Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-06-09 · Administracinė byla Nr. I-4316-142/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-09
Bylos Nr.
I-4316-142/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. J.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4316-142/2014
Proc. Nr. 3-61-3-07188-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 16.4; 74 (S)
SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui A. J., atsakovo atstovėms Gintarei Bliujienei ir Olgai Zabelinai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti generalinio prokuroro 2013-10-21 įsakymą Nr. P-712 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorui A. J. paskyrimo“ (t. I, b. l. 1–6).

Paaiškina, kad su įsakymu nesutinka, nes tarnybinio patikrinimo išvada, kuria remiantis buvo priimtas įsakymas dėl nuobaudos paskyrimo, yra nepagrįsta ir nemotyvuota, atliekant tarnybinį patikrinimą buvo pažeista patikrinimo atlikimo procedūra, pareiškėjas negalėjo duoti paaiškinimų, tuo suvaržytos jo teisės į gynybą. Dėl esminių procedūrinių pažeidimų paaiškina, kad pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo nurodyta, kad pareiškėjas, suprasdamas, jog aukštesnysis prokuroras – Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. B. – giminystės ryšiais yra susijęs su E. A. V., V. A. S., R. T. bei J. V., siekiančiais atkurti nuosavybės teisę į 1,227 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, ir dėl to gali turėti asmeninių interesų pareiškėjo organizuojamame ir kontroliuojamame ikiteisminiame tyrime 22-1-00276-12, pradėtame 2012-03-13 pagal E. A. V. prašymą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojų, atsakingų už sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimą, atžvilgiu dėl galimo piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo, nepranešė aukštesniajam prokurorui apie galimą viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktą, vykdė J. B. žodinius nurodymus dėl pranešimų apie įtarimą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams A. N. ir R. S. įteikimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo žemės sklypui, dėl kurio nuosavybės teisių atstatymo vyksta procesas, ir kitų tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, apie jų atlikimo rezultatus, ir tuo sudarė galimybę J. B. daryti neteisėtą poveikį Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams priimti E. A. V. bei V A. S., R. T. bei J. V. palankius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir tuo sukelti interesų konfliktą. Nurodyta, kad šiais savo veiksmais pareiškėjas galimai pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies bei 20 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktų reikalavimus, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto generalinio prokuroro 2012-01-09 įsakymu Nr. 1-15 (toliau – Prokurorų etikos kodeksas), 5 punkte įtvirtintą savarankiškumo (5.5.1 p.p.) principą. Pranešime apie padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu jis įtariamas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Jei tyrimo metu paaiškėja, kad tas asmuo padarė ir kitą veiką, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, tai turi būti įforminama ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas. Tai reiškia, kad turi būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, o tarnybinė išvada turi būti surašoma ir tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik už tą tarnybinį nusižengimą, apie kurio padarymą nustatyta tvarka būtų pranešta nusižengimo padarymu įtariamam valstybės tarnautojui. Pareiškėjui pateikto pranešimo apie tarnybinį nusižengimą turinys yra labai dviprasmiškas, jame nenurodyti jokie konkretūs argumentai, įrodymai, kuriais grindžiami įtarimai, nėra nurodytas tarnybinio nusižengimo padarymo laikas (ar laikotarpis), nenurodyti visi teisės aktai, kuriuos pareiškėjas pažeidė, nes įsakyme dėl nuobaudos paskyrimo nurodyta, kad nuobauda paskirta už Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.5.1, 5.7.3 punktų pažeidimus, o pranešime apie tarnybinį nusižengimą nenurodyti Prokurorų etikos kodekso 5.2.1 ir 5.7.3 punktų pažeidimai. Tokiu būdu buvo pažeistas generalinio prokuroro 2012-01-09 įsakymu Nr. I-18 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatų (toliau – Nuostatai) 19 punktas. Pareiškėjui nebuvo išaiškintas įtarimų dėl padaryto tarnybinio nusižengimo turinys, laikas, kada pareiškėjas jį galimai padarė, nebuvo pateikti argumentai bei įrodymai, kuriais grindžiami tokie įtarimai, nebuvo suteikta galimybė dėl jų ir kitų asmenų išdėstytos informacijos pateikti savo paaiškinimus. Teismų praktikoje konstatuota, kad tokie procedūrinio pobūdžio pažeidimai yra esminiai, jie užkerta kelią objektyviai ir visapusiškai ištirti ir įvertinti faktinių aplinkybių visumą ir priimti pagrįstą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1364/2012). Taip pat neįrodyta tarnybinio nusižengimo sudėtis (LVAT 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A,46-l958/2008). Įsakyme nurodyta, kad prokuroras A. J., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankiškas ir nepriklausomas, žinodamas apie Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B. interesų konfliktą, t. y. nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiaisiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012-03-13 iki 2012-09-20 vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus. Tarnybinio patikrinimo išvados dalyje „Prokuroro A. J. veiksmų vertinimas“ konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras turi būti nepriklausomas ir klausyti tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Su šiuo pažeidimu pareiškėjas nesutinka, kadangi kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 buvo nepriklausomas, jam joks spaudimas ar neteisėtas poveikis, kuris galėjo turėti įtakos jo priimamiems sprendimams, daromas nebuvo. Pareiškėjas teigia, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir negavo jokių nurodymų iš aukštesniojo prokuroro dėl kokių nors neteisėtų veiksmų atlikimo. Marijampolės apylinkės prokuratūros 1. e. vyriausiojo prokuroro pareigas A. Ž., kurio vadovaujamai prokuratūrai buvo pavestas tolesnis baudžiamosios bylos tyrimas, atlikęs bylos patikrinimą, konstatavo, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavusių prokurorų tarnybinėje veikloje nėra procesinę ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių norminių aktų pažeidimų. Kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 pareiškėjas priėmė teisėtus ir būtinus sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, kad nebūtų pažeista Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata. Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad prokurorui vykdant proceso įstatymus apylinkės prokuratūros prokurorui aukštesnysis prokuroras yra apylinkės prokuratūros skyriaus vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas), apylinkės vyriausiasis prokuroras (jo pavaduotojas). J. B. yra Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kuruojantis 3-iojo skyriaus veiklą. Pareiškėjui, kaip Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorui, jo nurodymai yra privalomi. Įsakyme, nepatikrinus visų aplinkybių, nurodyta, kad pareiškėjas nusižengimą padarė laikotarpiu nuo 2012-03-13 iki 2012-09-20, nors pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 tyrimo terminus ir pavedimą surašė Kauno apylinkės prokurorė S. N., kuri pagal Kauno apylinkės vyriausiojo prokuroro nustatytą tvarką kontroliavo ikiteisminius tyrimus, priskirtus Kauno apskrities VPK Kauno m. Centro PK tyrėjai R. P. Pareiškėjas šį ikiteisminį tyrimą pradėjo kontroliuoti 2012 m. balandžio mėnesio pradžioje, pagal Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. I. nurodymą. Kai pareiškėjui buvo pavesta kontroliuoti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00276-12, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas J. B. jam yra sakęs, kad šiame tyrime būtina atlikti tik pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, o po to šios baudžiamosios bylos kontrolę perims Kauno apygardos prokuratūra, nes yra ne vieną kartą informavęs Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K. B. apie jo galimą privačių ir viešų interesų konfliktą. Vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu apie galimą J. B. privačių ir viešų interesų konfliktą pareiškėjas pranešė Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I.. Tai jis patvirtino savo paaiškinime. Įsakyme nurodytas vienas iš pažeidimų (apie kurį nebuvo pareiškėjui pranešta pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo), kad „..pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat pritarė pozicijai, kad ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu galėtų nutraukti, jeigu jie priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą“. Iš įsakymo ir tarnybinio patikrinimo išvados nėra aišku, kuo grindžiamas šis kaltinimas. Generalinio prokuroro teikime dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo yra paminėta, kad šis kaltinimas grindžiamas 2012-12-17 operatyvinių veiksmų atlikimo protokolu Nr. S6-07-401. Šiame protokole nėra užfiksuoto tokio pokalbio pabaigos, kur būtų pareiškėjo tariamas pažadas nutraukti ikiteisminį tyrimą, išreikštas žodžiu „jo“ ar kitaip išreikšta tokia pareiškėjo nuomonė, nes tokio pažado nebuvo. Įsakyme nurodytas vienas iš pažeidimų (apie kurį nebuvo pareiškėjui pranešta pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo), kad „...pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui“. Šis kaltinimas, pasak pareiškėjo, nėra niekuo pagrįstas, kadangi ikiteisminį tyrimą atliko Kauno apskrities VPK Centro PK tyrėja R. P., o ikiteisminio tyrimo kontrolę ir jo vadovavimą atliko pareiškėjas nuo 2013 m. balandžio mėnesio. Tai gali patvirtinti tuo metu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas ėjęs S. I.. Įsakyme nurodytas vienas iš pažeidimų (apie kurį nebuvo pranešta pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo), kad pareiškėjas „...toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo.“ Pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo nurodyta, kad pareiškėjas sudarė galimybę J. B. daryti neteisėtą poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams. Šis kaltinimas prieštarauja tarnybinio patikrinimo metu surinktai medžiagai ir ikiteisminio tyrimo Nr. 22-00276-12 surinktai medžiagai. Šiaulių apygardos prokuroras A. M. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, konstatavo: „Tyrimo metu nenustatyta, kad ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 22-1-00276-12 buvo pradėtas nepagrįstai arba pažeidžiant nustatytą tvarką ir procedūras, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų priimti neteisėti sprendimai arba atlikti neteisėti veiksmai. Taip pat, nenustatyta, kad J. B. darytų poveikį Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams, o A. J. sudarytų jam sąlygas tokį poveikį daryti“. Tarnybinio patikrinimo metu nebuvo atliktas nei vienas papildomas veiksmas (apklausti savivaldybės darbuotojai ar kiti asmenys, susiję su procesu), siekiant nustatyti, ar buvo poveikis, nenurodyta, kokius J. B. padarytus pažeidimus pareiškėjas toleravo (nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nenustatyti jokie pažeidimai) ir kokiais neteisėtais veiksmais siekė kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. daryti poveikį Kauno savivaldybės tarnautojams. Dėl to mano, kad šis kaltinimas yra abstraktus ir niekuo nepagrįstas ir visiškai prieštaraujantis tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytoms aplinkybėms. Įsakyme nurodyta, kad dėl tokių pareiškėjo veiksmų (paminėtų) ir neveikimo kilo neigiamų padarinių, tarp jų ir padarytų pažeidimų egzistuoja priežastinis ryšys. Šis įsakymas prieštarauja tarnybinio patikrinimo metu nustatytoms aplinkybėms. Pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo nurodytas pareiškėjo neveikimas, o būtent, kad jis nepranešė aukštesniajam prokurorui apie galimą viešų ir privačių interesų konfliktą, yra paneigtas tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjas apie galimą J. B. privačių ir viešų interesų konfliktą pranešė Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I.. Šio kaltinimo įsakyme nėra, nes tai paneigta tarnybinio patikrinimo metu, todėl pareiškėjui nėra aišku, kuo pasireiškė jo neveikimas – vienas iš nusižengimo sudėties elementų, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad dėl pareiškėjo veiksmų, leidusių J. B. pasinaudoti ikiteisminiu tyrimu, siekiant giminaičiams palankaus sprendimo nuosavybės teisės atkūrimo procese, atsirado neigiamos pasekmės, jos įvardintos taip: ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 eiga kai kuriems proceso dalyviams galėjo sukelti ir sukėlė pagrįstą manymą dėl to, kad prokurorai naudojasi savo tarnybine padėtimi, yra šališki ir suinteresuoti. Priešingi teisei veiksmai konstatuoti įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo prieštarauja tarnybinio patikrinimo surinktai medžiagai. Ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 metu, kurio medžiaga yra sudedamoji tarnybinio patikrinimo dalis, apklausti savivaldybės darbuotojai A. N., R. S. nurodė, kad jokio poveikio jiems nebuvo, tas pats konstatuota ir Šiaulių apygardos prokuroro A. M. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje. Atlikti teisėtus ir būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus pareiškėją įpareigoja Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnis ir kitaip elgtis jis negalėjo. Atlikdamas teisėtus ir privalomus ikiteisminio tyrimo veiksmus pareiškėjas negalėjo sukelti tokių neigiamų padarinių, kaip nurodyta. LVAT praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien konstatuoti, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai. Tam būtinas kitas nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo kaltė (2008 m. lapkričio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr A63-678/2008). Tarnybinio patikrinimo išvadoje nėra pridėtų visų pokalbių klausymosi protokolų, kurie paneigia tarnybinio patikrinimo metu padarytas išvadas, nes įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo yra priimtas vien tarnybinio patikrinimo išvadoje esančių tik dalies operatyviniu būdu gautų duomenų (pokalbių klausymųsi) subjektyviu vertinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis. Tarnybinio patikrinimo išvadoje esanti ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 medžiaga iš esmės prieštarauja tarnybinio patikrinimo išvadoms. 2013-08-30 buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.-2028. Gavęs šią išvadą, generalinis prokuroras nusprendė atlikti papildomą tarnybinį patikrinimą ir 2013-09-06 įsakymu Nr. 1-211 sudarytai naujai komisijai pavedė jį atlikti ir pašalinti prieštaravimus tarp ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 metu nustatytų ir tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotų aplinkybių. Nauja komisija neatliko jokių veiksmų, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 metu nustatytų ir ankstesnio tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotų aplinkybių. LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad taikant tarnybinę atsakomybę ir ją apibrėžiančias normas svarbus ne tik atsakomybės neišvengiamumo principas, bet ir tokie principai, kaip non reformatio in peius (liet. draudimo keisti į blogąją pusę) principas (2008 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A422-2681/2008), draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 4⁴³⁸-281/2007). Tarnybinis patikrinimas pradėtas 2012-11-02, Generalinėje prokuratūroje gavus Specialiųjų tyrimų tarnybos pateiktą informaciją apie atliktą operatyvinį tyrimą. Generalinis prokuroras 2012-11-12 pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-105-12 pareiškėjo ir prokuroro J. B. atžvilgiu, pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymius. Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras A. M. 2013-05-24 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl šios veikos. Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje (2011-05-12 redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) nurodyta, kad įslaptinta operatyvinė informacija gali būti panaudojama baudžiamajame procese. Jeigu tokia informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolo turinys turi atitikti Baudžiamojo proceso kodekso 179 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus; jeigu įslaptinta operatyvinė informacija apie asmens padarytą korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką nebuvo panaudota šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime. Vadovaujantis įstatymu, kuris galiojo tiriamo nusižengimo padarymo laiku, operatyviniai duomenys, vien kurių pagrindu konstatuota, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, buvo panaudoti baudžiamajame procese, todėl juos naudoti tarnybinio nusižengimo tyrime negalima, nes yra pažeistas įrodymų leistinumo principas. Be to, nuo operatyvinio tyrimo pradžios pareiškėjo veiksmuose nebuvo jokios „korupcinio pobūdžio“ veikos, tą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 ir tarnybinio patikrinimo medžiaga. Pareiškėjas paaiškina dėl atlikto tarnybinio patikrinimo šališkumo. Tarnybinis patikrinimas pradėtas Generalinėje prokuratūroje 2012-10-30 gavus Specialiųjų tyrimų tarnybos raštą (2012-10-26 reg. Nr. 4-01-5576) apie atliktą operatyvinį tyrimą ir jo metu gautus duomenis apie Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorų galimai neteisėtas korupcinio pobūdžio veikas. Generalinis prokuroras sudarė tarnybinio patikrinimo komisiją iš Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorės V. D. (komisijos pirmininkė), Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. I. ir Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro G. P. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus prokurorė V. D. (komisijos pirmininkė) susipažinusi su pateikta medžiaga 2012-11-12 nustatė, kad pareiškėjo veikoje yra ne drausminio nusižengimo požymiai, o nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, požymiai, ir apie tai tarnybiniu pranešimu pranešė generaliniam prokurorui. Generalinis prokuroras rezoliucija ant minėto tarnybinio pranešimo pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-105-12 pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalį. Tarnybinis patikrinimas 2012-11-20 buvo sustabdytas. Ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-105-12 pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas 2013-05-24. Tarnybinis patikrinimas buvo atnaujintas (tarnybinis pranešimas Nr. 17.9-1393) 2013-05-31 ir tarnybinį patikrinimą toliau atliko ta pati komisija, kuri jau buvo išsakiusi savo nuomonę (komisijos pirmininkės V. D. tarnybinis pranešimas), kad pareiškėjo veikoje yra nusikaltimo požymiai. Pareiškėjas 2013-08-30 gavo tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-2028 su siūloma nuobauda. Generalinis prokuroras 2013-09-06 įsakymu Nr. 1-211 sudarytai komisijai pavedė atlikti tarnybinį patikrinimą ir pašalinti prieštaravimus. Kokiems prieštaravimams pašalinti buvo sudaryta nauja komisija, nenurodyta nei generalinio prokuroro įsakyme, nei Generalinės prokuratūros vidaus tyrimo skyriaus vyriausiosios prokurorės D. B. 2013-09-04 tarnybiniame pranešime. Pareiškėjo nuomone, generalinio prokuroro 2012-10-30 sudaryta tarnybinio patikrinimo komisija jau buvo išreiškusi nuomonę ir jo veiksmus prilygino sunkaus nusikaltimo padarymui, o nutraukus ikiteisminį tyrimą toliau tęsdama tarnybinį patikrinimą buvo šališka, nes buvo suinteresuota įrodinėti savo pačios nustatytas aplinkybes, turėjo jau išankstinę nuomonę pareiškėjo atžvilgiu. Generalinio prokuroro 2013-09-06 įsakymu Nr. 1-211 naujai sudaryta komisija neatliko jokių veiksmų, kad būtų objektyviai ir nešališkai išsiaiškintos visos pareiškėjo galimo tarnybinio pažeidimo aplinkybes, o vien pasinaudodama šališkos komisijos surinkta medžiaga (paaiškinimai) negalėjo priimti objektyvaus sprendimo (2011 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-80-2011).

