- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-23
- Bylos Nr.
- 1A-854-719-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-1-00212-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Valdas Petras Meidus, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- T. K.
- Nukentėjusysis
- S. B.
- Advokatai
- Arvydas Alekna
- Kategorijos
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-854-719/2012
Teisėjas Audrius Sadauskas Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00212-7
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
2012 m. lapkričio 23 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Algirdo Gapučio,
nukentėjusiajai S. B.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. ir jo gynėjo advokato Arvydo Aleknos apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 150 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. K. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 19 d., po vidurnakčio iki 04.30 val., maždaug dviejų valandų laikotarpyje, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, panaudodamas fizinę prievartą nukentėjusiosios S. B. atžvilgiu, tai yra tempdamas nukentėjusiąją už rankos ir plaukų, suduodamas smūgį plaštaka S. B. į dešinį skruostą, grasindamas naudoti smurtą ir žodžiu reikalaudamas nukentėjusiosios tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu prieš jos valią, pasikėsino seksualiai prievartauti S. B., tačiau savo veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusioji S. B. pabėgo.
Šalies argumentai
Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2012-09-03 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį, jį išteisinti arba skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad 2012-06-19, apie 02.00-03.00 val. nakties metu vartojo alkoholinius gėrimus su draugais S. B. bute. Pastarąją merginą matė pirmą kartą, kuri tą vakarą kartu su jais taip pat gėrė viskį ir sidrą. Vienam iš draugų užmigus, o kitam išėjus, tarp jo ir S. B. kilo konfliktas. Mergina vadino jį necenzūriniai žodžiais, dėl ko jis trenkė panelei per veidą ir pasakė necenzūrinius žodžius. Mergina nuo smūgio ir dėl girtumo atsitrenkė į spintelę bei išbėgo iš buto. Pažiūrėjęs pro langą matė merginą stovinčią prie laiptinės, tačiau išėjęs į lauką norėdamas jos atsiprašyti S. B. neberado. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į tai, kad S. B. buvo nustatytas 2,19 promilių girtumas, dėl ko mergina jo pasakytus necenzūrinius žodžius galėjo suprasti netinkamai. Atkreipia dėmesį į tai, kad merginai įvykio metu savo lytinio organo nerodė ir jokių sužalojimų nepadarė, ką patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 802/12(05). Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas kritiškai nevertino liudytojų parodymų, kurie buvo pagrįsti tik pačios S. B. pasakojimu.
Nuteistojo T. K. gynėjas advokatas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-09-03 nuosprendį ir T. K. išteisinti. Nurodo, kad nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, o jo nekaltumą patvirtina šios aplinkybės: jokių smurto žymių ant S. B. kūno nebuvo nustatyta, kaimynai negirdėjo jokio pagalbos šauksmo ar triukšmo, nukentėjusioji netiksliai nurodo, kuo tą vakarą buvo apsirengusi, o rūbai, kuriuos dėvėjo mergina nebuvo suplėšyti. Taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje nėra įrodyta, kad T. K. būtų ketinęs tenkinti lytinę aistrą, o neblaivi nukentėjusioji tik netinkamai suprato nuteistojo pasakytus necenzūrinius žodžius ir kitiems liudytojams, kurių parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, galėjo pasakyti neadekvačius paaiškinimus.
Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo ir jo gynėjo advokato apeliaciniai skundai atmetami.
Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam nusikalstamos veikos kvalifikavimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir tinkamai motyvavo savo išvadas dėl T. K. kaltės.
Apeliantas ir jo gynėjas advokatas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nurodydami, jog nesant jokių kitų tiesioginių parodymų, negalima remtis ir tikėti vien tik neblaivios nukentėjusiosios parodymais, kuri netinkamai suprasdama nuteistojo necenzūrinius žodžius, neadekvačiai įvertino situaciją. Tačiau kolegijos nuomone T. K. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus), paties nuteistojo T. K. parodymus, rašytinius įrodymus, ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Todėl nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nepaneigia jo kaltės, ypač įvertinus aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjant šią bylą, o apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų.
