- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- e2S-1778-640/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Ieškovas
- A. U., L. M.
- Atsakovas
- A. U.
- Trečiasis asmuo
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui A. U. dėl santuokos nutraukimo ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. rugpjūčio 1 d. gauti A. U. ir L. M. prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio/priešieškinio pareiškimo dienos, kuriuos perdavė Utenos apylinkės teismas 2019 m. liepos 31 d. nutartimi.
Šalies argumentai
2. Ieškovės L. M. pateikė ieškinį dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir su tuo susijusių teisinių padarinių, kuriuo prašė: 1) nutraukti šalių sudarytą santuoką dėl atsakovo kaltės; 2) po santuokos nutraukimo palikti šalims iki santuokines pavardes; 3) nepilnamečio sūnaus K. gyvenamąją vietą nustatyti su motina (ieškove); 4) iš atsakovo priteisti 466,80 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečio sūnaus išlaikymui iki vaikas sulauks pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant vyriausybės nustatyta tvarka, pinigus pervedant iki einamojo mėnesio 10 d. į ieškovės nurodytą sąskaitą; 5) nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką; 6) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Pirmiau nurodytu ieškiniu ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti A. U. išvežti nepilnametį šalių sūnų K., iš Lietuvos be teismo leidimo; 2) nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus K. gyvenamąją vietą su motina (ieškove); 3) nustatyti ieškovės siūlomą atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarką; 4) iš atsakovo priteisti 466,80 Eur kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nepilnamečio sūnaus K. išlaikymui iki teismo sprendimo priėmimo, pervedant lėšas iki einamojo mėnesio 10 dienos į ieškovės nurodomą sąskaitą.
Atsiliepimas
4. Atsakovas A. U. atsiliepime į L. M. 2019 m. liepos 30 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepareiškus priešieškinio ir atsiliepime į ieškovės ieškinį, bei priešieškinyje prašė: 1) tenkinti jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo; 2) ieškovės ieškinio dalį dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo palikti nenagrinėtą, o likusius reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus; 3) nutraukti šalių santuoką dėl ieškovės kaltės; 4) palikti po santuokos nutraukimo šalių ikisantuokines pavardes; 5) nustatyti, kad nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos klausimas pagal teismingumą sprendžiamas Norvegijos Karalystės teismuose; 6) nustatyti atsakovo siūlomą ieškovės ir sūnaus bendravimo tvarką; 7) nuo bylos iškėlimo priteisti iš ieškovės sūnaus išlaikymui po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki sūnaus pilnametystės, pervedant lėšas į atsakovo nurodytą sąskaitą; 8) siekiant apsaugoti atsakovo ir nepilnamečio sūnaus interesus, nepranešus ieškovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti ieškovei atsakovo siūlomą bendravimo tvarką su sūnumi; 9) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
5. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
5.1. Nepilnamečio vaiko K. U. nuolatinė gyvenamoji vieta Norvegijos Karalystėje nuo 2018 m. lapkričio mėnesio, t. y. jau 9 mėnesiai. Tiek atsakovas, tiek sūnus yra registruoti (registruota pasikeitusi gyvenamoji vieta) Norvegijoje. Sūnui atvykus į Norvegijos Karalystę jis itin greitai prisitaikė prie naujos aplinkos bei kalbos, pradėjo lankyti darželį „(duomenys neskelbtini)“, ten susirado draugų, kurį lankė 8 mėnesius. 2019 m. vasarą sūnus priimtas į mokyklą „A. S.“, ieškovė 2019 m. birželio 10 d. į mokyklą rašė el. laišką norėdama prisistatyti, prašė suteikti jai informaciją. Atsakovui su sūnumi svečiuojantis Lietuvoje ieškovė pasisavino sūnaus asmens tapatybės dokumentus ir piktybiškai atsisako juos grąžinti, tai patvirtina 2019 m. liepos 25 d. šalių susirašinėjimas SMS žinutėmis.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Šiuo metu nepilnamečio sūnaus atostogos Lietuvoje užsitęsė tik dėl ieškovės nesuvokiamų veiksmų. Teismui tenkinus atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nepilnametis sūnus nedelsiant pradės mokslo metus Norvegijos Karalystėje.
