- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-6-354-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- T., V. K., T. R.
- Nukentėjusysis
- R. R., R. S.
- Advokatai
- Vytautas Blažaitis
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir T. R. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo 2008 m. sausio 18 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 3 metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d. bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dėl viešosios tvarkos sutrikdymo 2008 m. sausio 17 d. T. R. išteisintas, nepadarius jam veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.;
pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
N. R. S. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas visiškai, o dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų T. R. ir V. K. solidariai priteista 780 Lt turtinei žalai ir 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
N. R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš nuteistųjų T. R. bei V. K. solidariai priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Telšių rajono apylinkės prokuratūros civilinis ieškinys dėl 372,80 Lt žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai patenkintas visiškai ir iš nuteistojo T. R. priteista 372,80 Lt Valstybinei ligoniui kasai už nukentėjusiesiems R. R. ir R. S. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 18 d. apie 1 val. viešoje vietoje – boulingo klube, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiuose, bendrininkų grupėje kartu su V. K., įžūliu elgesiu – kabinėdamasis prie R. S., užšokdamas jam ant nugaros ir parversdamas, V. K. spardant R. S., kąsdamas į ausį ir tuo padarydamas kastinę žaizdą, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelyje, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė R. S. sveikatą, rodė nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Be to, T. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 18 d. apie 1.05 val. viešoje vietoje – boulingo klube, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiuose, nevykdė Telšių raj. PK pareigūnų teisėtų reikalavimų vykti su jais į policijos komisariatą ir, panaudodamas fizinį smurtą – suduodamas vieną smūgį koją ir tuo padarydamas galvos sumušimą, nežymiai sutrikdė R. G. sveikatą ir pasipriešino valstybės tarnautojui – Telšių raj. policijos komisariato viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus magistralinių kelių patrulių būrio patruliui R. G..
Be to, T. R. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 18 d. apie 1.05 val. boulingo klube, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiai, bei tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 1.14 val. Telšių rajono policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiuose, vadindamas įžeidžiančiais žodžiais – „mento gabale“, „piderase“, „gaidy“, „pusgaidi“ ir kitokiais, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė pareigas einančius valstybės tarnautojus – Telšių raj. policijos komisariato viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus magistralinių kelių patrulių būrio patrulį R. G., viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus magistralinių kelių patrulių būrio patrulį S. P., vyresnįjį postinį G. R. ir operatyvaus valdymo skyriaus specialistą D. D..
V. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 18 d. apie 1 val. viešoje vietoje – boulingo klube, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiuose, bendrininkų grupėje kartu su T. R., įžūliu elgesiu – T. R. užšokus R. S. ant nugaros ir jį parvertus bei kandant į ausį, spardydamas gulintį R. S., suduodamas ne mažiau kaip 3 smūgius kumščiu į galvą bandančiam jį apginti G. B., rodė nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Be to, V. K. 2008 m. sausio 18 d. apie 1.05 val. boulingo klube, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiuose, bei tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 1.14 val. Telšių rajono policijos komisariate, esančiame (duomenys neskelbtini), Telšiuose, vadindamas įžeidžiančiais žodžiais – „mento gabale“, „piderase“, „gaidy“, „pusgaidi“ ir kitokiais, garbę ir orumą žeminančiais žodžiais, įžeidė pareigas einančius valstybės tarnautojus – Telšių raj. policijos komisariato viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus magistralinių kelių patrulių būrio patrulį R. G., viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus magistralinių kelių patrulių būrio patrulį S. P., vyresnįjį postinį G. R. ir operatyvaus valdymo skyriaus specialistą D. D..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. R. prašo išnagrinėti jo pateiktą skundą ir peržiūrėti bylą, kadangi šioje byloje save laiko nukentėjusiuoju, ką įrodo tiek jo, tiek liudininkų proceso metu duoti parodymai ir pateikta filmuota medžiaga. Apelianto teigimu, Telšių rajono apylinkės teismas šioje byloje buvo šališkas ir neobjektyvus, rėmėsi netikrų nukentėjusiųjų prieštaringais, melagingais parodymais.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti 2009 birželio 30 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nesant jo veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 284 str. 1 d. ir LR BK 290 str., požymių, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir jam neteisingai buvo paskirta maksimali reali laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimus, kurių nepadarė.
Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus dėl veikų, numatytų LR BK 284 str. 1 d. (2008 m . sausio 18 d. viešosios tvarkos sutrikdymo) ir 138 str. 2 d. 8 p., dėl ko kaltinimas buvo pareikštas T. R., nepateikė jokios įrodymų analizės, nenurodė, kokie įrodymai patvirtina viešosios tvarkos sutrikdymą bendrininkų grupėje su T. R., nors tas pats teismas pasisakė, kad pastarasis nematė konflikto pradžios. Skunde taip pat apeliantas teigia, kad, jei teismas remiasi jo, D. S. parodymais ir konstatuoja, kad konflikto pradžios jie nematė, nes nebuvo įvykio vietoje, o grįžo, kai muštynės jau vyko – vadinasi viešoji tvarka jau buvo sutrikdyta – buvo įvykęs nusikaltimas ir jis negalėjo sutrikdyti viešosios tvarkos ir dar tai padaryti bendrininkų grupėje kartu su T. R..
Skunde nuteistasis V. K. nurodo, kad teismas rėmėsi tik kaltinimui naudingais įrodymais, nevertindamas teisinančių įrodymų, nuosprendyje jų neaptardamas bei neanalizuodamas, kodėl remiamasi vienais įrodymais ir nesiremiama kitais. Apelianto teigimu, teismas rėmėsi prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais ir visiškai nesirėmė D. S. parodymais, kuri išsamiai parodė apie jai žinomas aplinkybes, visiškai sutampančias su jo nurodytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir filmuota vaizdo medžiaga.
