- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-11-07
- Bylos Nr.
- 2A-244
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,CORIS Vilnius”
- Kategorijos
- 11.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-979-53/05 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,CORIS Vilnius” dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. M. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 109 034, 52 Lt atlyginimo už dirbtus viršvalandžius už laikotarpį nuo 2002 m. rugpjūčio 3 d. iki 2003 m. lapkričio 13 d., 9 100 Lt atlyginimo už darbą konsultanto pareigose nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. lapkričio 14 d., 11 900 Lt už priverstinę pravaikštą nuo 2003 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. rugpjūčio 1 d., 5 600 Lt išeitinę pašalpą ir 4 tūkst. Lt kompensaciją. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. dirbo pas atsakovą ekspertu. Atsižvelgiant į teikiamų paslaugų specifiką – sveikatos draudimo įvykių likvidavimas ir asistavimas, nuo 2002 m. rugpjūčio 3 d. turėjo būti užtikrinamas nepertraukiamas budėjimas 24 val. per parą. Todėl bendrovės direktoriaus pavedimu po darbo valandų įmonei adresuoti telefono skambučiai buvo nukreipiami į jo asmeninį mobiliojo ryšio telefoną ir tokiu būdu nurodytu laikotarpiu buvo dirbami viršvalandžiai. Ieškovas teigė, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. lapkričio 14 d. bendrovėje dirbo direktoriumi bei ekspertu, o taip pat dirbo viršvalandžius, tačiau atsakovas nesumokėjo jam nei už viršvalandinį darbą, nei už eksperto darbą, kurį atliko kartu su direktoriaus pareigomis. Atleidus jį iš darbo 2003 m. lapkričio 13 d. nebuvo pateiktas bendrovės valdybos nutarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, nebuvo sumokėtas nurodytas įsiskolinimas už atliktą darbą, todėl iš atsakovo be minimos skolos turi būti priteista 11 900 Lt už priverstinę pravaikštą nuo 2003 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. rugpjūčio 1 d., 5 600 Lt išeitinė pašalpa ir 4 tūkst. Lt kompensacija, o taip pat įstatyminės 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 1.5, 6.38 str., DK 193, 194 str., 297 str. 3 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovui 3 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nustatė, kad 2002 m. liepos 1 d. ieškovas buvo priimtas į darbą UAB „CORIS Vilnius" ekspertu. Tarp ieškovo ir atsakovo, kurį atstovavo Š. Ž. , buvo pasirašyta terminuota darbo sutartis laikotarpiui nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d. Šalys 2003 m. gegužės 2 d. pasirašė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas tapo atsakovo direktoriumi, o 2003 m. spalio 30 d. atsakovo valdybos nutarimu ieškovas nuo 2003 m. lapkričio 13 d. buvo atleistas iš šių pareigų. Galiojusio Darbo įstatymų kodekso 33, 64, 65 straipsniai, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 48 straipsnio pirmoji dalis, 47 straipsnio pirmoji dalis, Darbo kodekso 150, 151 ir 155, 119 straipsniai numatė, kad dėl viršvalandinio darbo ir budėjimo turi būti darbdavio pavedimas atlikti tokį darbą, o tam tikrais atvejais ir darbuotojo sutikimas, tai turi būti atskirai aptarta ir darbo sutartyje. Tuo tarpu pagal bylos medžiagą ieškovas dirbo darbo sutartyje sulygtą laiką, t.y. po 8 val. per darbo dieną ir teismui nepateikta jokių įrodymų patvirtinančių tai, kad tuometinis įmonės direktorius Š. Ž. buvo pavedęs ieškovui dirbti viršvalandžius, budėti namuose ir pan. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Darbo kodekso 150 straipsnio penktąją dalį viršvalandiniu darbu nelaikomas administracijos pareigūnų darbas, viršijantis darbo trukmę. Tuo remdamasis teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo dėl dirbtų viršvalandžių ir budėjimo laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 3 d. iki 2003 m. lapkričio 13 d.