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė visas skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, kad generalinio prokuroro rezoliucija tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas nesant įsakymo apie tokio patikrinimo organizavimą.

Atsiliepimas

Generalinė prokuratūra atsiliepime su skundu nesutinka (t. I, b. l. 42–48).

Paaiškina, kad Generalinėje prokuratūroje nuo 2012-11-02 iki 2013-10-04 buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro, tarnybinių veiksmų, susijusių su ikiteisminiu tyrimu Nr. 22-1-000276. Tarnybinis patikrinimas užbaigtas 2013-10-04 tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9.-2701. Generalinio prokuroro pavaduotojas 2013-10-11 surašė motyvuotą teikimą Nr. 17.9.-2926. Generalinis prokuroras skundžiamu įsakymu pripažino, kad prokuroras A. J., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-000276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B., interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų šiame ikiteisminiame tyrime, vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat ir pozicijai, kad šį ikiteisminį tyrimą galėtų nutraukti, jei savivaldybės tarnautojai priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui; toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su juo siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo; tokiais savo veiksmais bei neveikimu A. J. pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, 20 straipsnio 1 dalies 6 punktą, įpareigojantį laikytis Prokurorų etikos kodekso, šiame kodekse, kuris patvirtintas generalinio prokuroro 2004-04-30 įsakymu Nr. 1-68 (2012-01-09 įsakymo Nr. 1-15, redakcija), įtvirtintus padorumo, savarankiškumo, solidarumo principus (5.2.1 5.5.1, 5.7.3 p.) ir taip padarė tarnybinį pažeidimą. Generalinė prokuratūra mano, kad atliekant tarnybinį patikrinimą pareiškėjo atžvilgiu nebuvo padaryta esminių ginčijamo įsakymo priėmimo pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų, tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir tarnybinio patikrinimo išvadoje išanalizuoti faktiniai duomenys pakankami pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui konstatuoti, ginčijamas įsakymas priimtas kompetentingo subjekto, skiriant tarnybinę nuobaudą atsižvelgta į visas reikšmingas aplinkybes, todėl jis neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad jam 2013-07-01 įteikto pranešimo apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą turinys yra dviprasmiškas, jame neaiškiai suformuluotas jo galimai padarytas tarnybinis pažeidimas, nenurodyti konkretūs įrodymai, kuriais grindžiamas pranešimas, nenurodyti visi teisės aktai, kuriuos jis pažeidė. Pagal LVAT praktiką, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (2005-04-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2006-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-l 129/2006, 2011-07-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146-1419/2011 ir kt.). 2013-06-27 pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo Nr. 17.2.-12928 prokurorui A. J. buvo surašytas laikantis Nuostatų reikalavimų. Pranešime yra konkrečiai nurodyta, su kokiu faktu siejamas pareiškėjo galimai padarytas tarnybinis pažeidimas – su ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276 organizavimu bei kontrole. Kadangi minėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjas kontroliavo tam tikrą laiko tarpą, tai ir pažeidimo padarymo laikas sietinas su minėtu laikotarpiu. Iš pranešimo turinio matyti, kad galimi pareiškėjo padaryti pažeidimai yra įvardijami aiškiai, juos konkrečiai išdėstant. Pranešime nurodyti teisės aktai, kuriuos savo veiksmais (neveikimu) galimai pažeidė pareiškėjas: Prokuratūros įstatymas ir Prokurorų etikos kodeksas. Pareiškėjo 2013-07-03 pateiktas paaiškinimas rodo, kad jis suprato, apie kokį konkrečiai galimai padarytą tarnybinį pažeidimą jam pranešama. Aplinkybė, kad skundžiamame įsakyme nurodyta daugiau Prokurorų etikos kodekso punktų, kurių nuostatos buvo pažeistos, nelaikytina esminiu procedūriniu pažeidimu. Šio vidinio teisės akto normos, nustatančios prokurorų elgesio bei profesinės veiklos pagrindinius principus, pareiškėjui kaip prokurorui yra privalomos, nes jų laikymasis tiesiogiai išplaukia iš Prokuratūros įstatymo nuostatos, įpareigojančios laikytis Prokurorų etikos kodekso (20 str. 1 d. 6 p.), o ši įstatymo nuostata buvo nurodyta pranešime. Tarnybinio patikrinimo metu yra renkami įrodymai, atliekamas jų vertinimas, todėl pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą nėra galimybės nurodyti visų teisės aktų nuostatų, kuriuos prokuroras savo veiksmais galimai pažeidė. Pranešime dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo yra nurodomi tik galimai padaryti tarnybiniai pažeidimai, taigi ir jų teisinis kvalifikavimas yra tik pirminis (galimas), o galutinis teisinis kvalifikavimas yra pateikiamas tarnybinio patikrinimo išvadoje, kai tarnybinio patikinimo metu surenkama medžiaga, patvirtinanti, kad pareigūnas padarė tarnybinį pažeidimą (LVAT 2011-07-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1419/2011). Dėl to mano, kad pranešimas apie pareiškėjo galimai padarytą pažeidimą buvo suformuluotas tinkamai ir pareiškėjo teisės į gynybą nei suvaržė, nei pažeidė. Pareiškėjas nurodo, kad jo veiksmuose nėra tarnybinio pažeidimo sudėties, nes jis nesutinka su tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuotu tarnybiniu pažeidimu. Skundžiamu įsakymu tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas nebuvo savarankiškas ir nepriklausomas, nes žinodamas apie Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B. suinteresuotumą šiame ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiais buvo pripažinti jo giminaičiai, bei galimą jo kaip aukštesniojo prokuroro interesų konfliktą vykdė šiame ikiteisminiame tyrime J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, pritarė šiems veiksmams, derino su juo šių veiksmų atlikimą, teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus bei sprendimus. Prokuratūros veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, Prokurorų etikos kodekse nustatyti pagrindiniai prokurorų veiklos ir elgesio principai, kurių turi laikytis prokuroras, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas ir funkcijas. Šių principų ir kitų teisės aktų pažeidimas laikomas tarnybiniu nusižengimu. Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai ir tarnybos, ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso. 2013-10-04 tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-2701 surašyta laikantis Nuostatų 27.2. punkto reikalavimų: joje nurodytas konkretus pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas (ir faktinis, ir teisinis pagrindai), prokuroro kaltės rūšis ir kt. Pareiškėjo padarytą tarnybinį pažeidimą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies, kuri užbaigta 2013-05-24 nutarimu, duomenys, 2013-05-24 prokuroro nutarimas nutraukti dalį nurodyto ikiteisminio tyrimo, 2013-06-28 nutarimas atmesti įtariamojo A. J. skundą baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12, kita tarnybinio patikrinimo medžiaga. Baudžiamojo proceso kodekso tvarka priimti prokuroro proceso spendimai yra galiojantys, tad jais nustatytos aplinkybės yra nekvestionuojamos. Tai, kad šie veiksmai neužtraukė pareiškėjui baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad jie nepakankami tarnybinei atsakomybei taikyti. Ikiteisminio tyrimo dalies dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminiame Nr. 22-1-00276-12 nutraukimas nepreziumuoja jo veiksmų teisėtumo vertinant juos tarnybinės atsakomybės aspektu. Prokuroro 2013-05-24 nutarime konstatuota, kad pareiškėjas galimai nesilaikė Prokurorų etikos kodekse įtvirtinto savarankiškumo principo, tuo pažeisdamas ir šio kodekso nuostatas, ir Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus – būti nepriklausomam ir turint neliečiamumo statusą veikti savarankiškai. Pareiškėjo argumentai, kad jis nepadarė tarnybinio pažeidimo, nepagrįsti jokiais papildomais įrodymais, galinčiais paneigti surinktus atliekant tarnybinį patikrinimą. Pareiškėjo skunde minimas Marijampolės apylinkės prokuratūros 1. e. vyriausiojo prokuroro pareigas A. Ž. raštas, vertinant pareiškėjo veiksmus tarnybinės atsakomybės prasme, yra niekinis ir jokių teisinių pasekmių nesukeliantis, nes šis prokuroras pareiškėjui procesine prasme nėra aukštesnysis prokuroras, jis nėra ir jo vadovas administravimo tvarka, tad neturi jokių įgalinimų vertinti pareiškėjo atliktų proceso veiksmų ikiteisminiame tyrime nei procesine tvarka, nei tarnybinės atsakomybės aspektu. Tarnybinio patikrinimo duomenys patvirtina, kad nors J. B. de jure nekontroliavo ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 ir savo vardu šiame tyrime kaip aukštesnysis prokuroras nepriėmė jokių proceso sprendimų, tačiau de facto savo aktyviais veiksmais įtakojo ir šį tyrimą, ir jį organizavusį ir kontroliavusį pareiškėją, kuris ir procesine tvarka, ir administravimo (valdymo) prasme tiesiogiai buvo jam pavaldus. Tuo tarpu pareiškėjas, žinodamas apie J. B. suinteresuotumą ikiteisminiame tyrime Nr. 22-1-00276-12, su juo kaip aukštesniuoju prokuroru derino visus savo atliekamus proceso veiksmus, pritarė J. B. siūlymams dėl konkrečių veiksmų atlikimo, atsiskaitinėjo jam dėl šių veiksmų. Už padarytą tarnybinį pažeidimą prokurorui J. B. taip pat buvo taikyta tarnybinė atsakomybė (generalinio prokuroro 2013-10-21 įsakymu Nr. 711 jis buvo pažemintas pareigose, tačiau įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos apskųstas teismui (adm. b. Nr. I- 9333-437/2013, proceso Nr. 3-61-3-07180-2013-50). Pareiškėjas nesutinka, kad „toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo“, nurodo, kad šis kaltinimas paneigtas 2013-05-24 nutarimu. Atsakovas mano, kad tarnybinio patikinimo metu gauti duomenys patvirtina, kad J. B. ikiteisminiu tyrimu Nr. 22-1-00276-12 siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą savo giminaičiams atkūrimo, o pareiškėjas tai toleravo. Prokuroro 2013-05-24 nutarime konstatuota, kad A. J. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau ir J. B., ir A. J. veiksmuose yra viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių. Tai reiškia, kad pareiškėjas atliko priešingus teisei veiksmus, nesiekiančius tokio pavojingumo laipsnio, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė. Tai, kad šie veiksmai neužtraukė pareiškėjui baudžiamosios atsakomybės, nereiškia, kad jie nepakankami tarnybinei atsakomybei taikyti. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dalyje dėl pareiškėjo veiksmų ikiteisminiame Nr. 22-1-00276-12 nepreziumuoja jo veiksmų teisėtumo vertinant juos tarnybinės atsakomybės aspektu. Paaiškina dėl tarnybinės atsakomybės principų. Pareiškėjas nepagrindė teiginio, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principas. Šis principas yra taikomas administracinėse bylose, kuriose sprendžiamas atsakomybės klausimas. Pagal LVAT jurisprudenciją, minėtas principas yra suprantamas kaip draudimas priimti sprendimą besiskundžiančios šalies nenaudai, išskyrus įstatyme nustatytas šio principo taikymo išimtis. Šio principo pažeidimu gali būti laikomas tik toks atvejis, kai ginčą nagrinėjantis viešojo administravimo subjektas išnagrinėja klausimą iš esmės, pakeisdamas priimto sprendimo turinį. Ginčą nagrinėjantis subjektas nepažeidžia non reformatio in peius principo, kai visą bylą ar jos dalį perduoda nagrinėti naujam nagrinėjimui skundžiamą sprendimą priėmusiam subjektui. Besiskundžiančiam subjektui nenaudingo sprendimo priėmimu pripažįstamas toks ginčą nagrinėjančio subjekto sprendimas, kuris pablogina besiskundžiančios šalies materialinę teisinę padėtį, pvz. apribojant pripažintą teisę arba nustatant papildomas pareigas, palyginus su apskųstu sprendimu. Sprendimo nenaudingumas turi būti objektyvus, t. y. turi pasikeisti materialinė teisinė besiskundžiančio asmens padėtis, sprendimo nenaudingumas turi būti realus, t. y. turi atsirasti dėl skundą išnagrinėjusios institucijos sprendimo, bet ne dėl galimų jo priėmimo pasekmių (2013-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1882/2013). Palyginus 2013-08-30 tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 17.9-2028 nurodytus pareiškėjo tarnybinius pažeidimus, jų vertinimą bei siūlomą nuobaudą, matyti, kad atlikus papildomą tarnybinį patikrinimą ir surašius 2013-10-04 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-2701, pareiškėjui atsakomybė taikyta už mažiau veikų (pvz., nekonstatuota, kad pareiškėjas nepranešė apie J. B. interesų konfliktą aukštesniajam prokurorui), siūlyta švelnesnė tarnybinė nuobauda: vietoj tarnybinės nuobaudos – papeikimo, pasiūlyta taikyti pastabą, t. y. pačią švelniausią tarnybinę nuobaudą. Ši tarnybinės nuobaudos rūšis ir buvo paskirta ginčijamu įsakymu. Papildomo tarnybinio patikrinimo atlikimas pareiškėjo teisinę padėtį pagerino, o ne pablogino, todėl neaišku, kuo pareiškėjas grindžia minėto principo pažeidimą. Pareiškėjas aiškina, kad jo veiksmai neigiamų padarinių nesukėlė. Teiginį pareiškėjas grindžia tuo, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 metu apklausti savivaldybės darbuotojai teigė, kad jokio poveikio nepatyrė, tai konstatuota ir prokuroro 2013-05-24 nutarime. Pareiškėjas neskiria tarnybinio pažeidimo sukeltų neigiamų pasekmių ir baudžiamojo proceso eigoje atsiradusių padarinių. Nors prokuroro 2013-05-24 nutarime konstatuota, kad pareiškėjas nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, tačiau ir jo veiksmuose yra viešųjų ir privačių interesų konflikto požymių. Tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija konstatavo, kad pareiškėjas, organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-000276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B., interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesniojo prokuroro funkcijų šiame ikiteisminiame tyrime, vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat ir pozicijai, kad šį ikiteisminį tyrimą galėtų nutraukti, jei savivaldybės tarnautojai priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui; toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su juo siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo. Būtent šie veiksmai ir sukėlė neigiamų pasekmių, t. y. kad ir jis pats nesilaikydamas Prokuratūros įstatymo nuostatų ir Prokurorų etikos kodekse įtvirtintų profesinės veiklos principų ir toleruodamas aukštesniojo prokuroro daromus teisės aktų pažeidimus, leido kitiems susidaryti nuomonę, kad prokurorai nėra savarankiški ir nepriklausomi, naudojasi tarnybine padėtimi, yra suinteresuoti ir šališki. Pareiškėjas nurodo, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo panaudota operatyvinė informacija, o tai, jo nuomone, prieštarauja Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 daliai (redakcija, galiojusi iki 2012-12-31). Pareiškėjo veiksmai buvo vertinami naudojantis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 dalies, kuri užbaigta 2013-05-24 nutarimu, duomenimis, taip pat ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta informacija. Nuostatų 17.3 ir 17.6 punktuose yra nustatyta, kad tikrintojas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka susipažinti su reikiamais dokumentais, gauti jų kopijas, gauti kitą reikiamą informaciją. Todėl visi surinkti duomenys tarnybinio patikrinimo metu yra laikomi įrodymais, jeigu jie įrodo vieną ar kitą aplinkybę. Komisijai remtis ikiteisminio tyrimo dalies, kuri užbaigta galutiniu proceso sprendimu, medžiaga, nedraudžia Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatos. Pareiškėjo skunde minima operatyvinė informacija buvo panaudota ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12, todėl komisija tarnybinio patikrinimo išvadoje remdamasi ikiteisminio tyrimo medžiaga savo įgaliojimų neviršijo. Ikiteisminio tyrimo medžiaga šiuo atveju yra laikytina leistinu įrodymu tarnybinio pažeidimo tyrime. Pareiškėjas skunde nurodo, kad generalinio prokuroro 2012-10-06 įsakymu Nr. 1-321 sudaryta tarnybinio patikrinimo komisija, parengusi 2013-08-30 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-2028, jo atžvilgiu buvo šališka. Mano, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Nuostatų 24 punkte įtvirtinta nuostata įpareigoja tikrintoją surašyti tarnybinį pranešimą generaliniam prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo prokuroro atžvilgiu priima ne tikrintojas, bet generalinis prokuroras, nes tai yra jo išimtinė kompetencija (Prokuratūros įstatymo 12 str. 3 d.). Be to, pareiškėjo argumentai dėl galimo 2012-10-06 įsakymu Nr. 1-321 sudarytos komisijos šališkumo nelaikytini reikšmingais vertinant ginčijamą įsakymą, nes 2013-10-21 įsakymas Nr. P-712 priimtas ne 2013-08-30 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 17.9-2028, bet 10-04 tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 17.9-2701 ir 2013-10-11 teikimo Nr. 17.9.-2926 pagrindu (Nuostatų 33 p., 35.1 p.). Surašius 2013-10-04 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9- 2701, 2013-08-30 tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-2028 neteko galios (Nuostatų 36 p.). Pareiškėjas nepagrįstai remiasi LVAT 2011-01-24 nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-80-2011. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas suprantamas ir komentuojamas konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Šių administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A146-80-2011 komisijos nariais buvo du tikrinamo asmens tiesioginiai vadovai, vienas jų inicijavęs tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrą, kitas – turėjęs išankstinę nuomonę bei galėjęs daryti įtaką kitiems komisijos nariams, būtent dėl to teismas pripažino, kad buvo pažeisti nešališkumo ir objektyvumo principai. Šioje ginčo situacijoje, nei vienas iš Komisijos, parengusios 2013-10-04 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9-2701, narių nebuvo nei tiesioginiai pareiškėjo vadovai, nei buvo pareiškę išankstinę nuomonę dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas tarnybinio patikrinimo metu nereiškė jokių prašymų nušalinti komisijos narius ir nekėlė jų galimo šališkumo klausimo.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovės palaikė tai, kas išdėstyta atsiliepime ir prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas ginčija generalinio prokuroro 2013-10-21 įsakymą Nr. P-712 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorui A. J. paskyrimo“ (t. I, b. l. 9). Šiuo įsakymu pripažįstama, kad A. J., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras jaunesnysis justicijos patarėjas, padarė tarnybinį pažeidimą. Generalinis prokuroras skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą. Iš įsakymo teksto galima daryti išvadą, kad įsakymas grindžiamas 2013-10-11 motyvuoto teikimo išvada dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Įsakyme išdėstomos faktinės aplinkybės, dėl kurių paskirta nuobauda. Nurodyta, kad pareiškėjas, organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankiškas ir nepriklausomas, žinodamas apie Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo J. B. interesų konfliktą, t. y. nenusišalinimą nuo aukštesnio prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012-03-13 iki 2012-09-20 vykdė J. B. nurodymus dėl konkrečių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus; pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje, taip pat pritarė pozicijai, kad ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu galėtų nutraukti, jeigu jie priimtų J. B. giminaičiams palankų sprendimą; pritarė, kad tai reikia daryti niekam nesakant apie J. B. vadovavimą tyrimui; toleravo J. B. daromus pažeidimus ir taip kartu su aukštesniuoju prokuroru J. B. siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą J. B. giminaičiams atkūrimo. Nurodoma, kad dėl pareiškėjo veiksmų ir neveikimo kilo neigiamų padarinių, tarp jų ir padarytų pažeidimų egzistuoja priežastinis ryšys.

