- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-05
- Bylos Nr.
- 2S-1020-653/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04839-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Kreditorius
- G. D.
- Skolininkas
- J. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto kreditoriaus G. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarties, kuria panaikintos taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. L2-10889-872/2013 pagal kreditoriaus G. D., pareiškimą dėl skolos, palūkanų, priteisimo iš skolininko J. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartimi, patenkinus kreditoriaus G. D. prašymą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuoti skolininko nekilnojamieji, kilnojamieji daiktai, piniginės lėšos ir (arba) turtinės teisės 40.000 Lt sumai.
Šalies argumentai
Skolininkas atskiruoju skundu prašė panaikinti teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį, kuria nutarta areštuoti skolininkui J. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant, areštuoti atsakovo kilnojamųjų daiktų, turtinių teisių ar piniginių lėšų dalį bendrai 40. 000 Lt sumai.
I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi skolininko J. M. atskirąjį skundą tenkino, panaikino 2013-02-12 teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - areštą J. M. nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui 40.000 Lt sumai (CPK 334 str. 2 d. 1 p.) (b.l.11).
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirasis skundas yra pagrįstas. Skolininkas atskirajame skunde nurodė, kad 40.000 Lt suma jam nėra didelė. Be to, skolininko teigimu, jis apskritai neigia skolos buvimo faktą ir apie tai kreditoriaus atstovą informavo raštu. Teismas taip pat atsižvelgė į skolininko argumentą, kad kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių skolininko J. M. prievolę grąžinti 40.000 Lt sumą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas panaikino skundžiamą teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Kreditorius pateikė atskirąjį skundą (b.l.12-13), kuriuo prašo panaikinti 2013-02-25 nutartį ir priimti naują nutartį - taikyti laikinąsias apsaugos priemones J. M. – areštuoti skolininko pinigines lėšas kredito įstaigose, įmonės kasoje bei pas trečiuosius asmenis ir /ar skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą pareikšto reikalavimo ribose. Nurodo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų ar neveikimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar apskritai neįmanomas. Skolininkas skolos negrąžina nuo 2003 m., todėl nėra pagrindo manyti, kad skolos suma jam nėra didelė. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos buvo pagrįstas bei motyvuotas. Skolininkas nepateikė duomenų apie gerą turtinę padėtį, kurie įgalintų spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)būtinumo. Skolininkas turėjo pateikti išsamius duomenis apie turimą turtą, lėšas, įsipareigojimus kreditoriams. Skolininko pateiktas raštas, neva jis ginčija skolą, susijęs su bylos ginčo dalyku ir nenagrinėtinas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skolininko pasirašytas paskolos raštelis nebuvo pateiktas kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo, nes pagal CPK 433 str. 3 d. prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami.
Atsiliepimas
Skolininkas atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l.25-26) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, jog kreditorius tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo, todėl pagrįstai panaikino laikinąsias apsaugos priemones. Kreditorius nepridėjo jokių įrodymų, patvirtinančių skolos buvimą, pareiškė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo formaliais pagrindais. Būtent kreditorius privalėjo įrodyti, kad skola skolininkui didelė ir kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pažymi, jog teismų praktikoje didele suma laikoma 100.000 Lt viršijanti suma (ApT 2007-02-22 nutartis civ.byloje Nr.2-136/2007).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria CPK 334 str. 2 d. 1 p. pagrindu panaikintos pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 str.). Tačiau teismų praktikoje praktikoje pripažįstama, jog teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Ieškinio pagrįstumo preliminarus (prima facie) įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011).
Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju kreditorius, pareikšdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, nepridėjo jokių įrodymų, patvirtinančių skolos buvimą. Taigi, nagrinėjamu atveju negalima daryti vienareikšmės išvados, jog byloje nėra duomenų leidžiančių teigti, kad kreditoriaus pareiškimas yra akivaizdžiai netenkintinas, t.y. nagrinėjamu atveju nėra galimybės preliminariai įvertinti kreditoriaus reikalavimo (ne)pagrįstumo. Apeliantas nurodo, jog skolininko pasirašytas paskolos raštelis nebuvo pateiktas kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo, nes pagal CPK 433 str. 3 d. prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami. Tačiau, pažymėtina, CPK 433 str. 3 d. nėra įtvirtintas ir draudimas pridėti įrodymus, kuriais grindžiamas reikalavimas, ir kurie sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įgalina padaryti atitinkamas išvadas.
Kartu svarbu pažymėti, kad apeliantas atskirąjį skundą grindžia didele reikalavimo suma bei skolininko vengimu vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Sutiktina, jog skolininkas, kaip turto savininkas, laisvai disponuoja savo turtu, t. y. gali imtis nesąžiningų veiksmų siekdamas išvengti galimo išieškojimo patenkinus ieškinį, tačiau galiojantys įstatymai nepreziumuoja šalių nesąžiningumo. Pats kreditorius nenurodė ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, patvirtinančių galimą skolininko nesąžiningumą, ar kitų aplinkybių, įrodančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymo galimybė sumažėtų. Vien paminėjimas, kad skolininkas galbūt nesąžiningas, nėra pagrindas jį tokiu laikyti. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas kokiu nors būdu jam priklausantį turtą, lėšas slėps, perleis tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkins savo turtinę padėtį siekdamas vengti galbūt kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neatitiktų ekonomiškumo principo.
Kita vertus, skolininkui pareiškus prieštaravimus, o apelinatui pareiškus ieškinį bei pridėjus įrodymus, apeliantui nėra užkirstas kelias reikšti naują argumentuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.