Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Sauliaus Jakaičio ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo atstovei Paulinai Gaupšytei ir Ritai Girčytei-Barkauskienei

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 24S39930, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir laikinoji apsauga), teisėtumo bei pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėjas, gimęs (duomenys neskelbtini), yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2022 m. rugsėjo 3 d. atvyko į Lietuvos Respubliką per (duomenys neskelbtini) pasienio punktą.

Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-7154-422/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2024-9) patenkino pareiškėjo skundą – panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1817-622/2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2024-9) patenkino atsakovo apeliacinį skundą iš dalies – Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą Regionų administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas apie tai, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas ne tik pareiškėjo baime būti mobilizuotam į Rusijos karą su Ukraina, tačiau jo prašymas yra daug platesnės apimties ir akivaizdžiai susijęs su šeimos narės A. M. tos pačios dienos prašymu suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, grindė į bylą teismui nepateiktu A. M. prašymu. Taip pat į bylą nebuvo pateikti nei A. M. apklausos protokolai, nei liudijimai ir kt., iš kurių būtų galima spręsti apie pareiškėjo paaiškinimų neobjektyvumą ir nepatikimumą. Be kita ko LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėją su lietuvių kilmės asmeniu A. M. sieja faktiniai santuokiniai ryšiai ir jų prašymai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje turėjo būti nagrinėjami kartu, tačiau byloje nebuvo pateikta duomenų apie pareiškėjo ir A. M. sudarytą santuoką ar registruotą partnerystės sutartį.

Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 25 d. nutartimi šioje administracinėje byloje įpareigojo bylos šalis iki 2024 m. rugpjūčio 16 d. pateikti bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus atsižvelgiant į LVAT 2024 m. birželio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1817-662/2024 (teisminio proceso Nr. eA-1817-662/2024) pateiktus išaiškinimus. Nei viena iš proceso šalių nepateikė nei paaiškinimų, nei dokumentų, nei kitų įrodymų.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai.

1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalis įtvirtina pabėgėlio statuso taikymo nuostatas: 1) asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo; 2) persekiojimas turi būti grindžiamas bent viena iš penkių priežasčių: rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais; 3) asmuo turi būti už savo kilmės valstybės ribų; 4) jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodamas persekiojimo. Asmeniui pabėgėlio statusas gali būti suteiktas tik tuomet, kuomet visos paminėtos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos įvykdytos visos kartu, nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų.

Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad kilmės valstybė – valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis, o jei užsieniečio pilietybės nustatyti neįmanoma arba jis neturi jokios pilietybės, – valstybė, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pilietybę. Tai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas Įstatymo nuostatas, suponuoja išvadą, jog pareiškėjo kilmės valstybe laikytina Rusijos Federacija.

Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Suteikiant pabėgėlio statusą turi būti įrodyta, kad persekiojimo veiksmų priežastis yra asmens rasė, religija, pilietybė, tautybė, priklausymas tam tikrai socialinei grupei ar politiniai įsitikinimai. Baimė būti persekiojamam turi būti pagrįsta konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – Tvarkos aprašas) 97 punkte nustatyta, kad, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba to paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai. Tvarkos aprašo 99 punkte nustatyta, kad atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (lot. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

Vadovaudamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų (Tvarkos aprašo 99.1 papunktis).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atvykimo į Lietuvos Respubliką metu pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje) įvardijo kaip Rusijos Federacijos valdžios jam daromą spaudimą bei trukdymą faktinei žmonai A. M. gauti Lietuvos Respublikos pilietybę. Vėliau pareiškėjas grėsmę kilmės valstybėje (Rusijos Federacijoje) įvardijo ir baimę būti mobilizuotam bei skunde teismui nurodė, kad savo prieglobsčio prašymą iš esmės grindžia baime patirti persekiojimo veiksmus dėl karinės tarnybos neatlikimo, taip pat būti verčiamas kariauti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo baimės grįžti į kilmės valstybę negrindžia jo galimu persekiojimu dėl rasės, religijos, tautybės ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutinka su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

Pažymėtina, kad iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, darytina išvada, kad vis tik pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės pagrindinis motyvas buvo ne patiriamas ar gresiantis persekiojimas, o noras sutvarkyti dokumentus dėl A. M. Lietuvos pilietybės įgijimo. Kaip nustatyta iš pareiškėjo 2023 m. lapkričio 8 d. apklausoje duotų paaiškinimų, pareiškėjo išvykimą iš Rusijos Federacijos lėmė aplinkybė, kad Europos šalys, įskaitant Lietuvos Respubliką, nusprendė nebeišduoti vizų Rusijos Federacijos piliečiams. Šiame kontekste svarbu įvertinti ir pareiškėjo ir A. M., kurią pareiškėjas įvardija „faktine žmona“, santykius prieglobsčio teisės kontekste.

Įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje yra įvardijama, kas yra prieglobsčio prašytojo šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo prieglobsčio prašytojas yra sudaręs registruotos partnerystės sutartį, šių porų arba vieno iš jų nesusituokę nepilnamečiai vaikai (įvaikiai, nepaisant to, ar jie įvaikinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus), taip pat nesusituokusio nepilnamečio prieglobsčio prašytojo tėvas (įtėvis), motina (įmotė) (toliau – tėvas, motina) ar globėjas (rūpintojas), jeigu šeiminiai santykiai jau buvo kilmės valstybėje ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos arba šio Įstatymo IV skyriaus antrojo skirsnio įgyvendinimo tikslais – kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje. Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas jau yra sudaręs santuoką su A. M., tačiau Sprendimo priėmimo metu tokių duomenų nebuvo. Be to, teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino prieglobsčio prašantis būtent dėl mobilizacijos grėsmės kilmės valstybėje.

Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko detalią informaciją apie teisinį karinės tarnybos reglamentavimą Rusijos Federacijoje pradedant Rusijos Federacijos Konstitucijos 59 straipsniu, nustatančiu, kad visi šalies piliečiai turi pareigą ir teisę ginti valstybę, aptariant Karo tarnybos įstatymo aktualius straipsnius susijusius su privaloma karo tarnyba, šaukiamų asmenų amžiumi, šių teisės normų aiškinimą ir pakeitimus, jų įsigaliojimo datas, šaukimų įteikimus. Taip pat Sprendime nurodyta, kad remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas 2022 m. rugsėjo 21 d. pasirašė dekretą, kuriuo patvirtino dalinę mobilizaciją šalyje. Remiantis šiuo dekretu, Rusijos piliečiai, kurie yra kviečiami dalinei mobilizacijai, prilyginami kariams pagal kontraktą. Mobilizacija yra laikoma „daline“ dėl to, kad šaukiami rezervo kariai, visų pirma tie, kas yra anksčiau atlikę karo tarnybą ir įgiję karinę specializaciją, kaip, pavyzdžiui, šauliai, šarvuotos technikos operatoriai, artileristai, vairuotojai ir vairuotojai-mechanikai. Remiantis oficialiais šaltiniais, mobilizacijai buvo kviečiami 300 tūkst. karių, kurie yra įtraukti į rezervą. Kaip paaiškino kontradmirolas, kalbėjęs su nepriklausoma naujienų agentūra „Meduza“ kaip oficialus Rusijos kariuomenės pajėgų atstovas, mobilizacija turėjo paveikti „eilinius karius iki 35 metų, jaunesniuosius karininkus iki 50 metų ir vyresniuosius karininkus iki 55 metų“. Šaltinio teigimu, pirmieji rezervistai, kurie buvo pašaukti, pirmiausiai apėmė karius, kurie turi būtiniausius karinius įgūdžius ir kovinės patirties. Remiantis Karo tarnybos įstatymu, per dalinę mobilizaciją kviečiami tik įrašyti į rezervą piliečiai. Visi rezerve esantys piliečiai, neturintys atidėjimo teisės, gali būti kviečiami. Rezervą sudaro ne tik tie, kurie atliko privalomąją pradinę karo tarnybą ar studijavo karinėse katedrose. Rezervistais laikomi ir alternatyviąją civilinę tarnybą atlikę asmenys, ir iš viso netarnavę dėl atidėjimo, sveikatos būklės ar kitos įstatymo numatytos priežasties. Sprendime taip pat nurodyti Rusijos Federacijos teisės aktai, reglamentuojantys mobilizacijos tvarką ir mobilizuojamų asmenų atrankos kriterijus bei nustatantys nuo mobilizacijos atleidžiamus tam tikrų kategorijų atsargos karius, įskaitant netinkančius karo tarnybai dėl sveikatos būklės. Sprendime taip pat aptarta ir aplinkybės apie tai, kad mobilizaciją vykdantys Rusijos Federacijos kariniai komisariatai pažeidė nustatytus mobilizacijos kriterijus ir tai lėmusios priežastys. Be kita ko, Sprendime detaliai analizuota, ar Rusijos Federacijoje dalinė mobilizacija yra baigta. Remiantis Rusijos įstatymais ir 2022 m. gruodžio 16 d. ESPA [Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra] ataskaita „Rusijos Federacija: Karo tarnyba“, tiek šauktiniams, kurie šaukiami atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tiek atsargos kariams, kurie kviečiami per dalinę mobilizaciją, už vengimą atvykti pagal šaukimą į karinį komisariatą gresia administracinė bauda nuo 500 iki 3000 rublių. Šauktinis, kuris sistemingai be pateisinamos priežasties nepaiso šaukimų, gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 328 straipsnį. Iš viešai prieinamų šaltinių nėra duomenų, kad už mobilizacijos vengimą būtų taikytos baudžiamosios sankcijos, išskyrus 2022 m. rugsėjį Penzos regione M. M. iškeltą baudžiamąją bylą, kuri vėliau buvo pripažinta neteisėta. Sprendime pažymėta, kad baudžiamoji atsakomybė rezervistams netaikoma – tai dar 2008 metais aiškino Rusijos Aukščiausiojo Teismo plenumas. Be to, 2023 m. gegužės 18 d. Rusijos Aukščiausiojo Teismo plenumas priėmė du nutarimus, susijusius su baudžiamųjų bylų dėl karo prievolės nagrinėjimu ir išaiškino, jog nusikaltimo, numatyto Rusijos baudžiamojo kodekso 328 straipsnyje, subjektas yra šauktinis, t. y. asmuo (18-27 metų), kuris šaukiamas atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą. Kita vertus, rezervistas, kuris kviečiamas per dalinę mobilizaciją, nėra Rusijos baudžiamojo kodekso 328 straipsnio subjektas. Sprendime taip pat nurodyta, kad Rusijos federacijoje 2023 m. liepos 28 d. įsigaliojo įstatymas, kuriuo draudžiama karo prievolininkams išvykti iš šalies po to, kai karo prievolės tarnyba jiems išsiunčia šaukimą. Pažymėtina, kad pagal šį įstatymo projektą iš šalies būtų draudžiama išvykti ne visiems vyrams, o tik gavusiems šaukimą

