Utenos apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1371-839/2019 pagal ieškovės UAB ,,Transorloja“ ieškinį atsakovui G. B. (Gyventojų registro duomenimis G. B.) dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir mokymo išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Ieškinys ir jo priedai atsakovui įteikti asmeniškai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje pateiktais duomenimis G. B. ir UAB „Transorloja“ 2017-06-28 sudarė darbo sutartį Nr. 1156, pagal kurią G. B. neterminuotam laikotarpiui nuo 2017-06-29 buvo priimtas dirbti UAB „Transorloja“ vairuotoju-ekspeditoriumi. 2017-06-28 atsakovas pasirašytinai supažindintas su autovežio vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais (Darbo ginčo bylos Nr. APS-111-24721/2018 44-46 b.l.). 2017-06-28 ieškovė atsakovui išdavė Asmens medicininę knygelę Sveikatos pasą, pagal kurioje esančius gydytojo 2017-07-12 įrašus atsakovas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi gali. Pagal 2017-07-03 ieškovo ir UAB „Bareikio vairavimo mokykla“ sudarytą mokymo sutartį atsakovas nuo 2017-07-05 lankė vairavimo kursus C ir CE vairavimo kategorijoms įgyti. Mokymo paslaugų kaina 1333 EUR. Atsakovas C ir CE kategorijų teorijos ir praktinio vairavimo mokymus baigė ir 2018-09-23 jam išduotas liudijimas Nr. 9113 UMB bei 2017-08-01 jam išduotas profesinio mokymo diplomas L Nr. 030552 apie Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų pradinio profesinio mokymo (95 kodas) baigimą. Ieškovas apmokėjo atsakovo mokymo kursus pagal mokymo įstaigos pateiktą sąskaitą faktūrą Serija UMB Nr.00243. Nuo 2018-11-30 darbo sutartis nutraukta darbdavio iniciatyva vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau tekste – DK) 58 str. 1 d. nuostatomis dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (Darbo ginčo bylos Nr. APS-111-24721/2018 50 b.l.). Darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenimis atsakovas nuo 2017-06-29 iki 2018-11-30 į darbą nebuvo atvykęs (Darbo ginčo bylos Nr. APS-111-24721/2018 51-68 b.l.).

Darbo sutarties 7 p. numatyta, kad jeigu darbo sutartis būtų nutraukta dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu nesant svarbių priežasčių, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdavio turėtas 2203 EUR (1333 EUR mokymai ir 870 EUR netesybos) išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui.

2019-01-03 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. DGKS-49 ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo patirtas mokymo išlaidas ir netesybas atmestas. Prašymo dėl mokymo išlaidų atlyginimo atmetimas iš esmės grindžiamas tuo, kad atsakovo kvalifikacijos kėlimas buvo nulemtas šalių iš darbo santykių kylančių interesų, realaus poreikio ir atitiko DK 32 straipsnyje apibrėžtą darbo santykių sampratą – šalių siekį, kad atsakovas dirbtų konkretų vairuotojo ekspeditoriaus, turinčio C ir CE kategorijos vairuotojo pažymėjimą, darbą; pagal DK 37 str. nuostatas, atlygintinos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojų žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, įgijimu, taip pat darbuotojo studijomis, kai jis studijuoja savo iniciatyva.

Darbo sutartis tarp šalių sudaryta 2017-06-28, darbuotojas dirbti pradėjo 2017-08-29. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str. nustato, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną, taikomos Darbo kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Minėto straipsnio nurodytuose atvejuose nėra numatytų išimčių dėl susitarimo dėl mokymo išlaidų atlyginimo nuostatų taikymo. Darbo kodeksas įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d., taigi jo įsigaliojimo metu tarp šalių buvo darbo santykiai, todėl nagrinėjamu atveju aktualios Darbo kodekso nuostatos galiojusios nuo 2017 m. liepos 1 d.

DK 37 str. 1 d. nustato, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Minėto straipsnio 2 d. numatyta, kad atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu.