Be to, teismas nustatė, kad ieškovas 2003 m. birželio 2 d. įsakymu paskyrė save laikinai eiti vyriausiojo finansininko ir kasininko pareigas, taigi pats sau skaičiavo ir mokėjo atlyginimą, priskaičiavo galutiniam atsiskaitymui mokėtinas išmokas ir pervedė darbo užmokestį į savo bankinę kortelę. Taigi ieškovas, būdamas vienu metu įmonės direktoriumi, vyr. finansininku ir kasininku, turėjo galimybę mokėti sau atlyginimą tokį, kokį jis uždirbo, ir šia galimybe pasinaudojo. Teismas pažymėjo, jog darbo sutarties pagrįstumo ieškovas neginčija.
Šalies argumentai
Ieškovas M. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Skundą motyvuoja tuo, kad:
1. Teismas netinkamai įvertino liudytojo V. K. parodymus, draudimo bendrovių rašytinius paaiškinimus, be pagrindo neišreikalavo telefono skambučių išklotinės ir nepagrįstai rėmėsi liudytojų J. C. paaiškinimu ir Š. Ž. prieštaringais parodymais; neįsigilino į atsakovo ir DB ,,Lindra” sutartį bei į atsakovo veiklos specifiką;
2. Teismas be pagrindo nagrinėjo viršvalandinio darbo teisėtumo klausimą, ko šalys neginčijo;
3. Teismas neteisingai įvertino 2002 m. liepos 1 d. ir 2003 m. gegužės 1 d. darbo sutartis, nes antroji sutartis nėra pirmosios priedas, kadangi ieškovas dirbo ir eksperto, ir vadovo darbą. Tai įrodo ta aplinkybė, jog po ieškovo atleidimo į darbą buvo priimti du nauji darbuotojai. Byloje nėra duomenų, kad Š. Ž. laikinai ėjo eksperto pareigas;
4. Teismas neteisingai laikė, kad ieškovas, eidamas vadovo, vyr. finansininko ir kasininko pareigas, sau galėjo mokėti tokį atlyginimą, kokį jis uždirbo. Tuo atveju bendrovė nebūtų turėjusi už ką sumokėti mokesčių ir jai grėstų sankcijos;
5. Teismas be pagrindo nepasinaudojo CPK 414 straipsnio pirmojoje dalyje numatyta galimybe savo iniciatyva rinkti įrodymus, o nurodęs, jog ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo pagrįstumo, nevykdė pareigos apsaugoti darbuotojo interesus;
6. Ieškovas buvo atleistas iš darbo darbdavio iniciatyva nesant jo kaltės pagal specialų Akcinių bendrovių įstatymą, todėl pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ieškovui turėjo būti išmokėta dviejų mėnesių vidutinio atlyginimo dydžio išeitinė išmoka;
7. Teismas be pagrindo atsakovui priteisė 3 600 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas nesilaikė Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB ,,CORIS Vilnius” atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo šį teismo sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje. Savo prašymą atsakovas motyvuoja tuo, kad:
Šalies argumentai
1. Apelianto nurodomi įrodymai patvirtina tik tą faktą, kad jam buvo galima paskambinti mobiliuoju telefonu, tačiau nepatvirtina Darbo kodekso 155 straipsnyje numatytų aplinkybių;
2. Apeliantas neįrodė, kad vienu metu dirbo eksperto ir bendrovės vadovo pareigose. Dirbdamas bendrovės vadovu, vyr. finansininku ir kasininku ieškovas turėjo galimybę teisingai apskaičiuoti savo dirbtą laiką ir susimokėti teisingą atlyginimą. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl naujų darbuotojų priėmimo po jo atleidimo iš bendrovės vadovo pareigų, taip pat Š. Ž. darbo santykiai kitose darbovietėse nepatvirtina ieškinio reikalavimų;
3. Teismas pagal CPK 414, 417, 418 straipsnius turi teisę, bet neprivalo keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, rinkti įrodymus ar taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Ieškovas negali būti laikomas silpnąja darbo ginčo šalimi, kadangi savo darbo užmokestį apsiskaičiuodavo pats, o teisme turėjo profesionalią pagalbą – advokatą;
4. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001 apelianto nurodomas Darbo kodekso 140 straipsnis jam neturi būti taikomas. Bendrovės kolegialaus valdymo organo teisė atšaukti jo paskirtą vienasmenį valdymo organą yra absoliuti, šiuo atveju nebūtina įrodinėti administracijos vadovo kaltę ir ši aplinkybė neturi įtakos darbo santykių įforminimo tvarkai;