5.3. Atsakovas kartu su priešieškiniu neteikia reikalavimo sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su juo, kadangi reikalavimas dėl sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo teismingas Norvegijos Karalystės teismams, vadovaujantis 1996 metų Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje 5 straipsniu.
Atsiliepimas
6. Ieškovė atsiliepime į atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašė prašymus atmesti.
7. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodomomis aplinkybėmis:
Šalies argumentai
7.1. Iš pateikto priešieškinio matyti, kad atsakovas nereiškia reikalavimo dėl nepilnamečio šalių sūnaus K. U. gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų traktuodamas, kad šis reikalavimas priklauso Norvegijos Karalystės teismams. Tokiu būdu atsakovo reikalavimas dėl nepilnamečio sūnaus laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su juo yra teisiškai neįmanomas, nes toks prašymas galėtų būti svarstomas tik esant atitinkamai suformuluotam priešieškinio reikalavimui.
7.2. Byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad ieškovė būtų bloga mama savo sūnui. Vaiko gyvenamoji vieta yra deklaruota ieškovės nuomojamame bute, vaikas lopšelyje-darželyje lanko ikimokyklinę grupę. Tuo tarpu būti ugdomas Norvegijoje vaikas nėra pasirengęs, nes nemoka Norvegų kalbos. Taigi, nėra būtinybės pakeisti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės leisti išvežti sūnų į Norvegiją.
Atsiliepimas
7.3. Atsakovo teisinė pozicija šioje byloje yra nevienareikšmė. Viena vertus, jis teigia, kad vaiko nuolatinė gyvenamosios vietos valstybė yra Norvegijos Karalystė, dėl ko jis neva ketinantis reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo kelti Norvegijos teisme. Kita vertus, vadovaudamasis Konvencijos nuostatomis, Lietuvoje jis reiškia reikalavimą dėl vaiko bendravimo tvarkos su motina nustatymo. Yra teisiškai neįmanoma šiuos reikalavimus nagrinėti atskirai, nes jie abu patenka į 1996 m. Hagos konvencijos taikymo sritį, kuri nustato, kad jurisdikcija šiems reikalavimams priklauso vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos teismui ir yra neatsiejamai susiję. Taigi, jeigu atsakovas nereiškia reikalavimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Lietuvoje tvirtindamas, kad vaiko nuolatinė gyvenamosios vietos valstybė yra Norvegijoje, jis neturėtų Lietuvos teisme kelti ir reikalavimo dėl bendravimo tvarkos su motina nustatymo.
8. Tarnyba išvadoje dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodė, kad neturi pagrindo prieštarauti iš esmės ieškinio reikalavimui nustatyti K. U. gyvenamąją vietą su motina. Tarnybos teigimu siūloma tėvo ir vaiko bendravimo tvarka nepakenktų vaiko interesams ir (ar) tėvo ir vaiko bendravimo ryšiui, taip pat tarnyba sutiko su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu – uždraudimu vaiką išvežti iš Lietuvos Respublikos. Tarnybos nuomone, tenkinti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pagrindo, nes santuokos nutraukimo byloje turi būti išsprendžiamas ir nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų klausimas, tačiau toks reikalavimas priešieškinyje nebuvo pareiktas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi netenkino atsakovo A. U. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t. y. nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus K. U. gyvenamąją vietą kartu su A. U. Norvegijos Karalystėje, leisti ieškovui A. U. su nepilnamečiu sūnumi K. U. išvykti į Norvegijos Karalystę iki kol bus priimtas ir įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje, įpareigoti L. M. grąžinti A. U. nepilnamečio sūnaus K. U. asmens tapatybės kortelę, iki teismo sprendimo priėmimo nustatyti siūlomą bendravimo tvarką su sūnumi. Teismas nustatė nepilnamečio vaiko K. U. laikiną gyvenamąją vietą su motina L. M., iki bus išnagrinėta ši civilinė byla ir priimtas teismo sprendimas, priteisė iš A. U. laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Eur nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos, nustatė laikiną bendravimo A. U. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką pagal kurią: 1) A. U. su savo nepilnamečiu sūnumi bendrauja kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį telefonu, „Viber“, „Skype“, „Facebook“, “Facetime” ar kitomis programėlėmis bei ryšio priemonėmis nuo 20.00 val. iki 20.30 val. (Lietuvos laiku); 2) A. U. su savo nepilnamečiu sūnumi K. U. turi teisę bendrauti neporiniais metų savaitgaliais, pasiimdamas sūnų 5-ienį iš jo ugdymo įstaigos pasibaigus užsiėmimams arba iš jo gyvenamosios vietos nuo 18.00 val. iš anksto sutartu konkrečiu laiku ir grąžindamas sūnų į jo gyvenamąją vietą sekmadienį iki 19.00 val. iš anksto sutartu konkrečiu laiku. Apie savo ketinimą įgyvendinti šią teisę konkretų savaitgalį A. U. informuoja L. M. ne vėliau kaip prieš vieną kalendorinį mėnesį. Esant iš anksto suplanuotoms vaiko mokyklos išvykoms ar kitiems užklasiniams užsiėmimams, dėl kurių bendravimo tvarka savaitgaliais negalėtų būti įgyvendinta, L. M. informuoja A. U. per vieną dieną nuo tokios patvirtintos informacijos sužinojimo. Bendravimo tvarka savaitgaliais vaiko mokyklos atostogų metu nėra įgyvendinama. 3) A. U. su savo nepilnamečiu sūnumi K. U. turi teisę bendrauti neporinių metų mokyklinių žiemos ir rudens atostogų metu. Bendravimas vyksta Lietuvos teritorijoje. Apie savo ketinimą įgyvendinti šią teisę ir konkrečią atostogų pradžios ir pabaigos dieną A. U. informuoja L. M. ne vėliau kaip prieš vieną kalendorinį mėnesį. 4) A. U. su savo nepilnamečiu sūnumi K. U. turi teisę bendrauti porinių metų jo mokyklinių Velykų ir Kalėdų atostogų metu. Bendravimas vyksta Lietuvos teritorijoje. Apie savo ketinimą įgyvendinti šią teisę ir konkrečią atostogų pradžios ir pabaigos dieną A. U. informuoja L. M. ne vėliau kaip prieš vieną kalendorinį mėnesį. 5) Laikinoje bendravimo tvarkoje nurodyti atostogų laikotarpiai apima ir prieš bei po atostogų nepertraukiamai einančius savaitgalius. 6) Laikinoje bendravimo tvarkoje numatytas vaiko perdavimas atostogų metu vyksta iš anksto šalių susitartu laiku savaitgaliais arba darbo dienomis nuo 18.00 val., (duomenys neskelbtini) mieste. Pirmosios instancijos teismas uždraudė A. U. išvežti nepilnametį sūnų iš Lietuvos be atskiro teismo leidimo iki bus išnagrinėta ši civilinė bylą ir priimtas teismo sprendimas.
