Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Egidijus Mickevičius, sekretoriaujant Skaistei Jauniškytei, L. P., dalyvaujant ieškovų atstovei advokatei Galinai Morozovai, atsakovo atstovei R. G., teismo posėdyje išnagrinėjęs M. R. ir I. R. ieškinį atsakovui AB Šiaulių bankas dėl įpareigojimo atnaujinti kreditavimo sutartis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Teismas pažymi, kad sutartis gali būti nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, visų pirma vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Trečia, sprendžiant ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas likti sutartinuose santykiuose yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006-06-01 M. R. ir atsakovas (Bankas) sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. B-2006-1053-05 (toliau - Būsto kreditavimo sutartis) su vėlesniais pakeitimais, kuria Bankas ieškovui suteikė 200 000,00 Lt kreditą gyvenamojo namo statybai, o M. R. įsipareigojo už naudojamą kredito dalį mokėti Bankui kintamas palūkanas, apskaičiuojamas kaip 6 mėn. trukmės VILIBOR reikšmės ir 1,5 proc. Banko maržos suma, suteiktą kreditą ieškovas įsipareigojo grąžinti iki 2026 m. birželio l d. dalimis ir terminais, nurodytais grąžinimo grafike (Būsto kreditavimo sutarties 2.1.3., 2.1.5., 3.2.5. p.). 2007-04-11 Bankas ir M. R. sudarė Fizinio asmens kreditavimo sutartį Nr. F-2007-022-05 (toliau - Kreditavimo sutartis), kuria ieškovui suteiktas 176 000,00 eurų kreditas nekilnojamojo turto užsienyje pirkimui. Per 2009-2011 metų laikotarpį tarp Banko ir M. R. buvo pasirašyta eilė kredito sutarčių pakeitimų, kuriais buvo koreguojamos kredito sutarčių sąlygos: 1) 2009-05-20 Sutartis dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo: kredito grąžinimo terminas atidėtas iki 2010-01-05; 2) 2009-11-19 Sutartis dėl Būsto kreditavimo sutarties pakeitimo: kredito grąžinimo terminas atidėtas iki 2010-09-05; 3) 2009-11-19 Sutartis dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo: kredito grąžinimo terminas atidėtas iki 2010-09-05, suteiktas papildomas 10 750,00 eurų kreditas susidariusioms M. R. skoloms pagal kredito sutartis padengti; 4) 2010-04-20 Sutartis dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo: pakeista palūkanų norma - iš 6 mėn. EURIBOR+ 2,5 proc., į 6 mėn. EUR1BOR + 4 proc.; 5) 2011-04-27 Sutartis dėl Būsto kreditavimo sutarties; 6) 2011-05-10 Sutartis dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo: pakeista palūkanų norma: iš 6 mėn. EURIBOR + 4 proc. į 6 mėn. EURIBOR + 2,5 proc. 2011-09-07 Bankas išsiuntė ieškovui įspėjimus dėl kredito sutarčių nevykdymo, tačiau ieškovas nepadengė susidariusio įsiskolinimo. 2011-11-16 M. R. pateikė Bankui raštą, nurodydamas, kad neturi galimybės vykdyti kredito. Kadangi ieškovas per nustatytą papildomą terminą skolų nepadengė, Bankas 2011-12-07 nutraukė kredito sutartis. Kredito sutarčių nutraukimo dieną M. R. skola pagal Būsto kreditavimo sutartį sudarė 169.469,78 Lt, pagal Kreditavimo sutartį – 144.519,49 eurai. Taip pat iš šalių argumentų ir kitų bylos aplinkybių matyti, kad 2011 m. gruodžio 7 d. Banko pareiškimas apie sutarties nutraukimą yra grindžiamas nebe sutartiniais pagrindais, bet įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir bandymu pagrįsti CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkantį skolininko elgesį. Atsakovas taip pat akcentuoja ir CK 6.219 straipsnį, nurodydamas, kad ieškovas neatliko jokių mokėjimų net ir po jo paties prašyto termino atidėjimo, todėl Bankui tapo akivaizdu, kad ieškovas nebevykdys sutarties ir ateityje (CK 6.219 straipsnis). Tai reiškia, kad teismas ieškovų veiksmus privalo vertinti nurodytų teisės normų (CK 6.217 straipsnio 2 dalis; 6.219 straipsnis), nustatančių įstatyminius sutarties nutraukimo pagrindus, kontekste.

