- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-17
- Bylos Nr.
- 1A-223-300-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Irena Ivanovienė, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- D. Č.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios – privačios kaltintojos D. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010-03-26 nuosprendžio, kuriuo S. S. ir A. S. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., ir baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. S. ir A. S. buvo kaltinami tuo, kad jie, be nukentėjusiosios D. Č. sutikimo nugriovė jiems ir jai bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priestatą, pažymėtą 1 aukšto plane indeksu 1-6 arba 2al/p, kurio ½ dalis D. Č. buvo atitekusi nuolatiniam naudojimuisi ir vietoj šio statinio savo nuožiūra pasistatė terasą; tokiais savo veiksmais kaltinamieji kaltinami tuo, kad pažeidė D. Č. kaip nugriauto statinio bendrasavininkės teises ir interesus, nes ne tik savavališkai sunaikino tokios pat būklės kaip gyvenamasis namas uždarą kapitalinį priestatą, saugojusį nuo šalčio, vėjo ir kritulių, įėjimą į bendrai naudojamą koridorių, bei be jos sutikimo įrengė visai kitos paskirties statinį – atvirą paaukštintą aikštelę su stogeliu; t. y. S. S. ir A. S. D. Č. kaltinami nusikaltimo, numatyto LR BK 187 str. 1d., įvykdymu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusioji – privati kaltintoja D. Č. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 26 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-25-636/2010, kuriuo S. S. ir A. S. buvo išteisinti pagal LR BK 187 str. 1 d. kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o baudžiamoji byla jų atžvilgiu buvo nutraukta, ir šioje byloje priimti naują nuosprendį, kuriuo S. S. ir A. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 187 str. 1 d., paskirti jiems įstatymo sankcijoje numatytą bausmę teismo nuožiūra ir priteisti iš jų solidariai jai, nukentėjusiajai D. Č., 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei visas proceso (advokato teisinės pagalbos) išlaidas.
Skunde nurodo, jog teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl apeliantė mano, kad nagrinėdamas bylą teismas netinkamai taikė LR BPK 20 str. nuostatas ir tai jam sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Taip pat nurodo, kad kaltinamieji, teisme prisipažinę, jog prieš įvykį jie jau nebesikalbėdavo ryžosi savavališkai nugriauti šį kapitalinį pastatą ir jo vietoje pasistatyti savo nuožiūra iš esmės kitokios paskirties statinį - tvorelę su stogeliu. Kuom, pasak apeliantės, jie neabejotinai patvirtino savo norą sunaikinti svetimą turtą, nes savo tyčiniais veiksmais, nukreiptais prieš ją, pažeidė LR Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą ir Civiliniame Kodekse-nustatytus bendrasavininkiams priklausančio turto naudojimo reikalavimus. Taipogi nurodo, jog teisme kaltinamieji pripažino, kad jie dar 2007 m. pavasarį nusprendė nugriauti priestatą, nes mama „vis nedavė ramybės"', ir kad jie dar galėjo palaukti 2-3 dienas negriovę, jeigu būtų žinoję, kad ji yra išvykusi ir kada grįš“. Tokiu būdu, nukentėjusiosios nuomone, vien tik iš kaltinamųjų parodymų yra akivaizdu, kad jiems nebuvo jokio būtino reikalingumo nedelsiant nugriauti priestatą, todėl teismas savo išvadą dėl atsakomybės nebuvimo LR BK 31 str. 1 d. pagrindu padarė remdamasis šališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Be kita ko apeliantė nurodo, kad teismas ignoravo ir esminius prieštaravimus liudytojo-specialisto R. P. bei abiejų kaltinamųjų parodymuose ir, nepaisydamas to, kad liudytojas aiškino, jog apie priestato avarinę būklę ir jo nugriovimą jis pirmą kartą sužinojo tik pradėjęs tirti jos skundą, o tuo tarpu kaltinamieji teisme parodė, kad jie šio specialisto teiravosi, ar reikalingas leidimas jų avariniam priestatui griauti, dar prieš nugriaudami priestatą, ir kad kaltinamasis S. S. tvirtino, jog liudytojui R. P. prieš griovimą parodė priestato nuotrauką, o kaltinamasis A. S. kategoriškai pareiškė, kad šiam liudytojui nuotraukų nerodė, nes nebuvo pagrindo, kažkodėl patikėjo netiesą sakančiais kaltinamaisiais ir abejotinus parodymus davusiu liudytoju bei jo išvada iš nuotraukų, jog priestatas kėlė pavojų gyventojams ir dėl to buvo nugriautas. Todėl, pasak apeliantės, skundžiamas nuosprendis ir šioje dalyje buvo priimtas