10. Nustatė, kad šalių nepilnametis vaikas faktiškai gyvena su motina (ieškove) Lietuvoje, o ne Norvegijoje. Vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, vaiko gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje, vaikas lanko vaikų lopšelį-darželį „(duomenys neskelbtini)“. Nors 2018 m. spalio 24 d. ieškovė sutiko, kad sūnus su tėvu išvyktų į Norvegijos Karalystę ir supildė išvykimo iš Lietuvos Respublikos deklaraciją, tačiau joje nurodė, jog sutinka, kad sūnus vyktų su tėčiu gyventi į Norvegiją tik iki 2018 m. gruodžio 31 d. (t. y. laikinai). Byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtų nustatytas motinos valdžios apribojimas ir (ar) kitos neigiamos pasekmės, dėl kurių ji negalėtų atlikti motinos valdžios. Vaikas yra pripratęs ir emociškai prisirišęs prie mamos (ieškovės) bei artimos aplinkos žmonių. Vaiko priežiūra ieškovė pasirūpina tiek pati, tiek ir palikdama jį artimų vaiko giminaičių globai, ieškovės šeima nėra įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, sąrašą. Vaikas norvegų kalbos neišmoko, nors paprastai tokio amžiaus vaikai gan greitai persiorientuoja, taigi neįrodytas atsakovo teiginys, kad sūnus valdo norvegų kalbą, nes 8 mėnesius lankė darželį Norvegijoje. Kalbų mokyklos „Šiaurės kryptimi“ atlikto norvegų kalbos žinių patikrinimo teste nepilnamečiam šalių sūnui konkrečiai nurodoma, kad „berniukas neparodė jokių norvegų kalbos žinių ir kalbėjo tik gimtąja kalba“. Taigi, vertinant šias aplinkybes, būtinybės staigiai pakeisti atsakovo nurodomos vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ir taikyti atsakovo prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išvežant sūnų į Norvegiją nėra jokių objektyvių priežasčių.
11. Atsakovas pareiškė byloje priešieškinį ir suformulavo savo reikalavimus, tačiau teismo vertinimu jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo nebetenka prasmės ir nebegali būti tenkinamas. Atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tampa sudedamąją priešieškinio dalimi ir yra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku ir priešieškinyje suformuluotais reikalavimais. Iš pateikto priešieškinio matyti, kad atsakovas nereiškia reikalavimo dėl nepilnamečio šalių sūnaus K. U. gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų traktuodamas, kad šis reikalavimas priklauso Norvegijos Karalystės teismams. Atsakovas reikšdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurie iš esmės visi yra susiję su vaiko išvežimu į Norvegijos Karalystę, remiasi vien nurodoma aplinkybe, kad nepritaikius tokių laikinųjų apsaugos priemonių būtų neužtikrinti vaiko interesai, nutrūktų jo įprastas gyvenimas Norvegijoje ir nebūtų užtikrintas tinkamo ugdymo, kuris šiuo metu Norvegijoje jau yra prasidėjęs, teikimas. Kitų objektyvių priežasčių, išskyrus atsakovo subjektyvius samprotavimus dėl ieškovės galimybių būti mama, kodėl atsakovo manymu nepilnametį šalių sūnų yra būtina skubiai išvežti būtent į Norvegijos Karalystę, o ne leisti jam toliau gyventi Lietuvoje su ieškove iki teismo sprendimo priėmimo, atsakovas nepateikia. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo metu vaikas gyvena būtent su ieškove, o įprastinės mažamečio vaiko emocinės, socialinės aplinkos kaita, emocinio ryšio nutraukimas su motina gali turėti mažamečiam vaikui neigiamą įtaką, darytina išvada, kad šiuo metu vaiko laikonos gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina geriausia atitinka vaiko interesus ir jo teisę turėti saugią, stabilią aplinką, tikslinga iki galutinio teismo sprendimo priėmimo nepilnamečio šalių vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove.
12. Ieškiniu teismo prašoma nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, o tuo atveju, jeigu teismas tenkintų šį ieškinio reikalavimą, teismo sprendimo vykdymas ženkliai pasunkėtų ar galimai taptų neįmanomas, jeigu iki išnagrinėjant bylą vaikas būtų atskirtas nuo motinos ir išvežtas iš Lietuvos Respublikos. Esant nustatytoms aplinkybėms taikytina laikinoji apsaugos priemonė – draudimas atsakovui išsivežti nepilnametį vaiką iš Lietuvos Respublikos be atskiro teismo leidimo, iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.
