūnams, kad šie nerašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios duotų pagrindą pareigūnams apkalbėti D. B. nusižengimo padarymu ar duoti neobjektyvius bei neteisingus parodymus. Pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas, abiejų liudytojų (policijos pareigūnų) su D. B. nesieja jokie ankstesni ryšiai, iki aptariamo įvykio jie vienas kito nepažinojo, liudytojų parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo išsamūs, aiškūs, nuoseklūs, logiški ir dėl visų esminių aplinkybių sutapo, todėl laikytini patikimu D. B. kaltės įrodymu. Tuo tarpu, D. B., tvirtindamas, kad policijos pareigūnų kaltinimas jiems davus kyšį yra jų suplanuoti veiksmai prieš jį, negalėjo paaiškinti, kodėl pareigūnai būtų turėję pagrindą jį apkalbėti. Be to, policijos pareigūnų parodymai patvirtinami ir kitais bylos įrodymais, kas paneigia skundžiamame nuosprendyje teismo padarytą išvadą, kad D. B. kaltinimas iš esmės grindžiamas vien tik policijos pareigūnų parodymais. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog policijos automobilyje, daiktų dėžutėje, esančioje tarp priekinių automobilio sėdynių, rasta vieno šimto litų kupiūra Nr. AC0717727. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokole esančios fotolentelės su nuotraukomis aiškiai matyti policijos pareigūnų nurodytoje automobilio vietoje padėta vieno šimto litų kupiūra. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2012-10-24 nutarimu Nr. 89N-2070324-12 administracinio teisės pažeidimo byloje D. B. už ATPK 124 str. 2 d. numatyto pažeidimo (leistino važiavimo greičio viršijimą) padarymą buvo paskirta 75 Lt bauda. Šio nutarimo apeliacine tvarka D. B. neskundė. Pirmiau paminėtų policijos pareigūnų parodymų turinys visiškai atitinka ir Panevėžio apygardos teismo posėdyje išklausytą garso įrašą, darytą įvykio metu policijos pareigūnų automobilyje. Be to, pažymėtina, kad ir pats D. B. teisme pripažino, jog suvokė padarinius, kad važiavo viršydamas leistiną greitį, žinojo apie gresiančią atsakomybę, nes, kaip pats nurodė, neseniai už tai buvo baustas. Kaip minėta, policijos pareigūnai, nustatę, jog D. B. padarė pažeidimą, paprašė jo atsisėsti į jų automobilį tam, kad jam surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolą, šiam tikslui paprašė pateikti dokumentus. D. B. pripažino, kad jis suprato, jog šiam tikslui buvo pakviestas į tarnybinį automobilį, taip pat matė, kad jam buvo pradėtas rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolas. Taigi įvertinus D. B. parodymus, liudytojų policijos pareigūnų parodymus apie kyšio davimo aplinkybes bei kitus bylos įrodymus, jų loginę seką, darytina išvada, jog ne kas kitas, o būtent D. B., būdamas tarnybiniame automobilyje, nieko nesakęs padėjo pinigus į daiktų dėžutę, esančią tarp priekinių automobilio sėdynių, ir tai padarė siekdamas duoti kyšį automobilyje buvusiems policijos pareigūnams, kad šie nerašytų jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Kolegijos nuomone, pirmiau aptartų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, jog D. B. konkliudentiniais veiksmais išreiškė savo norą, kad policijos pareigūnai pasielgtų neteisėtai, t. y. nevykdytų jiems pagal įstatymą priskirtų pareigų – nepastebėtų jo padaryto KET pažeidimo ir už tai jam netaikytų administracinės atsakomybės. Esant pagrindui taip veikti D. B. siekė, kad policijos pareigūnai elgtųsi pasyviai, ignoruotų jo padarytą pažeidimą, t. y. nevykdytų įgaliojimų – neveiktų teisėtai. D. B. grįžus į automobilį, jis turėjo galimybę pareigūnams paaiškinti, ką norėjo išreikšti tuo, jog patapšnojo vienam iš policijos pareigūnų per petį ir ranka parodė į daiktadėžėje padėtus pinigus, nes į policijos komisariatą jis buvo vežamas ne iš karto, tačiau, kaip matyti iš policijos pareigūnų parodymų bei išklausyto garso įrašo, daryto įvykio metu policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje, jis net nebandė nieko aiškinti. Iš to galima daryti išvadą, kad pačiam D. B. buvo aiškiai suprantama įvykio situacija, t. y. jis suvokė, jog davė kyšį policijos pareigūnams ir kad bus apkaltintas kyšio davimu. Tai atitinka BK 227 str. 4 d. numatytos papirkimo nusikalstamos veikos sudėties subjektyvųjį požymį – tikslą – siekimą neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus. Kaip