Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, dalyvaujant atsakovo atstovei V. K., viešame posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad neginčija aplinkybės, jog jo atžvilgiu egzistuoja visos Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 29 straipsnio 3 dalyje nustatytos 48 valandų per savaitę darbo laiko sąlygos. Ginčas kyla dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos dalies, kurioje teigiama, kad „šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“, t. y. dėl 7 dienų laikotarpio ir kaip šis laikotarpis, per kurį pareigūnas gali dirbti iki 48 valandų ir tai nelaikoma viršvalandiniu darbu, turi būti skaičiuojamas. Pareiškėjo nuomone, 7 dienų laikotarpis, atsižvelgiant į tai, kad nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai ir yra nustatytos darbo pamainos, nebūtinai turi sutapti su savaitės dienomis pirmadieniu - sekmadieniu. 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas galėtų būti savaitės nepertraukiamasis poilsis. Atsakovas darbo laiko apskaitą vykdo 7 dienų laikotarpį visada tapatindamas su savaitės dienomis pirmadieniu - sekmadieniu, visiškai neatsižvelgdamas į savaitės nepertraukiamo poilsio laiką.

Savo nesutikimą dėl 7 dienų laikotarpio nesutapimo su savaitės dienomis pirmadieniu - sekmadieniu grindžia Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 160 straipsnio 1 dalies,161 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Pažymi, kad 7 dienų laikotarpio tapatinimą su savaitės dienomis netinkamu laiko ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.

Pareiškėjo skaičiavimu, 2015 m. vasario - gruodžio mėnesiais 48 valandų per 7 dienų laikotarpį normą viršijo 129 val. (vasarį - 16 valandų, kovą - 4 valandomis, balandį – 21 valanda, gegužę - 6 valandomis, liepą - 24 valandomis, rugpjūtį - 24 valandomis, rugsėjį - 12 valandų, spalį - 16 valandomis, gruodį - 6 valandomis), todėl preliminarus nepriemokos dydis gali būti 700,47 EUR.

Paaiškina, kad nei Statute, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai ir aiškiai reglamentuota, koks momentas laikytinas savaitės pradžia ir pabaiga. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymų leidėjas nėra nurodęs konkretaus savaitės apibrėžimo, Departamentas lokaliniu teisės aktu 2009 metais nustatė savaitės darbo laiko apskaitos pradžią – pirmadienį (Departamento direktoriaus 2009 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ 2.1 papunktis), pritaikęs įstatymo analogiją pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 patvirtintų Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 punkto nuostatą, kuri numato, kad „savaitė – laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos“. Analogiška nuostata yra įtvirtinta 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 straipsnyje. Taip pat buvo įvertintas savaitės sąvokos apibrėžimas pateiktas Lietuvių kalbos žodyne.

Pažymi, kad policijos įstaigose taikoma analogiška nuostata, jog savaitė – tai yra laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 valandos iki sekmadienio 24.00 valandos, kuri yra įtvirtinta Darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277.

Vadovaudamasis teismų praktika ir teisės doktrina atsakovas teigia, kad 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis nėra įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir nesukuria pareigos Departamentui juo vadovautis. Departamentas pareiškėjo teisių nepažeidė ir neturi pareigos atlyginti pastarajam neva patirtų nuostolių.

Paaiškina, kad Departamento Pastatų apsaugos skyriaus pareigūnams, dirbantiems 24 val. trukmės pamainą, vadovaujantis Darbo kodekso 158 straipsnio 1 dalies nuostatomis, suteikiama dviejų valandų pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kuri įskaitoma į jų darbo laiką, ir kurią pareigūnai naudoja savo nuožiūra. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu (11 mėnesių) dirbo apie 64 pamainas, todėl 128 valandas (64 x 2 val.) faktiškai nedirbo ir tą laiką naudojo savo nuožiūra. Pareiškėjo prašomų viršvalandžių priteisimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Mano, kad pareiškėjo pridedami Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 18 d. raštas Nr. ID-9085(57) ir 2016 m. vasario 8 d. raštas Nr. 1D-805(57) yra tik minėtos institucijos nuomonė aptariamu klausimu, kuria vadovautis nėra privaloma.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 105).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Byloje ginčas kilo dėl, pareiškėjo teigimu, netinkamai vykdomos darbo laiko apskaitos, t. y. netinkamo viršvalandinio darbo apskaitymo ir atitinkamai neapmokėjimo už viršvalandinį darbą 2015 m. vasario – gruodžio mėnesiais. Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad atsakovas, apskaitydamas viršvalandžius Statuto 29 straipsnio 3 dalies pagrindu, šioje nuostatoje įtvirtintą 7 dienų laikotarpį, esant nepertraukiamam funkcijų vykdymui, turėtų tapatinti su savaitės nepertraukiamu poilsiu, o ne su savaitės dienomis pirmadieniu-sekmadieniu. Pareiškėjo manymu, 7 dienų laikotarpio arba darbo savaitės atskaitos taškas galėtų būti savaitės nepertraukiamas poilsis.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir ginčo laikotarpiu Departamente ėjo Pastatų apsaugos skyriaus jaunesniojo specialisto pareigas.