13. Nustačius laikiną nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su ieškove, tenkintinas prašymas dėl ieškovės siūlomos atsakovo ir sūnaus bendravimo tvarkos. Nustačius nepilnamečio sūnaus laikiną gyvenamąją vietą su ieškove, taip pat atsižvelgus į tai, kad vaiko poreikiams ir jo interesams užtikrinti būtinas pastovus abiejų tėvų teikiamas išlaikymas, teismas sprendžia, kad yra pagrindas iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiam šalių vaikui. Ieškovė pagal priešieškinį prašo priteisti iš atsakovo nepilnamečiam vaikui laikiną išlaikymą po 466,80 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, lėšas pervedant ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio 10 dienos į jos sąskaitą banke, paskiriant ją nepilnamečio vaiko lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.
14. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje proceso stadijoje byloje nėra išsamių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį ir turtinius įsipareigojimus, gaunamas pajamas, finansines galimybes teikti ieškovės prašomo dydžio išlaikymą, bei duomenų, ar nėra aplinkybių, dėl kurių vaiko tėvas negalėtų teikti išlaikymo (pvz.: sveikatos būklė), sprendė, kad šalių nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti protinga priteistino iš atsakovo laikino išlaikymo suma yra 200 Eur, mokama kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Dėl to ieškovės prašymas dėl laikino išlaikymo priteisimo tenkinamas iš dalies.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
15. Apeliantas A. U. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą iš esmės, t.y. ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepareiškus priešieškinio atmesti, atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo tenkinti – nustatyti laikiną nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą kartus su juo Norvegijos Karalystėje, leisti jam su sūnumi išvykti į Norvegijos Karalystę iki kol bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje, įpareigoti vaiko motiną iki 2019 m. rugpjūčio 2 dienos grąžinti atsakovui A. U. nepilnamečio sūnaus K. U. asmens tapatybės kortelę.
16. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodytomis aplinkybėmis:
16.1. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė, jog nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystė. Sūnus, pačios ieškovės pasirinkimu ir valia su ja negyveno pastaruosius 1 metus ir 6 mėnesius, nepilnametis nuolatos gyveno, lankė ugdymo įstaigą Norvegijos Karalystėje, išmoko Norvegu kalbą, buvo priimtas i mokyklą Norvegijos Karalystėje ir t.t., tačiau atsakovui su sūnumi atvykus į Lietuvą atostogų, ieškovė staiga be jokiu paaiškinimu atsisakė grąžinti sūnaus asmens dokumentus. Ieškovė, naudodamasi situacija, jog sūnus yra Lietuvos Respublikoje, naudodamasi turimu vaiko asmens dokumentu, dirbtinai sukūrė situaciją neva nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta per kelias savaites tapo Lietuvos Respublikoje. Tiek atsakovas, tiek nepilnametis sūnus yra integravęsi Norvegijos Karalystėje, tai patvirtina byloje pateiktos išsamios faktinės aplinkybės bei įrodymai. Nepilnametis šalių sūnus gimė 2013 m. lapkričio 15 d. (duomenys neskelbtini), Norvegijos Karalystėje. Viso nepilnametis šalių sūnus Norvegijos Karalystėje pragyveno 4 metus ir 5 mėnesius. Sūnus nuo gimimo iki 2017 m. gegužės mėn., t.y. 3 metus ir 6 mėnesius gyveno Norvegijoje su atsakovu ir ieškove. Vėliau sūnus su ieškove išvyko į Lietuvą ir ten su ieškove gyveno apie 9 mėnesius. Nuo 2018 m. lapkričio mėnesio, atsakovas pasiėmė sūnų į Norvegijos Karalystę, kur iki šiol yra sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta. Akivaizdu, jog vien tai, kad ieškovė apgaulės būdų sūnų pasiėmė pas save ir su juo faktiškai gyvena kelias savaites savaime nedaro Lietuvos Respublikos vaiko nuolatine gyvenamąja vieta.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. Pirmosios instancijos teismas nevertino itin svarbaus įrodymo byloje – ieškovės dar 2019 m. birželio 10 d. rašyto el. laiško nepilnamečio sūnaus mokyklai „A. S.“, kuriame pripažįstama, kad sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje su tėvu ir sutinkama, kad sūnus pradės lankyti ugdymo įstaigą Norvegijos Karalystėje.
16.3. Pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai delsė priimti nutartį dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nors situacija diktavo poreikį, klausimą spręsti nedelsiant ar bent laikantis LR CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų. Atsakovo ir ieškovės prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio/priešieškinio pareiškimo dienos Vilniaus miesto apylinkės teisme gauti 2019 m. rugpjūčio 1 d., tačiau skundžiama nutartis buvo priimtas praėjus beveik pusantro mėnesio po prašymų gavimo - 2019 m. rugsėjo 12 d. Dėl pirmosios instancijos teismo delsimo ieškovė turėjo laiko kurti dirbtinę situaciją, neva patvirtinančią nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Taip pirmosios instancijos teismas savo delsimu prisidėjo prie pažeidžiamų nepilnamečio sūnaus interesų.
17. Ieškovė L. M. atsiliepime prašė netenkinti atsakovo A. U. atskirojo skundo ir Vilniaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
18.1. Ieškovė nesutinka, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijoje. Toks atsakovo tvirtinimas yra paremtas iškreipiant faktus sau palankia linkme. Būtent atsakovas piktnaudžiaudamas ieškovės gera valia ir per dideliu pasitikėjimu, dirbtinai sukūrė situaciją, kurią teismui pateikė kaip objektyvią tiesą. Vaiko motina niekada nebuvo tėvui davusi sutikimo vaiką į Norvegiją išvežti nuolat, nes visuomet tarp šalių vyko diskusijos, ar ši valstybė iš tikrųjų galinti geriausiai atitikti vaiko interesus bei ar vaiko tėvas yra pajėgus juos užtikrinti. Jokie tarpusavio šalių tarpiniai pasvarstymai ir galimi ateities sutikimai nepatvirtina fakto, kurio nėra – ieškovės aiškaus ir nedviprasmiško sutikimo leisti vaikui išvykti su tėvu gyventi užsienio valstybėje nuolatinai.
18.2. Atsakovas teigia neva jis visuomet teikė ieškovei reikalingą informaciją apie sūnų, tačiau į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad būtent dėl to, jog atsakovas tokios informacijos neteikė ir kilo didžiausi šalių konfliktai, nulėmę ieškovės nesutikimą laikiną savo sūnaus išvykimą iš Lietuvos pakeisti nuolatiniu. Darbo sutarties nutraukimas, naujos šeimos sukūrimas, vaiko užrašymas į mokyklą ieškovei buvo pateikti kaip jau įvykę ar tuoj įvyksiantys faktai. Pasiteiravus apie detalesnės informacijos suteikimą, būdavo numetami jos trupiniai su prierašu „išsiaiškink pati“. Būtent tą ieškovė ir bandė daryti – pvz. rašė laišką mokyklai, į kurią buvo užrašytas vaikas, tačiau jokio atsakymo iš tos mokyklos ji taip ir nesulaukė, kas yra savaime suprantama, nes juk ne tėvas mokyklai pateikė informaciją apie motiną, bet ji pati tokia prisistatė.
18.3. Namo, į kurį persikraustė jau kilus šalių ginčui teisme, nuotraukos nepatvirtina nei nuomos fakto, nei yra kažkaip susieta su šalių nepilnamečiu sūnumi, nes šiame name vaikas nėra net buvęs. O išmokų gavimas, kurių mokėjimas netrukus pasibaigs neužtikrina nepilnamečio vaiko stabilumo ir interesų tęstinumo. Tuo tarpu nepilnametis su mama persikėlė nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą ir čia praleido 1,5 metų, jis niekuomet neišvyko į Norvegiją nuolatiniam gyvenimui ir jokio panašaus sprendimo vaiko tėvai nėra galutinai priėmę. Taigi, Norvegija nėra vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, tokia visomis prasmėmis yra tik Lietuva. Būtent Lietuvoje ieškovė su savo nepilnamečiu sūnumi, o taip pat ir atsakovu ketino įkurti savo interesų centrą dar gerokai prieš grįžtant gyventi į Lietuvą ir būtent todėl pats atsakovas siekė gauti rašytinį ieškovės sutikimą dėl vaiko laikino išvykimo, kuris, beje, yra suteiktas tik dviem mėnesiams. Visa kita tėra tik atsakovo asmeniniai, su ieškove nesuderinti sprendimai ir interpretacijos siekiant suklaidinti teismą.