Be to, nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepasisakė apie tai, kad nukentėjusieji R. S. ir G. B. eilę kartų keitė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme juos pakeitė dar kartą, tačiau, kodėl rėmėsi būtent tais, kurie jį kaltina, nemotyvavo. Apelianto nuomone, viso ikiteisminio tyrimo metu tiek G. B., tiek R. S. teigė, jog prie staliuko keletą kartų priėjęs vienas nepažįstamas asmuo ėmė įžeidinėti R. S., vadindamas jį „mentu“, tačiau teisme nukentėjusieji visiškai kitaip aiškino aplinkybes, teigdami, kad prie jų staliuko vaikščiojo du asmenys, tai yra jis su T. R., kas prieštarauja kitiems įrodymams (M. J., I. J. parodymams). Teismas, visgi, pasirinko pastaruosius parodymus, nors tuo pačiu teismas nepatikėjo ir iš kaltinimo pašalino kitą nukentėjusiųjų R. S. ir G. B. nurodytą aplinkybę, kad jis sudaužė bokalą ir grasino šuke G. B.. Apelianto teigimu, paminėti įrodymai nepatvirtina, jog jis būtų buvęs priėjęs prie nukentėjusiųjų, kad konflikto pradžioje būtų buvęs ir kažkokiu būdu prisidėjęs prie konflikto pradžios ar inicijavęs jį, todėl jo veiksmuose nėra ir negali būti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., požymių, nes jis tik pamatęs mušamą draugą, bandė muštynes nutraukti ir apginti T. R., konflikto pradžioje nedalyvavo, grįžęs iš tualeto, pamatė perverstą ir tampomą po salę T. R., bandė atitraukti R. S., užgulusį jo draugą, tačiau pats gavo taburete nuo G. B. per nugarą ir nugriuvo, po ko kažkas ėmė jį spardyti, kažkuris iš vyrų jį trenkė į turėklus, nugriuvusiam bandė suduoti taburete. Taip pat skunde V. K. teigia, kad G. B. sukėlė konfliktą, o jis pastarajam galėjo suduoti du smūgius gindamasis.
Be to, nuteistasis V. K. nurodo, kad jo ir liudytojų parodymus patvirtina, o nukentėjusiųjų parodymus paneigia byloje esantis video įrašas, iš kurio aiškiai matyti, jog jis guli permestas ant žemės, būtent jį puola su kėde, stengiasi suduoti G. B., o ne ginasi nuo jo, kaip nurodyta kaltinime, tačiau video įrašo teismas nuosprendyje nebuvo vertinamas ir analizuojamas, o vaizdo įrašo aprašymas byloje (protokolas) neatitinka vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad teismas nenurodė, kokie įrodymai patvirtino nuosprendyje išdėstytas išvadas, jog jis ir T. R. kabinėjosi prie nukentėjusiųjų, įžeidinėjo juos, o vėliau sukėlė muštynes, nes, iš tikrųjų, tokių įrodymų byloje nėra.
Nuteistojo V. K. nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai ir neobjektyviai, kaltinimai grįsti prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, jokie pašaliniai liudytojai, net darbuotojai, tą dieną dirbę bare, apklausti nebuvo, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai atmetinėjo prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo dėl liudytojų apklausų, liudytojos S. J. ir D. S. išvis ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nebuvo, o ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytas protokolas dėl vaizdo medžiagos visiškai neatitinka faktiškai video medžiagoje užfiksuotų aplinkybių.
Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka ir su teismo išvadomis dėl jam inkriminuoto BK 290 str., kadangi teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teismas neatliko jokios įrodymų analizės. Skunde teigiama, kad teismas nepasisakė dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 290 str., neatribojo baudžiamosios ir administracinės atsakomybės, neatsižvelgė į veikos pobūdį, trukmę, intensyvumą, kaltininko veikos ypatybes, nors ta pati veika – pareigūnų įžeidimas, yra numatyta ir LR (duomenys neskelbtini) str. 2 d. Apelianto nuomone, vien necenzūrinių žodžių išsakymas, ko jis neneigia, nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį kaltu ir veiką kvalifikuoti pagal LR BK 290 str.
Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis necenzūrinius žodžius pavartojo tuomet, kai policijos pareigūnas R. G. be jokio priežasties jo atžvilgiu neteisėtai pavartojo fizinį smurtą, tai yra keletą kartų gumine lazda smūgiavo į galvą, kol nuo smūgių buvo prakirsta galva ir jis pargriautas ant žemės, tačiau teismas policijos pareigūno veiksmų teisėtumo, pagrįstumo ir spec. priemonės (guminės lazdos) panaudojimo, ką reglamentuoja Policijos įstatymas, teisėtumo nevertino.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, muštynės jau buvo pasibaigusios, konfliktas nurimęs, kad jis tuo metu ramiai sėdėjo prie boulingo takelio, vykdė pareigūno nurodymus – atsistojo ir ėjo prie sienos nesipriešindamas, ką patvirtino D. S., nukentėjusioji I. J. ir net policijos pareigūnas R. G.. Be to, apeliantas nurodo, kad R. G. parodymai dėl jo elgesio ir guminės lazdos panaudojimo keitėsi keletą kartų, nes pastarasis tarnybiniame pranešime 2008-01-18 rašė, jog pagriebė už rankos, bandė sulaikyti V. K., tačiau pastarasis atsisuko ir smogė jam į veidą, po ko jis panaudojo kovinius veiksmus ir guminę lazdą. Apelianto teigimu, R. G. teismo posėdyje paneigė savo ankstesnius parodymus nurodydamas, kad atvedė jį (V. K.) iki sienos, pastatė veidu į sieną ir jis, neva, bandė trenkti nusisukęs veidu į sieną jau būdamas ant žemės, tačiau vaizdo medžiagoje užfiksuota, kaip jis stovi prie sienos, veidu į ją, o R. G. be jokios priežasties talžo gumine lazda jam per galvą, kol jis parkrinta ant žemės. Nuteistojo manymu, nei R. G., nei liudytojai ir kiti pareigūnai nenurodė, kokių jis teisėtų reikalavimų nevykdė, o necenzūrinius žodžius pavartojo iš pykčio dėl neteisėto policijos pareigūno R. G. elgesio, nesuprasdamas, dėl ko patyrė pažeminimą ir buvo sumuštas policijos darbuotojo, ir tai negali būti vertinama, kaip jo nusikalstama veika pagal BK 290 str.
Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog L. G. patvirtino, kad pareigūnai buvo įžeidinėjami policijos komisariate, nes L. G. nieko nei patvirtinti, nei paneigti negalėjo, nes jis girdėjo tik kaip kažkas kažkur šūkavo ir negalėjo nurodyti, jog tie šauksmai buvo skirti policijos pareigūnams, ir juo labiau, kad tai juos įžeidė. Apelianto teigimu, pagal nusistovėjusią praktiką, jei nėra pašalinių asmenų akivaizdoje padaryta veika, tai ji, paprastai, forminama kaip administracinės teisės pažeidimas, o šiuo atveju nebuvo nustatytas joks pašalinis asmuo, matęs ir girdėjęs, kaip jis įžeidinėjo policijos pareigūnus automobilyje, policijos komisariate, ir net ne visi policijos pareigūnai nurodė, kad jis vartojo necenzūrinius žodžius.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. K. nurodo, kad teismas, skirdamas bausmę, pažeidė bendruosius bausmės skyrimo principus, teismo nuosprendis neadekvatus nei nustatytai situacijai, nei bylos aplinkybėms, nes jis gyvena su mažamečiu vaiku, tėvai neįgalūs, yra išsituokęs, dirbantis, charakterizuojamas teigiamai, nuo įvykių praėjo daugiau kaip pusantrų metų, jokių nusikaltimų nepadarė per šį laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. K. ir T. R. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. K. ir T. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog T. R. ir V. K. bendrininkų grupėje padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., dėl viešosios tvarkos pažeidimo 2008 m. sausio 18 d., ir juos nuteisė už tai. Be to, apylinkės teismas padarė teisingas išvadas dėl T. R. kaltės – pasipriešinimo policijos pareigūnui (BK 286 str.), atliekančių savo funkcijas policijos pareigūnų įžeidimo (BK 290 str.) bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdytos kito asmens sveikatos (BK 138 str. 2 d. 8 p.), o taip pat V. K. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 290 str.
