- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-842-383/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-2-00068-2015-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Danutė Giačaitė, Jurgis Kiškis
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-842-383/2015
Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00068-2015-8
2015 m. gruodžio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Dangirai Vidutienei, gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam yra paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės J. R. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nutarties, kuria pripažinta, kad J. R., būdama nepakaltinama, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. ir taikyta jai priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis už tai, kad būdama nepakaltinama 2015-01-10, apie 13.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kėdainių m., tarpusavio konflikto metu, supykusi tyčia pastūmė rankomis motiną G. R. į krūtinę, bei jai nuo pastūmimo parvirtus ant sofos, užsimovusi pirštines, užlaužė už nugaros ir laikė G. R. kairę ranką bei tuo metu su kaire ranka pagriebė už veido ir jį bei lūpas stipriai spaudė, spausdama stipriai laužė jos galvą, kad pastaroji nesipriešintų, kojos keliu prispaudė krūtinę, taip sukeldama fizinį skausmą ir padarydama kraujosruvas veide.
Šalies argumentai
Asmuo, kuriam yra paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės J. R. apeliaciniame skunde prašė, Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015-06-05 nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, nes neįrodyta, kad ji padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Skunde nurodė, kad skundžiama nutartis turi būti panaikinta, kadangi yra neteisinga, nepagrįsta, o išvados absurdiškos ir visiškai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skundžiama nutartis yra grindžiama prielaidomis, o nutartyje nurodytų teismo išvadų nepatvirtina atitinkami įrodymai ir nutartis yra grindžiama melagingomis žiniomis. Apeliantės teigimu teisėjas savo nutartyje nurodė, kad jos padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika visiškai įrodyta teisme ištirtais nukentėjusiosios ir rašytiniais įrodymais, nors teisėjas skundžiamojoje nutartyje kai kurių įrodymų (pvz. rašytinių) neįvardijo. Teisėjas nenurodė jokių motyvų, kodėl jis tiki J. R. motinos parodymais, nes jokių šio įvykio liudytojų nebuvo. Apeliantė neneigia, kad 2015-01-10 apie 13 val. tarp jos ir jos motinos įvyko konfliktas, tačiau kiti jos motinos teiginiai ir jos paaiškinimai yra melagingi, o ir patį konfliktą jos motina pati išprovokavo. Ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme buvo ignoruojami Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo bylos aplinkybėms patvirtinti, nes skundžiama nutartis yra grindžiama tik G. R. žodiniais paaiškinimais ir teiginiais dėl esą jos atžvilgiu pavartoto smurto ir sužalojimų.
Apeliantės įsitikinimu pirmos instancijos teismas G. R. parodymus ir paaiškinimus dėl esą jai padarytu kūno sužalojimu ir f?zinio skausmo sukėlimo, turėjo vertinti kritiškai. Byloje nėra jokio dokumento, kuris objektyviai tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų apie jos motinai padarytus kūno sužalojimus (kraujosruvas, sumušimus, nubrozdijimus ar kt.) ir sukeltą fizinį skausmą, t. y. išrašų iš medicininių dokumentų ir Teismo medicinos eksperto išvados Kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti. Būtent tokiais įrodymais turi būti pagrįstas J. R. inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas pagal BK 140 straipsnį.
Skunde taip pat teigiama, jog byloje nėra jokio dokumento, kuris objektyviai patvirtintų tą faktą, kad J. R. ignoruoja ambulatorinio gydymo sąlygas dėl esą jai paskirtų vaistų nevartojimo ar dėl nesilankymo pas gydytoją - psichiatrę. Apeliantė įsitikinimu pirmos instancijos teismas G. R. parodymus ir paaiškinimus dėl esą jai ambulatorinio gydymo sąlygų ignoravimo turėjo vertinti kritiškai. Nors teismo posėdyje dalyvavusi psichiatrė - ekspertė S. G. paaiškino, o TPPE išvada patvirtina J. R. nustatytą mišraus tipo Šizoafektinį sutrikimą dėl kurio ji nesuvokia savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, tačiau šis įrodymas nepatvirtina, o byloje nėra jokių kitokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų J. R. pavojingumą visuomenei ir būtinybę taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
J. R. manymu, pirmos instancijos teismas turėjo priimti nutartį bylą nutraukti, nes byloje nėra jokių įrodymų, kurie įstatymų nustatyta tvarka objektyviai patvirtintų, kad ji padarė nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 2 d. ar kitokią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra pavojinga visuomenei, valstybei ar jos konstitucinei santvarkai.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į J. R. apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmens, kuriam yra paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės J. R. gynėja apeliacinį skundą prašė tenkinti. Prokurorė, J. R. skundą prašė atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Asmens, kuriam yra paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės J. R. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. R. padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 2 d. yra įrodyta. Pripažindamas J. R. padariusia nusikalstamą veiką, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nutartis surašyta laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu J. R. veika pagal BK 140 str. 2 d. kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. J. R. apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimtos nutarties motyvams, kad yra įrodyta, kad J. R. įvykdė nusikalstamą veiką .