Nurodžius faktines aplinkybes, įsakyme daroma išvada, kad tokiais veiksmais ir neveikimu pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto, Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.5.1, 5.7.3 punktų reikalavimus ir taip padarė tarnybinį pažeidimą. Įsakyme vadovaujamasi Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsniu, 40 straipsnio 1 punktu, 41 straipsniu, o taip pat 2013-10-04 tarnybinio patikrinimo išvada ir 2013-10-11 teikimu. Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsnio 2 dalis nustato, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Iš skundžiamo įsakymo turinio daroma išvada, kad pareiškėjas nubaustas už įstatymų pažeidimus – Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimą, tačiau ši norma įpareigoja prokurorą laikytis Prokurorų etikos kodekso, todėl šis pažeidimas iš esmės laikytinas Prokurorų etikos kodekso pažeidimu, o už tokį pažeidimą prokuroras taip pat gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn (Prokuratūros įstatymo 39¹ straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas įsakymą ginčija dviem pagrindiniais aspektais. Visų pirma, nurodo tai, kad buvo pažeistos procedūros, kurios nustatytos teisės aktuose, antra, teigia, kad nurodomos faktinės aplinkybės nėra įrodytos.

Pareiškėjo nurodomi procedūriniai pažeidimai vertintini dvejopai. Visų pirma, turi būti ištirta, ar atliekant tarnybinį patikrinimą buvo padaryti procedūriniai pažeidimai. Antra, turi būti vertinama, ar buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, galėję turėti įtakos nepagrįsto sprendimo priėmimui. T. y. Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad ne bet koks procedūrinis pažeidimas reiškia nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, nes nustatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas tik tuo atveju, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūras reglamentuoja Prokuratūros įstatymo 41 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog konstatuoti, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis, taip pat kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, gali ir generalinis prokuroras, gavęs pavaduotojo, Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus) ar teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ar jo pavaduotojo motyvuotą teikimą, surašytą atsižvelgiant į generalinio prokuroro įsakymu nustatyta tvarka atlikto tarnybinio patikrinimo išvadą. Tai reiškia, kad ir dėl Etikos kodekso pažeidimų gali spręsti generalinis prokuroras be Etikos komisijos atlikto tyrimo, apie kurį pasakyta 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyti terminai, per kuriuos gali būti paskirtos tarnybinės nuobaudos. Vadovaudamasis šio įstatymo nuostatomis generalinis prokuroras 2012-01-09 įsakymu Nr. I-18 patvirtino Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo prokurorams nuostatus. Tai vidinis prokuratūros sistemos dokumentas, kurio priėmimas galimas pagal Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatas (paskelbtas tik Generalinės prokuratūros internetiniame puslapyje). Generalinis prokuroras 2004-04-30 įsakymu Nr. I-68 patvirtino Prokurorų etikos kodeksą ir Prokurorų etikos komisijos veiklos nuostatus (Valstybės žinios, 2004-05-07, Nr. 76-2634). Prokurorus laikytis Prokurorų etikos kodekso reikalavimų įpareigoja Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Prokurorų etikos kodekso 5.2.1 punktas reikalauja laikytis padorumo principo ir iš anksto nežadėti jokių sprendimų, elgtis sąžiningai ir padoriai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją, neatidėliojant pripažinti, atsiprašyti ir ištaisyti padarytas klaidas; 5.5.1 punktas reikalauja vadovautis savarankiškumo principu, pagal jį prokuroras privalo įgyvendinti Konstitucijoje ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintą nuostatą – būti nepriklausomam ir turint neliečiamumo statusą veikti savarankiškai; 5.7.3 punktas prokurorą įpareigoja laikytis solidarumo principo ir netoleruoti prokurorų padarytų Prokuratūros įstatymo ar Prokurorų etikos kodekso pažeidimų, laiku perspėti prasižengiantį kolegą, reikalui esant – informuoti aukštesnįjį prokurorą. Tarnybinio patikrinimo dokumentuose pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė nurodytas Prokurorų etikos kodekso nuostatas.

Nustatyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateikė generaliniam prokurorui 2012-10-26 raštą Nr. 4-01-5576, kuriame pateikiama išslaptinta operatyvinė informacija apie ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-0018-12 (vėliau paaiškėjo, kad padaryta klaida ir šio ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12) ir daroma išvada, kad Kauno apygardos Kauno miesto apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras A. J. galimai nesilaikė Prokurorų etikos kodekse įtvirtinto savarankiškumo principo ir taip galimai pažeidė šio kodekso 5.5.1 punkte ir Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus (t. II, b. l. 43–45). Nurodytas raštas teikiamas tam, kad būtų sprendžiamas jame nurodytų prokurorų tarnybinės atsakomybės klausimas. Ant šio rašto yra generalinio prokuroro rezoliucija, kurioje nurodoma, kad jis pradeda tarnybinį patikrinimą ir paveda jį atlikti komisijai, komisijos narių pavardės išvardijamos, rezoliucija yra 2012-11-02 datos. Generalinis prokuroras galutinai šio tarnybinio patikrinimo pradžią įformino 2012-11-06 įsakymu Nr. I-321 (t. II, b. l. 101). Nėra pagrindo išvadai, kad rezoliucijos užrašymas apie tarnybinio patikrinimo pradėjimą ir įsakymo tuo klausimu priėmimas po 4 dienų yra tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas ar kokio nors šališko požiūrio pareiškimas. Nuostatų 9.2 punktas leidžia generaliniam prokurorui pradėti tarnybinį patikrinimą rezoliucijos užrašymu. Tai, kad 9.2.1 punktas numato, kad tokioje rezoliucijoje tarnybinį patikrinimą reikia pavesti komisijai, kuri jau įsakymu yra sudaryta, o nagrinėjamu atveju komisija buvo sudaryta po keleto dienų, nelaikytina pažeidimu, nes bet kuriuo atveju be tokio įsakymo, kuriuo sudaryta komisija, joks tarnybinis patikrinimas negalėjo būti pradėtas ir nebuvo pradėtas. Iš esmės savo rezoliucijoje generalinis prokuroras tik nurodė dokumentus ruošiantiems pareigūnams, kad reikia pradėti tarnybinį patikrinimą, kas turi būti paskirti į komisiją, o tokiu būdu taupomas laikas ir tokia rezoliucija neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams. Pareiškėjas bet kuriuo patikrinimo momentu galėjo reikšti motyvuotus nušalinimus komisijos nariams. Generalinio prokuroro 2012-11-06 įsakyme plačiau išdėstyta, ką atlikti pavedama komisijai. Generaliniam prokurorui Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 4 ir 5 dalyse suteikti įgaliojimai skirti tarnybinę nuobaudą, reiškia, yra suteikti įgaliojimai ir pradėti tarnybinį patikrinimą. Todėl rezoliucijos pirmesnis užrašymas, vėlesnis įsakymo surašymas (kuriuo sudaryta komisija, jai pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą) pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Be to, pareiškėjo teisės nepažeidžiamos dar ir todėl, kad rezoliucijos ir įsakymo surašymo datos neturi jokios įtakos Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų terminų skaičiavimui, nes įstatyme nenustatyti terminai, per kiek laiko nuo sužinojimo apie galimą tarnybinį nusižengimą turi būti pradėtas tarnybinis patikrinimas, to nereguliuoja ir Nuostatai. Asmenų teisės yra apsaugomos įstatyme nustatant nuobaudos skyrimo terminus nuo nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo datų.

Tuo pačiu nėra pagrindo išvadai, kad generalinis prokuroras tokiu būdu pradėdamas tarnybinį patikrinimą buvo šališkas. Generalinis prokuroras gavo išslaptintą ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri leido daryti išvadą, kad pareiškėjo veiksmuose galimai yra tarnybinio nusižengimo požymiai, todėl privalėjo pradėti tarnybinį patikrinimą, tokia jo teisė nurodyta Nuostatų 9 punkte. Nuostatų reikalavimai nėra pažeisti, nes negalima Nuostatų aiškinti pernelyg formaliai, šie Nuostatai nėra norminis teisės aktas, o tėra tik vidinis prokuratūros dokumentas, kurio taikymas nėra privalomas.

Nustatyta, kad 2012-11-06 įsakymu sudaryta komisija 2012-11-12 surašė generaliniam prokurorui tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-2760 (t. II, b. l. 102–104), kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir daroma išvada, kad spręstinas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Kauno apygardos Kauno apylinkės prokurorui A. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Generalinis prokuroras pradėjo pagal gautą tarnybinį pranešimą ikiteisminį tyrimą. Tarnybinio patikrinimo komisija 2012-11-20 tarnybiniu pranešimu dėl to prašė sustabdyti tarnybinį patikrinimą (t. II, b. l. 64). Iš bylos medžiagos matyti, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00105-12 (t. II, b. l. 70). Šiaulių apygardos prokuratūros ONTK skyriaus prokuroro A. M. 2013-05-24 nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-105-12 dalyje dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nutrauktas, nes ši veika nebuvo padaryta (t. II, b. l. 114–127). Pareiškėjui pradėtas ikiteisminis tyrimas būtent tik pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Tačiau šiame nutarime (nutarimo 13 lapas) yra daroma išvada, kad galimai pareiškėjas padarė Prokurorų etikos kodekso 5 punkto pažeidimą bei Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimą. Įsiteisėjus minėtam nutarimui, ta pati tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, kuriai buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą, pateikė generaliniam prokurorui 2013-05-30 tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-1393 su siūlymu atnaujinti tarnybinį patikrinimą ir prašė jo terminą pratęsti iki 2013-07-01 (t. II, b. l. 128–129). Generalinis prokuroras užrašė šiame tarnybiniame pranešime, kad tarnybinį patikrinimą atnaujina ir nustato terminą iki 2013-07-01. Tarnybinio patikrinimo komisija 2013-06-26 tarnybiniu pranešimu Nr. 17.9-1596 prašė generalinio prokuroro patikslinti 2012-11-06 įsakymą Nr. I-321, nes jame buvo nurodytas neteisingas ikiteisminio tyrimo numeris, paaiškėjo, kad ikiteisminio tyrimo bylos dėl nuosavybės teisių atkūrimo numeris yra 22-1-00276-12, generalinis prokuroras nurodė pataisyti įsakymą (t. II, b. l. 130–131). Tarnybinio patikrinimo komisija 2013-06-28 tarnybiniame pranešime Nr. 17.9-1614 nurodė, kokius veiksmus ši komisija atliko atnaujinus tarnybinio tyrimo proceso veiksmus: gauti duomenys apie prokurorus, taip pat gauta medžiaga iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-2-105-12, nurodyta, kad pareiškėjui išsiųstas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą 2013-06-27, pasiūlyta pareiškėjui pateikti paaiškinimą. Prašoma tarnybinį patikrinimą pratęsti iki 2013-07-30. Dar kartą prašoma pratęsti tarnybinį patikrinimą dviejų komisijos narių 2013-07-29 tarnybiniu pranešimu (t. II, b. l. 141). Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 17.9-2028 surašyta 2013-08-30 (t. III, b. l. 2–63). Uždėta generalinio prokuroro rezoliucija spręsti dėl teikimo surašymo, tačiau Vidaus tyrimų skyriaus vyriausioji prokurorė 2013-09-04 tarnybiniu pranešimu Nr. 17.9-2063 pranešė generaliniam prokurorui, kad susipažinus su tarnybinio patikrinimo išvada ir surinkta medžiaga, pastebėta, jog dalis išvadoje nurodytų aplinkybių prieštarauja ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00105-12 medžiagai, kuri neatsiejamai susijusi su tarnybiniu patikrinimu ir yra sudedamoji tarnybinio patikrinimo medžiagos dalis. Nurodoma, kad reikia atlikti papildomą patikrinimą. Rezoliucija užrašyta ant šio tarnybinio pranešimo, generalinis prokuroras pavedė atlikti papildomą patikrinimą jau kitiems komisijos nariams, įrašyta 2013-09-05 data (t. III, b. l. 65–66). Generalinio prokuroro 2013-09-06 įsakymu Nr. I-211 sudaryta nauja tarnybinio patikrinimo komisija (t. III, b. l. 67).

Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl tolesnio tarnybinio patikrinimo eigos, o būtent dėl to, kad, pasak pareiškėjo, nauja komisija nesurinko jokios naujos medžiagos ir vėl surašė tarnybinio patikrinimo išvadą, pagal kurią jis buvo nubaustas, kas, jo manymu, yra neteisėta, teismas daro išvadą, kad pirmasis tarnybinis patikrinimas turėjo trūkumų ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos vertinimo klausimu, todėl nebūtinai turėjo būti renkama papildoma medžiaga. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į prokurorės, turėjusios surašyti teikimą pagal pirmąją išvadą, 2013-09-04 tarnybinio pranešimo turinį. Jame nenurodyta, kad trūksta kokios nors medžiagos, o tiesiog nurodyta, kad dalis išvadoje nurodytų aplinkybių prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagai. Tai gali reikšti ir tai, kad dalį aplinkybių reikia pašalinti iš tarnybinio patikrinimo išvados, ar reikia jas kitaip įvertinti, tačiau tai nereiškia, kad visa tarnybinio patikrinimo medžiaga turi būti renkama iš naujo. Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu neturi pagrindo.

Tarnybinio patikrinimo išvadą, pagal kurią skirta nuobauda, surašė jau naujai paskirta tarnybinio patikrinimo komisija. Nors ši komisija rėmėsi jau surinkta patikrinimo medžiaga, dviem vykusiais ikiteisminiais tyrimais, nėra pagrindo išvadai, kad ši komisija privalėjo visą medžiagą rinkti iš naujo. Palyginus dvi tarnybinio patikrinimo išvadas, akivaizdu, kad antroji komisija kitaip įvertino pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, pasiūlė jam skirti švelniausią tarnybinę nuobaudą (primoji komisija siūlė skirti papeikimą). Pareiškėjas nenurodo, kokią papildomą ar visai naują medžiagą turėjo rinkti naujai paskirtoji komisija, be to, pareiškėjas nešalino pirmosios ir antrosios komisijos narių, kaip suinteresuotų vykdomo tarnybinio patikrinimo rezultatais, todėl pareiškėjo argumentai apie tai, kad antroji komisija turėjo pradėti tarnybinį patikrinimą visiškai iš naujo, rinkti kitą medžiagą, yra nepagrįsti ir aiškintini, kaip jo nepagrįsta gynybinė pozicija. Nuostatų 13 punkte yra reikalavimas, kad komisijos nariai turi būti nešališki, t. y., kad jų vykdomas patikrinimas turi nesukelti viešųjų ir privačių interesų konflikto, įpareigoja juos apie tokią galimybę pranešti komisiją sudariusiam asmeniui. Tokie faktai nenustatyti. Tai, kad pirmoji komisija nusprendė, jog reikia pradėti ikiteisminį tyrimą, nerodo šios komisijos narių viešųjų ir privačių interesų konflikto. Taip pat Nuostatuose nėra reikalavimų, kaip ir kokia medžiaga turi būti renkama tarnybinio patikrinimo komisijos, išskyrus reikalavimą surašyti pranešimą apie galimą tarnybinį nusižengimą, supažindinti su juo prokurorą, kurio nusižengimas tiriamas, ir pasiūlyti jam duoti paaiškinimą. T. y. tik pati komisija sprendžia, ar turi pakankamai medžiagos tokiam tyrimui ir patikrinimui atlikti.

