Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl individualaus administracinio akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, teismas pareiškėjai išaiškino, kad tokio pobūdžio ginčą, koks yra antrasis pareiškėjos reikalavimas, yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme ir nelaikytini ginčais dėl teisės viešojo administracinio srityje (ABTĮ 3 str.), todėl nenagrinėtini teismų administracinio proceso tvarka.

II.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijama atsakovo priimto administracinio akto motyvų dalis pareiškėjai ar atsakovui nesukelia teisinių pasekmių. Mano, kad pareiškėjos reikalavimo tenkinimas darytų įtaką atsakovo vykdomoms funkcijoms. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti ir antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą, kadangi šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas neteisingas atsakovo įstatymų nuostatų interpretavimas ir to rezultatas – nepagrįstas pavedimas atsakovo teritoriniam padaliniui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamos bylos pagal pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas.

Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad pirmojo pareiškėjos reikalavimo tenkinimas teisinių pasekmių pareiškėjai nesukeltų, o antrasis pareiškėjos reikalavimas turėtų būti nagrinėjimas bendrosios kompetencijos teisme.

Vertinant pareiškėjos skundo reikalavimų priimtinumo klausimą, pirmiausia pažymėtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. Atsižvelgus į šias teises normas, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

1) pašalinti iš Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 16 d. rašto Nr. (9.8) 1-8071 šiuos motyvus: „Pareiškime nurodėte, kad 2014 m. liepos 29 d. vykusiame BUAB „Abrisas“ kreditorių susirinkime nagrinėtas klausimas „dėl tyčinio bankroto apskritai nepriskirtinas kreditorių susirinkimo kompetencijai, kad R. D. savo balsais minėtame susirinkime parėmė tokį sprendimą, kuris jokių teisinių pasekmių BUAB „Abrisas“ bankroto byloje sukelti negali, taip parodydama savo neprofesionalumą.“ Tačiau Jūsų pateikta nuomonė prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 str. 2 d. 3 punkto nuostatai, kad kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Klausimas dėl UAB „Abrisas“ bankroto pripažinimo tyčiniu buvo derinamas su Fondo valdyba ir buvo priimtas Fondo valdybos sprendimas pritarti, kad UAB „Abrisas“ bankrotas būtų pripažintas tyčiniu“, kaip priimtus netinkamai aiškinant ir taikant Įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 23 straipsnio normas;

2) panaikinti Fondo valdybos sprendimą, kuriuo buvo pritarta BUAB „Abrisas“ tyčinio bankroto pripažinimui, taip pat prašė šį sprendimą išreikalauti iš atsakovo.

Spręsdama dėl pirmojo pareiškėjos skundo reikalavimo priimtinumo, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto, atsižvelgiant į priimamų administracinių aktų gausą bei jais sprendžiamus įvairius teisinius klausimus, motyvuojamojo dalis gali turėti įtakos asmens teisiniam statusui, todėl šis pirmosios instancijos teismo argumentas, neišnagrinėjus administracinės bylos iš esmės, per se negali būti pagrindu atsisakyti priimti besikreipiančio asmens skundą.

Antra, vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, matyti, kad pareiškėja prašo panaikinti tik konkrečią dalį atsakovo rašte išdėstytų motyvų. Išanalizavusi pareiškėjos prašomą panaikinti motyvų dalį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje rašto dalyje atsakovas iš esmės pateikia savo teisės aktų interpretaciją, būtent: nurodo, kad pareiškėjos nuomonė prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokio pobūdžio atsakovo pozicija teisės aiškinimo klausimais vertintina kaip nedaranti įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms – niekaip nekeičianti ir nelemianti jos teisinio statuso, t. y. iš esmės yra informacinio pobūdžio.

Trečia, pirmasis pareiškėjos skundo reikalavimas yra susijęs su antruoju reikalavimu, kuriuo prašoma panaikinti Fondo valdybos sprendimą, kuriuo buvo pritarta BUAB „Abrisas“ tyčinio bankroto pripažinimui.

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsni 1 dalį, teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.

Kaip galima spręsti iš šios teisinės nuostatos bei pareiškėjos skundo turinio, atsakovas, veikdamas kaip kreditorius BUAB „Abrisas“ bankroto byloje, išreiškė savo valią minėtos bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Vis dėlto, toks atsakovo, kaip bankrutuojančios bendrovės kreditoriaus, veiksmas, iš esmės nėra ir negali būti lemiamas, kadangi paminėtos ĮBĮ įstatymo nuostatos aiškiai ir konkrečiai teisę spręsti dėl tyčinio bankroto suteikia teismui pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Toks atsakovo veiksmas turėtų būti vertinamas kaip tarpinis procedūros etapas bankrutuojančios bendrovės tyčinio bankroto byloje, todėl niekaip nedarantis tiesioginės įtakos galutiniam teismo sprendimui. Be to, pabrėžtina, kad ir pati pareiškėja pateiktame skunde nenurodo, kokią įtaką jai, kaip individualiam asmeniui, gali turėti atsakovo pateikti pareiškėjos ginčijami motyvai bei atsakovo sprendimas pritarti tyčiniam bendrovės bankrotui.

Papildomai atkreiptinas pareiškėjos dėmesys į ĮBĮ 10 straipsnio 2 dalį, pagal kurią bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas. Iš esmės tokį pat reguliavimą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 27 straipsnio 4 punktas, nustatantis, kad apygardos teismai inter alia nagrinėja bylas dėl bankroto ir restruktūrizavimo, išskyrus bylas dėl fizinių asmenų bankroto.

Atsižvelgus į šias teisines nuostatas, bylas, inter alia susijusias su tyčiniu bankrotu, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai, konkrečiai – apygardų teismai. Pareiškėja, būdama BUAB „Abrisas“ kreditore (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)) ir manydama, kad nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, turi teisę, vadovaudamasi ĮBĮ 20 straipsnio 4 dalimi, savo pastabas pateikti bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundo pirmojo reikalavimo tenkinimas neturėtų įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms: pareiškėjos ginčijama atsakovo rašto motyvų dalis yra informacinio pobūdžio, kurioje dėstoma atsakovo pozicija dėl teisės normų aiškinimo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, klausimai, susiję su įmonių bankrotu, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, todėl antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas jau vien šiuo pagrindu administraciniame teisme nenagrinėtinas.

Vadovaudamasi šiomis išvadomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.