Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Arūnas Nevardauskis Adm. teisės pažeidimo byla Nr. ATP-159-72/2012

2012 m. kovo 29 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus specialistas Linas Leskauskas 2012 m. sausio 16 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 45P-1373779-12 A. B.. Pažeidimo esme nurodė tai, kad A. B. 2012-01-16 apie 15.11 val. piketavo prie Panevėžio miesto apylinkės teismo, Laisvės a. 17, Panevėžyje, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo nustatyto atstumo. Atsakomybė už tai numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 188⁷ str. 1 d.

Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-02-09 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą A. B. atžvilgiu pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. nutraukė, nesant jo veikoje šio pažeidimo sudėties. Teismas nutarime nurodė, kad A. B. savo veiksmais nepažeidė Lietuvos Respublikos susirinkimo įstatymo nuostatų, o tik vykdė pavienio žmogaus akciją, kuri negali būti vertinama kaip piketas, ir tokiais savo veiksmais nepadarė pažeidimo, numatyto ATPK 188⁷ str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 188⁷ straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo pažeidimus.

A. B. administracinis kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad jis 2012-01-16 apie 15.11 val. piketavo prie Panevėžio miesto apylinkės teismo, esančio Laisvės a. 17, Panevėžyje, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo nustatyto atstumo.

Teismo posėdžio metu A. B. nepripažino savo kaltės bei parodė, kad vienas vykdė akciją, kuri nebuvo nukreipta prieš teismą ir prie teismo jis nebuvo. Mano, jog atstumas nuo jo akcijos vietos iki teismo buvo didesnis nei 75 metrai, tačiau atstumo niekas nefiksavo. Be to, atstumas yra svarbus tik piketuojant, o kadangi jis vienas vykdė akciją ir jokio piketo nebuvo, atstumas, vertinant jo veiksmus, šiuo atveju jokios įtakos neturi.

Institucija apylinkės teismo nutarimo neteisėtumą grindžia tuo, kad A. B. atžvilgiu buvo nepagrįstai taikytos ATPK 250 str. nuostatos ir nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla, nesant jo veikoje ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties. Institucijos nuomone, A. B. vykdyta akcija yra piketas, kuris yra viena iš susirinkimo formų, reglamentuotų Susirinkimų įstatyme.

Pagal ATPK 9 str. administraciniu pažeidimu laikomas teisei priešingas kaltas veiksmas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę ar viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Tai reiškia, kad kiekviena administracinę atsakomybę numatanti veika turi būti aiškiai išdėstyta įstatyme arba įstatymas turi numatyti atsakomybę už kokio nors subjekto išleistų taisyklių pažeidimą.

ATPK 250 str. 1 d. reglamentuojama, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimas susideda iš įvairių procesinių veiksmų, skirtų nustatyti pažeidimo aplinkybes, jas užfiksuoti ir tinkamai kvalifikuoti, todėl jos metu labai svarbu surinkti visus įrodymus. Remiantis ATPK 256 str., įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remiantis organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teismo išvados dėl ATPK 188⁷ str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties A. B. veiksmuose nebuvimo pagrįstos ir motyvuotos. Su pirmosios instancijos teismo argumentais visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

Pagal Susirinkimų įstatymo 3 straipsnį susirinkimu šio įstatymo prasme laikomi mitingai, piketai, demonstracijos, procesijos, įvairios eitynės, kitokie taikūs beginkliai susirinkimai. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne sąvoka „susirinkimas“ aiškinama kaip gyventojų ar narių bendras dalyvavimas svarstant kokį nors klausimą. Akivaizdu, kad įstatyme, kalbant apie susirinkimus, neturimi omenyje pavienių asmenų veiksmai, išskyrus susirinkimų organizavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N10-988/2005).

Kaip matyti iš A. B. pareikšto administracinio kaltinimo, jis nebuvo kaltinamas vienos iš susirinkimo formų – piketo organizavimu. Piketo sąvokos išaiškinimo Susirinkimų įstatyme nėra. Tačiau pagal internetinę nuorodą http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/piketas piketas suprantamas kaip nedidelis lauko sargybos būrys; būrys streikininkų, budinčių prie vartų ir neleidžiančių streiklaužių; grupė protestuojančių žmonių su politinio ar visuomeninio turinio plakatais. Taigi akivaizdu, kad vien kalbine prasme piketas suprantamas kaip būrio ar grupės žmonių vykdoma akcija ir įstatyme, kalbant apie vieną iš susirinkimo formų – piketą, neturimi omenyje pavienių asmenų veiksmai, t. y. pavieniam asmeniui sąvoka „piketas“ netaikoma. Iš A. B., liudytojo B. P. ir policijos pareigūnų parodymų, taip pat administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytų aplinkybių matyti, kad nebuvo jokios grupės žmonių akcijos, stovėjo vienas A. B. su plakatu ir kalbėjo per elektromegafoną.

Lietuvos Respublikos Susirinkimų įstatymo 6 straipsnyje yra nurodoma susirinkimų vieta. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad neleidžiama organizuoti susirinkimų, mitingų, piketų ir kitokių grupių ar pavienių asmenų akcijų valstybės valdžios ir valdymo įstaigose, savivaldybių, policijos, bausmių atlikimo, socialinės reabilitacijos, taip pat krašto apsaugos, saugumo tarnybos, prokuratūros, teismų patalpose, kariniuose daliniuose ir objektuose, valstybiniuose bankuose, atominės energetikos ir kitose specialaus darbo saugos režimo arba ginkluotos sargybos saugomose įmonėse.

Iš pirmiau paminėtų bylos duomenų matyti, kad A. B. vykdė akciją viešoje vietoje, o ne paminėto įstatymo 3 d. išvardytų institucijų viduje.

Pagal Susirinkimų įstatymo 4 dalį susirinkimai prie Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento rezidencijos, Vyriausybės bei teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai, o prie kitų valstybės valdžios ir valdymo įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių, savivaldybių, prokuratūros, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijų įstaigų, karinių dalinių bei kitų specialaus darbo saugos režimo ar ginkluotos sargybos saugomų objektų – ne arčiau kaip 25 metrai nuo pagrindinio įėjimo į šiuos pastatus bei objektus, ir visais atvejais garantuojamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie jų. Kaip matyti iš A. B. pareikšto administracinio kaltinimo, jis buvo kaltinimas piketu prie Panevėžio miesto apylinkės teismo. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nei A. B. pateiktame administraciniame kaltinime, nei teismui pateiktoje medžiagoje nėra konkrečių duomenų apie tai, kokiu atstumu nuo Panevėžio miesto apylinkės teismo pagrindinio įėjimo buvo vykdoma akcija, t. y. nėra fiksuota konkreti akcijos vykdymo vieta, iš to seka, kad konkretus atstumas nuo akcijos vykdymo vietos iki teismo pastato nenustatytas. Bet šiuo atveju, net jei ir šios sąlygos būtų nesilaikoma, A. B. veiksmai negali būti vertinami kaip piketas, nes atsakomybei pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. reikalinga būrio ar grupės žmonių vykdomos akcijos, o pagal byloje nustatytas aplinkybes, A. B. vykdė akciją vienas.

Institucija A. B. suformuluoto administracinio kaltinimo pagrįstumą grindžia tuo, kad galimai iki atvykstant policijos pareigūnams, be A. B. buvo ir daugiau akcijų dalyvių. Tačiau pažymėtina, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N9-990/2006).

Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad A. B. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. nutraukta pagrįstai, todėl apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas (ATPK 250 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., 2 d. teisėjas

nutarė:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinio skundo netenkinti. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.