Dėl bendrininkavimo ir 2008 m. sausio 18 d. padaryto viešosios tvarkos
sutrikdymo (BK 284 str. 1 d.) bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl
Žemesnės instancijos teismas
chuliganiškų paskatų (BK 138 str. 2 d. 8 p.)
Nuteistasis V. K., nesutikdamas su apylinkės teismo konstatuotais faktais, neigia bendrininkų grupėje su kitu nuteistuoju T. R. pažeidęs viešąją tvarką ir įžeidinėjęs policijos pareigūnus, nes, apelianto teigimu, į muštynes boulingo bare jis įsivėlė tik gindamas savo draugą T. R. nuo pastarąjį užpuolusių nukentėjusiųjų, o necenzūrinius žodžius išsakė įsižeidęs ir supykęs dėl, jo manymu, neteisėtų pačių policijos pareigūnų veiksmų. Tuo tarpu nuteistasis T. R., savo skunde nenurodydamas jokių esminių argumentų, teigia, kad įvykio metu nukentėjo ne tie asmenys, kuriuos nukentėjusiais pripažino teismas, o jis pats.
Nuteistasis V. K., ginčydamas savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų kaltinimų, argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nenurodė jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, kad rėmėsi tik kaltinimui naudingais įrodymais, o vaizdo įrašo, kuris, pasak apelianto, įrodo jo nekaltumą, nevertino išvis, nesiaiškino dėl galimų neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, naudojant spec. priemonę (guminę lazdą), nenurodė jokių argumentų, kodėl policijos pareigūnų įžeidimas buvo kvalifikuotas pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 290 str.), o ne pagal ATPK 187 str. 2 d., kur taip pat numatyta atsakomybė už policijos pareigūno įžeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmiausia, atsakydama į šiuos V. K. apeliacinio skundo argumentus, kolegija pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti visi įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, todėl nepagrįstai apeliantas teigia, kad teismas kai kurių įrodymų neanalizavo ar juos vertino išskirtinai kaltinimo naudai. Visi įrodymai, tame tarpe ir vaizdo įrašas (t. 5, b. l. 2), buvo ištirti teisiamajame posėdyje, buvo garsinami tiek nukentėjusiojo R. S. (t. 4, b. l. 85), tiek nukentėjusiojo G. B. (t. 4, b. l. 88) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, aiškinamasi dėl tam tikrų parodymų skirtumų, dėl kurių nukentėjusieji išsamiai paaiškino ir pakomentavo atsiradusius netikslumus. Teismas, priimdamas nuosprendį remiasi visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Todėl kai kurios skirtingai nurodytos įvykio detalės (pvz. kas pirmas buvo priėjęs prie nukentėjusiųjų staliuko, V. K. ar T. R.; ar pirma T. R. kando nukentėjusiajam į ausį, ar pirma užtraukė striukę ir pan.) pačios savaime nėra lemiamas faktorius, įtakojantis nuosprendžio priėmimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą, menkinantis ar didinantis nuteistųjų kaltę. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas išteisino T. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos sutrikdymas 2008-01-17), iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog kaltinamieji veikė bendrai su nenustatytu asmeniu, ir tai, jog V. K. su nuskelta bokalo šuke grasino G. B.. Todėl nėra pagrindo manyti, kad teismas vertino tik kaltinimui naudingus įrodymus, kaip skunde teigia nuteistasis V. K..
Iš tikrųjų byloje yra duomenų (nukentėjusiųjų R. S., G. B., liudytojų I. J., D. S. parodymai), patvirtinančių nuteistojo V. K. teiginius, kad pastarasis į konfliktą įsivėlė po to, kai muštynės tarp nuteistojo T. R. ir nukentėjusiojo R. S. jau buvo prasidėjusios. V. K. iškelta versija, kad nėra jo kaltės dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, nes įsiveldamas į konfliktą norėjo tik apginti savo draugą, galėtų būti vertinama kaip tikėtina, visgi, byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad V. K. suprato savo nusikalstamo veikimo esmę, norėjo taip veikti ir siekė kilsiančių padarinių.
Nustatant būtinus nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., sudėties elementus, sprendžiant klausimą apie subjektyviųjų požymių visumą, būtina neapsiriboti pirmine objektyviųjų požymių analize – tikslinga įvertinti visą veiksmų raidą, tame tarpe ir iki nusikalstamo kėsinimosi pradžios.
Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad iki konflikto su nukentėjusiaisiais pradžios buvo kilęs konfliktas tarp T. R. ir boulingo klubo savininkės I. J. dėl to, kad T. R. ir su juo buvusios merginos neavėjo specialiai boulingui skirtų batelių, tačiau tuo atveju konfliktą pavyko išspręsti. Ir minėtoje situacijoje T. R. teisino save, teigdamas, kad baro savininkė jį užpuolė dėl to, kad neavėjo boulingo batelių, jį įžeidinėjo, vadino ,,asilu“, ,,ožiu“ ir liepė apsiauti boulingo batelius. Tokie nuteistojo T. R. parodymai ne tik niekuo nepagrįsti, tačiau mažų mažiausiai atrodo nelogiški elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui. Jau iš aptartos situacijos galima susidaryti įspūdį apie T. R. nusiteikimą priešpastatyti save nusistovėjusiai tvarkai.
