- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-31
- Bylos Nr.
- I-5019-815/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03144-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 12 800 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–2).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakovu laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir kameros inventorius.
2.2. Teigia, kad kiekvieną dieną buvo atimama patalynė, sutriko pareiškėjo miegas.
2.3. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo matyti kiti kameroje laikomi asmenys arba prižiūrėtojai per stebėjimo langelį.
2.4. Pažymi, jog kamerose nebuvo dūmų detektoriaus.
2.5. Pareiškėjo teigimu, ant kamerų langų buvo įrengtos grotos, kamerose buvo netinkama apšvieta.
Akcentuoja, jog dėl patiriamo diskomforto buvo priverstas kreiptis į psichologus, todėl jam priteistina neturtinė žala.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 11–19).
1. Dėl minimalaus ploto
Nurodo, kad iš pateiktų duomenų matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
2. Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų elgesio kontrolę bei užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.
3. Dėl apšvietimo
Dieninis ir naktinis apšvietimas įstaigoje buvo įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus. Bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Apšvietimui naudotos lemputės buvo nekenksmingos sveikatai. Be to, vadovaujantis dienotvarkės reikalavimais, nepertraukiamas miegas įstaigoje laikytiems asmenims buvo numatytas nuo 22 val. iki 6 val., o poilsio ir švenčių dienomis – nuo 23 val. iki 7 val. Elektra į kištukinius lizdus, esančius kamerose, netiekiama tik nepertraukiamo miego, numatyto dienotvarkėje, metu. Tuo buvo siekiama užtikrinti režimą pataisos įstaigoje bei saugoti ir užtikrinti kitų asmenų teisę į poilsį.
4. Dėl priešgaisrinės saugos
Įstaigoje buvo įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, iškabinti žmonių evakavimo planai, kiekvieno įstaigos pastato kiekviename aukšte buvo pirminės gesinimo priemonės (gesintuvai). Įstaigoje buvo įrengtas taip pat vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai buvo įrengti visose gyvenamuosiose korpusuose kiekviename aukšte. Vidaus gaisrinio vandentiekio įrenginiai buvo su žarnomis ir švirkštais ir laikomi spintelėse. Autonominių dūmų signalizatorių įrengimo teisės aktai nenumatė.
5. Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta (b. l. 12):
1. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose:
– 2019 m. kovo 8 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 208 (plotas – 7,03 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 11 d. buvo laikomas vienas;
– 2019 m. kovo 12 d. d. perkeltas į kamerą Nr. 268 (plotas – 7,30 kv. m), kurioje iki 2019 m. kovo 28 d. buvo laikomas vienas arba su dar vienu asmeniu;
– 2019 m. kovo 29 d. d. perkeltas į kamerą Nr. 265 (plotas – 7,87 kv. m), kurioje iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo laikomas su dar vienu asmeniu;
– 2019 m. balandžio 2 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių;
– 2019 m. balandžio 4 d. atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 217 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 266 (plotas – 7,74 kv. m), kurioje tą dieną buvo laikomas vienas;
– 2019 m. balandžio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 313 (plotas – 7,79 kv. m). Kameroje buvo laikomas iki išvykimo į Marijampolės pataisos namus dienos, t. y. iki 2019 m. birželio 19 d. Kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu.
2. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. rugsėjo mėn. pranešime „Dėl E. J. skundo“ (b. l. 22–24), be kita ko, nurodyta:
2.1. Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) reikalavimus, nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos Lukiškių TI-K atitiko 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, Higienos norma) reikalavimus. Įstaigoje buvo užtikrinamas 3,6 kv. m gyvenamasis plotas kiekvienam asmeniui. Kamerų rūsyje nebuvo, tačiau kameros buvo įrengtos cokoliniame aukšte ir tai atitiko teisės aktus. kamerose pelėsio, surūdijusio inventoriaus ir nuo sienų byrančio tinko ir krentančių kalkių, dažų atplaišų nebuvo, grindys buvo lygios.
