- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-26-361-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Dalius Jocys, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Sergejus Buta
- Kategorijos
Teisėjas V. Kelpšas Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.18.8.; (S)
1.2.18.10.; 1.2.18.11.
2009 m. sausio 29 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. , a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 str. 1 d., paskiriant jai 35 MGL (4375 litų) dydžio baudą. Pagal BK 220 str. 1 d. (dėl 2005 m. firmos deklaruotų pajamų) ji išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BK 220 str. 1 d. (dėl 2006 m. firmos deklaruotų pajamų) ji taip pat išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteista už tai, kad ji, būdama A. P. komercinės firmos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini), Tauragėje) direktore ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 str. būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, laikotarpiu nuo 2005-07-07 iki 2006-04-07, parduodama Lietuvoje 8 transporto priemones fiziniams asmenims, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodė mažesnę pardavimo kainą, nei realiai už jas sumokėjo pirkėjai, būtent:
2005-07-07 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 5200 litų suma, o V. K. už automobilį sumokėjo 16228 litus;
2005-12-05 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 4600 litų suma, o V. R. už automobilį sumokėjo 7000 litų;
2006-02-11 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 1 920 litų suma, o V. R. už automobilį sumokėjo 3500 litų;
2006-03-10 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 10000 litų suma, o A. T. už automobilį sumokėjo 12000 litų;
2006-03-20 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 8600 litų, o V. K. už automobilį sumokėjo 20000 litų;
2006-03-27 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 12400 litų suma, o I. S. už automobilį sumokėjo 15000 litų;
2006-03-27 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 2850 litų suma, o Z. S. už automobilį sumokėjo 6900 litų;
2006-03-30 pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta 4650 litų suma, o G. B. už automobilį sumokėjo 6733 litus;
Nefiksuodama buhalterinėje apskaitoje gautų pajamų A. P. , pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 str. 1d. (ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama), 6 str. 2 d. (į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu) 13 str. 1d. 5 p. (privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška), aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. P. komercinės firmos (duomenys neskelbtini) veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio.
Šalies argumentai
A. P. 2008-10-07 apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir mano, jog teismas, kvalifikavęs veiką pagal BK 223 str. l d., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat mano, jog teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį, nes byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, nuodugniai netirta įmonės veikla, be to, įrodymai įvertinti vienpusiškai ir nemotyvuotai, ignoruoti liudytojų parodymai. Kaltinimas dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo suformuluotas nekonkrečiai. BK 223 straipsnio l dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. BK 223 straipsnio l dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Teismas nustatė, kad ji aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, būtent pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 str. l d. 5 p., kuris numato, kad privalomas apskaitos dokumentų rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška, „skirtumas tarp sutartyje nurodytų sumų ir realiai sumokėtų pinigų nebuvo įtrauktas į A. P. komercinės firmos (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, t. y. teismas padarė išvadą, kad automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse ji nurodė mažesnes parduodamų automobilių pardavimo kainas ir dėl to kilo nusikalstamos pasekmės – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas taip pat nustatė, jog jos veikoje nėra tyčios, todėl nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 222 str. l d. į BK 223 str. l d., tačiau, jeigu jos, A. P. , veikoje nėra tyčios dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 str. l d., visiškai nereiškia, kad veikoje yra visi nusikaltimo požymiai, numatyti BK 223 str. l d., būtent teismas nenustatė, kokiu būdu ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 str. l d., t. y. nėra objektyviojo nusikaltimo sudėties požymio. Mano, kad teismo išvada, jog aplaidžiai