Teisindamas save, nuteistasis V. K. skunde teigia, kad konfliktą pradėjo G. B., ir tuo pačiu pažymi, kad konflikto pradžios nematė. Todėl kyla logiškas klausimas, kuo apeliantas grindžia tokius savo teiginius. Kitas nuteistasis T. R. teisiamajame posėdyje aiškino, kad bešokant jį prie savo staliuko pasikvietė patys nukentėjusieji ir jam priėjus pradėjo įžeidinėti, vadinti necenzūriniais žodžiais, į ką jis atsakė tuo pačiu ir buvo perverstas ant žemės prie nukentėjusiųjų R. S. bei G. B. staliuko, pastarųjų sumuštas, tampomas po salę (t. 4, b. l. 74-76). Pasak T. R., kad jis buvo mušamas, patvirtino liudytoju apklaustas L. G.. Tačiau iš pastarojo parodymų akivaizdu, kad iš esmės jis nepatvirtino T. R. parodymų, o tik išsakė savo nuomonę, jog gulintis ant žemės žmogus galėjo būti mušamas (t. 5, b. l. 1-2). Iš V. K., liudytojos D. S. parodymų, į ką apeliuoja abu nuteistieji, yra aišku, kad T. R. gulėjo ant žemės ne prie nukentėjusiųjų staliuko, o netoli baro, kas, iš esmės, sutampa su nukentėjusiojo R. S. parodymais, kad T. R. užšokus jam ant nugaros, jie pargriuvo prie baro (t. 4, b. l. 83-86). Kad R. S. buvo užpultas ne prie staliuko, o prie baro, tvirtino ir G. B., kuris, pamatęs konfliktą, puolė prie besimušančių ir susigrūmė su V. K., kuris įspyrė jam į galvą ir į pilvą (t. 4, b. l. 86-88). Gi V. K. teigia, kad parėjęs su D. S. iš tualeto, jis pamatė, jog T. R. muša užsigulęs policininkas R. S., kad jis mėgino išvaduoti T. R., tačiau tada kažkas kitas jam trenkė ,,taburete“ per nugarą ir jis nukrito (t. 4, b. l. 76). Liudytoja D. S. tą pačią situaciją atpasakojo dar kitaip, tvirtindama, kad T. R. mušė ir verslininkas, ir policininkas, ir kad pirmas baro kėde V. K. trenkė, būtent, policininkas, tai yra R. S. (t. 4, b. l. 161). Tikint tokiais parodymais susidarytų negalima situacija, kai R. S., būdamas užgulęs T. R., tuo pačiu metu baro kėde iš nugaros smūgiuoja V. K..
Iš aptartų R. S. ir T. R. parodymų akivaizdu, kad pastarieji kaltina vienas kitą užpuolimu, tai yra skirtingai atpasakoja įvykio aplinkybes. Tačiau pažymėtina, kad R. S. davė iš esmės vienodus parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, o T. R. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu išvis negalėjo nurodyti, kaip prasidėjo konfliktas, teigdamas, jog nepamena (t. 1, b. l. 127). Tokius savo parodymus jis neigė teisiamajame posėdyje, aiškindamas, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėja juos perrašė, gynėjas apklausoje nedalyvavo ir jis parodymus patvirtino savo parašu pats jų neperskaitęs. Iš įtariamojo T. R. apklausos protokolo matyti, kad apklausoje dalyvavo gynėja, po ikiteisminio tyrimo tyrėjos surašytu tekstu pasirašė ir T. R., ir jo gynėja, todėl nuteistojo aiškinimai apie protokolo perrašymą ar pan. visiškai nepagrįsti. Teisiamojo posėdžio metu T. R. neigė kandęs R. S. į ausį, tačiau teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas R. R. kategoriškai tvirtino, jog R. S. žaizda dešinėje ausyje yra ne pjautinė ar durtinė, o vienareikšmiai – kąstinė. T. R. taip pat aiškino, kad jis R. S. nemušė, tačiau specialisto išvada tokius nuteistojo teiginius aiškiai paneigia. Iš specialisto išvadoje konstatuotų faktų matyti, jog kiti R. S. sužalojimai (poodinės kraujosruvos rankose) buvo padaryti ne mažiau 6 trauminių faktorių poveikyje ir dėl ankščiau minėto sužalojimo ausyje R. S. buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 22-23). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį T. R. nusikalstamą elgesį kvalifikavo pagal atskirą baudžiamojo įstatymo straipsnį (BK 138 str. 2 d. 8 p.).
Taigi, akivaizdu, kad ne nukentėjusieji keitė savo parodymus viso baudžiamojo proceso metu, kaip savo skunduose teigia apeliantai, o jie patys. Nukentėjusiųjų R. S. ir G. B. parodymai, kolegijos nuomone, nėra prieštaringi, jie papildo vieni kitus, juos patvirtina liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, kita bylos medžiaga.
Filmuota medžiaga, kuria remdamiesi savo kaltę ginčija abu apeliantai, atitinka tam, kas nurodyta apžiūros protokole (t. 1, b. l. 49-58), ji buvo ištirta teisiamajame posėdyje (t. 5, b. l. 2) ir proceso dalyviai dėl to jokių pastabų nepareiškė. Pati savaime filmuota medžiaga nei paneigia, nei patvirtina nuteistųjų kaltę, nes dėl filmavimo kokybės nėra galimybės aiškiai atkurti visą įvykių seką. Vaido įraše nesimato, kaip prasidėjo konfliktas, yra tik užfiksuotos grumtynės tarp dviejų asmenų. Taip pat nėra užfiksuota, kad kėde būtų trenkta V. K. per nugarą ir daugelis kitų įvykio detalių, tačiau kai kurie aiškiai nufilmuoti vaizdai patvirtina daugiau ne nuteistųjų, o nukentėjusiųjų R. S. ir G. B. parodymus.
Kaip jau buvo minėta, pasak nuteistųjų, be jų, neva, teisingų parodymų, jų kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo bei T. R. kaltę dėl R. S. nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų, paneigia ir liudytojos D. S. parodymai. Vertinant D. S. parodymus pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tokių parodymų prigimtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. S. davė parodymus tik pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, kuomet ji paaiškino, kad su nuteistaisiais susipažino tik įvykio vakarą, o taip pat nurodė, kad pas ją į namus buvo atvažiavę T. R., V. K. ir prašė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes (t. 4, b. l. 159-162). Nors D. S. aiškino, kad su nuteistaisiais parodymai nebuvo derinami, visgi, dėl jų objektyvumo kyla abejonių. Dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių D. S. davė išskirtinai T. R. ir V. K. naudingus parodymus teigdama, jog pastarieji, o ne nukentėjusieji, buvo užpulti, sumušti ir pan. Kita vertus, kas jau buvo paminėta, D. S. parodymai apie konfliktą bei muštynes boulingo klube prie baro nesutampa nei su pačių apeliantų parodymais, o tuo labiau su nukentėjusiųjų, kitų liudytojų parodymais. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, nėra pagrindo D. S. parodymus vertinti be išlygų ir jais remtis kaip absoliučiai teisingais.
