- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-15
- Bylos Nr.
- A-143-138-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos, ir Pravieniškių 2-iesiems pataisos namams-atvirajai kolonijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 5–7), kurį patikslino (T 1, b. l. 22, 27), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos, ir Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir atsakovai) vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimą Nr. 288 ,,Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų plėtros strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2008–2033 metų plano patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 288), kuriuo patvirtintas Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų plėtros strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2008–2033 metų planas, ir suteikti jam teisę į pasimatymus bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 75 ir 86 straipsnių atitikties Konstitucijoje nustatytai žmogaus teisei į šeimą.
Pareiškėjas nurodė, kad šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Atliekant bausmę laisvės atėmimo vietoje, jam uždraudė teisę į pasimatymus. Jau 20 mėnesių jis neturi teisės matytis su šeima, be teismo sprendimo jo šeimos nariams uždrausta atvykti pasimatyti su juo, todėl yra iškilęs pavojus jo santuokai, atimta teisė jam susilaukti vaikų. Pareiškėjo teigimu, tai yra tiesioginis konstitucinių teisių pažeidimas, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Bausmių vykdymo kodekso 75 ir 86 straipsnių nuostatos, kuriose nenumatyta teisė į pasimatymus drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems, neprieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo manymu, Bausmių vykdymo kodekso 75 ir 86 straipsniai prieštarauja Konstitucijai, nes joje nustatyta žmogaus teisė į šeimą. Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o Bausmių vykdymo kodekso 75 ir 86 straipsniais atimama teisė į pasimatymus. Tai laikytina diskriminacija, genocidu, kadangi tokiu būdu vyrams ir moterims draudžiama lytiškai santykiauti ir susilaukti vaikų, neturėdamas fiziologinio ryšio su sutuoktine, jaučia kančias, dėl to patiria išgyvenimus. Nurodė, kad jam suteikta teisė tik kartą per mėnesį paskambinti vienam šeimos nariui. Nors teismas atėmė laisvę, tačiau neatėmė teisės bendrauti ir matytis su šeima.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 32–35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai nurodė, kad Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas atlieka bausmę nuo 2006 m. vasario 13 d. Per visą bausmės atlikimo laiką pareiškėjas yra padaręs 41 vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimą, į drausmės grupę, kurioje laikomų asmenų sąlygos pačios griežčiausios, buvo pervestas tris kartus. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl savo paties pasirinkto netinkamo elgesio įkalinimo įstaigoje pateko į drausmės grupę, o nuteistiesiems, patekusiems į drausmės grupę, pasimatymai pagal Bausmių vykdymo kodeksą yra negalimi. Įstatymai nenumato paskatinimų nuteistiesiems už pažeidimus, priešingai – privalu taikyti atitinkamas nuobaudas. Teigė, kad pareiškėjo nurodyti Bausmių vykdymo kodekso straipsniai neprieštarauja Konstitucijai, jo konstitucinė teisė į šeimą nėra pažeidžiama. Jeigu būtų suvienodintos visų grupių laikymo sąlygos, netektų prasmės Bausmių vykdymo kodekso numatytos grupės, būtų pažeisti bausmių vykdymo įstatymų numatyti tikslai. Nuteistojo elgesys parodo jo negatyvų požiūrį į bausmių vykdymo sistemą, nepagarbą valstybės priimtoms elgesio normoms, kitiems asmenims, kurie atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu (T 1, b. l. 155–158) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 8 d. nuosprendį, kuriuo pagal Baudžiamojo kodekso 104 straipsnį nuteistas 9 metams laisvės atėmimo, nuo 2006 m. vasario 13 d. atlieka bausmę Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose. Per visą bausmės atlikimo laiką pareiškėjas yra padaręs 41 vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimą, paskatintas nebuvo, dėl drausminių nuobaudų 3 kartus buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, 4 kartus perkeltas į kamerų tipo patalpas, kur šiuo metu atlieka bausmę. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas Nr. 1248) pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 288, kurį jis prašė įpareigoti vykdyti, neteko galios. Negaliojant nurodytam teisės aktui, nėra teisinio pagrindo įpareigoti jį vykdyti, todėl skundo reikalavimo dalis dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimą Nr. 288 netenkinama. Teismas nurodė, jog bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato bausmių vykdymo įstatymai. Jų paskirtis – nustatyti tokią bausmių vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis. Atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose Bausmių vykdymo kodekso skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį (Bausmių vykdymo kodekso 1, 8 str.). Teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, jog nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareiga vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymo nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymo numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skiriamų nuobaudų sąrašas nustatytas įstatymo (Bausmių vykdymo kodekso 142 str.). Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas charakterizuojamas neigiamai, per visą paskirtos bausmės atlikimo laiką jis padarė 41 vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimą, 39 kartus buvo baustas drausmine tvarka, paskatintas nebuvo. Už itin piktybiškus vidaus tvarkos ir režimo reikalavimų pažeidimus 3 kartus, t. y. 2007 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 68-100, 2008 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 68-793 ir 2009 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 68-827, buvo perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, tačiau atitinkamų išvadų nepadarė ir šiuo metu atlieka drausminę nuobaudą kamerų tipo patalpose. Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Teismas pažymėjo, jog neturi duomenų, kad aukščiau nurodyti nutarimai, kuriais pareiškėjas yra perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę, panaikinti, todėl preziumavo, kad jie yra galiojantys. Teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 73–75 straipsniai reglamentuoja paprastajai, lengvajai ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, apibrėžia nuteistųjų, atliekančių bausmę pataisos namų tam tikroje grupėje, teises. Teisė į pasimatymą numatyta tik tiems nuteistiesiems, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai nuteistųjų grupėms (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 3 p., 74 str. 3 p.). Nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei, įstatymo tokia teisė nenumatyta (Bausmių vykdymo kodekso 75 str.). Teismas atkreipė dėmesį, jog Europos kalėjimų taisyklių 60.4 punktas numato, kad nuobauda neturi visiškai uždrausti kontaktų su šeima. Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai drausmės grupei priskirtiems nuteistiesiems suteikia teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda bei vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu, todėl, teismo nuomone, nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei, nėra visiškai uždrausti kontaktai su šeima. Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas šia teise naudojasi. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas jo nurodytais argumentais pripažintinas nepagrįstu. Pažymėjo, jog nuteistojo teisinė padėtis priklauso nuo bausmės tikslų, bausmės rūšies, nuteistojo elgesio atliekant bausmę. Paties pareiškėjo netinkamas elgesys lemia jo priskyrimą drausmės grupei, o šiai grupei priskirtiems asmenims teisė į pasimatymus nenumatyta, todėl nėra pagrindo patenkinti skundo reikalavimo dėl įpareigojimo suteikti pasimatymus. Suvienodinus visų grupių laikymo sąlygas, nebūtų pasiekti įstatymų numatyti bausmės vykdymo tikslai, būtų pažeisti bausmių vykdymo individualizavimo, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principai, įtvirtinti bausmių vykdymo įstatymų (Bausmių vykdymo kodekso 1, 8, 9 str.). Teismas, išanalizavęs Bausmių vykdymo kodekso 75 bei 86 straipsnių ir Konstitucijos normų turinį, konstatavo, kad nekyla pagrįsta abejonė dėl šių Bausmių vykdymo kodekso straipsnių prieštaravimo Konstitucijai kaip vientisam ir tiesiogiai taikomam aktui. Be to, pareiškėjas prašymo nepagrindė teisiniais argumentais, prašymas yra abstraktaus pobūdžio, nemotyvuotas, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 str. 2 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 67 str.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 188–189) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir patenkinti skundą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pareiškėjas nurodo, kad jam nepagrįstai atimta teisė kontaktuoti su šeima, todėl negali susilaukti vaikų. Pateikė argumentus dėl Bausmių vykdymo kodekso 75 ir 86 straipsnių atitikties Konstitucijai. Be to, teismas nepasiūlė patikslinti skundo, paaiškėjus, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 26 d. nutarimas Nr. 288 neteko galios, neapklausė jo šeimos narių, neleido daryti teismo posėdžio garso įrašo, priėmė šališką sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 1, b. l. 194–197) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovai nurodo, kad paminėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, t. y. šiais teisės aktais patvirtinti laivės atėmimo vietų modernizavimo ir strategijos įgyvendinimo planai, negalėjo ir negali turėti įtakos apelianto reikalavimui suteikti jam pasimatymus esant drausmės grupėje pataisos namuose. Teisė į pasimatymą numatyta tik tiems nuteistiesiems, kurie priskirti lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms (Bausmių vykdymo kodekso 73 str. 3 p., 74 str. 3 p.). Nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei, įstatymo tokia teisė nenumatyta (Bausmių vykdymo kodekso 75 str.). Apeliantui nebuvo visiškai uždrausti kontaktai su šeima ir jis šia teise naudojasi. Apelianto elgesys lemia jo priskyrimą drausmės grupei. Be to, apeliantas prašymo nepagrindė teisiniais argumentais, nemotyvavo priežasčių, dėl ko būtų reikalinga kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad savo teisių pažeidimą jis sieja su teisės pasimatyti su šeima ribojimu ta prasme, jog tokios teisės nenumato Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnis.
Kolegija pažymi, kad šioje materialinės teisės normoje (kuri reglamentuoja drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas) nėra numatyta nuteistųjų teisė į pasimatymus, kurią turi kitų (paprastosios bei lengvosios) grupių nuteistieji (Bausmių vykdymo kodekso 73, 74 str.). Pažymėtina, kad Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio taikymo požiūriu nagrinėjamai bylai reikšminga faktinė aplinkybė, kad skundo padavimo metu pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės nuteistųjų sąlygomis, šalių nėra ginčijama. Todėl konstatuotina, kad nagrinėjamai bylai iš esmės yra aktualus ne pačios teisės normos - Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio – taikymo, o šios normos atitikimo Konstitucijai klausimas.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad situacijos dėl tariamo (galimo) byloje taikytinos teisės normos neatitikimo Konstitucijai išsprendimą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią procesinės teisės normą, pažymėtina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra tiesiogiai sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti” galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo vidinės įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Tai reiškia, kad proceso dalyviai gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai nereiškia, kad teismas įpareigotas tenkinti tokį proceso dalyvio prašymą.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime pasisakė, kodėl, jo manymu, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo keliamu klausimu. Kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, taip pat neįžvelgia tokio kreipimosi būtinumo.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.