Pagal DK 33 str. 4 ir 5 d. negalima nustatyti tokių darbo sutarties sąlygų, kurios pablogintų darbuotojo padėtį, lyginant su ta padėtimi, kurią nustato DK imperatyvios taisyklės. Nustačius, kad darbo sutarties sąlyga prieštarauja šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose nustatytoms imperatyvioms taisyklėms ar darbo sutartimi nėra pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyros, darbo sutarties sąlyga negali būti taikoma, o turi būti taikoma šio kodekso ar darbo teisės normos taisyklė. Bet kuriuo atveju darbo sutarties sąlyga gali gerinti darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta šiame kodekse ar kitose darbo teisės normose.

DK 29 str. 1 d. numato, kad darbdavys turi pareigą apmokyti darbuotoją tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti.

Taigi, teismo nuomone, pagal paminėtą reglamentavimą darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbuotojo mokymui darbdavio patirtų išlaidų kompensavimo, kita vertus – įstatymas gana griežtai riboja patiriamų išlaidų pobūdį – ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali reikšti darbuotojo pareigą atlyginti susidariusias mokymo išlaidas. Nagrinėjamu atveju atsakovo pareiga atlyginti darbdavio patirtas išlaidas atsirastų tik tuomet, kai darbdavys organizuotų atsakovo mokymus, kurių metu jis būtų apmokomas daugiau, nei jo darbo funkcijai reikalinga, t.y. jam būtų suteikiamos papildomos, viršijančios jo atliekamam darbui reikalingas, kompetencijos. Teismo nuomone tai reiškia, kad jei be tam tikro specialaus apmokymo darbuotojas negali atlikti darbo funkcijos, tokių mokymų išlaidų atlyginimo darbdavys negali reikalauti. Teismo nuomone pagal nustatytą reglamentavimą darbdavys turi teisę į mokymo išlaidų kompensavimą ne tuomet, kai bendrai apmoko darbuotoją dirbti, o tuomet, kai suteikia darbuotojui, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, papildomas kompetencijas bei įgūdžius, kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui.

Byloje pateikti duomenys leidžia konstatuoti, jog atsakovas buvo priimtas būtent vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms, kurių atlikimui būtina C ir CE vairavimo kategorija, bet ne jo turima B vairavimo kategorija. Tai patvirtina ieškovės teiktas prašymas Darbo ginčų komisijai ir jame nurodytos aplinkybės, 2018-04-16 Pranešimas atsakovui, kuriame jam primenama „jog tam, kad galėtumėte eiti tiesiogines pareigas, Darbdavys yra apmokėjęs 1333 EUR...“, pateikti Autovežio vairuotojo–ekspeditoriaus pareiginiai nuostatai (2.1. p.), su kuriais supažindintas atsakovas, 2017-07-03 sudaryta vairavimo mokymo sutartis (Darbo ginčo bylos Nr. APS-111-24721/2018 44-49 b.l.), teikti paaiškinimai. Nors darbo sutartyje atsakovo pareigos įvadintos kai vairuotojas-ekspeditorius, kurios gali būti priskirtos skirtingiems pogrupiams, kaip nurodyta ieškinyje, tačiau šiuo aspektu ieškovės pozicija nėra pakankamai nuosekli, ką patvirtina aukščiau minėti dokumentai, nes atsakovas iškart po priėmimo į darbą buvo supažindintas su Autovežio vairuotojo–ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, pagal kuriuos dirbti gali tik asmenys turintys CE vairuotojo kategoriją, taip pat kreipimosi į darbo ginčų komisiją turinys, kuriame nurodyta, jog mokymų tikslas buvo, kad atsakovas „kuo griečiau pradėtų eiti vairuotojo ekspeditoriaus pareigas“ bei jau minėtas pranešimo atsakovui turinys.