Nukentėjusieji R. S. (t. 4, b. l. 83-86), G. B. (t. 4, b. l. 86-88), baro savininkė I. J. (t. 4, b. l. 79-81), liudytojas M. J. (t. 4, b. l. 187-189) vienodai nurodė, kad niekas nekvietė nuteistųjų prieiti prie jų staliuko. Patys nuteistieji, eidami pro šalį, tiek T. R., tiek V. K., ne vieną kartą priėję prie nukentėjusiųjų staliuko, pastaruosius įžeidinėjo, vadino necenzūriniais žodžiais. Necenzūrinius žodžius nukentėjusiųjų atžvilgiu išsakė ir T. R., ir V. K., tačiau, pasak nukentėjusiųjų, į tai jie nekreipė dėmesio, tiesiog vijo juos šalin nuo savo staliuko.
Taigi, akivaizdu, kad dar iki to, kuomet prasidėjo grumtynės tarp T. R. ir R. S., V. K. bei T. R. buvo visiškai aiški situacijos esmė, nes jie abu betarpiškai priekabiavo prie nukentėjusiųjų, įžeidinėjo juos, elgėsi provokuojančiai, todėl ir grįžęs iš tualeto V. K., kaip jis pats teigia, turėjo ir galėjo teisingai įvertinti situaciją. Kitaip tariant, pats V. K. dar prieš grumtynių pradžią aktyviais veiksmais provokavo konfliktą kartu su T. R. ir iš esmės atliko tokius veiksmus, kurie atitinka viešosios tvarkos trikdymo turinį.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi, bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis.
Baudžiamajame įstatyme numatyta, kad pagal BK atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.), todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma – bendrininkavimo sudėtis, numatyta Lietuvos Respublikos BK 24 str., 25 str.
Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju atitinkamų požymių visumoje turi būti konstatuota tai, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir t. t.
Byloje nėra liudytojų, kurie būtų matę, kaip T. R. užšoko ant R. S. nugaros, tačiau netikėti nukentėjusiojo R. S. vienodais, nuosekliais parodymais nėra pagrindo. Būtų nelogiška spręsti, jog nukentėjusieji, kaip buvo minėta, aiškiai ignoruodami nuteistųjų provokavimus, nenorėdami veltis į konfliktą su jais ir keletą kartų nuvarę nuo savo staliuko, vėliau patys būtų juos puolę. Iš T. R. parodymų būtų galima spręsti, kad perverstas ant žemės jis buvo prie nukentėjusiųjų staliuko, tačiau iš vaizdo medžiagos, į kurią apeliuoja ir nuteistieji, matyti, kad grumtynės tarp R. S. ir T. R. vyko prie baro. Iš filmuotos medžiagos taip pat aiškiai matyti, kaip V. K., iš pradžių nuo G. B. nubėga prie baro, po to staiga vėl puola prie G. B. ir pribėgęs ranka 3 kartus smūgiuoja pastarajam į galvą (t. 1, b. l. 49-58). Kad G. B. sužalojimai – poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai veide, poodinė kraujosruva pilve, buvo padaryti ne mažiau trimis smūgiais įvykio metu, patvirtina ir specialisto išvada (t. 1, b. l. 46). Taigi akivaizdu, kad ta pati vaizdo medžiaga, kuria remdamasis savo kaltę ginčija V. K., nepatvirtina jo iškeltos versijos, jog jis buvo tik T. R. gynėjas, jog pats gynėsi nuo nukentėjusiojo G. B. užpuolimo suduodamas du smūgius ir viešosios tvarkos sutrikdyti visai nenorėjo.
Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės suteikia pakankamą pagrindą nukentėjusiojo R. S. parodymus vertinti kaip teisingus ir jais remtis. R. S. parodymai ir šioje nutartyje aptarti bei skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, kurios pagrindu galima vienareikšmiai konstatuoti, jog V. K. bendrininkų grupėje su T. R. 2008 m. sausio 18 d. sutrikdė viešąją tvarką. Iš aptartų įrodymų yra aišku, kad jie abu betarpiškai atliko vykdytojams būdingus veiksmus – aktyviai veikdami siekė priešpastatyti save aplinkiniams, sutrikdyti susirinkusių į klubą asmenų normalų laiko praleidimą, dėl to sukėlė muštynes, kurių metu kilo didelė sumaištis, buvo sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata ir destabilizuotas normalus boulingo klubo funkcionavimas. Taip pat akivaizdu, kad tiek T. R., tiek V. K. aiškiai suprato savo nusikalstamų veiksmų pobūdį, norėjo taip veikti, abu siekė kilsiančių padarinių – sutrikdyti viešąją rimtį bei tvarką. Visa tai įrodo, jog jie veikė tiesiogine tyčia, kas yra Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis.
Tai, kad V. K. į grumtynes įsivėlė joms jau prasidėjus, nepaneigia jo, kaip bendrininko, kaltės, nes nėra skirtumo, kurioje stadijoje jis prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos – faktas tas, kad jis suprato vyksmo esmę ir aktyviais veiksmais realizavo Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymius. Tokiu būdu kolegija dar kartą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. R. ir V. K. pripažino kaltais bendrininkų grupėje 2008 m. sausio 18 d. sutrikdžius viešąją tvarką, o T. R. pagrįstai dar pripažino kaltu ir dėl to, kad pastarasis dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė R. S. sveikatą (BK 138 str. 2 d. 8 p.) – įkando jam į ausį.
Dėl policijos pareigūnų įžeidimo (BK 290 str.)
Nuteistasis V. K., teisindamas save dėl policijos pareigūnų įžeidimo boulingo klube, o vėliau policijos komisariate, teigia, jog necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu išsakė kaip atsaką į nukentėjusiojo R. G. neteisėtus veiksmus, kuomet pastarasis be pagrindo panaudojo prieš jį spec. priemonę – guminę lazdą.
Pažymėtina, kad Policijos veiklos įstatyme ir kituose teisės aktuose yra reglamentuotos policijos pareigūnų teisės įgyvendinant policijos uždavinius, tarp kurių ir teisė užtikrinant viešąją tvarką reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų teisėtus jų nurodymus, o pastarųjų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą, taip pat ir fizinę, kuri pagal Policijos veiklos įstatymo 23 str. suprantama ir kaip specialiųjų priemonių, t. y. policijos ginkluotėje esamų lazdų, antrankių bei surišimo priemonių, dujų ir kt. priemonių naudojimas. Vienas iš fizinės prievartos panaudojimo pagrindų yra teisės pažeidimą padariusio asmens sulaikymas, kuomet sulaikomasis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo (Policijos veiklos įstatymo 24 str. 1 d. 2 p.).