Nuteistasis T. K. neneigė, kad inkriminuojamu metu kaltinime nurodytoje vietoje nukentėjusiąja pripažintai S. B. sudavė smūgį į veidą. Tačiau skirtingai, nei nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino nukentėjusioji, apeliantas teigia, kad nesiekė su nukentėjusiąja tenkinti lytinės aistros, o tik susipykęs su pastarąja pasakė jai necenzūrinius žodžius, kuriuos ši, būdama neblaivi, ne taip suprato. Apeliantas savo kaltę neigia argumentuodamas ir tuo, kad jokių smurto žymių ant S. B. nebuvo nustatyta, kaimynai negirdėjo jokių pasipriešinimo garsų ar pagalbos šauksmo, o be to nukentėjusiosios rūbai nebuvo suplėšyti. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji, surašant protokolą – pareiškimą, akistatos metu, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir ikiteisminio tyrimo teisėją, davė vieningus ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, nurodydama, kad T. K., reikalavo patenkinti lytinę aistrą, o jai nesutikus, sudavė vieną kartą į veidą, po ko ji pabėgo iš buto (1, 13-14, 15-16, 19-20, 21-22, 23-25 b.l.). Be to, nukentėjusioji iškart po įvykio nubėgo pas kaimynę, kuriai papasakojo, kas atsitiko. Liudytoja L. J. taip pat, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tie pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu vieningai tvirtino, kad S. B. kumščiais beldėsi į duris apie 05.00 val. ryto, o įleista į butą pasipasakojo, kad ją nori išprievartauti, prašė iškvieti policijos pareigūnus bei atrodė susijaudinusi, apsiverkusi ir sukrėsta (30, 162 b.l.). Be to, liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. G. ir S. K., pagal iškvietimą vykę į įvykio vietą patvirtino, kad nukentėjusioji buvo susijaudinusi, nerami, prašė pagalbos bei parodė, jog vienas, iš vaikinų, esančių jos bute, trenkė jai į veidą, kai ši atsisakė tenkinti lytinę aistrą (162-163 b.l.). Apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kad esant realiems smurtiniams veiksmams nuteistosios atžvilgiu jos šauksmus būtų girdėję tame pačiame kambaryje buvęs asmuo ir kaimynai bei ant nukentėjusiosios būtų likę smurto žymių, o priešinantis merginos rūbai būtų suplyšę, visiškai paneigia ne tik nukentėjusiosios ir liudytojų, kuriems ji papasakojo apie įvykį, bet ir paties nuteistojo parodymai. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nebuvo susiklosčiusių faktinių aplinkybių, dėl kurių S. B. būtų garsiai šaukusi pagalbos, ar jai besipriešinant suplyšę rūbai. Be to, nukentėjusiosios parodymais nustatyti T. K. veiksmai: nukentėjusiosios įkalbinėjimas santykiauti, agresyvus tonas, bandymas užkišti rankas už drabužių bei sudavimas smūgio į veidą pasakant, jog ji privalės tenkinti lytinę aistrą ir neišeis iš jos buto tol, kol ši neįvykdys reikalavimų, rodo, kad nuteistasis kėsinosi į nukentėjusiosios lytinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, bet nusikaltimo nespėjo baigti dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes nukentėjusioji pabėgo iš buto. Nukentėjusioji ne kartą pasakydama, jog nenori santykiauti su nuteistuoju bei išsisukinėdama T. K. bandant užkišti rankas už drabužių išreiškė nenorą lytiškai santykiauti ar tenkinti lytinę aistrą ir T. K. tai aiškiai turėjo suprasti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis savo veiksmus nutraukė savo noru, nes bylos duomenys patvirtina, jog S. B. išvengė seksualinio prievartavimo tik pabėgdama iš buto.
Taigi aukščiau aptarti duomenys paneigia T. K. iškeltą versiją, kad jis su nukentėjusiąja susipyko ir pastaroji, būdama neblaivi, iškreiptai vertino jo žodžius, siekdama dėmesio. Teismas nenustatė aplinkybių, kurioms esant nukentėjusioji turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Nukentėjusiosios parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo išsamūs ir neprieštaringi, su kitais aukščiau aptartais duomenimis papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais neabejotinai patvirtina T. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais, nuteistojo teiginiais.
Apeliantų teiginys, jog paskirta bausmė yra per griežta taip pat atmestinas, kadangi pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. K. bausmę, atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, reikšmingas tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant jos dydį. T. K. praeityje buvo teistas, teistumas neišnykęs, todėl yra laikomas recidyvistu. Yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra lengvinančių, todėl pirmos instancijos teismo skirta mažesnė, nei minimalaus ir maksimalaus dydžio vidurkis laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta.
Pirkos instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo T. K. ir jo gynėjo advokato Arvydo Aleknos apeliacinius skundus atmesti.