Bylos duomenys leidžia teigti, jog atsakovo priėmimo į darbą metu buvo įvertinta jo turima kvalifikacija ir padaryta išvada, kad reikalingas apmokymas, nes jo turima B vairavimo kategorija nebuvo pakankama darbinėms funkcijoms atlikti. Visgi, nepaisant to, atsakovas buvo priimtas į pareigas, kurioms būtina C ir CE vairavimo kategorija, tačiau ne jo turima B vairavimo kategorija. Bylos duomenimis nėra pakankamo pagrindo teigti, jog Taigi atsakovo mokymai iš esmės buvo susiję su atsakovo tiesiogine darbine veikla ir pareigų atlikimu, kad jis galėtų dirbti būtent autovežio vairuotoju-ekspeditoriumi, todėl mokymus laikyti kaip viršijančius darbo veiklai keliamus reikalavimus, nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, pareiga apmokyti darbuotoją apima ne tik jo supažindinimą su darbo vieta, naudojamais įrenginiais ir darbu su jais, dokumentų rengimo reikalavimais, dokumentų saugojimo tvarka, darbuotojo pagrindinių funkcijų atlikimo eiga / tvarka, darbo procesais (krovinio dokumentų gavimas, krovinio apžiūra, krova, krovinio gabenimas) krovinio pakrovimo ir gabenimo taisyklėmis ir pan. (ką iš esmės apima ir Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų pradinio profesinio mokymas (95 kodas), tačiau apmokymas ir dėl C ir CE vairavimo kategorijos įgijimo. Tai, kad apmokymus atliko ne darbdavys, o pasitelktas kitas asmuo nekeičia įstatyme nustatytos darbdavio pareigos apmokyti darbuotoją, nes nagrinėjamu atveju pats darbdavys prisiėmė tokią pareigą priimdamas į darbą asmenį neturintį reikiamos vairavimo kategorijos. Pažymėtina, kad įstatyme nėra draudžiama apmokymams atlikti pasitelkti kitus asmenis ir darbuotojui mokyti kitoje įstaigoje.

Bylos duomenimis (2019-04-23 VĮ „Regitra“ pažyma) atsakovas nėra įgijęs C ir CE vairavimo kategorijos (2019-09-10 interneto tinklalapyje https://www.eregitra.lt/viesa/iintervp/Index.php prieinamais duomenimis atsakovui taip pat nebuvo įgijęs C ir CE vairavimo kategorijos). Taigi atsakovas darbinių funkcijų negalėtų atlikti iki šiol, nors mokymus išklausė.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas priimtas 2016 m. rugsėjo 14 d. Įstatymu patvirtintas Darbo kodeksas įsigaliojo 2017-07-01, taigi ieškovė galėjo susipažinti ir įvertinti numatomus pasikeitimus, susijusius su darbuotojų apmokymu ir kompensacijų sąlygomis. Tarp šalių susiklostė darbo teisiniai santykiai, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, todėl šalių susitarimo nėra pagrindo vertinti pagal civilinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nors kaip matyti iš darbo sutarties formuluočių darbo sutartyje buvo aptarinėjamas ir civilinio pobūdžio susitarimas dėl netesybų.

Nagrinėjamu atveju pagal pateiktus duomenis darytina išvada, kad atsakovas turėjo prievolę dalyvauti mokymuose, jis nesirinko mokymų teikėjo (neturėjo įtakos mokymų kainai), pagal nurodytą formuluotę darbo sutartyje atsakovas sutiko su darbdavio reikalavimu atlyginti mokymo išlaidas, taigi jis neturėjo teisės atsisakyti mokymų be jokių pasekmių.

Sutiktina, kad darbdavys, mokydamas darbuotoją, keldamas jo kvalifikaciją ir taip didindamas jo paklausą darbo rinkoje, turi pagrindą tikėtis, kad darbuotojas tęs darbo santykius ir taip kompensuos darbdavio patirtas išlaidas, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip minėta, net ir po mokymų atsakovas negalėtų vykdyti darbinių funkcijų, nes neturi įgijęs reikiamos vairavimo kategorijos. Taigi ieškovė, priimdama darbuotoją neturintį reikiamos kvalifikacijos darbo funkcijos atlikti, galėjo numanyti ir prisiėmė riziką, kad toks darbuotojas reikiamos kvalifikacijos gali neįgyti.

Pagal nurodytas aplinkybes laikytina, kad ieškovė neįrodė LR Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio darbo ginčų komisijos 2019-01-03 sprendimo darbo byloje Nr. APS-111-24721/2018 neteisėtumo ir nepagrįstumo, todėl ieškinys atmestinas.

Valstybei iš ieškovės priteistina 18,74 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260 str.,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovė „Transorloja“, kodas juridinių asmenų registre 183736725, valstybės biudžeto naudai 18,74 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (priteista suma mokėtina į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose.