Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė), Jolitos Cirulienės, Gintauto Koriagino (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. E., O. M. ir D. E. atstovės advokatės Irenos Andriuškevičienės apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1696-179/2011 pagal ieškovės Alytaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams V. E., D. E. ir O. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) VII skyriaus nuostatomis, vykdydama 2010 m. vasario 2 d. Užduotį kontroliuoti mokesčių mokėtojo veiklą Nr. A3-70, atliko fizinio asmens (atsakovo) V. E., gyvenančio (duomenys neskelbtini), gyventojų pajamų mokesčio (GPM), valstybinio socialinio drudimo (VSD) įmokų ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokestinį tyrimą. Mokestinio tyrimo metu buvo konstatuoti pažeidimai, kylantys iš atsakovo vykdomos individualios veiklos per laikotarpį nuo 2005 m. iki 2009 m., ir nustatyta, kad per nurodytą laikotarpį V. E. vykdė veiklą pagal sudarytą sutartį su UAB „Vilkyškių pieninė“, uždirbti pajamoms naudojo bendrą sutuoktinių turtą - automobilį Fiat Ducato. V. E. iš UAB „Vilkyškių pieninė“ per 2005-2008 metus gavo 616 190,01 Lt pajamų, tame tarpe 8 745,56 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų ir 607 444,45 Lt pajamų už atliktas transporto paslaugas. Atsakovo pajamos 2006 m. rugpjūčio mėn. viršijo 100 000 Lt, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 str., V. E. 2006 m. rugpjūčio mėn. atsirado prievolė privalomai įsiregistruoti PVM mokėtoju ir skaičiuoti bei mokėti į biudžetą PVM. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 str. 3 d., V. E. apskaičiuotą už atskirą mėnesį mokėtiną PVM sumą turėjo sumokėti į biudžetą iki kito mėnesio 25 dienos. Kartu turėjo būti pateikiama PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaita (FR0608). Vadovaujantis MAĮ 81 str., mokesčių mokėtojas privalėjo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Tačiau atsakovas PVM įstatyme nustatytų prievolių nevykdė. Alytaus AVMI atliekamo mokestinio tyrimo metu, siekdama išvengti MAĮ 139 straipsnyje numatytų baudų skyrimo ir vadovaudamasi MAĮ 136 straipsniu pasiūlė V. E. pašalinti mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus ir pateikti PVM deklaracijas bei sumokėti deklaruotus mokesčius. V. E. 2010 m. balandžio 19 d. pateikė pirmines pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Bendra deklaruoto PVM mokesčio suma už šį laikotarpį yra 67 785,00 Lt, tačiau deklaruotos mokesčio nepriemokos nesumokėjo. Tą pačią dieną, t. y. 2010 m. balandžio 19 d., V. E. ir jo sutuoktinė D. E. pardavė jų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir sodo pastatą (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini) D. E. seseriai O. M., o jau rytojaus dieną, t. y. 2010 m. balandžio 20 d., V. E. ir D. E. pateikė Alytaus rajono apylinkės teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo. Prašyme sutuoktiniai nurodė, kad kreditorių neturi ir Alytaus AVMI apie iškeltą santuokos nutraukimo bylą neinformavo. Be to, 2010 m. balandžio 21 d. V. E. pateikė ieškovei pirmines PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2009 m. vasario mėn. iki 2009 m. gegužės mėn., deklaruodamas bendrą 2 319,00 Lt. PVM sumą. Alytaus rajono apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2241-652/2010 tenkino pareiškėjų V. E. ir D. E. prašymą nutraukti santuoką ir patvirtino sutuoktinių pasirašytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią buvo padalintas santuokoje įgytas turtas - V. E. du automobiliai (abu 20 metų senumo) ir 1/2 dalis buto, kurią jis skyrė dukros išlaikymui, D. E. atiteko 3 automobiliai (2 automobiliai 14 metų ir 1 automobilis 25 metų senumo) ir 1/2 buto.