Šioje byloje konstatuotina, kad ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai; negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Vertindamas šiuos byloje nustatytus faktus ir spręsdamas, ar sutartis iš tiesų nutrūko, teismas visų pirma pažymi, kad nagrinėjamu atveju bankas nepasinaudojo savo teise nutraukti sutartį vienašališkai pagal būsto kreditavimo sutarties 4.1.1.1 punktą, nes tęsė santykius ir vis ragindavo vykdyti sutartį. Bylos faktų kontekste negalima identifikuoti aiškios banko valios pasinaudoti būsto kreditavimo sutarties 4.1.1.1 punktu pagal jame nurodytas sąlygas. Taip pat iš bylos aplinkybių matyti, kad 2011 m. gruodžio 7 d. Banko pareiškimas apie sutarties nutraukimą yra grindžiamas ne tik sutartiniais pagrindais, bet įstatyme įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo samprata ir bandymu pagrįsti CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus atitinkantį skolininko elgesį. Šioje byloje konstatuotina, kad ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: nutraukdamas sutartį atsakovas neatsižvelgė į sutarties pobūdį – sudaryta vartojimo sutartis, kurioje papildomai saugomi vartotojo interesai; negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties, ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas vieninteliam šeimos gyvenamajam būstui įsigyti (CK 6.217 straipsnio 2 dalis).

Teismas taip pat sutinka su ieškovų teiginiu, kad ekonominė krizė laikytina visiems žinoma aplinkybe (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeBUAB „Mano tikslas“ v. UAB „Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje bylojeUAB ,,Europa Group“ v. UAB ,,Kleta“, bylos Nr. 3K-3-265/2011). Ieškovas, būdamas UAB „Evtrasta“ direktorius ir akcininkas, dėl sumažėjusios darbų apimties negavo tokių pajamų, kokių tikėjosi, todėl objektyviai laikinai neteko galimybės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Byloje nėra duomenų, kad, turėdamas galimybę sutartį vykdyti, ieškovas nevykdė jos tyčia, nesąžiningai. Atsakovas nepagrįstai sureikšmina eilinės įmokos svarbą, vertinant sutarties pažeidimo esmingumą, nes paties atsakovo veiksmai atidedant mokėjimus, patvirtina, kad ilgalaikės sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ateityje. Atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką perkelia vien ieškovui. Neabejotina, kad ieškovui negalėjo būti nežinoma aplinkybė, kad jis gali netekti dalies pajamų, tačiau atsakovui, kaip veikiančiam finansinių paslaugų srityje (užsiimančiam kreditų išdavimu), turinčiam galimybę prognozuoti tiek šalies, tiek pasaulio ekonominę situaciją, neabejotinai taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu, nes: negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo uždelsimo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo, o dėl objektyvių priežasčių; laikinas prievolės neįvykdymas nedavė atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; ieškovas dėl sutarties nutraukimo patirtų didelių ne tik finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas šeimos gyvenamajam būstui įsigyti (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, sutartį nutraukė nesant tam pakankamo pagrindo, ieškovui atkūrus mokumą nesiekė sutarties atnaujinti ir tęsti, todėl atsakovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas savo kaip stipresnės sandorio šalies padėtimi ir sutarties vykdymo principų pažeidimas (CK 1.137, 6.4 straipsniai, 6.8 straipsnio 3 dalis, 6.158, 6.200 straipsniai).

Teismo nuomone, ieškovų – skolininkų pagal sutartį veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę, taip užtikrinant galiojančios sutarties išsaugojimo nuostatą, arba, kitaip tariant, lemtų kreditoriaus intereso prievolėje praradimą. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad skolininkas pažeis sutartį iš esmės ateityje. Ieškovai nurodo, kad galėtų mokėti bankui po 1000,00 Lt per mėnesį. Skolininko aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti, pastangos atkurti mokumą neleidžia teigti, kad kreditorius galėjo pasinaudoti CK 6.219 straipsniu. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jau po pranešimų apie sutarties nutraukimą, atsakovas nuo ieškovo sąskaitos nurašinėjo pinigus palūkanoms ir skolai dengti (b.l. 36-45). Tai reiškia, kad sutartis negali būti laikoma teisėtai nutraukta ir atitinkamai negali būti laikoma apskritai nutraukta, nes, kaip nurodyta pirmiau, sutartį vienašališkai galima nutraukti tik teisėtai. Visais kitais atvejais pareiškimas apie nutraukimą nesukuria jokių pageidaujamų teisinių padarinių. Virš išdėstytais motyvais laikytina, kad prievolių pagal ginčijamas sutartis atidėjimas taip pat nepažeis atsakovo interesų.

Patenkinus ieškinį, ieškovams iš atsakovų taip pat priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 str., 80 str.1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3, 6 p .p., 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 285 - 287 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2006-06-01 ir 2007-04-11 kreditavimo sutarčių Nr. B-1053-05 ir F-2007-022-05, sudarytų tarp M. R. ir AB Šiaulių bankas nutraukimą neteisėtu, sutartis atnaujinti ir prievolių pagal šias sutartis vykdymą atidėti vieneriems metams.

Priteisti iš AB Šiaulių bankas 200,00 Lt bylinėjimosi išlaidų M. R..

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.