Ginčui aktualiu laikotarpiu pareigūnų darbo laiką reglamentavo Statuto šeštas skirsnis „Darbo laikas ir atostogos“. Statuto 29 straipsnio (redakcija galiojusi iki 2016-01-01) 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų darbo laiko norma negali būti ilgesnė kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma. Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-337/2009; 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009) laikomasi pozicijos, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“). Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį).

Pareiškėjo pareigybė yra įrašyta į Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003-03-09 nutarimu Nr. 1150 patvirtintą, Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą. Kaip nurodė pats pareiškėjas, jo atžvilgiu egzistuoja visos Statuto 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos sąlygos 48 valandų per savaitę darbo laiko normai taikyti, t. y. įstaigoje nustatytos funkcijos vykdomos nepertraukiamai, dirbama pamainomis, pareigybė įrašyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame sąraše, yra įstaigos vadovo sprendimas. Pareiškėjas patvirtino, kad dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Ginčas byloje keliamas dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad „pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu“. Minėta, jog, pareiškėjo manymu, 7 dienų (savaitės) atskaitos taškas turi būti savaitės nepertraukiamas poilsis, tačiau atsakovas 7 dienų laikotarpį visada tapatina su savaitės dienomis pirmadieniu – sekmadieniu.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas Statuto 29 straipsnio 3 dalyje minimos savaitės atskaitos tašku – pirmadienį, yra patvirtinęs 2009-04-30 įsakymu „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ Nr. V-119 (toliau – ir Įsakymas) 2.1 punktu (b. l. 77). Paaiškino, kad nustatant būtent tokį savaitės atskaitos tašką Departamentas pagal analogiją vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-14 nutarimu Nr. 587 patvirtintos Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominėse veiklos srityse 10 p. nuostata, kuri numato, kad savaitė, tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.; Europos Parlamento ir Tarybos 2006-03-15 reglamento (EB) Nr. 561/2006 4 str., kuriame nustatyta, kad savaitė - tai laiko tarpas nuo pirmadienio 00.00 val. iki sekmadienio 24.00 val.; Lietuvių kalbos žodyne pateiktu sąvokos „savaitė“ išaiškinimu – tai septynių dienų laiko tarpas, prasidedantis pirmadieniu ir pasibaigiantis sekmadieniu. Pažymėtina, kad Įsakymas yra galiojantis teisės aktas, šio akto teisėtumas nėra nenuginčytas. Pareiškėjas dėl Įsakymo neteisėtumo reikalavimų neformuluoja. Esant galiojančiam savaitės atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui (atsakovo taikomo skaičiavimo teisiniam pagrindui), atsakovas iš esmės neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti Įsakymu ir taikyti kitokį darbo laiko apskaitos modelį. Teismas, esant galiojančiam teisiniam darbo laiko apskaitos pagrindui, konkrečiai - savaitės (septynių dienų) atskaitos tašką reglamentuojančiam teisės aktui, taip pat neturi teisinio pagrindo išvadai dėl Įsakymo ydingumo.

Vertinant byloje pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius matyti, kad savaitės atskaitos tašką laikant pirmadieniu, viso ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu viršvalandžių nenustatyta (b. l. 50-71). Dėl pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam taikoma darbo laiko apskaita, argumentus iš esmės grindžia tik nuomone, kuri susiformavo sistemiškai vertinant Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias nepertraukiamo darbo ypatumus bei Vidaus reikalų ministerijos pateiktais argumentais, tačiau nenurodė jokio teisinio pagrindo, įtvirtinančio, jog darbo savaitės atskaitos taškas turėtų būti laikomas būtent savaitės nepertraukiamas poilsis. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Departamentas ginčo laikotarpiu darbo laiko apskaitą vykdė vadovaudamasis galiojančiu teisės aktu - Įsakymu, kurio teisėtumas nenuginčytas. Atsakovui darbo laiko apskaitą vykdant vadovaujantis Įsakymu, bylos duomenimis, viršvalandžių nenustatyta.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo skundą priteisiant iš atsakovo darbo užmokesčio nepriemoką už 2015 m. vasario – gruodžio mėnesiais dirbtą viršvalandinį darbą, nėra pagrindo,

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.