Alytaus AVMI, gavusi patikslintas V. E. deklaracijas, vadovaujantis MAĮ 137 straipsnio 2 dalimi išrašė 2010 m. spalio 7 d. pavedimą Nr. A4-17 ir atlikusi V. E. veiklos patikrinimą už 2005-2009 metus, surašė 2010 m. spalio 18 d. patikrinimo aktą Nr. A4-17, bei 2011 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. Al 1-23 dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad V. E. neįsiregistravo PVM mokėtoju, 2010 m. spalio 1 d. pateikė ieškovei Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju neįregistruoto asmens pridėtinės vertės mokesčio apyskaitas už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. iki 2009 m. gegužės mėn., deklaruodamas nulines PVM apmokestinamų tiekimų prekių ir PVM sumas, tuo pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio ir 92 straipsnio reikalavimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123, 96-99 straipsniais, už 2005-2009 metus atsakovui V. E. už atskirus PVM mokestinius laikotarpius papildomai paskaičiuota 73 314 Lt PVM ir 34438 Lt PVM delspinigių. Patikrinimo metu taipogi nustatyta, kad V. E. prievolė deklaruoti ir mokėti PVM, vadovaujantis PVM įstatymo 92 straipsnio 3 dalimi, atsirado nuo 2006 m. rugsėjo 25 d. Todėl V. E. turi sumokėti VMI prie LR FM papildomai paskaičiuotus mokesčius, delspinigius ir baudas: 73 314 Lt pridėtinės vertės mokesčio; 34 438 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių; 7 331 Lt pridėtinės vertės mokesčio baudą; 3 833 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų; 1 917 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų baudą, 1 352 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų, 99 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų delspinigių; 135 Lt privalomo sveikatos draudimo įmokų baudą. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo V. E. įteiktas 2010 m. lapkričio 24 d. Atsakovas pastabų dėl patikrinimo akto nepateikė, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo neskundė. V. E. mokestinė nepriemoka 2011 m. kovo 23 d. yra 115 532,83 Lt. Ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus – Alytaus AVMI interesai, o sutarties šalys, sudarydamos tokį sandorį, veikė akivaizdžiai nesąžiningai, nes pardavus sutuoktiniams ginčo turtą, V. S. nesumokėjo mokestinės nepriemokos, turtas parduotas artimai giminaitei, t.y. atsakovės D. E. seseriai O. M.. Todėl ieškovė actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti 2010 m. balandžio 19 d. žemės sklypo ir sodo pastato, esančių (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), SB „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1495, sudarytą tarp V. E., D. E. ir O. M., negaliojančia, taikyti restituciją natūra ir priteisti šį turtą V. S. ir D. E. nuosavybėn.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo. Teismas sprendime nepasisakė, kuo pasireiškė O. M. nesąžiningumas, apsiribodamas vien tuo, jog O. M. yra atsakovės sesuo. Kreditoriaus teisės negali būti suabsoliutinamos, t.y. kreditoriui neturi būti suteikiama privilegijų trečiojo asmens atžvilgiu, nors teismo sprendimu teismas tenkino vien kreditoriaus interesus, pažeisdamas kitų asmenų – atsakovės ir jos sesers O. M. interesus.

Teismas negalėjo taikyti prezumpcijos, numatytos CK 6.67 straipsnio 1 dalyje (skolininko sudarytas sandoris su artimais giminaičiais), nes skolininkas yra V. E., o ne atsakovė, jo sutuoktinė, asmuo, pagal atlygintinį sandorį įgijęs turtą yra jos, o ne V. E. sesuo, t. y. O. M. nėra V. E. artima giminaitė. Nesant visų actio Paulina sąlygų teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

2. Teismas netinkamai taikė CK 3.109 straipsnį, nes ieškovo reikalavimams tenkinti iš bendro sutuoktinių turto nėra CK 3.109 straipsnyje nustatytų pagrindų. Ieškovo pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą, kuriuo buvo konstatuotos galimos V. E. finansinės prievolės, atsakovei nebuvo įteiktas, nei apie atliktą mokestinį tyrimą, nei apie priimtą AVMI sprendimą, kurio pagrindu V. E. tapo skolininku, atsakovei nebuvo pranešta. Remiantis CK 3.115 straipsnio 1 dalimi, V. E. prievolė dėl mokesčių nesumokėjimo vertintina kaip asmeninė jo prievolė. Be to, V. E. prievolė atsirado po santuokos nutraukimo, ši prievolė pagal jos pobūdį (mokestinė, baudos, netesybos ir pan.) priskiriama ne prie bendrų, o prie asmeninių prievolių.

