Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde paaiškina, kad Vilniaus PN yra 12 dušo kranų, taigi vienu metu prausiasi 12 asmenų. Pareiškėjas prausimosi duše metu jautėsi nužiūrinėjamas kitų asmenų, kas pareiškėjui keldavo didelį stresą, tai pareiškėją traumavo ir žemino. Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas dušu pasinaudojo 157 kartus, taigi 157 kartus pareiškėjui teko stresuoti, jausti pažeminimą ir nevisavertiškumą.

Paaiškina, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos, skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas.

Pažymi, kad Vilniaus PN neturi galimybės pateikti informacijos, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN I-ame korpuse, kadangi pareiškėjas šiuo metu laisvvės atėmimo bausmę atlieka Kybartų pataisos namuose, kuriuose yra pareiškėjo asmens byla.

Pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam privatumo ir tinkamų maudymosi duše sąlygų nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus PN, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam buvo neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, maudymasis duše be skiriamųjų sienelių jam sukėlė nepatogumus.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015) (redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 1 d.), 28 punkte buvo nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami; dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Tos pačios normos 29 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto reguliavimo, teisės aktai nenumatė ir nenumato, kad pataisos namuose turėjo būti ar turi būti įrengtos pertvaros privatumui dušo patalpose užtikrinti. Tačiau LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat gali būti vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Teismas atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas tik su vyrais, dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys.

Pažymėtina, kad atsakovės atstovas teismui nurodė, kad negali pateikti duomenų, kuriais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN I-ame korpuse (kuriame nuo 2017 m. pradžios dalyje dušų, o 2018 m. visuose dušuose buvo įrengtos dušų pertvaros), nors teismas buvo įpareigojęs atsakovės atstovą pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje nurodoma, jog atsakovo atstovas turi pareigą paneigti pareiškėjo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų (2019 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3359-520/2019), jog laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93) 426 p.).). Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai, kad atsakovės atstovas nei paaiškinimais, nei įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušais, juose neįrengus pertvarų. Atsakovės atstovui nepaneigus minėtų pareiškėjo teiginių, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visos abejonės turi būti vertinamos asmens, kuris kreipėsi su skundu, naudai, preziumuoja, kad atsakovės atstovas visą ginčo laikotarpį neužtikrino privatumo pareiškėjui naudotis dušu.

Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos būtų sąlygojęs naudojimasis pertvarų neturinčiais dušais Vilniaus PN ginčo laikotarpiu, taip pat nėra. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo privatumo naudojantis dušu (nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.) neužtikrinimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., pareiškėjas vedamas į dušą buvo vieną kartą per savaitę, iki 15 minučių), atsižvelgdamas į formuojamą Lietuvos Respublikos teismų praktiką (žr. pvz. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 ir 133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. L. skundą tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo pažeista.

Likusioje dalyje pareiškėjo P. L. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.