Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 45 783 Lt pagal šalių sudarytą 2008-04-01 turto draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti trys ieškovui priklausantys pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), tarp jų ir pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-08-07, 2010-08-08 škvalo metu nurodytas pastatas buvo stipriai apgadintas: nuplėštas stogas, išgriauta siena, suardytas statinio vientisumas, pažeistos likusios sienos. Remiantis UAB „Stamona“ apskaičiuotais atkūrimo į buvusią padėtį darbų kaštais (102 788 Lt be PVM), draudikas apskaičiavo tiesioginių atkūrimo kaštų išmoką 84 653 Lt (86353 Lt - 1700 Lt išskaita) ir ją išmokėjo. Ieškovas, nesutikdamas su šia suma, užsakė V. M. firmoje „Tyrimai ir projektai" ekspertizę, nustačiusią, kad sandėlio atkūrimui kaštams reikalinga suma sudaro 159 756 Lt be PVM. Atsakovo pasamdyta UAB „Eika" nustatė, jog pastato atkūrimo kaštai be PVM sudaro 113 973 Lt. Ekspertizių aktuose esantys skirtumai susidarė dėl to, jog UAB „Eika" vertino, kad nuo audros nukentėjo tik dalis pastato sienų, o firma „Tyrimai ir projektai" vertino, kad išlikusios pastato sienos avarinės būklės ir negalės būti eksploatuojamos (turi būti demontuotos ir perstatytos). Pareiškus ieškinį, atsakovas papildomai išmokėjo 27 620 Lt, atlygindamas pastatui padarytą žalą iki jo pripažįstamos 112 273 Lt sumos, įvertinat 1700 Lt išskaitą, tačiau nepagrįstai atsisako mokėti V. M. firmos „Tyrimai ir projektai" nustatytą atkūrimo kaštų skirtumą, t. y. 45 783 Lt. Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 028 10.2. p. skirtingai apibrėžia „nuostolio" sąvoka, kai draudimo sutartimi turtas yra apdraustas „atkūrimo verte“ ir „likutine verte". Atkūrimo vertės atlyginimo atveju nėra apskaičiuojamas ir atimamas nusidėvėjimas, bet apskaičiuojama vertė naujo analogiško pastato. Likutinės vertės draudimo atveju visuomet apskaičiuojama ir atimama nusidėvėjimo suma, susidariusi iki pat draudiminio įvykio. Atsakovas ignoruoja avarinę išlikusių statinių sienų būklę, kuomet V. M. firmos „Tyrimai ir projektai" parengtame tyrimo akte Nr. 10/119 aprašyti išlikusių sienų įtrūkimai ir pasvirimai buvo sąlygoti audros, išvertus dalį sienos ir pažeidus pastato vientisumą, o ne dėl „netinkamos pastato eksploatacijos". Nukentėjusio pastato trūkumų nagrinėjimas po įvykio yra pavėluotas, nes CK 6.994 str. numato, jog prieš sudarant draudimo sutartį, draudikas turi teisę apžiūrėti draudžiamą turtą, o tai reiškia, kad jam priklauso ir rizika dėl atstatymo kaštų nustatymo. Pagal sutartį draudimo suma, nuo kurios apskaičiuotinos draudimo įmokos, yra 1 498 000 Lt. Draudėjas sudarydamas draudimo sutartį, mokėdamas įmokas manė, kad pastato sunaikinimo ar sugadinimo atveju jis galės pretenduoti į draudimo polise nurodytą šio pastato draudimo sumą. Sudarant draudimo sutartį draudikas elgiasi nesąžiningai, nepaaiškino draudėjui, kad pagal CK 6.1001 str. 1 d. tokia draudimo sutartis negalioja toje dalyje, kurioje draudimo suma viršija draudimo vertę.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2010-10-19 išmokėjus ieškovui 84 653 Lt tiesioginių atkūrimo kaštų išmoką, pastarasis remdamasis V. M. firmos „Tyrimai ir projektai" konstrukcijų tyrimo aktu Nr. 10-119, 2011-01-13 pateikė 193 305 Lt pretenziją, kuri priimta 159 756 Lt sumoje, be PVM. Siekiant kilusį ginčą išspręsti taikiai, atsakovas užsakė papildomą pastato griūties ekspertinį tyrimą UAB „Eika", kuri nustatė pagrįstos žalos dydį – 113 973 Lt, nes pastatas pastatytas netinkamai, pažeidžiant statybos norminius reikalavimus, kas ir sąlygojo įvykio atsiradimą ir kilusios žalos dydį. UAB „Stamona“ ir UAB „Eika“ nustatė realią, būtiną atlyginti draudiminio įvykio metu pastatui padarytą žalą, o V. M. firma „Tyrimai ir projektai“ paskaičiavo sumą, kurios pakaktų ne tik analogiško pastato atstatymui, bet ir visam pastatui perstatyti, tokiu būdu jį pagerinant, kas realiai viršytų draudimo apsaugos ribas. Ieškovo nurodytas Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių (toliau -Taisyklės) II d. 10.2.1 p. taikomas, kai pastatai, apdrausti atkūrimo verte, dėl draudiminio įvykio buvo sunaikinti, o šiuo atveju pastatas buvo sugadintas, todėl taikytinas Taisyklių II d. 10.2.2 p., numatantis, kad pastatų, apdraustų atkūrimo verte ir sugadintų dėl draudiminio įvykio, nuostoliu laikoma šio turto remonto kaina, neviršijančia turto atkūrimo vertės. Atlyginama suma, kurios pakaktų pastatą grąžinti į buvusią padėtį, t. y. su turėtais trūkumais, o likusią išlaidų dalį turi padengti pats draudėjas. Ieškovas nepagrįstai remiasi CK 6.994 str. 1 d., todėl nepagrįstai mano, kad jei trūkumai būtų nustatyti iki draudimo sutarties sudarymo, draudimo įmoka būtų buvusi mažesnė, o dabartiniu atveju, kai trūkumai nustatyti po sutarties, draudikas nepagrįstai siekia sumažinti draudimo išmoką. Trūkumų buvimas ar nebuvimas aktualus siekiant nustatyti, kokia yra ta būklė, į kurią turi būti grąžintas pastatas po draudiminio įvykio, tai yra, kokia apimtimi turi būti kompensuojami nuostoliai. Momentas, kada trūkumai nustatyti - prieš sudarant draudimo sutartį, iki draudiminio įvykio ar po jo - šiuo atveju nėra aktualus. CK 6.994 str. 1 d. nuostata neatima iš draudiko teisės įrodinėti turto vertės, buvusios sutarties sudarymo metu. 1 498 000 Lt - tai maksimali draudimo išmoka, mokėtina tuo atveju, jei pastatas būtų nepataisomai sugadintas. Nuostolis kiekvienu draudiminio įvykio atveju skaičiuojamas ir vertinamas atskirai, ir draudimo išmoka mokama proporcingai atsiradusiai žalai. Tokia taisyklių sąlyga nėra siurprizinė, ji įprasta draudimo santykiuose, nustatyta Draudimo įstatyme, įraukta į taisykles, todėl ieškovas neturi pagrindo jos ginčyti ar kvestionuoti.