minėta, D. B. tvirtino, jog jam nebuvo priežasties papirkinėti valstybės tarnautojus, nes jam skiriama bauda buvo mažesnė nei kyšio suma. Tačiau iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad tuo metu, kai D. B. patapšnojo vienam iš policijos pareigūnų per petį ir ranka parodė į daiktadėžėje padėtus pinigus, bauda D. B. paskirta dar nebuvo. Buvo tik pradėtas rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolas, aptariamo įvykio metu D. B. jau turėjo galiojančių administracinių nuobaudų už greičio viršijimą, tad D. B. tuo metu dar negalėjo žinoti, kokio dydžio baudą jam reikės sumokėti. Be to, D. B., ne vieną kartą būdamas baustas už KET pažeidimus, suvokė, kad administracinės nuobaudos paskyrimas padidins nuobaudų skaičių ir kartu pratęs baustumų terminus, dėl ko jam ateityje padarius naują pažeidimą, bus skiriamos griežtesnės nuobaudos. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad aptariamo įvykio metu D. B. savo automobilyje vežė didelę pinigų sumą, todėl neatmetama galimybė, kad kartu jis siekė išvengti ir galimo automobilio patikrinimo.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog suskaičiavus minėtame garso įraše automobilio atidaromų ir uždaromų durų skaičių, kad D. B. išlipus iš tarnybinio automobilio (atnešti kitų jo tapatybę patvirtinančių dokumentų) įraše negirdėti policijos pareigūnų pokalbio, ir suabejojo pareigūnų parodymais, jog tuo metu, kai D. B. parodė į daiktų dėtuvėje padėtus pinigus, automobilyje buvo abu pareigūnai. Teismas nurodė, kad I. K.-Č. tuo metu galėjo būti lauke, kaip teigia D. B., t. y. apylinkės teismas suabejojo, ar I. K.-Č. matė, kaip D. B. M. B., patapšnodamas per petį, rankos gestu parodė į daiktų dėtuvėje padėtus pinigus. Tačiau kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, šiuo atveju neturi pagrindo abejoti tuo, kad I. K.- Č. tuo metu, kai D. B., patapšnodamas M. B. per petį, rankos gestu parodė į daiktų dėtuvėje padėtus pinigus, buvo tarnybiniame automobilyje, nes šį faktą patvirtina ne tik jos pačios, bet ir liudytojo M. B. parodymai, o kiekvieno liudytojo nurodytos aplinkybės apie tai, ką jie matė, tarpusavyje sutampa ir viena kitai neprieštarauja. Be to, perklausius visą garso įrašą jame girdėti, kaip kelis kartus trinkteli automobilio durelės, po to, M. B. pasiteirauja D. B., ar jis turi kitą tapatybės dokumentą, D. B. atsako, kad turi ir išlipa iš automobilio (trinkteli durelės), po to sugrįžta (trinkteli durelės), tada pareigūnas M. B. pasiteirauja D. B., ar jis žino, kad už kyšio davimą yra numatyta atsakomybė. Sugrįžus D. B. jokio automobilio durelių darinėjimo garso įraše nebesigirdi, tačiau girdimas abiejų policijos pareigūnų tarpusavio pokalbis. Tai rodo, kad I. K.-Č. iki D. B. išlipant iš tarnybinio automobilio atsinešti tapatybės dokumento, buvo tarnybiniame automobilyje kartu su M. B.. Taigi šiuo atveju garso įrašas kaip tik patvirtina policijos pareigūnų parodymus, o, ne, kaip skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, verčia jais suabejoti. Todėl atsižvelgus į pirmiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismas nepagrįstai suabejojo liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais, jog jie abu tuo metu buvo tarnybiniame automobilyje ir matė tas pačias aplinkybes, kurias nuosekliai liudijo viso bylos tyrimo metu. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad abu policijos pareigūnai tvirtino, jog po kiekvieno pažeidėjo, kuris sėdėjo tarnybiniame automobilyje, kruopščiai apžiūri automobilį ir prieš įsėdant D. B. į tarnybinį automobilį galinėje daiktadėžėje nebuvo jokių daiktų, nors apžiūrint automobilį daiktadėžėje akivaizdžiai matomi pašaliniai dokumentai ar popieriai, taip pat I. K.-Č. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad ji girdėjusi M. B. pokalbį su pažeidėju (kai M. B. buvo priėjęs prie pažeidėjo automobilio), kuriuos ji teismo metu paneigė, taip pat parodymai apie garso įrašo pradėjimą ir pradėtas garso įrašas, irgi kelia abejonių liudytojų parodymais apie įvykio aplinkybes. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šios apylinkės teismo minimos aplinkybės visiškai nekeičia esminių įvykio detalių ir nepaneigia D. B. kaltės dėl kyšio davimo. Kolegijos nuomone, D. B. kaltės dėl kyšio davimo nepaneigia ir tai, kad policijos pareigūnai nenurodė, jog būtų matę, kaip D. B. padėjo pinigus. Abiejų policijos pareigūnų parodymuose yra aiškiai užfiksuota, kad D. B. sėdėjo jiems už nugaros, ant galinės automobilio sėdynės, todėl jie ir nematė, kaip jis į tarp priekinių automobilio sėdynių esančią daiktadėžę padėjo pinigus. Be to, iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad daiktadėžės, kurioje buvo rasta vieno šimto litų kupiūra, atviras galas yra už priekinių sėdynių, todėl tikėtina, kad automobilio priekinėse sėdynėse sėdėję policijos pareigūnai galėjo ir nematyti paties pinigų padėjimo fakto. Kaip nepagrįsta atmetama ir apylinkės teismo padaryta išvada, kad policijos pareigūnai delsė tuoj pat sulaikyti D. B.. Iš garso įrašo matyti, kad laiko tarpas nuo D. B. išlipimo iš automobilio po to, kai jis parodė į pinigus, iki jo sugrįžimo į tarnybinį automobilį buvo labai trumpas (apie 20 sek.), po ko D. B. grįžus į tarnybinį automobilį jam iš karto buvo paaiškinta apie atsakomybę už kyšio davimą ir pranešta ryšio priemonėmis policijos budėtojui apie duotą kyšį ir poreikį atvykti operatyvinei grupei.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmiau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad D. B. nusikalstami veiksmai sudaro papirkimo sudėtį, todėl Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendis, kuriuo D. B. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 4 d., naikinamas ir D. B. atžvilgiu priimamas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant, kad D. B. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta pirmiau aptartais įrodymais ir jų analize, kurie patvirtina faktą, jog D. B. davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį valstybės tarnautojams už jų neteisėtą neveikimą, o būtent: 2012 m. spalio 24 d., apie 22 val. 35 min., kelyje, esančiame (duomenys neskelbtini) kaime, Visagino savivaldybėje, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajai patrulei I. K.-Č., vykdantiems eismo priežiūros funkcijas, sustabdžius už leistino greičio viršijimą jo vairuojamą transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B. paaiškinus, kad jis galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam bus rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bei administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui pastarajam pakvietus jį į policijos tarnybinį automobilį „Skoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žinodamas, kad jis galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam bus vietoje rašomas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis bus patrauktas administracinėn atsakomybėn bei žinodamas patraukimo administracinėn atsakomybėn tvarką, sėdėdamas policijos tarnybiniame automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ant galinės keleivio sėdynės, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už nustatyto greičio viršijimą, į daiktų dėžutę, esančią tarp priekinių automobilio sėdynių, padėjo vieno šimto litų kupiūrą Nr. AC0717727, ir patapšnodamas per ranką Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B., rankos gestu parodė, kur padėjo šią kupiūrą, taip siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojų, vykdančių įgaliojimus, veikos, kad jie nesurašytų, bei neperduotų registruoti administracinio teisės pažeidimo protokolo, kad D. B. vairuodamas transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną greitį ir dėl to buvo sulaikytas, tai yra, kad nebūtų vykdomi Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos 2011 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos generalinio komisaro įsakymu Nr.5-V-673 (Žin., 2011, Nr.: 96 -4537) 61.7 punktas ir Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr.5-V-462 (Žin., 2007, Nr.: 65-2544), 4, 24, 32 punktų reikalavimai, taip tiesiogiai davė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio patruliui M. B. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus kelių patrulių būrio vyresniajai patrulei I. K.-Č., valstybės tarnautojams vykdantiems įgaliojimus, vieno šimto litų kyšį, siekdamas jų neteisėtos veikos vykdant įgaliojimus ir nebūti patrauktam administracinėn atsakomybėn. Kadangi D. B. davė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 227 str. 4 d. kaip baudžiamasis nusižengimas.