18.4. Atsakovas reikšdamas prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurie iš esmės visi yra susiję su vaiko išvežimu į Norvegijos Karalystę, rėmėsi vien nurodoma aplinkybe, kad nepritaikius tokių laikinųjų apsaugos priemonių būtų neužtikrinti vaiko interesai, nutrūktų jo įprastas gyvenimas Norvegijoje ir nebūtų užtikrintas tinkamo ugdymo, kuris šiuo metu Norvegijoje jau yra prasidėjęs, teikimas. Kitų objektyvių priežasčių, išskyrus atsakovo subjektyvius samprotavimus dėl ieškovės galimybių būti mama, kodėl atsakovo manymu nepilnametį šalių sūnų yra būtina skubiai išvežti būtent į Norvegijos Karalystę, o ne leisti jam toliau gyventi Lietuvoje su ieškove iki teismo sprendimo priėmimo, atsakovas teismui nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų bloga mama savo sūnui. Priešingai, Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams vaikas yra nurodęs, kad myli abu savo tėvus ir jam nėra skirtumo su kuriuo gyventi, o jei galėtų rinkti, tai gyventų su jais abiem. Vaiko gyvenamoji vieta yra deklaruota ieškovės nuomojamame bute, o gyvenimo sąlygos įvertintos kaip tinkamos vaikui augti. Ieškovė į bylą pateikė kalbų mokyklos „Šiaurės kryptimi“ 2019-08-28 atliktą norvegų kalbos žinių patikrinimo testą nepilnamečiam šalių sūnui K., kuris patvirtino ieškovės nurodomas aplinkybes. Kitus įrodymus (mokyklos raštą dėl norvegų kalbos žinių, garso įrašus), kurie yra labai stipriai kritikuotini, atsakovas pateikė tik kartu su atskiruoju skundu, todėl šie duomenys skundžiamos nutarties priėmimo momentu teismui nebuvo žinomi, nors tokius duomenis atsakovas visuomet turėjo galimybę pateikti anksčiau.
18.5. Kartu su atskiruoju skundu teismui teikiami nauji įrodymai, kurie ieškovės manymu neturėtų teismo būti priimti, nes atitinkami duomenys galėjo būti pateikti anksčiau, yra prieštaraujantys kitiems byloje esantiems įrodymams – vaiko išsakytai nuomonei apsilankius vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams ir ieškovės pateiktam norvegų kalbos lygio žinių patikrinimui.
18.6. Šiuo atveju atsakovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės tapo sudedamąją priešieškinio dalimi ir tuo pačiu tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimo dalyku ir priešieškinyje suformuluotais reikalavimais. Iš pateikto priešieškinio matyti, kad atsakovas nereiškia reikalavimo dėl nepilnamečio šalių sūnaus K. U. gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų traktuodamas, kad šis reikalavimas priklauso Norvegijos Karalystės teismams. Tokiu būdu atsakovo reikalavimas dėl nepilnamečio sūnaus laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su juo pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nutartį buvo teisiškai neįmanomas, nes toks prašymas galėjo būti svarstomas tik esant atitinkamai suformuluotam priešieškinio reikalavimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
20. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė iki ieškinio pateikimo teismui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovui išsivežti nepilnametį sūnų iš Lietuvos Respublikos į Norvegijos Karalystę nuolatiniam gyvenimui ir nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su vaiko motina (ieškove), tuo tarpu atsakovas iki ieškinio pateikimo teismui prašė nustatyti sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu, leisti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje išsivežti vaiką į Norvegijos Karalystę ir įpareigoti ieškovę grąžinti vaiko asmens tapatybės kortelę.