šališkai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nurodo, kad teisme ji paaiškino, jog nusikaltimu buvo sunaikintas ne mažesnės kaip 2500 Lt vertės jai nuosavybės teise priklausantis turtas ir tai pagrindė pridėtu prie bylos Registrų centro išrašu apie priestato rinkos vertę nugriovimo metu, o kaltinamasis S. S. kaip statybos firmos (duomenys neskelbtini) savininkas ir dėl to turintis specialių žinių statybos srityje savo parodymais teisme neprieštaravo, kad visas nusikaltimo objektas įvykio metu galėjo būti vertas daugiausiai 1500 Lt, todėl, nukentėjusiosios nuomone, buvo nesunku paskaičiuoti ir jos turto vertę, sudarančią 615 Lt, tačiau teismas šiuos įrodymus vėlgi įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą neišsamiu ir šališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nesivadovaudamas įstatymu ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ji esą neįrodė savo sunaikinto turto vertės. Teigia, jog iš 2010-02-02 teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas dar įrodymų tyrimo metu buvo akivaizdžiai šališkas jos atžvilgiu, nes nesutiko padaryti pertraukos kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimui teisme, motyvuodamas tuo, kad esą „pagrindinės BPK 255 ir 256 str. taisyklės yra ne kas kita, kaip tarybinio baudžiamojo proceso atgyvena", o netrukus po to, kai paskelbė, kad įrodymų tyrimas yra baigtas ir teismas pradeda klausytis baigiamųjų kalbų, nusprendė padaryti net pusės mėnesio pertrauką. Nurodo, kad pirmininkaujančiai teisėjai varžant jos teises, kitame posėdyje ji bandė pareikšti teismui nušalinimą, tačiau jos pareiškimas net nebuvo priimtas motyvuojant tuo, kad pagal LR BPK 59 str. nušalinimas esą gali būti pareikštas tik įrodymų tyrimo metu.
Teismo posėdžio metu nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas BPK pažeidimų nepadarė, pagrįstai S. S. ir A. S. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo požymių.
Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymų vertinimas baudžiamojoje byloje ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo prerogatyva. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymai ir jų vertinimo motyvai. Šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išdėstė išteisinančius S. S. ir A. S. bylos duomenis, motyvuotai atmetė nukentėjusiosios D. Č. parodymus ir visiškai pagrįstai rėmėsi S. S. ir A. S. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Pažymėtina tai, kad teismas pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad S. S. ir A. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., nesant pakankamai patikimų, neginčijamų įrodymų dėl jų tyčios, dėl ko visiškai pagrįstai juos išteisino.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad S. S. ir A. S. nugriovė jiems ir jų seseriai D. Č. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančią verandą. Esminis klausimas šioje byloje, ar bendrosios nuosavybės teise priklausantis turtas, t. y. veranda, buvo nugriauta tyčia. Pripažįstama, kad asmuo padarė veiką tyčia, jeigu veiką padarė suvokdamas visus veikos požymius, kurie sudaro nusikalstamos veikos sudėtį, ir norėdamas, kad jo padarytos veikos požymiai atitiktų baudžiamajame įstatyme aprašytus veikos požymius. Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos objektas – nuosavybė. Veika pasireiškia alternatyviai svetimo turto sunaikinimu arba jo sužalojimu. Tyčinio turto sunaikinimo sudėtis yra materialioji. Paminėtina tai, kad materialiųjų sudėčių atveju, asmens santykis apima ne tik fizinį gebėjimą ir norą padaryti veiką, bet ir sukelti padarinius. Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad S. S. ir A. S., mamos prašymu nugriovė jiems patiems ir jų seseriai nuosavybės teise priklausančią verandą, po ko savo lėšomis atstatė kitokį priestatą. Esant paminėtoms aplinkybėms, teigti, kad S. S. ir A. S. tyčia sunaikino svetimą, tame tarpe ir jų pačių turtą, nėra teisinio pagrindo, kadangi išteisintųjų veiksmuose nėra svarbiausio tyčinio turto sunaikinimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės, t. y. tyčios. Iš paminėto darytina išvada, jog išteisintieji nesunaikino turtą, o jį rekonstravo, pakeitė jo paskirtį, dėl ko šios bylos dalykas yra ne baudžiamosios, o civilinės teisės objektas. Paminėtina ir tai, kad analogiški D. Č. reikalavimai dėl turto sugadinimo yra nagrinėjami ir civilinėje byloje (b. l. 52).