3. Teismas neteisingai nustatė prievolės pobūdį. Teismas be pagrindo O. M. priskyrė pareigas imtis visų priemonių išsiaiškinti, ar sandoris nepažeis trečiųjų asmenų interesų, konstatuodamas, kad asmuo, kuris prieš sudarydamas sandorį, nesiima visų įmanomų priemonių išsiaiškinti, ar šis sudarytas sandoris nepažeis trečiųjų asmenų teisių, negali būti laikomas sąžiningu ir turi prisiimti visus neigiamus tokio neapdairumo padarinius. O. M. yra atsakovės sesuo, todėl aplinkybė apie tai, kad su V. E. atsakovė yra nutraukusi santuoką, lėšų, už kurias buvo įgyti nekilnojamieji daiktai, kilmė ir aplinkybė, kad atsakovė nėra skolinga ieškovui, O. M. buvo gerai žinoma. Sandorį tvirtino notaras, kuris turėjo teisę gauti reikiamą informaciją apie sandorio objektą iš VĮ „Registrų centro“. Jokie teisių į parduodamą nekilnojamąjį turtą suvaržymai nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruoti, dėl ko šalys, sudarydamos sandorį, turėjo teisėtus pagrįstus lūkesčius, kad sandoris yra teisėtas.

4. Teismas neteisingai nustatė D. E. ir V. E. turto priklausomybę. Teismas, spręsdamas dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos, vadovavosi vien LR SŠK 40 straipsniu (iki 2000-07-18 galiojusia redakcija), pagal kurį santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos įstaigoje, tačiau nesivadovavo CK 3.67 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad su V. E. atsakovė bendro ūkio neveda ir netvarko bendrų finansinių reikalų maždaug nuo 2000 metų, t. y. nuo to laiko, kai teisme nutraukė santuoką. Ieškinį teismas tenkino ir savo sprendimą grindė vien formaliais pagrindais.

5. Teismas neteisingai taikė restituciją. Taikydamas restituciją teismas pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalies, CK 6.146 straipsnio, CK 6.153 straipsnio nuostatas. Teismui buvo pateikti duomenys apie tai, kad O. M. žemės sklype pasistatė didelės vertės gyvenamąjį namą. Iš sąžiningo įgijėjo daikto, esančio restitucijos objektu ir įgyto pagal atlygintinį sandorį, išreikalauti negalima (CK 4.96 str.). Teismo sprendimu D. E., įgijusi svetimą turtą, be pagrindo praturtėjo. Toks teismo sprendimas, taikant restituciją natūra, sukels neigiamas pasekmes ir įtakos ginčus tarp šalių dėl naujai pastatyto gyvenamojo namo, esančio žemės sklype. Nors teismas turi siekti, kad teismo sprendimu būtų išspręstas ginčas taip, kad užkirstų kelią begaliniam šalių bylinėjimuisi.

7) Teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų: sprendimo išvados nemotyvuotos ir nepagrįstos įrodymais. Analizuojant teismo sprendimo turinį matyti teismo formalus požiūris, šališkumas ir neobjektyvumas, kuris vertintinas kaip LR Konstitucijos 29 straipsnio, CPK 3 ir 270 straipsnių pažeidimai. Teismas sprendimą grindė tik ieškinyje nurodytais teiginiais, atsakovės argumentų ir pateiktų įrodymų sprendime neaprašė, neteikė reikšmės atsakovės atsikirtimams, išdėstytiems jos procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje, ir apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, nenustatė teisingam ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, nemotyvavo išvadų pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, ex officio privalo patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir esminių proceso teisės normų pažeidimų (CPK 320 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus rajono apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla Nr. A2-62-90/2011 dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2241-652/2010 dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo, kurioje teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi yra atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-2241-652/2010 ir byla sustabdyta iki bus išnagrinėta ši civilinė byla, nagrinėjama apeliacine tvarka.