22. Pateikus teismui ieškinį ieškovė pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui išsivežti sūnų iš Lietuvos be teismo leidimo, nustatyti laikiną nepilnamečio gyvenamąją vietą su motina (ieškove), nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku tvarką, priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą sūnui, t.y. 466,80 Eur/Mėn., bei įpareigoti atsakovą pateikti su šalims priklausančiu lizinguojamu automobiliu susijusius dokumentus. Atsakovas priešieškyje taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu, leisti vaiką išsivežti į Norvegijos Karalystę, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovui nepilnamečio sūnaus asmens tapatybės kortelę.
Žemesnės instancijos teismas
23. Pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė, o ieškovės prašymą tenkino. Atsakovas nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi, atskiruoju skundu prašo ją panaikinti ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės – atsakovo prašymą nepareiškus priešieškinio atmesti, ieškovės prašymą nepareiškus priešieškinio atmesti, o atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti, t.y. nustatyti laikiną sūnaus gyvenamąją vietą Norvegijos Karalystėje iki kol bus priimtas sprendimas civilinėje byloje ir įpareigoti vaiko motiną iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. atiduoti vaiko dokumentus.
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir leidimo išvykti
24. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.
25. Asmeniui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti jų taikymo būtinybę, jog jų nepritaikius bus pažeisti vaiko ar vieno iš sutuoktinio interesai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovės prašymą ir laikiną vaiko gyvenamąją vietą nustatė su ja. Apeliantas prašo pirmosios instancijos nutartį panaikinti ir laikiną vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su juo Norvegijos Karalystėje, nes ten yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu argumentu. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad byloje yra pateikti duomenys iš kurių matyti, kad priešingai nei teigia apeliantas, šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Abi šalys pripažįsta, jog šiuo metu vaiko buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Šia aplinkybę patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada, iš kurios matyti, kad vaikui Lietuvos Respublikoje sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, bei vystytis, čia jis lanko lopšelį-darželį, turi draugų. Byloje nėra duomenų apie ieškovės kaip vaiko motinos netinkamai atliekamas pareigas ar netinkamą auklėjimą. Tuo tarpu, atsakovas prašydamas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo ir leisti vaiką išsivežti į Norvegijos Karalystę neįrodė, kad aplinka, kurioje vaikas gyveno klausimo nagrinėjimo metu yra nesaugi vaikui, netinkama jo vystymuisi, todėl darytina išvada, jog siekiant užtikrinti geriausius vaiko interesus nėra pagrindo iki galutinio sprendimo byloje priėmimo keisti vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su vaiko tėvu Norvegijos Karalystėje ar leisti vaiką išvežti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje į Norvegijos Karalystę.
Dėl įpareigojimo grąžinti vaiko dokumentus
27. Įvertinus tai, jog atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo keisti ginčijamos nutarties ir keisti vaiko gyvenamosios vietos, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti atskirojo skundo reikalavimų dėl ieškovės įpareigojimo iki 2019 m. rugpjūčio 2 d. grąžinti sūnaus asmens tapatybės kortelę.
Dėl kitų laikinųjų apsaugos priemonių
28. CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.
29. Iš atskirojo skundo turinio matyti, kad nors apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį visą apimtimi, tačiau nepateikia jokių nutarties neteisėtumą, dalyje dėl laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir laikino išlaikymo dydžio, pagrindžiančių argumentų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad apelianto reikalavimas dėl nutarties panaikinimo minėtoje dalyje yra atmestinas, kaip nepagrįstas.
30. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
31. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įstatymo normas reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri užtikrina geriausių vaiko interesų apsaugą ir yra paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu 338, 339 straipsniais, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.