Pareiškėjui 2013-07-01 įteiktas pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo Nr. 17.2-12928 (t. IV, b. l. 62–63). Šiame pranešime nurodoma, kad pareiškėjas, suprasdamas, jog aukštesnysis prokuroras J. B. giminystės ryšiais yra susijęs su E. A. V., V. A. S., R. T. bei J. V., siekiant atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, nepranešė aukštesniajam prokurorui apie galimą viešų ir privačių interesų konfliktą; vykdė aukštesnio prokuroro J. B. žodinius nurodymus baudžiamojoje byloje; teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, apie jų atlikimo rezultatus; tuo sudarė galimybę J. B. daryti neteisėtą poveikį Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams priimti palankius sprendimus su juo susijusiems asmenims, ir tuo sukelti interesų konfliktą. Nurodyta, kad tokiais veiksmais pareiškėjas galimai pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies ir 20 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktų reikalavimus, Prokurorų etikos kodekso 5 punkte įtvirtintą savarankiškumo (5.5.1 p.) principą.

Atsižvelgiant į skundžiamą įsakymą, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, į dokumentų, kuriais grindžiamas tas įsakymą, turinį, daroma išvada, kad tokio turinio pranešimu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes jam visa apimtimi buvo pranešta, kokių teisės aktų pažeidimus jis galimai padarė. Buvo nurodytas Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas, kuris reiškė, kad pareiškėjas galimai pažeidė ir Prokurorų etikos kodeksą, todėl ta aplinkybė, kad įsakyme nurodyta daugiau Prokurorų etikos kodekso nuostatų nei pranešime, pareiškėjo teisių nepažeidžia. Pareiškėjui turi būti žinomos visos Prokurorų etikos kodekso nuostatos, taip pat turėjo būti gerai žinomos aplinkybės, kaip vyko ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal E. A. V. skundą, kiek ir kokiu būdu tam tyrimui vadovavo ir tą tyrimą įtakojo J. B., todėl, gavęs tokį tarnybinį pranešimą pareiškėjas turėjo galimybę surašyti išsamų ir tikrovę atitinkantį paaiškinimą dėl pranešime nurodytų aplinkybių. Taip pat pareiškėjas bet kada galėjo pildyti savo paaiškinimą ir teikti komisijai. Pranešimo turinys negali būti tiek smulkmeniškas, kaip skunde nurodo pareiškėjas, kadangi tai prieštarautų tarnybinio patikrinimo atlikimo tikslams ir uždaviniams, tarnybinis patikrinimas tokiu atveju taptų beprasmis.

Pareiškėjas 2013-07-03 pateikė paaiškinimą po to, kai 2013-07-01 susipažino su pranešimu dėl galimai padaryto tarnybinio pažeidimo (t. IV, b. l. 41–42). Jame pareiškėjas nurodė, kad kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00276-12 neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Paaiškino, kad J. B. yra Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, kuruojantis 3-iojo skyriaus veiklą ir pareiškėjui jo nurodymai yra privalomi. Pareiškėjas teigė, kad jam J. B. baudžiamoje byloje Nr. 22-1-00276-12 nurodymų, kokį procesinį sprendimą priimti ar kokius procesinius veiksmus atlikti, nedavė. J. B. jam sakė, kad nurodytos bylos kontrolę perims Kauno apygardos prokuratūra, nes jis ne kartą yra informavęs Kauno apygardos vyriausiąjį prokurorą K. B. apie jo galimą viešų ir privačių interesų konfliktą. Teigė, kad apie šį konfliktą žinojo ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiasis prokuroras S. I.. Pareiškėjas paaiškinime rašo, kad jis neturėjo jokių faktinių duomenų apie J. B. ir E. A. V. giminystės ar draugystės ryšius. Paaiškino, kad jis matė J. B. suinteresuotumą tik dėl to, kad baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00276-12 būtų teisėtai išaiškinta nusikalstama veika. Taigi šiuo paaiškinimu pareiškėjas atsakė į visus reikšmingus tarnybiniam patikrinimui klausimus tokiu būdu, kuris buvo palankus jam. Daugiau kokių nors faktinių aplinkybių jis nenurodė ir skunde teismui, kai jau žinojo įsakymo, kuriuo skirta nuobauda, turinį, teikimo ir išvados turinį. T. y. pareiškėjas nepaneigė išvadoje ir teikime nustatytų faktinių aplinkybių dėl jo bendravimo su J. B. pobūdžio, o dėl šio bendravimo pobūdžio atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kur nukentėjusiaisiais buvo pripažinti J. B. giminės, ir buvo konstatuoti įsakyme nurodyti Prokuratūros įstatymo ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimai. Pareiškėjas teisme nei neigė, nei pripažino tas nustatytas aplinkybes dėl jo bendravimo su J. B. pobūdžio, tačiau savo gynybą grindė tuo, kad skiriant nuobaudą nebuvo galima naudotis operatyviniu būdu surinkta medžiaga, kad padaryti procedūriniai pažeidimai. Taigi pareiškėjas ir turėdamas galimybę teisme įrodinėti, kad jis nepažeidė Prokuratūros įstatymo bei Prokurorų etikos kodekso nuostatų, tokių įrodymų neteikė. Nuostatų 22 punktas tikrinamam prokurorui suteikia teises teikti paaiškinimus, prašymus, dokumentus ir kitus duomenis; turėti įgaliotą atstovą ir kt.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad tuo atveju, jeigu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, po to vėl tęsiamas tarnybinis patikrinimas, pranešimas turi būti surašomas iš naujo. Toks reikalavimas teisės aktuose nėra nustatytas. Pareiškėjui nuobauda paskirta už tokį patį tarnybinį nusižengimą, kuris buvo pradėtas tirti gavus Specialiųjų tyrimų tarnybos raštą, pareiškėjui buvo žinoma dėl kokio ikiteisminio tyrimo pradėtas tarnybinis patikrinimas, todėl buvo žinomi ir to ikiteisminio tyrimo terminai, kitos aplinkybės, kadangi pareiškėjas vadovavo tam ikiteisminiam tyrimui. Pareiškėjui buvo žinoma galimo kaltinimo esmė – žinojo apie prokuroro J. B. suinteresuotumą tame ikiteisminiame tyrime, tačiau vykdė jo nurodymus, reikiamai neinformavo, apie galimą interesų konfliktą. Tuo labiau, pareiškėjui turėjo būti gerai žinomas 2013-05-24 nutarimo, kuriuo jo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, turinys. Todėl pareiškėjo skunde nurodomas teiginys, kad turėjo būti surašytas naujas pranešimas, yra nepagrįstas. Tarnybinis patikrinimas tęsėsi nuo 2012-11-06 ir baigėsi skundžiamo įsakymo priėmimu, o jokie teisės aktai nenumato reikalavimo vienoje tarnybinio patikrinimo procedūroje surašyti kelis pranešimus, jeigu iš esmės tyrimo dalykas nesikeičia. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo skundo reikalavimai, kad pranešime turėjo būti išvardinami surinkti įrodymai. Pranešimas visada surašomas tarnybinio patikrinimo pradžioje, todėl suprantama, kad jame negali būti nurodomi kokie nors įrodymai, o tuo labiau visi turimi įrodymai. Taip pat nėra reikalavimo, kad pranešime būtų nurodyta, kokia informacija gauta apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjui pranešime buvo pateikta visiškai pakankama informacija, kokia galima jo veika tiriama, jis turėjo žinoti, kokiu laikotarpiu vyko nurodytas ikiteisminis tyrimas, todėl pareiškėjo argumentai, kad jam pateikta ne visa informacija, yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pranešimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo buvo surašytas tinkamai, juo nepažeista pareiškėjo teisė į gynybą.

Naujai sudarytoji tarnybinio patikrinimo komisija 2013-10-04 surašė tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 17.9.-2701 (t. II, b. l. 11–39) (toliau – Išvada). Išvadoje yra pateikiami duomenys, kuriais remtasi atliekant tarnybinį patikrinimą, dėstomos patikrinimo eigoje nustatytos aplinkybės. Naudota tokia medžiaga: Specialiųjų tyrimų tarnybos 2012-10-26 raštas Nr. 4-01-5576; ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 medžiaga; ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-105-12 medžiaga; Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. I. paaiškinimas, Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro K. B. paaiškinimas, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. V. paaiškinimas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. P. paaiškinimas, J. B. ir A. J. paaiškinimai. Išvadoje nurodyta, kad teisės aktų reikalavimų pažeidimą pareiškėjas darė laikotarpiu nuo 2012-03-13 iki 2012-09-20. Pareiškėjas pripažįsta, kad ikiteisminį tyrimą jis kontroliavo tik nuo 2012 m. balandžio pradžios, tačiau ši aplinkybė neturi esminės įtakos nustatytiems pažeidimams konstatuoti.

Išvada pareiškėjui pateikta susipažinti elektroniniu paštu 2013-10-04 (t. IV, b. l. 78).

Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui 2013-10-11 surašytas teikimas dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo prokurorams J. B. ir A. J. Nr. 17.9.-2926 (t. II, b. l. 5–10), (toliau – ir Teikimas). Teikime suformuluota padaryto tarnybinio nusižengimo esmė: prokuroras A. J., organizuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 ir jam vadovaudamas, turėdamas pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, žinodamas apie aukštesniojo prokuroro J. B. interesų konfliktą, t. y. jo nenusišalinimą nuo aukštesnio prokuroro funkcijų atlikimo ikiteisminiame tyrime, kuriame nukentėjusiaisiais pripažinti jo giminaičiai, nuo 2012-03-13 iki 2012-09-20 vykdė J. B. nurodymus dėl pranešimų apie įtarimą Kauno miesto savivaldybės administracijos tarnautojams A. N. ir R. S. įteikimo, laikino nuosavybės teisės apribojimo žemės sklypui, dėl kurio nuosavybės teisių atkūrimo vyksta procesas, kitų tyrimo veiksmų atlikimo, teikė J. B. informaciją apie būsimus šio ikiteisminio tyrimo sprendimus ir veiksmus, jų atlikimo rezultatus. Toliau teikime konkretizuojama, kokiais veiksmais padarytas toks nusižengimas. Teikime nurodomos ir nusižengimo pasekmės bei ryšys tarp jų ir pareiškėjo veiksmų. Taip pat nurodoma, kokiais faktiniais duomenimis remiantis padaryta tokia išvada. Pateikiama teisinė veiksmų kvalifikacija, nurodant, kad pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad atlikdamas savo funkcijas prokuroras yra nepriklausomas nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų ir klauso tik Konstitucijos ir įstatymų, 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimą laikytis Prokurorų etikos kodekso nuostatų, nurodoma, kokias šio kodekso nuostatas pažeidė pareiškėjas – 5.5.1, 5.7.3, 5.2.1 punktus. Teikime atsižvelgiama į pareiškėjo tarnybą, jo charakteristiką. Iš Teikimo turinio akivaizdu, kad juo siūloma atkreipti dėmesį į tai, kad J. B. buvo jo vadovas, kad apie savo veiksmus ikiteisminiame tyrime jis pranešė savo tiesioginiam vadovui ir aukštesniam prokurorui – skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I., kad pareiškėjo darbo krūvis, skatinimo, tarnybinės atsakomybės klausimų sprendimas buvo tiesiogiai priklausomi nuo J. B. ir S. I. veiksmų. Dėl visų teikime nurodomų aplinkybių (tarnybos eiga, pažeidimą įtakojo pareigūnas, turintis valdymo ir procesinius įgalinimus pareiškėjui) siūloma skirti švelniausią nuobaudą – pastabą.