Sutuoktiniai gali kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kartu su prašymu dėl santuokos nutraukimo pateikdami sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (CK 3.51 str., 3.52 str.). Sutartyje sutuoktiniai turi aptarti savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus, jų bendro turto padalijimo klausimus bei kitas savo turtines ir neturtines teises bei pareigas (CK 3.53 str. 3 d., 3.59 str.). Nutraukti santuoką supaprastinto proceso tvarka sutuoktiniai gali tik tuo atveju, jeigu prašymas nutraukti santuoką ir sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių atitinka CK ir CPK normų reikalavimus, t. y. neprieštarauja viešajai tvarkai ir nepažeidžia sutuoktinių, jų nepilnamečių vaikų, vieno arba abiejų sutuoktinių kreditorių teisėtų interesų. Remdamasis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, kreditorius šioje byloje turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija, kurios prašymu yra atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-2241-652/2010, ginčydama atsakovų sudarytą pirkimo pardavimo sandorį, siekia apginti savo, kaip sutuoktinių (ar vieno iš jų) kreditoriaus, turtines teises.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai kreditoriams atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Dėl sutuoktinių prievolių kreditoriams, taip pat kai kuriais kitais, su tuo susijusiais klausimais teismų praktika yra suvienodinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-520/2008) pažymėjo, kad teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenimo, jų bei sutuoktinio išlaikymo ir bendro turto padalijimo klausimus (CK 3.59 straipsnis, CPK 541 straipsnis). Taigi įstatyme imperatyviai nurodyta, kad, nutraukiant santuoką, toje pačioje byloje būtina kartu išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, tarp jų klausimą dėl šeimos turto teisinio režimo ir sutuoktinio teisės naudotis šeimos turtu po santuokos nutraukimo (CK 3.85, 3.86 straipsniai), nes tik juos sprendžiant kompleksiškai galima išaiškinti ir tinkamai nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo pasekmių. Paaiškėjus apie teisme užvestą ištuokos bylą, abi bylos turėtų būti sujungtos ir jų reikalavimai sprendžiami vienoje byloje. Taigi pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškinį dėl šeimos turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nustatęs, kad teisme nagrinėjama byla dėl šios bylos šalių santuokos nutraukimo, privalėjo spręsti dėl šios bylos sujungimo su santuokos nutraukimo byla ir nagrinėjimo vienoje byloje (CPK 136 straipsnio 4 dalis).

Remiantis paminėta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareikštą ieškinį dėl turto, kurį ieškovė laiko atsakovų E. šeimos turtu, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atskirai nuo V. E. ir D. E. ištuokos bylos, pažeidė šeimos teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios ir procesinės teisės normų imperatyvų reikalavimą sutuoktinių turtinius ir kitus, susijusius su ištuoka, klausimus nagrinėti santuokos nutraukimo byloje. Dėl šio esminio proceso teisės normų pažeidimo pirmosios instancijos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui spręsti šios bylos sujungimo su šalių santuokos nutraukimo byla klausimą ir minėti reikalavimai nagrinėtini santuokos nutraukimo byloje.

Be to, teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantės D. E. argumentais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo išvadų dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų (iš sprendimo turinio lieka neaišku, kuri iš CK 6.66 str. ar 6.67 str. 1 d. 1 p. nuostatų buvo taikyta nagrinėjamo ginčo atveju), netyrė visų būtinų actio Pauliana sąlygų, kurių pagrindu kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, nepasisakė dėl atsakovų argumentų, kiek tai liečia naują statinį (nebaigtos statybos gyvenamąjį namą) ginčo sklype ir jo priklausomybę (nuosavybę), konstatuoja, kad

skundžiamas teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (CPK 263 straipsnis). Pažymėtina, kad teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, priimamų procesinių sprendimų turiniui keliami imperatyvūs reikalavimai, kurie leidžia užtikrinti, kad priimamas dokumentas būtų logiškas ir aiškus, juo įtvirtinami įpareigojimai būtų pagrįsti nuosekliu bylos aplinkybių ir susiklosčiusį santykį reglamentuojančių teisės normų įvertinimu. Todėl motyvų, pagrindžiančių teismo padarytą išvadą, nebuvimas teismo procesiniame dokumente vertintinas kaip esminis proceso normų pažeidimas, esantis absoliučiu tokio dokumento panaikinimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

Bylą gražinus nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą turėtų spręsti pirmosios instancijos teismas kai byla bus išnagrinėta iš esmės (CPK 93 str. 5 d.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.