Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-09-01 · Administracinė byla Nr. I-3008-414/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-05-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-05-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-09-01Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-01
Bylos Nr.
I-3008-414/2014
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00807-2010-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rimantas Giedraitis, Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 6.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.I-3008-414/2014Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00807-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 74 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 1 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Čekanausko ir Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Neringai Musinienei,

nedalyvaujant V. K. ir jos atstovui advokatui T. V., dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atstovei L. V., nedalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. K. patikslintą skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2010-01-28 sprendimą Nr. 8.54-638, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010-05-26 sprendimą Nr. (11.1) I-3098, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-05-22 sprendimą Nr. (1.1)I-3378, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2010-04-30 sprendimą Nr. 8.36-4390, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimą Nr. 8.54-1923 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjai būtų paskirta 6324 Lt (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpa laikotarpiu nuo 2010-04-12 iki 2011-04-11. Pareiškėja skunde nurodė, jog jai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2009-06-29. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) 2009-07-15 sprendimu Nr. 8.36-7459 pareiškėjai buvo paskirta 5909,10 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa pirmais vaiko auginimo metais. Tačiau vasarį jai buvo išmokėta 4644 Lt pašalpa vietoje paskirtos 5909,10 Lt. Pareiškėja nebuvo informuota apie mažesnio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpos išmokėjimo priežastis, kreipėsi į teritorinį skyrių, siekdama išsiaiškinti susidariusią situaciją. Tačiau VSDFV Kauno skyrius informavo pareiškėją, jog jai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa sumažinta remiantis LR socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo Laikinuoju įstatymu (toliau – Laikinasis įstatymas). Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), tačiau pastaroji 2010-05-26 sprendimu Nr. (11.1)I-3098 prašymo netenkino. Skunde pažymėta, kad VSDFV Kauno skyrius 2010-04-30 sprendimu Nr. 8.36-4390 pareiškėjai buvo pratęstas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas laikotarpiu nuo 2010-04-12 iki 2011-04-11. Iš minėto sprendimo matyti, kad už antruosius vaiko priežiūros metus pareiškėjai buvo paskirta 4972,50 Lt pašalpa, o nuo 2010-07-01 – 3978 Lt pašalpa. Tuo tarpu pradiniame 2009-07-15 sprendime Nr. 8.36-7459 buvo numatyta, kad už antruosius vaiko priežiūros metus pareiškėjai priklauso 6324 Lt pašalpa. Nepaisant to, VSDFV Kauno skyrius 2010-07-27 perskaičiavimo sprendimu Nr. 8.54 -1923 dar kartą sumažino pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą už antruosius vaiko priežiūros metus - šį kartą iki 3510 Lt. Nesutikdama su motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimu, pareiškėja teritorinio skyriaus sprendimus apskundė VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2013-05-22 sprendimu Nr. (11.1)I-3378 informavo pareiškėją, kad skundžiami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis. Pareiškėja mano, kad minėti sprendimai nepagrįsti, kadangi prieštarauja teisės negaliojimo atgal principui, todėl paskirtos pašalpos dydis negalėjo ir neturėjo būti perskaičiuojamas pasikeitus teisės aktams, Laikinojo įstatymo nuostatos pažeidžia LR Konstitucijos nuostatas bei pagrindinius teisės principus - teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, įstatymo negaliojimo atgal, teisės į nuosavybę, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo.

VSDFV Kauno skyriaus atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Ji paaiškino, kad pareiškėja 2009 -07-14 kreipėsi į atsakovą dėl motinystės (tėvystės) pašalpos, mokamos vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, skyrimo. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus buvo paskirta pašalpa, tačiau 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa taikant Vyriausybės patvirtintą naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Tai buvo padaryta skundžiamu VSDFV Kauno skyriaus 2010-01-28 sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010-01-01 perskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį. Pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010-04-30 sprendimas Nr. 8.36-4390 buvo priimtas vadovaujantis teisės normomis, kurios 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančios Konstitucijai, o VSDFV Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimas Nr. 8.54-1923 buvo priimtas vadovaujantis teisės normomis, kurios 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimu tik iš dalies buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Pabrėžė, kad 8219,25 Lt nepriemoka (neatskaičius mokesčių) už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11 nebuvo perskaičiuota ir joks sprendimas dėl nepriemokos nebuvo priimtas, nes 2010 m. liepos 27 sprendimas Nr. 8.54-1923 buvo įvykdytas iki 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Atsiliepimas

VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, su patikslintu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjai vaiko priežiūros atostogos suteiktos nuo 2009-06-29, todėl motinystės (tėvystės) pašalpa buvo apskaičiuota pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2008-09-01 iki 2009-05-31. Pagal šio laikotarpio pareiškėjos draudžiamąsias pajamas apskaičiuotas vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis 371,72 Lt (69511,90 Lt:187 d.d.). Maksimalus vienos dienos kompensuojamas darbo užmokestis, apskaičiuota alga pagal 2009 m. birželio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (1488Lt) 5 dydžių sumą bei 2009 metų vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, yra 352,61 Lt (1488Ltx5:21,2 d.d.). Todėl VSDFV Kauno skyrius 2009-07-15 sprendimu Nr. 8.36-7459 paskyrė 7440 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, VSDFV Kauno skyrius 2010-01-28 sprendimu Nr. 8.54 - 638 nuo 2010-01-01 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 277,25 Lt (1170x5:21,1)). Taip apskaičiuota maksimali mėnesio pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 1 metai yra 5850 Lt (277,25x21,1x100 proc.). Nuo šios sumos atskaičiavus 6 procentų privalomojo sveikatos draudimo įmoką (351 Lt) bei 15 procentų gyventojų pajamų mokestį, atsakovas pagrįstai pareiškėjai mokėjo 4644 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. VSDFV Kauno skyrius 2010-04-30 sprendimu Nr. 8.36-4390 tęsė pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą nuo vaiko 1 iki 2metų (nuo 2010-04-12 iki 2011-04-11), kuri taip pat buvo apskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, t.y. pašalpa buvo apskaičiuota pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1170 Lt. Pagal teisinį reguliavimą, nustatytą 2010-01-01 įsigaliojusiame Laikinojo įstatymo 10 straipsnyje, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, nuo 2010-07-01 buvo skiriamos ir mokamos laikantis tam tikrų fiksuotų procentinių dydžių (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų – atitinkamai 90 ir 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio pašalpa buvo apskaičiuota), tačiau jos negalėjo būti didesnės nei Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos - laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų, o jeigu buvo didesnės, jos mokėtos neviršijant pastarųjų maksimalių dydžių. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, VSDFV Kauno skyrius 2010-07-27 perskaičiavimo sprendimu Nr. 8.54-1923 nuo 2010-07-01 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą nuo vaiko 1 iki 2 metų, apribodamas ją minėtame straipsnyje nustatytu maksimaliu dydžiu, t.y. 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių suma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 8.54-638, kuriuo pareiškėjai buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010-01-01 iki 2010-04-11 (b. l. 16, 1 t.), VSDFV Kauno skyriaus 2010-04-30 sprendimo Nr. 8.36-4390, kuriuo pareiškėjai nuo 2012-04-12 nuspręsta tęsti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 2010-04-12 iki 2011-04-11 (b. l. 123-124, 1 t.), bei VSDFV Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimo Nr. 8.54-1923, kuriuo pareiškėjai nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11 perskaičiuotas motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas (b. l. 125-126, 1 t.).

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VSDFV Kauno skyrius 2009-07-15 sprendimu Nr. 8.36-7459 paskyrė pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009-06-29 iki 2010-04-11 7440 Lt per mėnesį dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sukaks vieneri metai ir 6324 Lt pašalpą iki vaikui sukaks dveji metai (b. l. 33-34, 1 t.). VSDFV Kauno skyrius 2010-01-28 sprendimu Nr. 8.54-638, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58, 74 punktais ir nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybei patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, bei Sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi nusprendė pareiškėjai nuo 2010-01-01 iki 2010-04-11 mokėti perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą pagal apskaičiavimą, t.y. 5850 Lt iki vaikui sukaks vieneri metai ir 4972, 50 Lt iki vaikui sukaks dveji. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) išmokos pareiškėja skundu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau minėta institucija 2010 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3098 konstatavo, kad VSDFV Kauno skyrius pagrįstai pareiškėjai moka perskaičiuotą motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 13-14, 1 t.).

Motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – Įstatymas) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – Nuostatai), o šios pašalpos perskaičiavimo tvarką – Laikinasis įstatymas. 2009-12-09 priimtu Laikinuoju įstatymu buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl, nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos, be kita ko, ir pašalpos asmenims, gaunantiems motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, paskirtas ir mokamos pagal Įstatymą.

Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį šis įstatymas iki 2011-12-31 galiojo inter alia paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, taip pat statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtoms ir mokamoms motinystės (tėvystės) išmokoms, tačiau pagal ginčijamas Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsnių nuostatas atitinkamai perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) paskirtos motinystės (tėvystės) išmokos mokamos iki jų mokėjimo termino pabaigos. Pagal įstatymo nuostatas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Laikinojo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis ligos, profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos socialinio draudimo pašalpoms, o nuo 2010-07-01 – motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Ši nuostata netaikoma motinystės socialinio draudimo pašalpoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį asmenims, įgijusiems teisę gauti šią pašalpą iki 2010-06-30 (Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Aptartai teisės akto normai įgyvendinti buvo skirtas Nuostatų 73.3 punktas. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį. Analogiškas paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimas nustatytas Nuostatų 74 punkte.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjai VSDFV Kauno skyriaus 2009-07-15 sprendimu Nr. 8.36-7459 buvo paskirta 7440 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa suma, kol vaikui sukaks vieneri metai ir 6324 Lt – kol sukaks dveji metai. Remdamasis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, atsakovas 2010-01-28 sprendimu Nr. 8.54-638 nuo 2010-01-01 perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis – 277,25 ; maksimali suma, kol vaikui sukaks vieneri metai – 5850 Lt, 4972,50 Lt - iki sukaks 2 metai).

Konstitucinis Teismas 2013-03-05 nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punktas tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimą, darytina išvada, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010-01-28 perskaičiavimo sprendimas Nr. 8.54-638 ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010-05-26 sprendimas Nr. (11.1)I-3098 yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra teisinio pagrindo jų panaikinti.

Patikslintame skunde pareiškėja taip pat prašė panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010-04-30 sprendimą Nr. 8.36-4390 ir Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimą Nr. 8.54-1923 bei VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-05-22 sprendimą Nr. (1.1)I-3378, kuriuo buvo pripažinta, kad skundžiami VSDFV Kauno skyriaus sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis, jie įvykdyti dar iki 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (b. l. 121-122, 1 t).

Iš VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. gegužės 22 sprendimo Nr. (11.1)I-3378 matyti, jog tai yra atsakymas į pareiškėjos 2013 m. balandžio 25 d. skundą dėl VSDFV Kauno skyriaus 2010-04-30 sprendimo Nr. 8.36-4390 dėl motinystės (tėvystės) pašalpos skyrimo ir 2010-07-27 sprendimo Nr. 8.54-1923 dėl šios pašalpos perskaičiavimo, todėl akivaizdu, kad pareiškėja pasinaudojo šiuo atveju nagrinėjamam ginčui spręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuri nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje.

Pažymėtina, kad VSDFV Kauno skyrius 2010-04-30 sprendimu Nr. 8.36-4390 pareiškėjos motinystės pašalpą perskaičiavo pagal Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir Nuostatų 74 punktą ir vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, kur buvo reglamentuota, jog motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis reglamentavo, kad kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 5 dydžių sumos. Atitinkamai 2010-04-30 sprendimu Nr. 8.36-4390 VSDFV Kauno skyrius pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį – 1170 Lt pareiškėjai paskyrė 85 procentų pašalpos dydžio maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės (tėvystės) pašalpą per mėnesį iki vaikui sueis dveji metai (277,25x21,1x85 proc.).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013-03-05 nutarimą, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 74 punktas tiek, kiek jais reguliuojamu paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, nepripažintini prieštaraujančiais Konstitucijai ir esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad VSDFV Kauno skyriaus 2010-04-20 sprendimas Nr. 8.36-4390 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jo panaikinti.

