Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. A. ieškinį atsakovui užsienio draudimo įmonei ERGO Insurance SE, kuriai atstovauja ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Ieškovas prašė priteisti 4978 Eur draudimo išmokos ir šešių procentų procesines palūkanas. Anot ieškovo, galiojant šalių sudarytai transporto priemonių draudimo sutarčiai, 2014 m. rugpjūčio 29 d. ieškovui grybaujant miške buvo apgadintas ieškovo automobilis. Telefonu susisiekus su atsakovo atstovu, ieškovui buvo nurodyta, jog policijos į įvykio vietą kviesti nereikia. Atsakovui apžiūrėjus automobilį ir užfiksavus defektus, taip pat ieškovui įvykdžius visus atsakovo nurodymus, atsakovas (tik) 2014 m. spalio 22 d. nurodė ieškovui, jog reikalinga nurodyti dar ir eismo įvykio vietą. Vėliau, 2015 m. kovo 18 d. atsakovas nurodė ieškovui, kad nenurodžius tikrosios įvykio vietos, atsakovas neturi galimybės įvertinti ir įsitikinti, ar įvykis laikytinas draudžiamuoju, todėl atsakovas sustabdė įvykio administravimą iki ieškovas nurodys tikrąją įvykio vietą. Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė savo pareigą nedelsiant (per protingą terminą) apžiūrėti įvykio vietą, nes to ėmėsi beveik po dviejų mėnesių nuo įvykio ir tik tada, kai ieškovas 2016 m. spalio 16 d. nurodė atsakovui, jog negali nurodyti-atsiminti tikslios įvykio vietos, t. y. atsakovas turėjo prašyti nurodyti duomenis apie įvykio vietą iš karto gavęs ieškovo pranešimą apie įvykį. Ieškovo teigimu, eismo įvykis įvyko ieškovui nepažįstamuose miškuose, kai darant posūkį ieškovas nesuvaldė automobilio ir šis užvažiavo ant kelmo. Anot ieškovo, jis nepraleido ieškinio senaties termino, nes šis terminas skaičiuotinas nuo atsakovo atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, o nagrinėjamu atveju atsakovas 2014 m. lapkričio 17 d. rašte nurodė tik apie įvykio tyrimo sustabdymą.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, įvykio vietos nustatymas būtinas siekiant įvertinti, ar įvykis priskirtinas draudžiamiesiems įvykiams, taip pat siekiant nustatyti įvykio mechanizmą, automobilio apgadinimų pobūdį-kilmę ir pan. Atsakovas pažymėjo, kad administruojant žalą atliekami įvairūs veiksmai ir įvairia seka, todėl pirmiau pateiktas prašymas ieškovui nurodyti sąskaitos, į kurią išmokėtina draudimo išmoka, duomenis negali paneigti atsakovo teisės vėliau paprašyti ieškovo nurodyti įvykio vietą. Atsakovo nuomone, toks asmuo kaip ieškovas, paprastai, ilgam įsimena įvykio aplinkybes. Nežinodamas tikslios įvykio vietos, atsakovas neturi galimybės įsitikinti, ar įvykis įvyko automobilių eismui skirtoje teritorijoje. Atsakovas pažymėjo, kad nurodyti įvykio vietą buvo prašoma dar iki ieškovo 2014 m. spalio 16 d. atsakymo. Atsakovas taip pat ginčijo prašomos priteisti išmokos dydį, kuri, anot atsakovo, mažintina Pridėtinės vertės mokesčio dydžiu ir draudimo liudijime nurodyta 300 Lt besąlygine išskaita. Atsakovo nuomone, jis 2014 m. lapkričio 17 d. raštu atsisakė mokėti išmoką; ieškovo teisė atlikti 2014 m. lapkričio 17 d. rašte nurodytus veiksmus baigėsi po vienerių metų, kai baigėsi ir senaties terminas, kurį atsakovas prašė taikyti ieškinio reikalavimams.

Šalys 2014 m. gegužės 14 d. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią ieškovo automobilis (duomenys neskelbtini) (b. l. 28) laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. buvo apdraustas kasko draudimu. Draudimo liudijime nurodyta, kad draudimo įvykio variantai – visos rizikos ir kad kitais (negu vagystės ir plėšimo) atvejais taikoma 300 Lt išskaita (b. l. 10). Ergo Insurance SE Lietuvos filialo Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 30 5.1.9 punkte nustatyta draudėjo pareiga, atsitikus draudžiamajam įvykiui, leisti draudikui atlikti žalos priežasties ir dydžio tyrimus, suteikti draudikui visą įvykio tyrimui reikalingą informaciją ir pateikti draudiko reikalaujamus dokumentus (b. l. 53).