Taigi ir Išvadoje, ir Teikime yra konkrečiai nustatytas nusižengimo padarymo laikotarpis – nuo 2012-03-13 iki 2012-09-20, todėl tarnybinė nuobauda paskirta nepažeidžiant Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų terminų (ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas 2013-05-24 nutarimu, t. II, b. l. 114–129).

Pareiškėjas teigia, kad nenustatyta jo tarnybinio nusižengimo sudėtis. Visų pirma, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jeigu nenustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 22-1-00276-12 nebuvo padaryta jokių procesinių įstatymų pažeidimų, tai jo veiksmuose negali būti ir tarnybinio nusižengimo sudėties. Pareiškėjui nuobauda paskirta ne už tai, kad jis būtų pažeidęs kokius nors Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus atliekant ikiteisminį tyrimą minėtoje byloje ir jam apie tai gerai žinoma iš skundžiamo įsakymo teksto; jis kaltinamas tuo, kad pažeidė pareigą būti savarankišku ir nepriklausomu, nes vykdė suinteresuoto tyrimu prokuroro nurodymus. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar jis vykdė teisėtus ar neteisėtus nurodymus. Be to, pašalintas kaltinimas, kuris buvo pranešime, kad pareiškėjas nepranešė apie J. B. suinteresuotumą ikiteisminio tyrimo byloje, kadangi aukštesnes pareigas užėmęs prokuroras S. I. paaiškinime buvo nurodęs, kad A. J. jam buvo pranešęs apie galimą J. B. interesų konfliktą.

Pareiškėjas remiasi Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir aiškina, kad jam aukštesniojo prokuroro nurodymų vykdymas vykdant proceso įstatymus buvo privalomas. Pareiškėjas nurodo, kad jis ikiteisminio tyrimo kontrolę perėmė tik 2012 m. balandžio pradžioje pagal Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiojo prokuroro S. I. nurodymą. Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad šis datos patikslinimas, įvertinus tarnybinio tyrimo dokumentus, nėra esminis, nes jis nekeičia nustatyto pažeidimo esmės. Pareiškėjas nurodo, kad jis apie galimą J. B. interesų konfliktą yra pranešęs Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus vyriausiajam prokurorui S. I., o J. B. jam sakė, kad yra informavęs vyresniuosius prokurorus apie interesų konfliktą, kad tyrime bus atlikti tik pirminiai ikiteisminio tyrimo veiksmai, o baudžiamosios bylos kontrolę perims Kauno apygardos prokuratūra. Pareiškėjas aiškina, kad neįrodyta, kad jis žadėjo ikiteisminį tyrimą savivaldybės tarnautojų atžvilgiu nutraukti, jeigu jie priims J. B. giminėms palankų sprendimą. Visų pirma, šis epizodas, kad pareiškėjas „pritarė dėl konkrečių veiksmų atlikimo ateityje <...>“ yra tik nedidelė nustatyto tarnybinio nusižengimo dalis. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jis toleravo J. B. daromus pažeidimus, kartu su juo siekė daryti poveikį Kauno miesto savivaldybės tarnautojams ir pan. Teigia, kad tokios aplinkybės nėra įrodytos, neapklausti Kauno savivaldybės tarnautojai. Nustatyta, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 01-2-105-12, kurio duomenimis buvo vadovaujamasi atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo apklausti Kauno miesto savivaldybės tarnautojai N. V., R. S., A. N., du pastarieji pripažino, kad jie suprato, jog J. B. yra suinteresuotas E. A. V. nuosavybės teisių atkūrimu ir kad juos sieja giminystės ryšiai. Tarnybinio patikrinimo išvadoje pagrįstai remiamasi įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro A. M. 2013-05-24 nutarimu konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi tas aplinkybes patvirtino ir baudžiamosios bylos Nr. 01-2-105-12 medžiaga. Taigi į savivaldybės tarnautojų paaiškinimus buvo atsižvelgta, buvo nustatyta, kad jie žinojo apie J. B. suinteresuotumą. 2013-05-24 nutarime taip pat įvertinta kita ikiteisminio tyrimo medžiaga, o būtent tai, kad pareiškėjas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą, vykdė J. B. nurodymus, nors žinojo, kad pastarasis yra suinteresuotas ikiteisminio tyrimo rezultatais. Nuo 2012-01-11 iki 2012-10-03 Specialiųjų tyrimų tarnyba atliko operatyvinį tyrimą. Įvertinus šio operatyvinio tyrimo medžiagą, akivaizdu, kad A. J. vykdė J. B. tiesioginius nurodymus tame ikiteisminiame tyrime, tai vyko kryptingai ir dažnai. Iš šios medžiagos taip pat darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo apie J. B. suinteresuotumą, nes šis prašė apie tai nepranešti. Į bylą yra pateikta Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto 2012-10-17 pažyma apie operatyvinio tyrimo metu gautus duomenis Nr. S8-07-505 (t. II, b. l. 46–100). Šios pažymos duomenys patvirtina, kad nuo 2012-04-03 ir daug kartų po to J. B. pareiškėjui detaliai diktavo, kokius veiksmus būtina atlikti ikiteisminiame tyrime dėl taip vadinamo „dieduko“ nuosavybės teisės į žemę atkūrimo. Iš visos surinktos medžiagos akivaizdu, kad „dieduku“ vadinamas E. A. V. (t. II, b. l. 57, 62, 63, 64, 65, 67, 69, 71, 72, 82, 85, 88). Iš jų pokalbių turinio taip pat matyti, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog J. B. yra asmeniškai suinteresuotas ikiteisminiu tyrimu dėl savivaldybės tarnautojų veiksmų: J. B. darbo kabinete kalbėdamas su pareiškėju 2012-04-03 nuo 15 val. 48 min. jam pasakė: „paskui, A., nenorėčiau, kad sakytum, kad čia žinai vadovauju“, o pareiškėjas atsakė: „ne ne ne, gerai gerai“ (t. II, b. l. 57). Ši aplinkybė pareiškėjui tapo žinoma iš karto, kai jis, jo teigimu, perėmė ikiteisminio tyrimo kontrolę, t. y. 2012 m. balandžio pradžioje. Be to, tai, kad pareiškėjas žinojo, jog J. B. asmeniškai suinteresuotas ikiteisminiu tyrimu, aišku iš visų pokalbių turinio juos vertinant bendrai, nes pareiškėjas kreipiasi į J. B. ir norėdamas gauti suinteresuotų asmenų (moterų) telefonų numerius, ir dėl žemės sklype esančios kažkokios J. B. priklausančios kameros, pritaria, kad N. reiktų atimti galimybę dalyvauti politikoje (t. II, b. l. 63) ir pan. Toks bendravimas tarp pareiškėjo ir J. B., netgi įvertinus, kad šis buvo aukštesnysis prokuroras, visai nepanašus į konsultacijų gavimą ikiteisminiame tyrime, kaip aiškina pareiškėjas, iš daugiau patyrimo turinčio prokuroro, nes pokalbiuose matyti ypatingas J. B. suinteresuotumas ir tai, kad pareiškėjas tai supranta. Palyginus pokalbius ir ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 medžiagą matyti, kad pareiškėjas vadovavosi gaunamais nurodymais. Pvz. J. B. 2012-04-03 A. J. nurodo, kad reikia apžiūrėti įvykio vietą (t. II, b. l. 57), 2012-05-31 jie detaliai tariasi, kaip tą sklypą apžiūrėti (t. II, b. l. 62), o baudžiamojoje byloje Nr. 22-1-00276-12 esantis 2012-06-01 apžiūros protokolas patvirtina, kad sklypas apžiūrėtas taip, kaip nurodė J. B. (t. IV, b. l. 125–143). J. B. 2012-04-03 nurodė pareiškėjui, kad be sklypo apžiūros, dar reikia tą sklypą areštuoti (t. II, b. l. 57). A. J. 2012-05-31 priėmė nutarimą laikinai apriboti nuosavybės teises į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune (t. IV, b. l. 173). Kauno miesto apylinkės teismas 2012-06-01 nutartimi atsisakė įregistruoti turto arešto aktą (t. IV, b. l. 174). Be to, 2012-05-31 pareiškėjo priimtas nutarimas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo buvo skundžiamas Kauno miesto apylinkės teismui, skundą padavė mero pavaduotojas (t. IV, b. l. 175–181), tačiau 2012-06-18 nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas paliko skundą nenagrinėtą (t. V, b. l. 88), nes nebuvo nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybė būtų to sklypo savininkė, o paduoti tokį skundą gali tik savininkas. 2012-06-12 buvo tariamasi dėl įtarimo pateikimo N. (t. II, b. l. 63). Pareiškėjas 2012-07-26 nutarė apklausti A. N. kaip liudytoją apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, jam pateiktas 2012-09-12 pranešimas apie įtarimą (t. V, b. l. 14–17). Nors jį pasirašė tyrėja, tačiau pareiškėjas, kai buvo apklausiamas įtariamuoju, pripažino, kad jis tyrėjai nusiuntė įtarimo pareiškimo tekstą elektroniniu paštu (t. VIII, b. l. 126). Analogiškai ir dėl įtarimo pateikimo R. S.. Ši ir kita baudžiamosios bylos Nr. 22-1-00276-12 medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas vykdė J. B. nurodymus, žinojo, kad jis yra suinteresuotas byla. Be to, negalima teigti, kad J. B. nurodymu atliekami veiksmai buvo visiškai teisėti. Kaip matyti iš paminėtų aplinkybių, laikinas nuosavybės teisių apribojimas nebuvo tinkamai įformintas. Pareiškėjas turėjo žinoti, kad priimant tokį nutarimą reikia nurodyti turto savininką, tačiau jo nenurodė, t. y. surašydamas nutarimą nebuvo išsiaiškinęs visų tokiam nutarimui priimti reikšmingų aplinkybių. Pareiškėjas nėra kaltinamas tuo, kad padarė kokį nors proceso įstatymų pažeidimą, tačiau jis remiasi tuo, kad nėra nustatyta, jog jis minėtoje byloje atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Taip ir yra, nusižengimo sudėtis yra kita, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad vykdydamas J. B. nurodymus pareiškėjas nepaisė tam tikrų reikalavimų. Tokia aplinkybė taip pat patvirtina, kad jis nebuvo savarankiškas atlikdamas savo funkcijas.

