- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-22
- Bylos Nr.
- 1A-240-348-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-01633-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- R. T.
- Nukentėjusysis
- J. R.
- Advokatai
- Albertas Romualdas Gidra
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudžiamoji bylos Nr. 1A-240-348-2013
Teisėja Larisa Tamulionienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-01633-2011-0
2013 m. lapkričio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Danguolės Šiugždinytės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, gynėjui advokatui Albertui Romualdui Gidrai, nuteistajam R. T., nukentėjusiojo J. R. atstovui pagal įstatymą R. R., jo atstovui advokatui Tomui L. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl 2012 m. lapkričio 29 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 2 d. – laisvės atėmimu 10 mėnesių.
Vadovaujantis LR BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. T. atsiprašyti nukentėjusiojo J. R..
Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 9 p. R. T. įpareigotas per 6 mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Iš R. T. priteista nukentėjusiojo J. R. atstovui pagal įstatymą R. R. 300 Lt išlaidų advokato paslaugomos apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. T. nuteistas už tai, kad 2011-09-24 apie 19.00 val., namo kieme, (duomenys neskelbtini) tyčia kumščiu sudavė mažamečiui J. R., gim. (duomenys neskelbtini), vieną kartą į petį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. R. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2012-11-29 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.
Skunde nurodo, jog apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Apelianto nuomone, teismas padarė jokiais įrodymais neparemtas išvadas, jas pagrindė prielaidomis, nepatikimais ir prieštaringais ikiteisminio tyrimo metu paviršutiniškai tirtais duomenimis, remiantis vien tik nukentėjusiojo mažamečio J. R. nenuosekliais, prieštaringais parodymais, bei įvykio visai nemačiusių jo tėvų ir mažametės sesers Karinos parodymais, duotais kaimynės I. V. parodymais, visiškai atmesdamas ir ignoruodamas ir iškraipydamas pagrindinio liudytojo K. S., kuris buvo kartu su nukentėjusiuoju J. R. ir matė visą įvykį, parodymus. Be to, nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, paveikusių mano nekaltumo klausimo sprendimą.
Apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neobjektyviai, tendencingai ir vienpusiškai, pažeisdamas LR BK 1 str. 1 d., LR BPK 20 str. 3 p. nuostatas. Anot skundo autoriaus, teismas jo kaltę grindė nukentėjusiojo J. R., nukentėjusiojo atstovo tėvo R. R., liudytojų R., mažametės K. R. bei I. V. parodymais, tačiau teismas šiuos parodymus iškraipė taip, kaip jiems ir teismui buvo naudinga. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kreipiama dėmesio į tai, kad tarp T. ir R. šeimų jau 12 metų vyksta konfliktai dėl įvairiausių namų priežiūros, buitinių dalykų. Į šį procesą įtrauktos yra įvairios institucijos, nagrinėjančios įvairius R. šeimos skundus dėl apelianto šeimos tariamo nesugyvenamumo, trukdymo statyti televizorių antenas, ir kt.
Apeliantas pažymi, kad tik teismo posėdžio metu, apklausiant mažametį nukentėjusįjį J. R., jis prakalbo, kad tą dieną, kai jis sudavė jam į kairį petį kartu su juo buvo, ir viską matė jo draugas, mažametis K. S., kurio šeima bendrauja su R. šeima. Šios aplinkybės ikiteisminiame tyrime nei nukentėjusysis, nei jo tėvai nenurodė. O nenurodė todėl, kad negalėjo įtakoti K. S. tėvų, jog jie verstų savo vaiką sakyti neteisybę. K. S. psichologo specialisto, dalyvaujant visoms šalims, apklaustas įstatymo nustatyta tvarka nuosekliai papasakojo, kaip viskas vyko ir nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų apie jo atžvilgiu vartotą smurtą. Tokie liudytojo parodymai visiškai patvirtina jo duotus parodymus, kad jis jokio smurto nenaudojo, o bylą su prokuratūros pagalba R. sufabrikavo, įkalbėję savo sūnų meluoti.