neatsargiai įrašyta į pirkimo–pardavimo sutartį mažesnė suma vietoje „realiai sumokėtų pinigų“ prieštarauja kitai teismo išvadai, jog „byloje nėra jokių įrodymų, kur liudytojų nurodytos sumokėtos didesnės pinigų sumos buvo panaudotos, būtų perduotos kaltinamajai ar jai žinant kaip nors kitaip panaudotos, o kaltinamoji tyčia būtų įrašiusi į pirkimo–pardavimo sutartis mažesnes sumas, negu ji gavo iš tikrųjų“. A. P. skunde nurodo, kad BK 223 str. numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį gali būti taikoma tik dėl nusikalstamos veikos kilus padariniams. BK 223 str. l d. nurodomi alternatyvūs padariniai, kurie gali kilti kaltininkui atlikus vieną iš dispozicijoje nurodytų veikų. Reiškiant įtarimą, kaltinimą bei nuosprendžiu pripažįstant ją padarius BK 223 str. numatytą nusikaltimą, turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė jos padaryta veika, visi alternatyvūs padariniai yra įrodinėtini. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 18 p. asmens turtas – materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas. Asmens nuosavas kapitalas – subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus kreditoriams (turto aktyvas). Asmens įsipareigojimai – tai skoliniai įsipareigojimai kreditoriams (skolų apimtis, mastas, jų pobūdis ir pan.). Šioje byloje tai nebuvo padaryta – kaltinime nurodyta, kad ji aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies negalima nustatyti A. P. komercinės firmos (duomenys neskelbtini) veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Iš tokios kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad kaltinimas surašytas neišsiaiškinus, kokius padarinius sukėlė aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas. Šių padarinių nepatvirtina ir 2007-10-05 Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos išvada. Nesukonkretinus atsiradusių padarinių, nėra pagrindo teigti, kad ji, A. P. , padarė BK 223 str. l d. numatytą nusikalstamą veiką. Be to, kaltinimo formulavimo trūkumai nebuvo ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Nekonkretus kaltinimų formulavimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. a punkte, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 str. 3 d. ir 44 str. 7 d. įtvirtintą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog jos veikoje nėra tyčios, todėl inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 222 str. l d. perkvalifikavo į BK 223 str. l d. Iš to išeina, kad ji aplaidžiai neatsargiai įrašė į pirkimo–pardavimo sutartis mažesnes sumas vietoje „realiai sumokėtų pinigų“. Tokia teismo išvada prieštarauja kitai teismo išvadai – „byloje nėra jokių įrodymų, kur liudytojų nurodytos sumokėtos didesnės pinigų sumos buvo panaudotos, būtų perduotos kaltinamajai ar jai žinant kaip nors kitaip panaudotos, o kaltinamoji tyčia būtų įrašiusi į pirkimo–pardavimo sutartis mažesnes sumas, negu ji gavo iš tikrųjų“. Tokia padaryta teismo išvada reiškia, kad ji privalėjo į pirkimo–pardavimo sutartis įrašyti tokias sumas, kurių įmonė negavo, tačiau toks jos elgesys būtų nusikalstamas ir jis būtų kvalifikuojamas pagal BK 222 str. l d. A. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nuosprendyje pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2007-01-22 Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu, kuriame įvertinti liudytojų, kurie teigė už automobilius mokėję brangiau nei nurodyta apskaitos dokumentuose parodymai. Toks patikrinimo aktas viršija specialisto kompetencijos ribas, nes asmenų parodymų vertinimas yra teismo kompetencijos sritis. Teismas šiuo patikrinimo aktu rėmėsi tiesiogiai, nors turėjo remtis tik ta dalimi, kuri patvirtinama bylos proceso metu apklaustų liudytojų parodymais. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas rėmėsi ir V. K. , A. B. , I. D. , O. E. , A. E. , G. B. parodymais, kurie nebuvo apklausti kaip liudytojai atliekant įrodymų tyrimą. Taigi teismas nuosprendį pagrindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliantė mano, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, o jis pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 l. l punktas). Pagal BPK 305 straipsnio l, 3 dalių nuostatas teismas apkaltinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, įpareigojančiomis vertinti įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepagrįstai padarė nelogiškas ir prieštaringas išvadas ir mano, kad jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 223 str. l d., sudėties požymių, todėl, vadovaujantis BPK 313 str., prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2008-10-02 nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti.