Dėl kitų nukentėjusiosios apeliacinio skundo argumentų.
Nukentėjusiosios skunde nurodytas teiginys, kad teismas dar įrodymų tyrimo metu buvo akivaizdžiai šališkas jos atžvilgiu, nes nesutiko padaryti pertraukos kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimui teisme, motyvuodamas tuo, kad esą „pagrindinės BPK 255 ir 256 str. taisyklės yra ne kas kita, kaip tarybinio baudžiamojo proceso atgyvena", o netrukus po to, kai paskelbė, kad įrodymų tyrimas yra baigtas ir teismas pradeda klausytis baigiamųjų kalbų, nusprendė padaryti net pusės mėnesio pertrauką, atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad teismas atmesdamas prašymą padaryti pertrauką kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimui, jį motyvavo tuo, kad Lietuvos Respublikos BPK 256 str. numato, jog naujai paruoštas kaltinimas turi būti pateiktas raštu iki įrodymų tyrimo pabaigos, o jam paruošti procesas pertraukos daryti nenumato (b. l. 123) ir tik pacitavo, BPK komentarą, bet atmesdamas minėtą prašymą rėmėsi BPK, o ne BPK komentaru. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad naujai paruoštas kaltinimas turi būti pateiktas raštu iki įrodymų tyrimo pabaigos, o jam paruošti procesas pertraukos daryti nenumato. Remiantis išdėstytu, teigti, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas šį prašymą buvo šališkas, nėra jokio pagrindo.
Kitas apeliantės skunde nurodytas teiginys, kad pirmininkaujančiai teisėjai varžant jos teises, posėdyje ji bandė pareikšti teismui nušalinimą, tačiau jos pareiškimas net nebuvo priimtas motyvuojant tuo, kad pagal LR BPK 59 str. nušalinimas esą gali būti pareikštas tik įrodymų tyrimo metu, taipogi atmestinas. Lietuvos Respublikos BPK 59 str. 1 d. nurodyta, kad nušalinimas gali būti pareikštas ir motyvuotas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Atsižvelgiant į paminėtą, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesvarstė nušalinimo klausimo, kadangi jis buvo pareikštas jau po įrodymų tyrimo.
Dėl proceso išlaidų.
2010-05-27 teismo posėdžio metu, išteisintųjų gynėja adv. I. Petkienė prašė priteisti iš D. Č. 400 Lt už gynėjo paslaugas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visos proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pateikto kvito LAT Nr. (duomenys neskelbtini), išteisintieji advokato, dalyvavusio byloje kaip jų gynėjo paslaugoms apmokėti patyrė 400 Lt išlaidų, dėl ko minėta suma priteistina iš nukentėjusiosios D. Č. išteisintųjų S. S. ir A. S. naudai.
Kolegija, įvertinusi byloje ištirtus įrodymus, nuosprendyje nurodytus motyvus ir argumentus, dėl ko buvo priimtas išteisinamasis teismo nuosprendis, išteisinantis S. S. ir A. S. dėl jiems pareikšto kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, dėl ko nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš išteisintųjų D. Č. turėtas proceso išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 str.,
nutaria:
Nukentėjusiosios D. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš D. Č. 400 Lt (keturis šimtus litų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išteisintųjų S. S. ir A. S. naudai.