Lukiškių TI-K kameros buvo aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Inventoriaus norma).
Sanitarinio mazgo vieta buvo atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagai atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Kamerose privatumui užtikrinti papildomai buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Kameros sanitariniame mazge nemalonaus kvapo nebūtų buvę jeigu kameroje laikyti asmenys būtų palaikę tvarką ir valę tualetą. Valikliai ir valymo priemonės į visas kameras buvo išduodamos.
2.2. Įstaigos kameros buvo vėdinamos per langus, kamerų langai buvo skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai valomi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant buvo išvengiama pelėsio, staigių temperatūros pokyčių ir nemalonaus kvapo. Kamerų įrengimas nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
2.3. Gyvenamosiose kamerose buvo įrengtas teisės aktus atitinkantis dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx.
2.4. Įstaigoje buvo įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis, iškabinti žmonių evakavimo planai, pakabinti gesintuvai. Teisės aktai dūmų signalizatorių įrengimo nenustatė.
II
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui E. J. atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
3. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. birželio 19 d. (su pertraukomis) (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo nusiskundimai perpildytomis kameromis atmestini kaip nepagrįsti. Žymėtina, jog pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m (nuo 2019 m. kovo 12 d. iki kovo 13 d., kameroje Nr.268) iki 7,74 kv. m (2019 m. balandžio 5 d., kameroje Nr. 266).
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Patikrinus pareiškėjo kamerų plotą skaičiavimo metodika, kai iš bendro gyvenamojo ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas matyti, jog ir šiuo atveju atsakovės atstovas užtikrino minimalų gyvenamąjį plotą pareiškėjui. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
4. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerų apšvietimas buvo netinkamas – dėl įrengtų grotų natūralaus apšvietimo buvo nepakankamai, o dirbtinis apšvietimas – netinkamas.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato HN 134:2015, kurios 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateiktas Vilniaus PN turto valdymo skyriaus pranešimas „Dėl E. J. skundo“ (b. l. 22–24) tvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VSC) 2019 m. kovo 27 d. patikrinimo akto (b. l. 29–30) matyti, jog buvo tikrinta kameros Nr. 268 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 28 d.) bendra dirbtinė apšvieta. Pažeidimų, susijusių su apšvieta, nenustatyta. Kameros Nr. 265 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 29 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.) bendra dirbtinė apšvieta VSC buvo tikrinta 2019 m. balandžio 5 d. (2019 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktas (b. l. 32–34). HN 134:2015 14 punkto pažeidimų nenustatyta (dėl bendros dirbtinės apšvietos). Iš VSC 2019 m. birželio 5 d. patikrinimo akto (b. l. 40–42) matyti, jog kameros Nr. 313 (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 19 d.) bendra dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Kameros Nr. 265 bendra dirbtinė apšvieta buvo tikrinta taip pat 2019 m. gegužės 27 d. (VSC 2019 m. birželio 3 d. patikrinimo aktas (b. l. 49–52). Pažeidimų, susijusių su patalpos apšvietimu, nenustatyta. Pabrėžtina, jog į bylą yra pateiktas 2019 m. birželio 20 d. patikrinimo aktas (b. l. 63–64), iš kurio matyti, jog 2019 m. gegužės 16 d. nustatyta, jog kamerose Nr. 206 ir 208, be kita ko, buvo netinkama apšvieta. 2019 m. birželio 20 d. patikrinimo akte nurodyta, jog, grįžtamojo patikrinimo metu konstatuota, jog pažeidimai pašalinti. Atkreiptinas dėmesys, jog kameroje Nr. 208 pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 8 d. iki kovo 11 d., patikrinimas atliktas – 2019 m. gegužės 16 d. Iš VSC 2019 m. birželio 28 d. patikrinimo akto (b. l. 65–67) matyti, jog buvo tikrinta, be kita ko, kameros Nr. 265 apšvieta. Kameros apšvietimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Šiame patikrinimo akte taip pat nurodyta, jog gyvenamosiose patalpose yra natūralus apšvietimas per langus, HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento.