Šalies argumentai
Taip pat skunde nurodoma, kad teisiamojo posėdžio metu gynėjas prašė remiantis 2009-08-18 sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-499 patv. teismo psichiatrijos ekspertizių darymo nuostatų 4.1 p 2 p. nuostatomis, atlikti mažamečio nukentėjusiojo J. R. psichiatrinę ekspertizę, tačiau prašymas buvo atmestas.
Apeliantas pažymi, kad teisėja savo nuosprendyje nurodė, kad jo kaltė įrodyta ir remiantis I. V. parodymais, nors liudytoja apie įvykį jokių parodymų nedavė. Apklausta nukentėjusio J. R. mažametė sesuo K. R. nurodė, kad jai J. sakė, jog praeidamas dėdė trenkė į dešiniojo peties sritį. Tuo tarpu nukentėjusysis J. R. savo parodymuose teigė, kad jam buvo suduota į kairiojo peties sritį. Be to, ji patvirtino, kad prie vartų stovėjo jinai, brolis J. ir K. S.. Šis jos patvirtinimas, apie tai, jog kartu buvo ir K. S., dar kartą įrodo J. R. duotus parodymus, kad jis buvo ne vienas, o su savo draugu K. S.. Be to, liudytoja K. R. teigė, kad brolis buvo su „maikute", ir per ją matėsi dešiniojo peties paraudimas. Tokie prieštaringi liudytojos K. R. ir jos brolio J. R. parodymai, kai vienas nurodo kairiojo peties, kita dešinės pusės peties sužalojimą ir, kad „per maikutę" matė raudoną odos dėmę, leidžia daryti išvadą, kad pamokyti tėvų abu vaikai meluoja. Nei liudytoja D. R., nei nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą R. R. įvykio nematė. Be to, minėti asmenys davė prieštaringus parodymus.
Apelianto teigimu, jis turi šeimą, tris vaikus, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)" inžinieriumi, turi aukštesnįjį išsilavinimą, žmona dirba darželyje auklėtoja, o ši sufabrikuota byla smarkiai paveikė ne tik jo, bet ir jo žmonos sveikatą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. T. ir jo gynėjas advokatas A.R. Gidra prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė, nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą R. R. bei jo atstovas advokatas T.L. Petkauskas prašė nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi kiekvieną įrodymą atskirai ir visus kartu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį dėl R. T. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d. padarymo, nepadarė LR BPK 20 str. nuostatų pažeidimų. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuoja įrodymus, nėra pagrindu teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį bei nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi LR BPK 20 str. nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o R. T. kaltę visiškai patvirtina baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma.
Iš nuteistojo R. T. parodymų matyti, kad jis neigia sudavęs nukentėjusiajam J. R. smūgį kumštimi ir taip sukėlęs jam skausmą. R. T. parodė, kad tą dieną jis tik sudrausmino J. R., kad šis nebėgiotų, nes jis nešė lentas. R. T. nuomone, J. R. galėjo prisileisti ar užkliūti bėgdamas, todėl jis jį sudrausmino. Nuteistojo teigimu, tarp jų šeimos ir R. daug metų vyksta nuolatiniai konfliktai, todėl nukentėjusysis ir jo tėvai dėl įvykio meluoja.
Teisiamojo posėdžio metu mažametis nukentėjusysis J. R. parodė, kad jam bėgiojant kieme su draugu Kornelijumi, kaimynas Romualdas eidamas iš garažo, kumščiu sudavė į kairį petį. Kadangi jam skaudėjo, tai pradėjo verkti. Apie tai pasakė sesei Karinai, o kai grįžto namo ir tėvams.
Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą R. R. parodė, kad 2011-09-24 apie 18-19 val. su žmona grįžo namo, pribėgęs sūnus pasakė, kad kaimynas Romualdas trenkė jam kumščiu į petį dėl to ji verkė. Apie įvykį iš karto telefonu pranešė policijai. Dėl įvykio į medikus nesikreipė.
Liudytojos D. R. parodymais nustatyta, kad 2011-09-24 apie 19 val. grįžusi namo, kieme rado verkiantį sūnų Jokūbą. Pastarasis papasakojo, kad nieko jam nesakęs trenkė kumščiu į ranką kaimynas Romualdas. Jokūbui ant kairio peties matėsi raudona dėmė.
Liudytoja - mažametė K. R. parodė, kad rudenį, tiksliai dienos nežino, lauke pribėgo verkiantis brolis J. ir pasakė, kad jam trenkė kaimynas Romualdas. Apie tai brolis papasakojo ir tėvams. Mama ant sumuštos vietos dėjo šaltą vandenį.
Liudytojas K. S. parodė, kad su Jokūbu žaidė kieme. Buvo atėjęs dėdė kuris liepė eiti į savo kiemą, tada iš karto išėjo. Nematė, kad būtų verkęs J..
Liudytoja I. V., tikslios dienos neatsimena, bet rugsėjo mėnesį, grįžusi namo prie durų rado verkiantį Jokūbą. Ji klausė kas nutiko, bet J. nieko nesakė. Netrukus grįžo Jokūbo tėvai ir ji nuėjo namo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo netikėti mažamečio nukentėjusiojo J. R. parodymais, nes jis davė iš esmės nuoseklius parodymus apie jam suduotą smūgį, nuo kurio jautė skausmą ir verkė. Nors ir yra byloje duomenys, kad tarp nuteistojo R. T. ir R. vyksta nesutarimai, tačiau versija, kad nesutarimų ar keršto tikslai būtų pasitelkti mažamečių vaikų gerove yra neįtikinama. Siekiant pašalinti visas abejones, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir paskyrė mažamečiui nukentėjusiajam J. R. ambulatorinę kompleksinę psichiatrijos – psichologijos ekspertizę.
Ekspertizės akte konstatuota, kad J. R., atsižvelgiant į jo amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamų įvykių metu galėjo ir šiuo metu gali suprasti su juo atliktų veiksmų pobūdį, tačiau jis negalėjo ir šiuo metu negali suprasti tokių veiksmų reikšmės. Atsižvelgiant į visa tai, taip pat į situacines aplinkybes įvykio metu (nuteistasis fiziškai stipresnis už jį), jis negalėjo šiems veiksmams aktyviau priešintis. J. R., atsižvelgiant į jo protinio išsivystymo lygį bei individualius psichologinius ypatumus, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes (įvykio vietą, apytikslį laiką, įvykio dalyvius, jų veiksmus) ir duoti apie tai parodymus. Parodymus po bylos nagrinėjimo įvykio J. R. pirmą kartą davė apytiksliai po penkių mėnesių, o ekspertizė jam buvo atlikta, praėjus dar trims mėnesiams. Neabejotinas, jos po bylos įvykių praėjęs laikas turi įtakos J. R. pasakojimui: jis yra mažiau išsamus, tikslus, nukentėjusysis gali užmiršti įvykių detales, jas tarpusavyje painioti, jam sunkiau atgaminti pilną įvykio seką. J. R. padidintas polinkis fantazuoti bei padidintas polinkis į įtaigumą nenustatytas. J. R. ekspertizės metu tvirtai laikosi anksčiau duotų savo parodymų ir juos patvirtina. Negauta duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį J. R. duodamiems parodymams, tačiau reikšmingi jam suaugusieji gali turėti įtakos tam, kaip jis šiuo metu vertina nuteistąjį ir jo veiksmus, taip pat jie gali prašyti nukentėjusįjį prisiminti minėtus įvykius.