Ieškovo 2014 m. rugpjūčio 29 d. pranešime atsakovui nurodyta, kad jis važiuodamas miško keliu užvažiavo ant kelmo ir apgadino automobilį; įvykio vieta nurodyta „Merkinė“ (b. l. 69). Ieškovas 2014 m. rugsėjo 11 d. el. laišku pateikė atsakovui automobilio registracijos pažymėjimą ir techninės pagalbos išlaidas patvirtinantį dokumentą; 2014 m. spalio 7 d. el. laišku – savo banko sąskaitos duomenis; 2014 m. spalio 16 d. el. laiške nurodė, kad jis negali nurodyti tikslios įvykio vietos, nes „viskas įvyko nepažįstamuose miškuose, Merkinės rajone, juolab kad praėjo apie 1,5 mėn.“ (b. l. 11, 70). Atsakovas 2014 m. lapkričio 17 d. pranešimu informavo ieškovą, kad įvykio administravimas sustabdomas ir galės būti atnaujintas tik ieškovui nurodžius tikrąją įvykio vietą (b. l. 71). Šiame atsakovo pranešime taip pat nurodyta, kad norėdamas įsitikinti, ar įvykis įvyko ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas paprašė ieškovo parodyti bei kartu nuvykti į įvykio vietą, tačiau ieškovas atsisakė tai padaryti.

Dėl ieškinio senaties termino

Taigi atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. pranešime ieškovui nurodyta, kad įvykio administravimas sustabdomas. Šiame kontekste teismas, viena vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad norminiai teisės aktai neįtvirtina draudiko teisės „sustabdyti“ įvykio administravimą, taip pat nereglamentuoja tokio sustabdymo tvarkos ir teisinių padarinių. Atsižvelgdamas į tai, teismas, nagrinėdamas šią bylą (kurioje nepareikšta ieškinio reikalavimų būtent dėl šio 2014 m. lapkričio 17 d. atlikto atsakovo veiksmo), nesiima ex officio spręsti dėl aptariamo atsakovo veiksmo, t. y. dėl įvykio administravimo sustabdymo, teisėtumo ar neteisėtumo (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, tiek specialiąja teisine, tiek bendrine kalba vartojama sąvoka „įvykio administravimo sustabdymas“ suprantama būtent kaip administravimo sustabdymas, o ne kaip administravimo nutraukimas ar pabaiga (Civilinio kodekso 1.9 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad gavęs tokį atsakovo pranešimą, ieškovas neturėjo jokio pagrindo tokį atsakymą vertinti kaip galutinį atsakovo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, juolab kad tame pačiame atsakovo pranešime nurodyta ir tai, kad įvykio administravimas galės būti atnaujintas ieškovui nurodžius įvykio vietą. Darytina išvada, kad gavęs aptariamą atsakovo pranešimą ieškovas neturėjo sužinoti ir nesužinojo apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. apie atsakovo būtent atsisakymą išmokėti draudimo išmoką. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kuriais apeliuojama į tai, kad nagrinėjamu atveju sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis) turi būti skaičiuojamas nuo atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. pranešimo įteikimo ieškovui. Priešingai, teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad šioje byloje iš viso nepateikta duomenų apie atsakovo galutinį atsisakymą, kaip tokį, išmokėti draudimo išmoką. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad pareikštiems ieškinio reikalavimams nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad netgi sutikus su atsakovo argumentais ir ieškinio senaties terminą ėmus skaičiuoti nuo tos dienos, kai ieškovui įteiktas atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. pranešimas, tai tokiu atveju būtų pagrindas terminą atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių – ieškovas, gavęs aptariamą atsakovo pranešimą, savo aktyviais veiksmais aiškiai išreiškė atsakovui pretenzijas į draudimo išmoką ir atsakovas neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovas nesiims tolimesnių veiksmų gindamas savo interesus, susijusius su draudimo išmokos išmokėjimu (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl atsakovo pareigos mokėti draudimo išmoką

Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3, 4 dalyse (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. XI-1670 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Iš esmės tapačios nuostatos įtvirtintos ir dabar galiojančiose Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3, 4 dalyse (2012 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. XI-2277 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.).

Nurodytos įstatymo normos draudimo išmokos išmokėjimą imperatyviai sieja su draudiko pareiga įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 3.1.7 punktą nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, kai transporto priemonė eksploatuojama ne kelių eismui skirtose teritorijose. Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas įvykio aplinkybes (kad automobilis miške užvažiavo ant kelmo), atsakovas, teismo vertinimu, pagrįstai siekė įvykdyti nurodytą įstatyminę pareigą ir įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu, t. y. ar eismo įvykis įvyko kelių eismui skirtoje teritorijoje. Dėl to atsakovo prašymas ieškovui nurodyti eismo įvykio vietą, t. y. šią vietą nurodyti žemėlapyje arba nuvykti ir šią vietą parodyti atsakovo atstovams, teismo vertinimu, negali būti traktuojamas kaip perteklinis-biurokratinis reikalavimas. Juolab šiame kontekste pabrėžtina ir eismo įvykio metu galiojusiame Kelių eismo taisyklių 232 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 768 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 10 d.) įtvirtinta ieškovo pareiga įvykus eismo įvykiui nubraižyti eismo įvykio schemą (net ir nesant atskiro-specialaus draudiko prašymo). Nepateikdamas įvykio schemos, taip pat vengdamas-atsisakydamas atsakovui nurodyti eismo įvykio vietą (šią vietą nurodyti žemėlapyje arba kartu su atsakovo atstovais nuvykti į įvykio vietą), ieškovas nepagrįstai nesuteikia galimybės atsakovui įsitikinti draudžiamojo įvykio buvimu. Šią išvadą teismas grindžia ir tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog ieškovas (jeigu jis iš tikrųjų sąžiningai pamiršo-neįsidėmėjo įvykio vietos) ėmėsi sąžiningų veiksmų siekdamas prisiminti kiek galima daugiau aplinkybių, lokalizuojančių įvykio vietovę, pavyzdžiui, jog ieškovas mėgino kartu su atsakovo atstovais ar vienas savarankiškai dar kartą pravažiuoti tuo pačiu eismo įvykio dienos maršrutu iki įvykio vietos arba mėgino įvykio vietą surasti-prisiminti vykdamas nuo tos vietos, iš kur apgadintas automobilis buvo gabenamas tralu. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą (t. y. į ieškovo įvykio schemos nepateikimą ir vengimą-atsisakymą nurodyti tikslią įvykio vietą), teismas neturi pagrindo ieškovo neveikimo vertinti kaip sąžiningo. Nors ieškovas taip pat apeliavo į atsakovo nesąžiningumą (kad nurodyti įvykio vietą atsakovas paprašė ne iš karto, o tik praėjus pakankamai daug laiko), tačiau šiame kontekste sutiktina su atsakovo argumentais, kad žalos sureguliavimo procedūros nėra griežtai-imperatyviai reglamentuotos, todėl nėra nustatytos griežtos tvarkos, kada ir kokia seka draudikas turi (gali) rinkti žalos sureguliavimui reikalingą informaciją. Dėl to vien ta aplinkybė, kad atsakovas pirmiau paprašė ieškovo nurodyti banko sąskaitos duomenis (kur pervesti draudimo išmoką), negali būti vertinama, kaip paneigianti atsakovo teisę (ir netgi pareigą) vėliau rinkti kitą žalos sureguliavimui reikšmingą informaciją, įskaitant ir informaciją, kuria remiantis įvykis galėtų būti pripažįstamas nedraudžiamuoju. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nei pavieniai bylos duomenys, nei jų visuma neteikia pagrindo teigti, jog atsakovas ieškovo atžvilgiu elgtųsi nesąžiningai ir būtų sąmoningai kaip galima vėlesniam laikui atidėliojęs klausimus dėl įvykio vietos nustatymo – iš ieškovo 2014 m. spalio 16 d. el. laiško turinio-konteksto akivaizdu, kad šiuo laišku ieškovas jau atsakinėja į atsakovo anksčiau pateiktus klausimus apie įvykio vietą, todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovas įvykio vieta ėmė domėtis neva tik po šio ieškovo 2014 m. spalio 16 d. el. laiško. Remdamasis nurodytų motyvų visuma, teismas sprendžia, kad atsakovas (kol neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu) neturi pareigos išmokėti draudimo išmoką. Taigi pareikšti ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant ieškinį, valstybei iš ieškovo nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos (kol kas) mažesnės, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis). Atsakovui iš ieškovo priteistina 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b. l. 93-95). Atsižvelgdamas į ginčo sumą, taip pat į atsakovo atstovo advokato atliktų darbų mastą (pateiktus procesinius dokumentus, dalyvavimą teismo posėdyje), teismas šių išlaidų nevertina kaip neproporcingai didelių, todėl jų nemažina.

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui užsienio draudimo įmonei ERGO Insurance SE, kuriai atstovauja ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, filialo kodas 302912288, iš ieškovo E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 605 (šešis šimtus penkis) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.