Tauragės rajono apylinkės prokuratūros prokuroras atsikirtime į nuteistosios A. P. 2008-10-07 apeliacinį skundą nurodo, kad skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Kaltinamoji firmoje (duomenys neskelbtini) direktore dirba nuo 2002 m. lapkričio mėnesio. Tai matosi ir iš firmos direktoriaus A. P. 2002-11-08 įsakymo. Kaltinamosios teigimu, už buhalterinę apskaitą įmonėje atsakinga buhalterė B. V. , kuri teismui paliudijo, jog mašinų pardavimo kainas nurodydavo vadybininkai, o grynųjų pinigų ji netvarkiusi. Kaltinamosios teigimu, automobiliu pirkimą ir pardavimą firmoje organizuodavo vadybininkai. Jie surasdavo agentus, kurie iš firmos paimdavo automobilius ir pagal įgaliojimus juos pardavinėdavo visoje Lietuvoje. Agentai nebuvo firmos darbuotojai. Pagal direktoriaus nuostatų 2.1 p. (kuriuos paruošė pati A. P. ) firmos komercinei ūkinei veiklai vadovauja direktorė. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad A. P. , kaip firmos vadovė, leisdama firmos turtą pardavinėti asmenims, kurie nėra firmos darbuotojai, visiškai nesidomėjo, už kokią sumą yra parduodami jos vadovaujamai firmai (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas – automobiliai, ar tarpininkai gauna kokį nors atlygį, ar sutartyje įrašyta tokia suma, kokią sumokėjo pirkėjas. Kaltinamoji privalėjo organizuoti buhalterinę apskaitą, t. y. užtikrinti, kad visi pinigai, gaunami už firmos parduodamus automobilius, atsispindėtų buhalterinėje apskaitoje, tačiau to nedarė. Be to, kaltinamoji nepateikė ir jokių duomenų apie vadinamuosius agentus, kurie pardavinėjo firmos automobilius motyvuodama tuo, kad jų nepažįsta. Tai dar kartą parodo, kad ji mažai domėjosi automobilių prekyba ir gautų pajamų už juos apskaita. Dėl minėtos priežasties teismas neturėjo galimybės vadinamuosius agentus apklausti ir įsitikinti, kiek iš tiesų A. P. vadovaujama firma gavo pajamų už parduotus automobilius ir kaip gauti pinigai buvo paskirstyti. Teismas nustatė, kad už kaltinime nurodytiems asmenims parduotus automobilius į firmos buhalteriją yra įneštos pinigų sumos, nežymiai viršijančios sumas, už kurias šiuos automobilius pirko komercinė firma (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu liudylojai V. K. ,V. R. , V. R. , A. T. , V. K. , I. S. , Z. S. , G. B. , kurių parodymai buvo patikrinti teisme, kategoriškai nurodo sumokėję už automobilius žymiai daugiau. Skirtumas tarp buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų sumų ir realiai automobilių pirkėjų sumokėtų pinigų sumų niekur nėra užfiksuotas ir pačios kaltinamosios niekaip nepaaiškintas. Liudytojų parodymai nepaneigti ir teismui nėra pagrindo liudytojais netikėti. Todėl atmestinas apeliaciniame skunde esantis teiginys, kad nuosprendis pagrįstas teisme neapklaustų liudytojų parodymais. A. P. , kaip firmos (duomenys neskelbtini) direktorei, nepasirūpinus tinkama pajamų, gautų iš prekybos automobiliais, apskaita ir fiksavimu, nėra galimybės iš dalies nustatyti firmos (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio. Prokuroras mano, kad A. P. kaltė įrodyta, ji pagrįstai pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 223 str. l, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 317 str. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą, o A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Šią tvarką nusikalstamos veikos padarymo metu reglamentavo 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymas, nustatantis buhalterinės apskaitos vedimo tvarką. Šio įstatymo reikalavimų pažeidimus apylinkės teismas nurodė nuosprendyje. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog apylinkės teismas nenurodė, kokie padariniai kilo, dėl to, jog neteisingai apskaitos dokumentuose buvo nurodyta tikroji parduotų automobilių kaina. Tačiau šie padariniai kaip tik yra nurodyti apylinkės teismo nuosprendyje. Dėl apgaulingo dokumentų tvarkymo (neteisingo automobilių realizavimo atvaizdavimo įmonės buhalteriniuose dokumentuose), nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto bei įsipareigojimų dydžio. Kitaip sakant, nebuvo galima iš dalies išsiaiškinti, ar įmonės apskaita tvarkoma, kad apskaitos informacija yra objektyvi ir palyginama, ar ūkinės operacijos turinys – automobilių pardavimo tikroji kaina – atitinka tikrovę. 2007-03-19 Tauragės apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendime ( b.l.142, t.1) yra užfiksuota, jog firmai pagrįstai nuo neapskaitytų pajamų, vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi papildomai priskaičiuota 7849 PVM, vadinasi užfiksuojant netikrą automobilių pardavimo kainą, negalima buvo nustatyti įsipareigojimų ( privalomo sumokėti PVM) dydžio.
Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai A. P. veiksmus iš BK 222 str. 1 d. perkvalifikavo į BK 223 str. 1 d. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaltinimas pagal BK 223 str. 1 d. yra nekonkretus, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra aiškiai nurodyta, jog nusikaltimas padarytas dėl aplaidumo, išdėstyta padaryta veika – apskaitos dokumentuose neteisingai nurodyta automobilių pardavimo kaina, be to, atsižvelgiant į tai, kad BK 223 str. 1 d. norma yra blanketinė, nurodyti atitinkamo įstatymo normų pažeidimai. Skirtingai nei kvalifikuojant veiką pagal BK 222 str., numatantį atsakomybę tik esant tyčiai, BK 223 str.1 d. numatyta veika yra padaroma esant neatsargumui. Apeliantė neginčija, jog automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta automobilių pardavimo kaina žymiai skiriasi nuo tos, už kurią buvo tikrovėje parduoti automobiliai (pirkimo–pardavimo sutartyse pavaizduota kaina yra mažesnė nei realiai buvo sumokėta). Nors apeliantė teigė, jog kainą jai nurodydavo vadybininkai, paradavę automobilius turguose ar kitur, tai nereiškia, jog ji, būdama firmos komercijos direktore, neturėjo įsitikinti, ar ši kaina yra reali. Apylinkės teisme apklausti automobilių pirkėjai nurodė, kad tvarkyti automobilių pirkimo dokumentus jie atvykdavo į firmos būstinę, esančią Tauragėje, taigi A. P. tikrai galėjo jų pasiteirauti, už kiek jie pirko automobilius, ir teisingą kainą atvaizduoti pirkimo–pardavimo sutartyse, juo labiau, kaip A. P. pripažino teisme, (b.l.190-191, t.3), daugelį sutarčių surašydavo ji pati ( su V. R. , V. R. , V. K. , I. S. , Z. S. ).
Specialisto išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių. Ja yra nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta automobilių pardavimo kaina žymiai skiriasi nuo tos, kurią sumokėjo automobilių pirkėjai. Liudytojai V. K. , V. R. , V. R. , A. T. , V. K. , I. S. , Z. S. , G. B. teisme kategoriškai nurodė sumokėję už automobilius žymiai daugiau. Skirtumas tarp buhalterinėje apskaitoje užfiksuotų sumų ir realiai automobiliu pirkėjų sumokėtų pinigų sumų niekur nėra užfiksuotas ir pačios kaltinamosios niekaip nepaaiškintas. Liudytojų parodymai nepaneigti ir teismui nėra pagrindo liudytojais netikėti. Beje, nuosprendyje yra parašyta, jog Mokesčių inspekcijos apklausti asmenys V. K. , A. B. ir kt. nurodė, kad už automobilius mokėjo brangiau. Tuo tarpu teisme Mokesčių inspekcijos pareigūnams paaiškinimus davę asmenys apklausti nebuvo (jų apklausti ir nereikėjo, kadangi su kaltinimu susiję kiti automobilių pirkėjai), todėl be pagrindo yra teigiama, jog teismas rėmėsi ir V. K. , A. B. , I. D. , O. E. , A. E. , G. B. parodymais, kurie nebuvo apklausti kaip liudytojai atliekant įrodymų tyrimą.
Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą apylinkės teismo nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistosios A. P. apeliacinį skundą atmesti.