Teismas, skirdamas D. B. bausmę, vadovaujasi BK 41 str. įtvirtintais bausme siekiamais tikslais ir BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 str. 2 d. nurodyta kad, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

D. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

D. B. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie baudžiamųjų nusižengimų. D. B. nusižengė pirmą kartą, psichiatrinio ir narkologinio kabineto įskaitoje neįrašytas, nors ir nevedęs, tačiau augina mažametį vaiką, nedirba, yra jauno amžiaus. D. B. daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausiai už greičio viršijimą, kas rodo, jog jis yra linkęs pažeidinėti įstatymus, o jam paskirtos baudos pozityvaus poveikio nepadarė. Taigi esant nustatytų aplinkybių visumai, kolegija mano, kad BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti D. B. paskiriant BK 227 str. 4 d. sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį - baudą, kurios dydis, atsižvelgus į tai, kad nėra D. B. nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatomas artimas baudos, skiriamos už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkiui (BK 47 str. 3 d. 1 p.). Į D. B. paskirtos bausmės laiką įskaitoma 1 para, išbūta laikinajame sulaikyme.

Nustatyta, kad D. B. policijos pareigūnams davė 100 Lt kyšį. Šie pinigai (100 Lt kupiūra Nr. AC0717727) (saugomi Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasoje) konfiskuojami kaip nusikalstamos veikos priemonė (BK 72 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi (duomenys neskelbtini) str. 4 d., 329 str. 2 p. kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendį, kuriuo D. B. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 4 d., ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį:

D. B. (D. B.), a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, gyvenantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietį, nedirbantį, vidurinio išsilavinimo, išsituokusį, neteistą, pripažinti kaltu pagal BK 227 str. 4 d. ir jam paskirti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 65, 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaityti D. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012 m. spalio 24 d. iki 2012 m. spalio 25 d. (1 parą), vieną parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir D. B. laikyti nubaustu galutine bausme – 18 MGL (2340 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., valstybės naudai konfiskuoti 100 Lt kaip nusikalstamos veikos priemonę.

D. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

D. B. išaiškinti, kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos į į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos mokesčio kodas 6801. Asmeniui nesumokėjus jam paskirtos baudos pirmiau nurodytu terminu, bauda gali būti išieškoma priverstinai.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus Gladutis