Dėl padaryto nusižengimo pasekmių. Pareiškėjas teigia, jog nėra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 22-1-00276-12 eiga kai kuriems proceso dalyviams galėjo sukelti ir sukėlė pagrįstą manymą, kad prokurorai yra šališki ir suinteresuoti. Iš abiejų ikiteisminių tyrimų medžiagų, iš operatyvinės medžiagos galima daryti išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės tarnautojams buvo žinoma apie prokuroro J. B. įtaką atliekamam ikiteisminiam tyrimui, o tuo labiau tie, kuriems pareikšti įtarimai, žinojo, kad nutarimą priėmė pareiškėjas, o J. B. buvo jo vadovas. Ne visada savivaldybės tarnautojai tai nurodydavo tiesiogiai, tačiau jie domėjosi ir daliai jų pareiškus įtarimus, jie aiškinosi šitą klausimą. Liudytojų, savivaldybės tarnautojų, parodymai aprašyti 2013-05-24 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo (t. II, b. l. 114–127). Liudytojas N. V. patvirtino, kad įtarė, jog J. B. artimais ryšiais susijęs su E. A. V. Jis pats dalyvavo 2012 m. kovo mėnesį pokalbyje savivaldybės pastate, kur buvo dar V. V., A. N. ir J. B., pokalbis buvo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. žemės dalį. Jau vienas toks pokalbis, o tuo labiau, kad po jo netrukus savivaldybės tarnautojams dėl tų pačių aplinkybių buvo iškelta baudžiamoji byla, savaime reiškia, kad jie žinojo apie J. B. suinteresuotumą tuo konkrečiu nuosavybės teisių atkūrimu. Nors pareiškėjas šiame pokalbyje nedalyvavo, tačiau šiuo atveju sprendžiama apie pasekmes, kurias sukėlė prokurorų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą dėl Kauno savivaldybės tarnautojų veiksmų, o būtent apie tokias pasekmes, kad jie žinojo, jog prokuroras, užimantis aukštas pareigas apylinkės prokuratūroje, asmeniškai domisi šiuo nuosavybės teisių atkūrimu. Iš liudytojo V. V. parodymų matyti, kad savivaldybėje buvo plačiai žinoma, jog J. B. išsako problemas dėl jo paveldėtos senelio žemės negrąžinimo, kaltina savivaldybės darbuotojus. Taip pat šis liudytojas patvirtino, kad viename iš pokalbių J. B. paaiškino, kad yra iškelta baudžiamoji byla ir jei A. N. neduos pavedimo ruošti detalųjį planą, tai jam gali būti pareikštas įtarimas. Apklaustas liudytoju savivaldybės darbuotojas R. S. paaiškino, kad jau 2012 m. pavasario pradžioje jis sužinojo, kad V. giminaitis dirba prokuratūroje. Liudytojas suprato, kad buvo suorganizuotas savivaldybėje susitikimas su prokuroru J. B., jame dalyvavo N. V., A. N. J. B. buvo pristatytas beveik kaip V. atstovas, liudytojas suprato, kad juos sieja giminystės ryšiai. Liudytojas vėliau išsiaiškino, kad jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą kontroliavo Kauno miesto apylinkės prokuratūra, kur dirbo J. B. Panašiai davė parodymus ir liudytoju apklaustas A. N.. Jis nurodė, kad jį, kaip specialųjį liudytoją, apklausė A. J. Taigi tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad Kauno savivaldybės darbuotojams gerai buvo žinoma, kad prokuroras J. B. aktyviai domisi nuosavybės teisių atkūrimu, kad dėl šio konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsižvelgiant į tai, netgi, jeigu pareiškėjas nenorėjo, kad kiltų tokios pasekmės, kokios nurodytos skundžiamame įsakyme (siekė daryti poveikį Kauno savivaldybės tarnautojams), tačiau tokios pasekmės kilo. Kita vertus, atsižvelgiant į minėtų pareiškėjo pokalbių su J. B. turinį, akivaizdu, kad bent jau A. N. paveikti siekė ir A. J. Pareiškėjas nepagrįstai siekia sulyginti poveikį savivaldybės tarnautojams, dėl kurio galima baudžiamoji atsakomybė, su poveikiu, dėl kurio kyla tik tarnybinė atsakomybė. Šis poveikis vertintinas pareiškėjo ir J. B. bendravimo atliekant ikiteisminį tyrimą aspektu – pareiškėjas leido, kad jam duotų nurodymus J. B., nors žinojo apie jo suinteresuotumą, ir jis vykdė tuos nurodymus, aiškino J. B. apie ikiteisminio tyrimo eigą, nors to daryti neprivalėjo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas ne visiškai pagrįstai teigia, jog nenustatyta ir neįrodyta padaryto pažeidimo sudėtis. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas negali būti kaltinamas Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Šis straipsnis apskritai reglamentuoja prokurorų statusą ir nepriklausomumą, o šio straipsnio 2 dalies reikalavimai negali būti taikomi pačiam prokurorui, kurį buvo bandoma paveikti. Nurodyta norma skirta apsaugoti prokurorą nuo joje nurodytų subjektų daromo poveikio ir tik tie subjektai gali būti atsakingi už tai, kad jie bandė paveikti prokurorą, kaip ir numato šio straipsnio 4 dalis. Pats prokuroras negali pažeisti nurodytos įstatymo normos reikalavimų. Ypatingai nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjui įtaką darė aukštesnysis prokuroras, kurio nurodymai jam yra iki tam tikro lygmens privalomi. Ribojimas nustatytas Prokuratūros įstatymo 15 straipsnio 3, 5 dalyse, tačiau šiuo atveju tarnybinio patikrinimo metu nebuvo tiriama, ar aukštesnysis prokuroras nurodė pareiškėjui, kokį proceso nutarimą priimti. Prokuratūros sistemoje veikia tam tikra pavaldumo sistema. Prokuratūros įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teritorinei prokuratūrai vadovauja teritorinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras.

Atsižvelgdamas į visą atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą bei teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad skundžiamame įsakyme nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo nepriklausomas (pažeidė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą būti nepriklausomu). Nurodyta įstatymo nuostata konstatuoja, kad prokuroras yra nepriklausomas, bet nereglamentuoja, kaip prokuroras turi įgyvendinti šią nuostatą.

Tačiau pareiškėjas pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 6 punktą, kuriame nustatyta, kad prokuroras privalo laikytis Prokurorų etikos kodekso, nes nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė Prokurorų etikos kodekso 5.2.1, 5.5.1 ir 5.7.3 punktų reikalavimų, kadangi žadėjo iš anksto priimti atitinkamus sprendimus dėl procesinių veiksmų atlikimo, visgi nesistengė įgyvendinti nuostatos, jog turi būti nepriklausomas, neveikė savarankiškai, toleravo kito prokuroro daromus Prokuratūros įstatymo ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimus, laiku neperspėjo kolegos (jo iš viso neperspėjo), kad jis daro nusižengimą nenusišalindamas nuo vadovavimo ikiteisminiam tyrimui, kurio rezultatais jis buvo suinteresuotas ir to neslėpė.

Minėta, kad generaliniam prokurorui Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 4 dalis suteikia teisę konstatuoti ir Prokurorų etikos kodekso pažeidimus bei skirti už jų padarymą tarnybinę nuobaudą.

Pareiškėjas aiškina, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, tarnybiniame patikrinime nebuvo galima vadovautis operatyvinio tyrimo medžiaga, nes ta medžiaga jau buvo panaudota baudžiamajame procese. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo, galiojusio iki 2013-01-01, 17 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu įslaptinta operatyvinė informacija apie asmens padarytą veiką nebuvo panaudota baudžiamajame procese, operatyvinės veiklos subjekto pagrindinės institucijos vadovo sprendimu ji gali būti išslaptinama ir panaudojama drausminio ir (ar) tarnybinio nusižengimo tyrime. Kaip yra žinoma, Specialiųjų tyrimų tarnyba su 2012-10-26 raštu Nr. 4-01-5576 perdavė operatyvinę medžiagą generaliniam prokurorui, medžiagą išslaptino, nes padarė išvadą, kad galimai prokurorai savo veiksmais pažeidė Prokuratūros įstatymo nuostatas ir Prokurorų etikos kodeksą (t. II, b. l. 43–45). Tuo metu ši operatyvinė medžiaga dar nebuvo panaudota jokioje baudžiamojoje byloje, ji buvo vertinama tarnybinio patikrinimo eigoje, o tarnybinio patikrinimo atlikimas numato galimybę perduoti medžiagą ikiteisminiam tyrimui. Taigi ši medžiaga naudota tarnybiniam patikrinimui pagrįstai ir teisėtai. Šiuo metu galiojančio (galiojusio skundžiamo įsakymo priėmimo metu) Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalis nustato, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Šiuo atveju tokios medžiagos panaudojimas jau nėra ribojamas tuo, ar ta medžiaga buvo panaudota ikiteisminiame tyrime, baudžiamojoje byloje, ar nebuvo panaudota. Todėl ir surašant Išvadą, ir surašant Teikimą bei priimant įsakymą dėl nuobaudos skyrimo, tokia medžiaga galėjo būti panaudota ir buvo panaudota teisėtai. Taip pat iš minėtos įstatymo nuostatos neseka, kad tokia medžiaga gali būti panaudota tik tiriant korupcinio pobūdžio veikas, nes įstatymo leidėjo tikslas ir buvo tas, kad tiriant korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas gali paaiškėti drausminiai ar tarnybiniai nusižengimai – įstatyme nenurodyta, kokio pobūdžio jie turi būti, reiškia, bet kokie, o tuomet jų tyrimui tokia medžiagą leidžiama panaudoti, tai ir buvo padaryta.

Skundžiamu įsakymu pareiškėjui paskirta pati švelniausia Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 punkte numatyta tarnybinė nuobauda – pastaba. Minėta, kad Teikime buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas buvo pavaldus J. B. ir nuo jo priklausomas, taigi į visas reikšmingas aplinkybes skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta, taip pat atsižvelgta ir į pareiškėjo tarnybos eigą, jo teigiamą charakteristiką. Todėl ir pašalinus dalį padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties, už likusius pažeidimus skirta nuobauda nelaikytina per griežta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad nėra pagrindo naikinti įsakymą, tačiau jis pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 127 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2013-10-21 įsakymą Nr. P-712 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorui A. J. paskyrimo“ ir pašalinti iš trečios pastraipos sakinio dalį, nustatančią, kad A. J. pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Likusią pareiškėjo A. J. skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Halina Zaikauskaitė