Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. R. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo –Aplinkos apsaugos departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcija) dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (3.0)-AD5-9697 „Sprendimas dėl 2021-04-20 privalomojo nurodymo Nr. PN16-2/2021“ ir dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcijos 2021 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. PN16-2/2021 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcija atliko iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos persiųsto 2021 m. vasario 10 d. pranešimo dėl galimai neteisėtai įrengtų barikadų Meros upėje tyrimą ir 2021 m. kovo 25 d. surašė apžiūros aktą Nr. TVR11-27 (18.7)-TVR-1625) dėl duomenys – neskelbiami šalia K. R. sodybos, sumūrytų barikadų ir tvora aptverto sklypo šalia Meros upės.

Patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypai ir sodyba priklauso R. R., o ne K. R.. Apžiūros metu R. R. pateikė paaiškinimą (2021 m. kovo 1d. ) apie upėje įrengtą slenkstį nuo erozijos – reguliatorių. Šiam įrenginiui įrengti 2003 metais buvo paruoštas AB „Vilniaus hidroprojektas“ projektas, jis suderintas pagal teisės aktų reikalavimus. Žemiau šio statinio yra savavališkai įrengta upės patvanka (užtveriant iš upės krantų betoniniais statiniais tėkmę ir pakeliant vandens lygį). Statinys vienoje pusėje yra žemės sklype (unikalus Nr. duomenys – neskelbiami), o iš kito kranto sklype, unikalus Nr duomenys – neskelbiami). Tikrinant upę buvo aptikta dar viena savavališkai valstybinėje žemėje įrengta analogiška patvanka (užtveriant iš upės krantų betoniniais statiniais tėkmę ir pakeliant vandens lygį), abu statiniai įrengti valstybinėje žemėje (duomenys – neskelbiami). Šalia abiejų patvankų įrengti vandens įrenginiai, kuriais užtikrinamas savaiminis vandens patekimas į R. R. priklausančius tvenkinius. Žemiau tilto abu sklypai (unikalus Nr. 4400-4232-8752 ir 8664-0007-0043) palei upę yra užtverti metaline tvora (tinklu) 1–2 m atstumu nuo vandens. Statybos darbai, Inspekcijos žiniomis, atlikti 2001–2006 metais.

Departamento Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas 2021 m. balandžio 20 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN16-2/2021 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo nurodė išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas ir atstatyti natūralų upės vandens lygį bei perkelti tvoras 5 metrų atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna). Privalomąjį nurodymą pareiškėja įpareigota įvykdyti iki 2021 m. gegužės 20 d. ir apie jo įvykdymą ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo įvykdymo arba nuo Privalomajame nurodyme nustatyto termino pabaigos pranešti raštu Departamento aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnui, davusiam Privalomąjį nurodymą.

Pareiškėja, nesutikdama su Privalomuoju nurodymu, kreipėsi į Departamentą su skundu dėl minėto Inspekcijos nurodymo panaikinimo. Departamentas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (3.0)-AD5-9697 „Sprendimas dėl 2021 m. balandžio 20 d. privalomojo nurodymo Nr. PN16-2/2021“ pareiškėjos skundo nepatenkino ir Inspekcijos 2021 m. balandžio 20 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN16-2/2021 paliko nepakeistą.

Departamento teigimu, pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punkto ir 99 straipsnio 12 punkto reikalavimus.

Dėl privalomojo nurodymo perkelti tvoras 5 metrų atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna)

Teismas atkreipia dėmesį, kad minėtame punkte nustatyti reikalavimai netaikomi tvoroms, kurios būtinos aptverti: a) šio įstatymo 100 straipsnio 4 punkte nurodytus statinius ir (ar) įrenginius paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose; b) kultūros, gamtos paveldo objektus, parkus ir kitus atskiruosius želdynus, botanikos, zoologijos sodus, dendrologines kolekcijas, vaikų poilsiui skirtas teritorijas, gamtotvarkos priemonių įgyvendinimo teritorijas (kai jos numatytos saugomos teritorijos gamtotvarkos plane); c) žemės ūkio ministro nustatyta tvarka deklaruotas ganyklas Ūkinių gyvūnų registre įregistruotiems žolėdžiams ūkiniams gyvūnams ganyti, įrengiant vielinį ganyklos aptvarą, įskaitant elektrinį, kuris gali būti laikomas pastatytas ir (ar) įrengtas tik šių gyvūnų ganymo metu. Pakrantėje esančioje ganyklos aptvaro dalyje, laikantis aplinkos ministro nustatytų reikalavimų, privaloma įrengti vartus ar kitas priemones asmenims pereiti per ganyklą (12 punkto a-c dalys).

Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintą Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašą, paviršinio vandens telkinio apsaugos zona – tai prie paviršinio vandens telkinio nustatomas pakrantės (su paviršiniu vandens telkiniu besiribojančios sausumos) ruožas (teritorija), kuriame ribojama ūkinė veikla, galinti neigiamai paveikti paviršinį vandens telkinį, o paviršinio vandens telkinio pakrantės apsaugos juosta – prie paviršinio vandens telkinio nustatoma su paviršiniu vandens telkiniu besiribojanti paviršinio vandens telkinio apsaugos zonos dalis, kurioje vykdoma ūkinė veikla gali turėti tiesioginį neigiamą poveikį paviršiniam vandens telkiniui arba riboti jo naudojimo visuomenės poreikiams galimybes, todėl joje draudžiama tam tikra ūkinė veikla.

Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad greta pareiškėjai nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų yra Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre įregistruota upė Mera-Kūna (kodas šiame kadastre –12110280). Šią upę Švenčionių rajone galima pamatyti internetinėje svetainėje www.maps.lt. Pareiškėjos žemės sklypams taikytinos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato pareigą žemės savininkams laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. To paties straipsnio 10 punkte numatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas).

Pareiškėja nesutinka su privalomuoju nurodymu – perkelti tvoras 5 metrų atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna). Pareiškėjos teigimu, tarp upelio ir tvoros yra pakankamas praėjimas (skunde nurodo, kad nuo 2-5 m). Tvora negali būti atitraukta toliau nuo upelio, kadangi neliks galimybės su technika prižiūrėti tvenkinius, o upelis poilsiui netinkamas, negilus, apaugęs brūzgynais (to pagrindimui, pateikta filmuota upelio vaizdo medžiaga į bylą).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos nurodyti teiginiai neatitinka faktinės situacijos ir yra neteisingi, vertintini kritiškai, kadangi teismui pateiktų įrodymų visuma, taip pat patikrinimo metu darytos fotonuotraukos Nr. 5 ir Nr. 6, patvirtina, kad pareiškėjai priklausantys žemės sklypai (duomenys – neskelbiami), yra aptverti metaline tinkline tvora 1-2 m. atstumu nuo upės Mera-Kūna. Taip pat nustatyta, kad statybiniai darbai atlikti 2001 – 2006 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ skirsnyje „Vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos“ 126 punkte numatyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama: statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras (126.1. papunktis). Nurodytos aplinkybės, paminėtas teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad tvoros pastatymas palei upę 1-2 m atstumu neteisėtas bei neatitinka teisės aktų reikalavimų, dėl to šie padariniai šalintini įstatymo nustatyta tvarka, šiuo atveju vykdant įgaliotos institucijos privalomąjį nurodymą – perkelti tvoras 5 metrų atstumu nuo paviršinio vandens telkinio. Paminėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pareiškėja turi pareigą leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis.

Dėl privalomojo nurodymo išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį.

Be kita ko, 2021 m. balandžio 20 d. Privalomuoju nurodymu Nr. PN16-2/2021 pareiškėja įpareigota išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Specialiųjų žemės naudojimosi sąlygų įstatymo 98 straipsnio 7 punktu (paviršiniuose vandens telkiniuose draudžiama reguliuoti (tvenkti (patvenkti) ir kitais būdais keisti vandens lygį, gylį ir (arba) krantų liniją) upes ir ežerus, išskyrus atvejus, kai: a) atliekami paviršinių vandens telkinių tvarkymo darbai; b) įrengiamos maudyklos, bendrojo naudojimo krantinės miestuose ir miesteliuose; c) atliekami vidaus vandens kelių įrengimo ir (ar) priežiūros darbai; d) eksploatuojami žemės gelmių išteklių telkiniai ežeruose; e) statomi ir (ar) rekonstruojami melioracijos statiniai, inžineriniai tinklai, susisiekimo komunikacijos, specialiosios paskirties pastatai; f) vykdomos žuvų išteklių apsaugos priemonės (dirbtinių nerštaviečių, žuvų pralaidų, aptekėjimo kanalų ir pan. įrengimas); g) vykdomos potvynių prevencijos priemonės (polderių sistemų, krantosaugos statinių, apsauginių pylimų, vandens nuvedimo kanalų ir pan. įrengimas); h) vykdomi ekstremaliųjų įvykių ir (ar) avarijų padarinių likvidavimo darbai; i) atkuriama erozijos nuardyta kranto linija ir (ar) taikomos kitos priešerozinės kranto apsaugos priemonės; j) vykdomi gerą vandens telkinio būklę užtikrinantys darbai ir darbai, skirti saugomų rūšių ir buveinių apsaugos priemonėms įgyvendinti; k) vykdomi nekilnojamojo kultūros paveldo tyrimai ar tvarkybos darbai; l) užtikrinama nepakitusi valstybės sienos padėtis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ XXVIII skirsnyje „Vandens telkiniai“ 124 punkte nurodyta, kad pagal specialiąsias vandens telkinių naudojimo sąlygas draudžiama: tvenkti upes, atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, vykdyti upių vagose valymo, krantų tvirtinimo ir kitus darbus be Aplinkos apsaugos ministerijos leidimo (124.3 papunktis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 13 straipsnyje numatyta, kad Paviršiniuose vandens telkiniuose gali būti statomi statiniai, reikalingi paviršinio vandens telkinio ir (arba) jame esančio vandens stebėsenai, apsaugai, naudojimui ir aplinkai nuo žalingo vandens poveikio saugoti, inžinerinės infrastruktūros plėtrai, hidroenergetikai, laivybai. Šie statiniai statomi vadovaujantis šiuo įstatymu, Aplinkos apsaugos įstatymu, Statybos įstatymu, Melioracijos įstatymu, Teritorijų planavimo įstatymu, Saugomų teritorijų įstatymu, Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu, Vidaus vandenų transporto kodeksu ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais statinių statybą.