Vertinant pareiškėjo baimę grįžti į Rusijos Federaciją dėl mobilizacijos, svarbu akcentuoti, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad prieglobsčio prašytojas pripažintas ribotai tinkamu karinei tarnybai, karinės tarnybos nėra atlikęs. Jis neturi karinės patirties, turi eilinio laipsnį ir „vidutinių medicinos specialistų medicinos brolio“ karinę specialybę. Nenurodė ir nepateikė jokių dokumentų apie tai, kad yra gavęs šaukimą atvykti atlikti karo prievolę, ar kad jam grėstų konkretus persekiojimas už vengimą atvykti pagal šaukimą į karinį komisariatą. Teismas, įvertinęs atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, joje galiojančius teisės aktus reglamentuojančius mobilizaciją ir pareiškėjo paaiškinimus dėl Rusijos Federacijoje vykdomos dalinės mobilizacijos, sutinka su Sprendime pateiktu vertinimu, kad prieglobsčio prašytojo nurodyta baimė būti mobilizuotam yra grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, teismas nevertins pareiškėjo skundo argumentų susijusių su teise turėti įsitikinimus ir teise atsisakyti dalyvauti kariniuose veiksmuose kaip nesusijusius su nagrinėjama byla.

Įvertinus pareiškėjo nurodytus argumentus dėl jo persekiojimo grėsmės ir išvykimo iš kilmės valstybės motyvus, darytina išvada, kad nėra jokių individualių aplinkybių, kurios pagrįstų pareiškėjo, kaip prieglobsčio prašytojo, baimę. Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo nurodyti motyvai ir paaiškinimai neįrodo, jog pareiškėją (prieglobsčio prašytoją) realiai kas nors persekiotų, kad jam kas nors grėstų. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjo pasakojimas ir pateikti įrodymai nepatvirtina objektyvaus baimės faktoriaus.

Atsižvelgiant į atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas be kliūčių 2022 m. rugsėjo 2 d. išvyko iš savo kilmės valstybės į Lietuvą bei į tai, kad, kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pareiškėjo skundo argumentai neleidžia teismui suabejoti Migracijos departamento Sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu ir nėra pagrindo jį panaikinti nei remiantis pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Iš esmės nepatenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjo reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo, taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo M. L. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.