J. R. apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiama nutartis yra grindžiama prielaidomis, nutartyje nurodytų teismo išvadų nepatvirtina atitinkami įrodymai ir nutartis yra grindžiama melagingomis žiniomis, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. R. kalta padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 2 d. ir priimdamas skundžiamą nutartį, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Šių įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiosios G. R. parodymus, kurie viso proceso metu atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes ir buvo nuoseklūs bei tarpusavyje neprieštaringi. Nukentėjusioji G. R. apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu bei patvirtino tas aplinkybes, jog 2015-01-10, apie 13 val., ji nuėjo į dukters kambarį ir liepė keltis, prašė padėti sutvarkyti namus. Dukra iš lovos nesikėlė, liepė išeiti iš kambario. Kilus konfliktui, dukra ją pastūmė, dėl to ji nugriuvo ant sofos. Dukra iš rankinės pasiėmė ir užsidėjo pirštines, dešine ranka užlaužė jos kairę ranką už nugaros, o kaire ranka sugriebė už veido ir jį stipriai spaudė, tuo pat metu ji kairės kojos keliu prispaudė krūtinę. Po šio įvykio dukra buvo gydoma Marių ligoninėje. Ji dukros bijo, nes ši vis grasina, kad užmuš, nudurs, teigia, kad yra ligonis, nepakaltinama. Įvykio metu ji į medikus nesikreipė, buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytos dvi kraujosruvos ant krūtinės, viena virš viršutinės lūpos, dar viena ant kairio žasto (b. l. 95). Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ir nebuvo apklausta liudytoja I. D., tačiau jos parodymai posėdžio metu buvo pagarsinti ir tiriami. Ikiteisminio tyrimo metu I. D. patvirtino, jog 2015-01-10 jai paskambino močiutė G. R. ir pasakė, kad jos mama J. R. smurtavo prieš ją. Močiutė telefonu jai paaiškino, kad mama pargriovusi ją namuose ant sofos užlaužė ranką ir ją smaugė. Močiutė pasakojo, kad ji su mama apsižodžiavo, o mama supykusi parvertė ją ant sofos su ranka spaudė močiutei veidą. Močiutei ant lūpos buvo matyti kraujosruva. Močiutė jai parodė, kad ant jos krūtinės yra dvi kraujosruvos, tačiau iš susijaudinimo tada nepaaiškino kaip tos kraujosruvos atsirado. Kai mama J. R. negeria jai paskirtų vaistų, tampa agresyvi ir jai pasireiškia visi ligos požymiai (b.l. 30). Tai, kad J. R. sukėlė G. R. fizinį skausmą ir padarė kraujosruvas veide, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja Z. M.. Jos parodymai buvo pagarsinti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Liudytoja Z. M. nurodė, jog ji dirba kartu su G. R.. 2015-01-12 ryte jai atėjus į darbą, jos bendradarbė G. R. papasakojo, kad 2015-01-10 būnant namuose, kilus konfliktui ją sumušė dukra J. R.. G. R. buvo sutinusi apatinė lūpa, matėsi, kad lūpa sužalota. G. R. patraukusi palaidinę parodė, kad jai ant krūtinės yra keturios kraujosruvos, kurios buvo mėlynos spalvos. Ji papasakojo, kad jos dukra J. R. 2015-01-10 pasidarė agresyvi ir ją sumušė, užsidėjusi pirštines smaugė (b. l. 31-32). Nors J. R. apeliaciniame skunde neigia savo kaltę dėl G. R. atvžvilgiu pavartoto smurto ir sužalojimų, tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, jog apklausta ikiteisminio tyrimo metu pati J. R. neneigė, jog tarp jos ir mamos G. R. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu ji susistumdė su savo mama. Atidarius G. R. duris ir įėjus į virtuvę, ji vėl susistumdė su mama. Po jos suduoto smūgio mama trenkėsi veidu į spintelę. Po konflikto virtuvėje ji nuėjo į savo kambarį ir išsikvietė greitąją pagalbą, kadangi jautė, kad suprastėjo sveikata (b. l. 37). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausta psichiatrė ekspertė S. G. patvirtino ekspertizės akto išvadas, papildomai paaiškino, kad pastaruoju metu J. R. yra nuolatinėje baimėje, kad jai bus skirtas priverstinis gydymas, neaišku, kiek laiko ji išsilaikys ir gers vaistus. Ji yra pavojinga aplinkiniams (b. l. 95-96). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, J. R. veiksmų turinį patvirtina išvardinti įrodymai, kurie kartu su J. R. ikiteisminio tyrimo duotais parodymais, nukentėjusiosios G. R., liudytojų I. D. ir Z. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, ekspertės S. G. paaiškinimais, sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog byloje nėra jokio dokumento, kuris objektyviai tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtintų apie G. R. padarytus kūno sužalojimus ir sukeltą fizinį skausmą, t. y. išrašų iš medicininių dokumentų ir Teismo medicinos eksperto išvados Kūno sužalojimo sunkumo laipsniui nustatyti.
Aukštesnysis teismas pažymi, jog BK 140 str. 2 d. yra numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui. Pagal BK 140 str. 2 d. veikos kvalifikacijai išorinių sužalojimų nebuvimas, jokios įrodomosios reikšmės neturi, kadangi šiai veikai kvalifikuoti pakanka konstatuoti fizinio skausmo sukėlimo faktą, todėl J. R. skundo argumentas, jog byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų apie G. R. padarytus kūno sužalojimus ir sukeltą fizinį skausmą, atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakant į kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad J. R. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 2 d. Taigi, nors J. R. prašo, skundžiamą nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, nes neįrodyta, kad ji padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, jos kaltė yra įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su skundžiamoje nutartyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Apeliantės J. R. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.