5. Teismas, priteisdamas iš apelianto bylinėjimosi išlaidas, pagrįstai atsižvelgė į bylos nagrinėjimo trukmę ir sudėtingumą. Apelianto minimos rekomendacijos teismui nėra imperatyvios;
6. Apeliantas piktnaudžiauja neturinčiais ryšio su ginčo dalyku prašymais, kuriuos galėjo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jie neturėtų būti tenkinami.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, ir atmesdamas ieškovo ieškininius reikalavimus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas išėjo už ginčo ribų, nagrinėdamas klausimą dėl viršvalandinio darbo teisinio reguliavimo. Kaip minėta, ieškovas teigia, jog jis dirbo pas atsakovą viršvalandžius, už kuriuos šis liko jam skolingas, tuo tarpu atsakovas neigia patį tokio darbo faktą. Todėl pirmosios instancijos teismas, siekdamas ištirti nurodytas aplinkybes, privalėjo nustatyti šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas ir jomis apibrėžtą tvarką. Tuo pačiu teismas turėjo konstatuoti, kokie įrodymai privalo būti pateikti į bylą nagrinėjant tokį ginčą, nes, kaip teisingai savo skunde nurodo pats apeliantas, sutinkamai su CPK 414 straipsnio pirmąja dalimi teismas šios kategorijos bylose turi teisę būti aktyvus.
Dėl naujų įrodymų išreikalavimo. Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti apskųsto sprendimo tiek teisinę, tiek faktinę puses, todėl šios instancijos teisme gali būti išreikalauti, prijungti prie bylos ir ištirti nauji įrodymai (CPK 320 str. 1 d., 314 str.). Nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, teismas patenkino apelianto prašymą ir suteikė ieškovui teisę šios instancijos teisme pateikti naujus įrodymus: buvo išreikalauti duomenys iš AB ,,Lietuvos telekomo“ bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (b. l. 190 - 193). Todėl ta aplinkybė, kad minimi duomenys nebuvo išreikalauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neduoda pagrindo naikinti teismo sprendimo (CPK 320 str. 1 d.).
Dėl viršvalandinio darbo ir atlyginimo už jį. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, kruopščiai ir visapusiškai ištyrė rašytinius dokumentus: tarp šalių 2002 m. liepos 1 d. sudarytos darbo sutarties sąlygas (b. l. 5), darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis (b. l. 37), o taip pat sutarčių, sudarytų tarp atsakovo, UAB DK ,,Lindra (b. l. 159), kt. draudimo bendrovių sąlygas (b. l. 143, 156), bei įvertino liudytojų S. Ž. ir J. C. paaiškinimus, kitus byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis turėjo pagrindą išvadai, kad ieškovas neįrodė šio ieškinio reikalavimo, t. y. neįrodė to, kad atsakovas jam buvo pavedęs dirbti viršvalandžius, o taip pat to, kad tokius viršvalandžius jis faktiškai dirbo.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė civiliniame procese suformuluotų taisyklių reikalavimus vertindamas tiek rašytinius įrodymus, tiek liudytojų paaiškinimus. Visų pirma, tiek byloje esančių sutarčių, sudarytų tarp atsakovo bei kitų draudimo kompanijų, sąlygos, tiek 2004 m. sausio 10 d. bendrovės ,,PZU Lietuva“, 2004 m. gruodžio 31 d. AB ,,Lietuvos draudimas“ bei 2005 m. sausio 4 d. ADB ,,Reso Europa“ raštuose (b. l. 135, 138, 152) esantys duomenys, tiek atsakovo informacija apie 2002 – 2003 metais užregistruotus įvykius (b. l. 151), informacija iš internetinių puslapių (b. l. 73 – 78) nepatvirtina ieškovo teiginio, kad atliko minimą darbą. Antra, tiek liudytojo Š. Ž., tiek J. C. paaiškinimai neprieštarauja rašytiniams bylos įrodymams, nustatytų aplinkybių visumai, todėl teismas turėjo pagrindo jais remtis. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad liudytojas Š. Ž. minimu laikotarpiu dirbo ir pas atsakovą, ir kitą darbą, nepaneigia šio liudytojo paaiškinimų teisingumo (b. l. 193). Tuo tarpu ieškovo iniciatyva teismo apklaustas liudytojas V. K. , kaip seka iš jo paaiškinimų (b. l. 124), yra artimas ieškovo draugas, jo paaiškinimai prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams, todėl teismas turėjo pagrindo jais nesiremti (CPK 185 str.).
Kaip žinoma, civiliniame procese leidžiama taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu ir nustato, kad išvada apie fakto buvimą ar nebuvimą gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog toks faktas buvo nei jo nebuvo. Taigi teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo ištirtais paminėtais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytomis aplinkybėmis, liudijančiomis, kad ieškovas – tai aukštąjį medicininį išsilavinimą turintis asmuo, nuo 1996 m. dirbantis įvairiose įmonėse vyriausiuoju finansininku, direktoriumi (b. l. 220), tai yra pagal išsilavinimą, patirtį bei veiklos pobūdį žinantis arba privalantis žinoti viršvalandinio darbo įforminimo, apskaitos bei apmokėjimo už jį tvarką, savo teisių bei teisėtų interesų apsaugos ypatumus, o taip pat remdamasi paminėta įrodymų pakankamumo taisykle, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra pagrįsta (CPK 178 str.).
Pažymėtina tai, kad tokią išvadą patvirtina ir tas faktas, jog, ieškovo teigimu, atlyginimas už viršvalandžius jam nebuvo mokamas nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. lapkričio 14 d., tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad per visą šį laikotarpį ieškovas būtų kreipęsis į bendrovę dėl jo teisių pažeidimo, pareikalavęs, jog apie tokį darbą būtų užfiksuota žiniaraštyje, o apie susidariusią bendrovės skolą – buhalteriniuose dokumentuose. Ieškovas ir pats netvirtina, kad tokius reikalavimus būtų reiškęs. Beje, kaip minėta, nuo 2003 m. birželio 2 d. ieškovas, būdamas bendrovės direktoriumi, pats save buvo paskyręs taip pat ir vyriausiuoju finansininku bei kasininku (b. l. 50), pats sau skaičiavo bei mokėjo sutartimi sulygto dydžio atlyginimą. Tuo tarpu ir to laikotarpio bendrovės finansiniuose dokumentuose nėra duomenų apie bendrovės įsiskolinimą už darbą. Tiek savo apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas aiškino, jog priklausančio užmokesčio už viršvalandžius sau negalėjo mokėti dėl finansinių sunkumų įmonėje (b. l. 178, 219). Tačiau šis apelianto paaiškinimas vertintinas atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, kuri priimta kasacine tvarka išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-230/2005 UAB ,,CORIS Vilnius” vs. M. M. konstatavo, kad M. M. , būdamas minimos bendrovės direktoriumi 2003 m. lapkričio 12 d. sutartimi pardavė bendrovei priklausantį 8 600 Lt rinkos vertės automobilį savo motinai L. J. už 2 tūkst. Lt. Nurodyta, kad tokiu būdu M. M. sudarė pardavėjui nuostolingą sandorį, padarė žalą ir šios žalos atlyginimui yra priteista 6 600 Lt (b. l. 209 – 213). Apeliacinės instancijos teismui M. M. teigė, kad tokiu būdu jis siekė, jog jam būtų kompensuota 8 500 Lt bendrovės skola pagal autorinę sutartį (b. l. 219). Taigi šiuo atveju bendrovės finansinė padėtis jam, kaip bendrovės direktoriui, nebuvo kliūtis tokio sandorio sudarymui.