Šį ekspertizės aktą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi ekspertė R. D. bei paaiškino, kad nukentėjusiojo J. R. parodymams apie įvykį „reikšmingi asmenys“ įtakos neturėjo. Ekspertizės atlikimo metu nebuvo pastebėta, kad nukentėjusysis būtų painiojęsis, meluotų. Taigi ekspertai atlikę ekspertizę nenustatė, kad J. R. parodymus apie įvykį davę įtakotas savo tėvų. Nukentėjusysis nėra linkęs fantazuoti ir meluoti.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiojo J. R. parodymų nepaneigia ir mažamečio liudytojo K. S. parodymai, kad jis nematė, kad Jokūbui dėdė būtų daręs ką nors rankomis, dėdė tik juos išvijo. Visų pirma pažymima, kad minėtas liudytojas apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas 2012-10-15, t.y. daugiau nei po metų laiko praėjus nuo įvykio. Be to, iš šio liudytojos parodymų matyti, kad jis ne visą laiką buvo kartu su J. R., nes po dėdės pasakymo eiti į savo kiemą, jis buvo išėjęs į savo kiemą ir žaidė su Deividu. Kolegijos nuomone, būtina įvertinti ne tik laiko tarpą nuo įvykio iki apklausos, bet ir liudytojo amžių, todėl liudytojas K. S. duodamas parodymus galėjo ir sąžiningai klysti.
Nors nukentėjusiojo įstatyminis atstovas R. R., liudytojai D. R., K. R. paties fizinio skausmo sukėlimo fakto nematė, tačiau kategoriškai visi parodė, kad tą dieną matė verkiantį nukentėjusįjį J. R., visiems artimiesiems nukentėjusysis skundėsi, kad jam skausmą sukėlė kaltinamasis, D. R. matė raudoną dėmę. R. ir D. R. bei sesei K. R. J. R. iš esmės nurodė vienodas sumušimo aplinkybes, nurodė, kas tai padarė. Tai, kad liudytojos K. R. ir nukentėjusiojo J. R. parodymai apie sumušimo vietą nesutampa, neduoda pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. R. parodymais. Priešingai, šios skirtingos aplinkybės tik patvirtina faktą, kad jie pagal savo amžių ir supratimą duoda parodymus apie įvykį, o neįtakoti pašalinių asmenų. Nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį dėl to, kad R. R. protokolą – pareiškimą policijoje parašė tik 2011-10-19. Byloje esantis tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2011-09-24 20.14 val. buvo gautas telefoninis pranešimas, kad kaimynas J. R., gimusiam 2005 m., trenkė ranka į petį. Joje nurodyta, kad medicininė pagalba sumuštam nereikalinga, dėl pareiškimo rašymo pareiškėjas žada kreiptis į Karmėlavos PN (b. l. 5). Šis tarnybinis pranešimas patvirtina, kad apie įvykį policija buvo informuota iš karto po to, kai iš J. R. tėvai sužinojo apie jam sukeltą fizinį skausmą. Iš šių byloje esančių duomenų daroma išvada, kad nukentėjusiojo tėvas, sužinojęs apie įvykį, tuoj pat pranešė apie įvykį teisėsaugos institucijai. Pažymėtina, kad įstatymas nenumato termino per kurį reikalinga kreiptis į teisėsaugos institucijas. Taigi duomenų visetas neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis R. T. 2011-09-19 apie 19 val. tyčia, kumščiu sudavė mažamečiui J. R. vieną kartą į petį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir tokias savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.
Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl R. T. kaltumo padarius LR BK 140 str. 2 d. numatytą nusikaltimą pakankamai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.
LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. R. T. kaltė pagrįstai grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Apylinkės teismas, nuosprendį grindė ne spėliojimais ir prielaidomis ar prieštaringais parodymais, kaip kad teigiama skunde, o teisme ištirtais įrodymais, kuriais nėra objektyvaus pagrindo abejoti. Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir naikinti ar keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
nutarė:
nuteistojo R. T. apeliacinį skundą atmesti.