Pareiškėja nesutinka, kad patvankos įrengtos savavališkai. Nurodo, kad 2003 m. sausio 29 d. projektas parengtas AB „Vilniaus hidroprojektas“, suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra, todėl buvo leidžiama įrengti du priešerozinius slenksčius.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad akcinė bendrovė „Vilniaus hidroprojektas“ 2003 metais parengė projektą, kuriuo leidžiama įrengti slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių Meros upėje, Milaukos k., Sarių sen., Švenčionių r. Minėto projekto aiškinamajame rašte ir darbų žiniaraščiuose nurodyta: „Hidroįtvaras suprojektuotas tuo tikslu, kad Meros upėje, tam tikroje atkarpoje (apie 100 m ilgyje) pakelti vandens horizontą, ir sumažinti upėje išilginį nuolydį. Byloje esantis Aplinkos apsaugos agentūros 2003 m. sausio 29 d. raštas Nr. 11-4-79 patvirtina, jog minėtas projektas suderintas su Aplinkos apsaugos agentūra, tačiau pastebėtina, kad projektu buvo leidžiama įrengti tik vieną slenkstį nuo erozijos – vandens reguliatorių Meros upėje, Milaukos k., Sarių sen., Švenčionių r.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta pareiga statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja objektus statė, neturėdama įstatyme nustatyta tvarka gautų leidimų, todėl pareiškėjos veiksmai kvalifikuotini kaip savavališka statyba.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad Inspekcija pagrįstai 2021 m. balandžio 20 d. surašė privalomąjį nurodymą Nr. PN16-2/2021, kuriuo pareiškėjai nurodė perkelti tvoras 5 metrų atstumu nuo paviršinio vandens telkinio (upės Mera-Kūna); išardyti dvi savavališkai įrengtas patvankas, atstatant natūralų upės vandens lygį. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Privalomojo nurodymo, jį tenkinti atsisakė pagrįstai.

Teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos skundo argumentus, jog Privalomasis nurodymas ir Departamento 2021 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. (3.0)-AD5-9697 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui, privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Sutinkamai su nurodytu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismo vertinimu, trečiasis asmuo ir atsakovas, priimdami privalomąjį nurodymą ir jį patvirtinantį Sprendimą, laikėsi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų; tiek iš skundo turinio, papildomų paaiškinimų, pareiškėjos pastabų atsakovui matyti, jog Privalomasis nurodymas jai buvo aiškus, priimtas laikantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo tokio pobūdžio nurodymui keliamų reikalavimų, organizuojant ir vykdant prevencinę veiklą, kuria siekiama, kad fiziniai ir juridiniai asmenys laikytųsi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą, reikalavimų.

Tenkinti pareiškėjos skundą remiantis jame nurodytais ir atstovų teismo posėdyje išdėstytais motyvais nėra jokio įstatyminio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja savo skunde nurodė ir daugiau argumentų, dėl ko pareiškėjos skundas turėtų būti patenkintas, tačiau teismas dėl kitų išdėstytų argumentų plačiau nepasisako, nes tai neturi įtakos teismo padarytoms išvadoms. Be to, kaip nurodyta teismų praktikoje, teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr. LVAT 2021 m. kovo 24 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-491-602/2021).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos R. R. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.