Teismas pažymi, jog pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose kamerose apšvietimas buvo netinkamas, nenurodė taip pat laikotarpių, kada pasireiškė jo nurodyti pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nenustatyta, to nenurodė ir pareiškėjas, jog jis būtų teikęs skundus įstaigos administracijai arba VSC, kuris ir atlieka operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Iš į bylą pateiktų VSC patikrinimo aktų matyti, jog kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, apšvieta buvo tinkama. Žymėtina, jog įstaigos kameros buvo nuolat tikrinamos, pažeidimai nustatomi ir šalinami. Esant nurodytoms aplinkybėms, taip pat įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas atmeta pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos apšvietos kaip nepagrįstus.
5. Pabrėžtina, jog pareiškėjas skundėsi grotų įrengimu.
TIĮET 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. TIĮET 14.10 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Teismas nenustatė, jog atsakovės atstovas pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
6. Iš skundo matyti, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis laikotarpiais: nuo 2019 m. kovo 12 d. iki kovo 13 d.; nuo 2019 m. kovo 15 d. iki balandžio 1 d.; nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 18 d. buvo laikomas ne vienas (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą).
Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 94 paras.
7. Pareiškėjo teigimu, įstaigoje nebuvo dūmų detektoriaus.
Atsakovės atstovas nurodė, kad kiekvieno pastato kiekviename aukšte yra pirminės gaisro gesinimo priemonės – gesintuvai. Gesintuvų gesinimo medžiagos, kiekis ir kokybė tikrinami teisės aktų nustatyta tvarka, be to, yra įrengtas vidaus gaisrinis vandentiekis. Gaisriniai čiaupai įrengti visuose gyvenamuosiuose korpusuose kiekviename aukšte. Paaiškino, jog kiekviename gyvenamajame korpuse yra du evakuaciniai išėjimai tiesiai į lauką, kurie visada parengti žmonėms evakuoti. Koridoriuose ir virš evakuacijos keliuose esančių durų yra evakuacijos kryptį nurodantys ženklai. Žmonių evakavimo planai statiniuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, jog nei PIĮET, nei TIĮET nenumatė pareigos įrengti dūmų signalizacijos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dūmų detektoriaus neįrengimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
8. Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog iš jo buvo atimama patalynė, dėl to, taip pat dėl mažo kamerų ploto sutriko pareiškėjo miegas.
Žymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 (toliau – ir Įsakymas) pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 220 punktas Įsakymo 1.5 punkte pakeistas, įtvirtinant, kad „nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą“.
Pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, taip pat į tai, jog nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nurodo, jog dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto ir atimamos patalynės sutriko jo miegas, tačiau teismui konstatavus, jog atsakovės atstovas veikė nepažeisdamas įstatymų reikalavimų (t. y. minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui buvo užtikrintas visą jo kalinimo laikotarpį, o patalynė buvo atimama teisės aktų nustatyta tvarka), nėra pagrindo ir vertinti, jog pareiškėjui teisėti atsakovės atstovo veiksmai sukėlė žalą. Ypač pabrėžtina, jog pareiškėjas skunde remiasi tik abstrakčiais teiginiais, jog kreipėsi į medicinos darbuotojus, prašydamas vaistų nuo nemigos, tačiau pačios nemigos konkrečiai nesieja su Lukiškių TI-K patirtais nepatogumais (pvz., nepaaiškina, kaip mažas kameros plotas sutrukdė jo miegui, ar kaip tą sąlygojo patalynės (kuri, be kita ko, grąžinama miego metu) atėmimas).
9. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką
10. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge (94 paras) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 280 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo E. J. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 280 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. birželio 19 d. (su pertraukomis).
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.