Nepagrįstas V. K. teiginys, kad niekas iš teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų nenurodė, kokių teisėtų policininko R. G. reikalavimų jis nevykdė. Pirmiausia pats nukentėjusysis R. G. (t. 4, b. l. 88-90) parodė, kad nuvestas prie sienos V. K. staigiu judesiu atsisuko ir dėl to buvo pargriautas ant žemės, o atsisėdęs V. K. mėgino suduoti ranka, todėl pastarojo atžvilgiu buvo panaudota guminė lazda. Kad V. K. nevykdė R. G. nurodymų ir priešinosi sulaikymui, patvirtina kitų nukentėjusiųjų R. S. (t. 4, b. l. 83-86) bei S. P. (t. 4, b. l. 135-136) parodymai. Iš filmuotos medžiagos taip pat matyti, kad V. K., nuvestas prie sienos, keikė ir įžeidinėjo R. G. įvairiais necenzūriniais žodžiais dar iki spec. priemonės (guminės lazdos) panaudojimo, pastarojo nurodymą stovėti prie sienos V. K. ignoravo ir staigiu judesiu atsisukęs žengė link jam už nugaros jo stovėjusio R. G., kuris pargriovė V. K., tačiau pastarasis ir toliau nepakluso R. G. nurodymui gulėti ant žemės, todėl buvo panaudota guminė lazda (t. 1, b. l. 53-58). Nukentėjusysis R. G. neneigė, kad gumine lazda norėdamas suduoti V. K. per nugarą, pataikė į galvą, nes pastarasis muistėsi.
Iš aptartų aplinkybių akivaizdu, kad V. K. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui. Todėl kolegija sprendžia, kad spec. priemonės (guminės lazdos) panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko teisės aktų reikalavimus ir R. G. nėra atsakingas už V. K. galvos sužalojimą, kadangi, jei pastarasis būtų elgęsis taip, kaip reikalaujama, sužalojimo būtų išvengta.
Teisiamajame posėdyje nei T. R., nei V. K. iš esmės neneigė vartoję necenzūrinius žodžius esant policijos pareigūnams boulingo klube ir vėliau, kai jie buvo nuvežti į policijos komisariato patalpas, teigdami, jog pareigūnų įžeisti nenorėjo (t. 4, b. l. 74-79). Tuo tarpu nukentėjusieji teisiamajame posėdyje kategoriškai tvirtino, jog T. R. ir V. K. juos įžeidė. R. G. nurodė, kad jį įžeidinėjo abu nuteistieji, grasino užmušti, sudeginti. S. P. tvirtino, kad jį asmeniškai iškeikė V. K.. G. R. parodė, kad policijos komisariate buvo vadinamas ,,gaidžiu“, buvo grasinama susidoroti su jo žmona ir vaikais, jog V. K. provokavo, kad pastarajam suduotų. D. D., policijos komisariato budėtojas, paaiškino, kad jį ir G. R. įžeidinėjo T. R. ir V. K., grasino jam ir jo šeimai. Boulingo klubo savininkė I. J. taip pat parodė, kad atvykus iškviestiems policijos pareigūnams V. K. ir T. R. ,,...nesiliovė pulti ir ant policijos pareigūnų.“ (t. 1, b. l. 9-10; t. 4, b. l. 79-81; 88-90; 135-136; 138-139; 140-141). Kad T. R. ir V. K. išsakyti žodžiai buvo įžeidžiantys policijos pareigūnus, patvirtino ir liudytojas K. K. (t. 4, b. l. 156-157). Taigi, uniformuotų R. G., S. P., G. R. ir D. D., vykdančių savo pareigas, plūdimas necenzūriniais žodžiais (,,mento gabale“, ,,gaidy“, ,,pusgaidy“ ir kt.) teisingai apylinkės teismo įvertinti, kaip T. R. ir V. K. išsakytų tikslinių žodžių visuma, siekiant įžeisti nukentėjusiuosius, būtent kaip policijos pareigūnus.
Iš V. K. apeliacinio skundo turinio galima susidaryti įspūdį, kad jis, iš esmės, pripažįsta, jog jo išsakyti necenzūriniai žodžiai galėjo įžeisti policijos pareigūnus, tačiau nesutinka su tuo, kad tokie jo veiksmai buvo kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, o ne administracinis pažeidimas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. Iš tikrųjų, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nesvarstė Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos ir Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. numatyto administracinės teisės pažeidimo skirties klausimų. Kita vertus, tokios savo pozicijos nagrinėjant bylą apylinkės teisme neišsakė nei pats V. K., iš esmės neigdamas savo kaltę dėl visų jam pareikštų kaltinimų, nei jo gynėja, prašydama ginamąjį, tiesiog išteisinti (t. 5, b. l. 6-7; 10). Todėl teismas, padaręs išvadą, kad V. K. padarytoje veikoje yra visi Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai, apsvarstyti administracinės atsakomybės klausimą neprivalėjo (ATPK 9 str. 2 d.).
Lietuvos Respublikos BK 290 str. įvardytas nukentėjusysis yra valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. dispoziciją nukentėjusysis yra policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei valstybės saugumo departamento pareigūnas, t. y. administracinė atsakomybė gali kilti įžeidus tik šiuos konkrečiai išvardytų valstybės tarnybos įstaigų pareigūnus, o už kitų valstybės tarnautojų įžeidimą kiltų tik baudžiamoji atsakomybė. Už policijos pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė, todėl šiuo atveju nukentėjusiojo statusas nėra baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijus, nes nukentėjusieji – Telšių rajono policijos komisariato viešosios policijos eismo priežiūros skyriaus magistralinių kelių patrulių būrio patrulis R. G. (t. 1, b. l. 104-105), patrulis S. P. (t. 1, b. l. 109-110), vyresnysis postinis G. R. (t. 1, b. l. 114-115) ir operatyvaus valdymo skyriaus specialistas D. D. (t. 1, b. l. 88-89) yra policijos pareigūnai.
Nagrinėjamu atveju baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už policijos pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (Teismų praktika Nr. 20, p. 292). Tokiu būdu V. K. ir T. R. padarytos veikos atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į veikos vertinamuosius požymius: veikos pobūdį, intensyvumą, trukmę, kaltininko veiksmų ypatybes.
Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepasisakyta dėl kaltinamųjų veiksmų pobūdžio, intensyvumo ir kitų svarbių aplinkybių, kas, kolegijos nuomone, iš dalies galėjo būti priežastimi skųsti apkaltinamąjį nuosprendį. Visgi, byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių pagrįstai pripažinti, jog nuteistųjų veiksmų turinys visiškai atitiko Lietuvos Respublikos BK 290 str. dispozicijoje numatytos veikos sudėtį.
Iš teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad V. K. ir T. R. atvykusius policijos pareigūnus pradėjo įžeidinėti, t. y. išsakė necenzūrinius žodžius pirmiausia boulingo klube, o po to policijos pareigūnus įžeidinėjo ir policijos komisariate. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje aiškiai nurodė, kokius įžeidžiančius žodžius išsakė nuteistieji. Pažymėtina ir tai, kad neteisėtus veiksmus policijos pareigūnų atžvilgiu apeliantai atliko kitų žmonių akivaizdoje. Nukentėjusioji I. J., apklausiama konkrečiai nenurodė, kokius necenzūrinius žodžius nuteistieji išsakė atvykusių pareigūnų atžvilgiu, tačiau iš kitų jos parodymų yra aišku, kad ji matė, kas vyko atvykus policininkams į boulingo klubą. Dėl kitų nusikalstamų V. K. veiksmų nukentėjęs G. B. tvirtino, kad sulaikomas T. R. iškeikė policijos pareigūnus, sakydamas ,,...mentas, gaidys, pederastas...“ (t. 4, b. l. 16-17). Šiuo metu jau miręs (t. 4, b. l. 193), tačiau apklaustas liudytoju ir įvykį tiesiogiai matęs boulingo klubo operatorius K. B. aiškiai nurodė, kad atvykus policijos pareigūnams V. K. ir T. R. pastaruosius įžeidinėjo, keikė (t. 1, b. l. 62-63). Liudytoja D. S., į kurios parodymus apeliuoja nuteistieji, teisiamajame posėdyje nurodė, kad V. K. apsižodžiavo su policijos pareigūnu, vadinasi, ji stebėjo įvykį ir girdėjo, kaip buvo įžeidinėjami pareigūnai (t. 4, b. l. 159-162). Policijos komisariato budėtojų dalyje, kur V. K. ir T. R. tęsė savo nusikalstamą veiką ne tik ankščiau juos sulaikiusių pareigūnų atžvilgiu, bet ir budėtojo D. D. atžvilgiu, taip pat buvo pašalinių asmenų. Pasak liudytojo L. G., būdamas policijos komisariate, jis girdėjo kaip buvo spardoma į duris, garsiai išsakomi kažkokie žodžiai (t. 5, b. l. 1-2). Minėtas liudytojas taip pat patvirtino, kad tuo metu be policijos pareigūnų policijos komisariate buvo nukentėjusieji G. B. ir R. S., o pastarasis taip pat tvirtino, jog T. R. ir V. K. policijos komisariate keikėsi (t. 4, b. l. 83-86).
Tokiu būdu, akivaizdu, kad V. K. ir T. R. neteisėti veiksmai buvo ne momentiniai, o trunkamieji, jie inkriminuotus necenzūrinius, žeminančius žmogaus garbę ir orumą, žodžius išsakė kitų žmonių akivaizdoje, kurie stebėjo ir girdėjo, kaip buvo atliekami šie neteisėti veiksmai. Todėl, kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas vertinti apeliantų veiksmus kaip pavojingus baudžiamosios teisės prasme,. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantai pagrįstai pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str.
Dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui (BK 286 str.)
Nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde teigdamas, jog byloje turėjo būti pripažintas nukentėjusiuoju jis pats, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, dėl ko jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuotomis aplinkybėmis pripažįstant jį kaltu dėl pasipriešinimo ir fizinio smurto panaudojimo policijos pareigūno R. G. atžvilgiu.
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu T. R. teigė nesipriešinęs policijos pareigūnams, nes vedant laiptais jo rankos buvo užlaužtos, todėl nebuvo įmanoma pasipriešinti. Tokius nuteistojo T. R. parodymus aiškiai paneigia ne tik nuo šių neteisėtų pastarojo veiksmų tiesiogiai nukentėjęs R. G., bet ir asmenys, nukentėję nuo kitų T. R. bei V. K. nusikalstamų veiksmų. Nukentėjusieji S. P., G. R., G. B. ir R. S. apklausiami teisiamajame posėdyje patvirtino, jog matė, kaip vedamas laiptais T. R. koja spyrė nukentėjusiajam R. G. į apatinę kūno dalį – tarpkojį, nuo ko pastarasis krito ir trenkėsi galva į sieną. Tokius nukentėjusiųjų parodymus patvirtina specialisto R. R. paaiškinimai teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 81-83) bei specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog R. G. galva įvykio metu buvo sumušta ne mažiau vieno trauminio faktoriaus poveikyje kietu buku daiktu, dėl ko jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 100).
Kolegijai nekyla abejonių, kad T. R. spyrė koja nukentėjusiajam policijos pareigūnui R. G., nors pastarasis 2008-01-18 tarnybiniame pranešime nurodė, jog spyrė V. K. (t. 1, 79-80). Iš tarnybinio pranešimo turinio ir tą pačią dieną atliktos R. G. apklausos (t. 1, b. l. 90-91) yra aišku, kad R. G. spyrė tas asmuo, kurį buvo sulaikęs nukentėjusysis S. P. ir kurį R. G. pastarajam padėjo vesti į policijos automobilį. Neabejotinai tai buvo T. R., o ne V. K.. Tai viso baudžiamojo proceso metu tvirtino ir nukentėjusysis S. P.. Nors nuteistasis T. R. neigė spyręs R. G., tačiau patvirtino, kad būtent jis policijos pareigūnų buvo vedamas laiptais į policijos automobilį. Nukentėjusiojo R. G. tarnybiniame pranešime įvardijimas V. K., kaip asmens, spyrusio jam į tarpkojį, yra logiškai paaiškinamas klydimas, nes iki įvykio nukentėjusysis V. K. ir V. R. nepažinojo. Dėl aptartų aplinkybių nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. G. parodymais, o minėtas klydimas jokiu būdu nepaneigia T. R. kaltės.
Pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui objektyvieji nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 286 str., požymiai pasireiškia aktyviais veiksmais. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais, t. y. jis turi būti padaromas pavartojant smurtą arba grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Pasipriešinimas smurtu reiškia, kad kaltininkas panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Ši nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja kokių nors pasekmių atsiradimo. Todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijai atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda vartoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. T. R. nuteistas už tai, kad koja spyrė valstybės tarnautojui R. G., todėl nuteistojo argumentas, kad pasipriešinti jis negalėjo, nes rankos buvo užlaužtos, nepaneigia jo kaltės. Tokie T. R. veiksmai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinti fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusįjį ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str.
Dėl paskirtų bausmių
Apeliaciniame skunde V. K. teigia, kad skirdamas bausmę teismas pažeidė bendruosius bausmės skyrimo principus, o T. R. savo skunde nenurodė jokių argumentų dėl jam paskirtų bausmių.
Baudžiamojo kodekso 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistųjų asmenybę apibūdinančius duomenis, nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir kt. bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė nuteistiesiems griežčiausias Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 286 str., 290 str. sankcijose numatytas bausmės rūšis – realų laisvės atėmimą, nes apeliantai tyčinius nusikaltimus padarė būdami teisti, neišnykus teistumams (t. 1, b. l. 133-136; t. 2, b. l. 76-78), dėl ko jie yra recidyvistai (BK 27 str. 1 d.), t. y. asmenys, keliantys didesnį pavojų visuomenei, kuriems, paprastai, skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Teismas, nustatydamas paskirtų bausmių terminus įvertino tai, kad T. R. ir V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, tačiau buvo nustatytos jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas, be abejonės, turėjo įtakos jų itin agresyviam, neadekvačiam nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), ir veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė jiems laisvės atėmimo bausmes, griežtesnes už atitinkamuose BK straipsnių sankcijoje numatytus tokios bausmės vidurkius.
Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nei Lietuvos Respublikos BK 61 str. įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.
Nuteistiesiems T. R. už 3 nesunkius tyčinius nusikaltimus ir vieną apysunkį nusikaltimą, o V. K. už 2 nesunkius tyčinius nusikaltimus paskirtos galutinės subendrintos bausmės – atitinkamai laisvės atėmimas 4 metams ir laisvės atėmimas 2 metams, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežtos.
Tai, kad V. K. yra išsituokęs (t. 4, b. l. 14) ir deklaravęs gyvenamąją vietą ten pat, kur ir jo mažametė duktė (t. 4, b. l. 133), nėra pagrindas daryti išvadą, jog apeliantui realiai atliekant bausmę, jo mažamečio vaiko nebus kam prižiūrėti, nes nuo 1998-05-29 iki 2007-09-28 V. K. su nedidelėmis pertraukomis atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, paskirtas ankstesniais nuosprendžiais, arba būdavo suimtas, sulaikytas, vadinasi, tuo metu ne jis prižiūrėjo savo mažametį vaiką, gimusį 1999 metais. Aplinkybė, kad V. K. dirba (t. 4, b. l. 15), kad jo tėvai neįgalūs (t. 4, b. l. 130-131), nemenkina jo kaltės dėl padarytų nusikaltimų ir nėra pagrindas dėl to švelninti jam paskirtą bausmę. Byloje nėra duomenų, kad V. K. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo dar būtų padaręs ir kitas nusikalstamas veikas, ir tai, iš esmės, apibūdina jį teigiamai. Kita vertus, V. K. ir yra nubaustas tik už tas nusikalstamas veikas, kurias padarė, priešingu atveju, jei jis būtų padaręs ir daugiau nusikalstamų veikų, jo teisinė padėtis tik blogėtų. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nei V. K., nei T. R. nenurodė, todėl švelninti jiems paskirtas bausmes apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl civilinių ieškinių
Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Byloje nustatyta, kad dėl nusikalstamų T. R. ir V. K. veiksmų nukentėjusysis R. S. patyrė turtinės ir neturtinės žalos, o Valstybinė ligonių kasa patyrė išlaidų už nukentėjusiajam R. S. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (t. 4, b. l. 12-13). Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.279 str. 1 d. bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Bendru žalos padarymu laikomi ir tokie atvejai, kai žala padaroma nusikaltimo bendrininkų bendrais veiksmais. Apylinkės teismas, nustatęs nuteistųjų bendrininkavimą padarant nusikaltimą nukentėjusiojo R. S. atžvilgiu, pagrįstai priteisė iš T. R. ir V. K. žalą nukentėjusiajam R. S. atlyginti solidariai (CK 6.279 str.).
Tačiau, kolegijos nuomone, teismas nepagrįstai priteisė nuteistiesiems solidariai atlyginti žalą nukentėjusiajam R. G.. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. G. neturtinės žalos turinį sudaro ne tik fizinis skausmas, atsiradęs dėl galvos sutrenkimo, bet ir R. G., kaip policijos pareigūno, įžeidimas. Teisiamajame posėdyje R. G. patirtą neturtinę žalą apibūdino kaip patirtą skausmą, gėdą, dvasinius išgyvenimus.
Kolegija atkreipia dėmesį, jog policijos pareigūnai kovai su nusikalstamumu ir nusikalstamų veikų prevencija, teisės pažeidėjų sulaikymui, nusikaltimo aukų apsaugai yra specialiai ruošiami ir fiziškai, ir psichologiškai. Pastarųjų veika jau paties įstatymų leidėjo siejama su asmeniniu pavojumi. Byloje nėra duomenų, kad R. G. patyrė emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, kad sumažėjo jo galimybės atlikti jam tarnybines pareigas. R. G. išsakyti neturtinės žalos požymiai keltų grėsmę atliekant jam profesines funkcijas, tačiau jis ir toliau vykdo policininko pareigas. Kolegijos nuomone, sulaikomų teisės pažeidėjų išsakomi necenzūriniai, įžeidžiantys žodžiai policijos pareigūnų atžvilgiu yra normali profesinė pareigūno veiklos rizika, kuriai pastarieji turi būti pasirengę. Todėl kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis R. G. dėl jo adresu T. R. ir V. K. išsakytų įžeidžiančių žodžių neturtinės žalos nepatyrė. Tačiau kolegijai nekyla abejonių, kad R. G. patyrė galvos traumą, dėl to kreipėsi į medicinos priežiūros įstaigą, specialisto buvo nustatytas padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnis (t. 1, b. l. 100), jautė fizinį skausmą, kas pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. sudaro neturtinės žalos turinį, todėl žalą privalo atlyginti kaltininkas.
Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad nukentėjusiojo R. G. patirtos neturtinės žalos turinį sudaro neabejotinai jo patirtas fizinis skausmas dėl galvos traumos, kurią sukėlė tik nusikalstami T. R. veiksmai. Todėl, neturtinės žalos atlyginimas R. G. turi būti priteistas vien iš nuteistojo R. R.. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių sumažėjus R. G. padarytos neturtinės žalos turinio apimčiai, atitinkamai turi būti sumažinamas ir atlygintinos neturtinės žalos dydis.
Remdamasi, tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendį civilinio ieškinio dalyje pakeisti:
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš T. R. ir V. K. solidariai priteista R. G. 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš T. R. priteisti R. G. 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.