Taigi remdamasi jau paminėtomis aplinkybėmis apie ieškovo išsilavinimą bei veiklą, teisėjų kolegija laiko, kad siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus ir užtikrinti teisę į priklausantį atlyginimą ieškovas žinojo (privalėjo žinoti) ir turėjo galimybes tinkamai įforminti minėtus duomenis, pareikalauti, kad atsiradusi skola būtų grąžinta nutraukiant darbo sutartį. Beje, iš bendrovės ieškovas buvo atleistas 2003 m. lapkričio 13 d., tuo tarpu ieškinys pareikštas tik 2004 m. rugpjūčio 5 d.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl teismo sprendimo dalies neišmokėto 9 100 Lt atlyginimo klausimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus šiuo klausimu ir pagrįstai konstatavo, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. atsakovas ieškovą perkėlė iš eksperto į direktoriaus pareigas (b. l. 55). Ieškovas, kuris, kaip jau minėta, nuo birželio 2 d. buvo direktoriumi, vyriausiuoju finansininku bei kasininku ir už šį darbą iki pat sutarties su bendrove pasibaigimo sau skaičiavo bei mokėjo bendrovės direktoriui paskirtą darbo užmokestį. Ieškovo, kaip bendrovės direktoriaus patvarkymų pagrindu buvo skaičiuojamas bei mokamas atitinkamas atlyginimas bendrovėje konsultantu dirbančiam Š. Ž., eksperte dirbančiai R. V. Taigi, turint omenyje jau anksčiau nurodytas aplinkybes, apibūdinančias ieškovo išsilavinimą, darbinę patirtį, veiklos pobūdį, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad šis ieškovo reikalavimas taip pat nepagrįstas. Iš tiesų, paminėtoje darbo sutartyje nurodyta, kad ieškovas priimamas dirbti direktoriumi. Tačiau vien tik minimos 2003 m. gegužės 1 d. darbo sutarties formuluotė (b. l. 55) neduoda pagrindo išvadai, kad abiejų šalių sutarimu nebuvo nutraukti atsakovo ir ieškovo darbo santykiai dėl eksperto pareigų atlikimo, nes tai prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms (CPK 185 str.). Remdamasi šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo. Dėl jau nurodytų argumentų teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nagrinėjamuose teisiniuose santykiuose nėra pagrindo ieškovo traktuoti kaip silpnosios šių santykių šalies.
Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apelianto argumentus dėl išeitinės pašalpos ir kompensacijos priteisimo, nes į bylą nepateikti įrodymai, kad sutarties šalys buvo susitarusios dėl tokių išmokų, ar taip susitarė nutraukiant šią sutartį (b. l. 55, 59). Apelianto motyvas, jog jo atžvilgiu taikytina Darbo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija, prieštarauja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatoms bei besiklostančiai teismų praktikai, kurią formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2001 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-760/2001, V. P. vs. Radviliškio rajono savivaldybė, UAB ,,Radviliškio autobusų parkas“; bylų kategorija 2.11; 13; 50).
Atmetami apelianto motyvai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo išlaidų advokato pagalbai atlyginimo dalyje. Kaip nurodo pats apeliantas, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintos nuostatos dėl civilinėse bylose priteistino maksimalaus dydžio užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą turi rekomendacinį pobūdį. Nustatant tokio pobūdžio išlaidų atlyginimo dydį, kaip taisyklė, privalo būti įvertinamos konkrečios išnagrinėtos civilinės bylos aplinkybės, kurių pagrindu sprendžiama apie bylos sudėtingumą, teisinės pagalbos profesionalumą, darbo ir laiko sąnaudas ir kt. Remdamasi bylos medžiaga apie ieškovo pareikštų reikalavimų apimtį, jų įvairiapusiškumą, pasiruošimo nagrinėti šį ginčą procese atsakovo pateiktų procesinių dokumentų kokybę, rašytinių įrodymų kiekį, o taip pat į tai, kad civilinė byla nagrinėjimo eigoje buvo atidedama ieškovo prašymu dėl papildomų įrodymų pateikimo bei išreikalavimo ir kt., teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo turėtos minimos išlaidos yra racionalios ir pagrįstos, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti atsakovo prašymą dėl jų atlyginimo (CPK 185, 98 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 320 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 98 straipsniu, tenkina atsakovo prašymą ir priteisia atsakovui iš ieškovo 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (b. l. 214 – 217), o remdamasi CPK 93 straipsniu bei 88 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu iš atsakovo valstybei priteisia 17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (b. l. 189).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nekeistą.
Priteisti iš ieškovo M. M. atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,CORIS Vilnius” 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui, o valstybei 17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.