Ginčijamu VSDFV Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimu Nr. 8.54-1923 pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11, priskaičiuojant maksimalią mėnesinę motinystės (tėvystės) pašalpos sumą iki vaikui sueis dveji metai – 3510 Lt (1170,00x4x75 proc.). Šis sprendimas buvo priimtas vadovaujantis teisės normomis, kurios 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimu iš dalies buvo pripažintos prieštaraujančios Konstitucijai. Dėl šios aplinkybės jokio ginčo nėra, ją pripažįsta ir atsakovo atstovė. Atsakovas pripažįsta, jog tai būtų pagrindas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11 perskaičiuoti, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė, nes 2010 m. liepos 27 sprendimas Nr. 8.54-1923 buvo įvykdytas iki 2013-03-05 Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Su tokia atsakovo pozicija teismas nesutinka.

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytas reglamentavimas, t. y. išimties iš LR Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, taikymas.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, Administracinių teismų praktika, Nr.8, p. 316-326; ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio motinystės (tėvystės) pašalpai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Pagal Įstatymo 25 straipsnį ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį ( sprendimų priėmimo metu galiojusi redakcija) „skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas“.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėnesį. Taigi pareiškėja per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie šio veiksmo atlikimą galėjo kreiptis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka į kompetentingą subjektą dėl pažeistų teisių gynimo, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, pasinaudoti teise ginčyti nepalankų sprendimą teismui. Akivaizdu, kad pareiškėja šiuo laikotarpiu žinodama apie galimą jos teisių pažeidimą, kėlė ginčą dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, o šią aplinkybę patvirtina jos 2010-07-08 skundas teismui (b. l. 17-25, 1 t.). Nors šiame skunde ir nebuvo suformuluotas konkretus reikalavimas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimą Nr. 8.54-1923, tačiau iš skundo matyti, kad pareiškėja nesutiko su motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimu. Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 21 nutartimi sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas prašymas dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijai (b. l. 100-102, 1 t). 2013 m. kovo 19 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (b. l. 106, 1 t.), o 2013 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdyje buvo priimtas patikslintas pareiškėjos skundas (b. l. 111-120, 136, 1 t.).

Taigi, nustačius, kad pareiškėja VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. liepos 27 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 8.54-1923 ginčijo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas vertina, kad paminėtas sprendimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo nėra įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Todėl šiam ginčui taikytina Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo dar neįvykdytiems sprendimams.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgus į tai, yra pagrindas panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2010-07-27 sprendimą Nr. 8.54-1923 ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-05-22 sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai perskaičiuoti skirtą 2010-07-27 sprendimu Nr. 8.54-1923 motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11.

Atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11 pareiškėjai nebuvo priskaičiuota 8219,25 Lt (neatskaičius mokesčių) motinystės (tėvystės) pašalpa (b. l. 38, 2 t.), todėl atsakovas įpareigotinas priimti sprendimą dėl nepriemokos išmokėjimo (Nuostatų 69 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Į bylą pateikti įrodymai dėl turėtų išlaidų rodo, kad išlaidos susidarė už skundo surašymą ir atstovavimą civilinėje byloje (b. l. 127-128, 1t.), tačiau išlaidų dydis kiekvienam veiksmui atlikti nėra atskirai detalizuotas. Dėl tokių priežasčių proceso šalių išlaidų atlyginimas gali būti išspręstas prašymą dėl išlaidų atlyginimo paduodant teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. K. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus skyriaus 2010-07-27 sprendimą Nr. 8.54-1923 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-05-22 sprendimo Nr. (1.1)I-3378 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjai perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2010-07-01 iki 2011-04-11.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių priimti sprendimą dėl 8219,25 Lt (neatskaičius mokesčių) nepriemokos išmokėjimo V. K..

Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiog šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rimantas GiedraitisNatalja ZelionkienėGintaras Čekanauskas