Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 25 d., ryte, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, per neužrakintas duris įsibrovė į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Joniškyje rūsį ir iš ten slapta pagrobė V. B. priklausantį dviratį ,,ROXVER“ 400 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. B. 400 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. nurodo, kad jis namo rūsio durų, atskirų sandėliukų durų neišlaužė, rūsio durys iš vis nerakinamos, dviratis buvo prirakintas bendro naudojimo patalpoje, savo veika jis niekam jokios žalos nepadarė, savo kaltę pilnai pripažino ir nuoširdžiai gailisi, dviračio pavogti nenorėjo, jį paėmė norėdamas juo pasiekti miesto centrą. Prašo teismo nuosprendį pakeisti – sušvelninti paskirtą bausmę.

Teismo posėdyje apelianto gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo R. Š. nusikalstamus veiksmus.

Apeliantas skunde nurodė, jog dviratis buvo bendro naudojimo nerakinamoje patalpoje, jis jo pavogti nenorėjo, juo norėjo nuvykti iš įvykio vietos į miesto centrą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005-06-23 nutarime Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylos teismas išaiškinta, kad patalpa – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turinti stogą ir specialų įėjimą, skirta žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba laikyti materialines vertybes. Konkrečiu atveju gyvenamojo namo rūsys yras skirtas namo gyventojams laikyti materialines vertybes, ką nukentėjusysis V. B. ir darė – ten laikė savo dviratį. Apeliantas R. Š. patekti į rūsį teisės neturėjo, nes jis nėra šio namo gyventojas, jam ši teisė nebuvo kaip nors perleista namo gyventojų. Ar rūsys buvo rakinamas, ar nerakinamas, R. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje R. Š. parodė, kad suvokė, jog ima svetimą turtą – pastebėjęs dviratį, kuris rūsyje buvo prirakintas prie vamzdžio, išardė tą vamzdį ir ištraukė dviračio spynelę, norėjo dviračiu pasinaudoti, o gal ir parduoti (b. l. 68). Šios aplinkybės rodo, kad R. Š. į namo rūsį įsibrovė tikslu ką nors pagrobti, ką ir padarė. Ši jo nusikalstama veika atitinka Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. .

Skirdamas apeliantui bausmę pirmosios instancijos teismas BK 54 str. nuostatų nepažeidė - atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nusikaltimo stadiją, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, apelianto asmenybę. Apeliantas ankščiau teismo buvo teisiamas 5 kartus, taip pat - ir už nusikalstimus nuosavybei. Neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą jis vėl padarė naują apysunkį tyčinį nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai jį laikė recidyvistu (BK 27 str. 1 d.). Be to, apeliantas niekur nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu, turi galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 49-52). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šias byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai R. Š. paskyrė laisvės atėmimo bausmę Ši bausmė yra žymiai mažesnė, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos tokios bausmės vidurkis, todėl nėra per griežta. .

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.