Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Mindaugui Andraikėnui

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Delintra“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką už pakaitinio automobilio nuomą kitos valstybės (Vokietijos) nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo atsakovui, kuris yra atsakingas už žalos padarymą, pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 19 d. Vokietijoje, D. M., vairavęs transporto priemonę SCANIA R440, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri nebuvo apdrausta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, padarė eismo įvykį, kurio metu nukentėjusiajam padaryta 10633,65 Eur žala. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės SCANIA R440 naudotojas, pagal lizingo sutartį.

Pagal TPVCADĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad atsakovas nebuvo sudaręs įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, todėl ieškovas vadovaujantis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, sumokėjo išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui (t. 1, b. l. 69).

TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Įprastinė draudimo sutartis, pagal kurią išduota žalioji kortelė, taip pat suteikia draudimo apsaugą žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu įgyvendintos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Vadovaujantis Biurų Tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalies nuostata, Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu, tačiau esant aiškiai išreikštam prašymui, informuoja draudiką arba atitinkamą draudimo biurą prieš priimdamas galutinį sprendimą. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis).

Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Jei atsakovas pripažįsta faktus, jų įrodinėjimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, gali tapti nebūtinas ir teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis).

Nustatyta, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Bendradarbiavimo nuostatais, pareikalavo iš ieškovo atlyginti 10633,65 Eur žalą, kurią jis dėl atsakovo darbuotojo kaltės, kuris vairuodamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą automobilį, sukėlė eismo įvykį, atlygino nukentėjusiam asmeniui už pakaitinio automobilio nuomą. Dėl nurodyto, ieškovas į Vokietijos nacionalinio draudikų biuro sąskaitą pervedė nurodytą sumą ir atsakovui UAB „Delintra“ 2016 m. birželio 28 d. pareiškė Pretenziją 10633,65 Eur sumai (t. 1, b. l. 10, 70).

Atsakovas nesutiko su ieškovo reikalavimu. Savo nesutikimą išmokėti žalą už Automobilio nuomą grindė tuo, jog Ieškovas nepagrindė žalos dydžio apskaičiavimo aplinkybių, nepateikė įrodymų ar draudimo išmoka buvo išmokėta žalą patyrusiam asmeniui, nenurodė dėl kokių priežasčių atsirado tokio dydžio žala (t. 1 1 b. l. 79-81).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio, dėl kurio, kaltu pripažintas atsakovo darbuotojas, nukentėjęs asmuo patyrė žalą (t. 1 b. l. 151-155). Nukentėjusi įmonė negalėjo toliau naudotis savo Automobiliu, todėl privalėjo nuomotis pakaitinį automobilį. Aplinkybę, kad Automobilis buvo sugadintas, patvirtina byloje esanti 2014 m. rugsėjo 4 d. pažyma apie Automobilio būklę (sąlyginai galintis važiuoti iki autoserviso) (t. 1 b. l. 116). Iš šio darytina išvada, kad nukentėjusiam asmeniui dėl jam sugadinto automobilio atsirado poreikis nuomotis kitą, pakaitinį automobilį iki bus atliktas remontas jo sugadintai transporto priemonei, taigi atsakovo teiginys, jog ieškovas nenurodė argumento dėl kokių priežasčių atsirado žala, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas teigė, kad nėra aišku kokiu būdu ieškovas apskaičiavo išlaidas, susijusias su pakaitinio Automobilio nuoma.

Kaip minėta aukščiau, Ieškovas veikia pagal Bendradarbiavimo nuostatus, o nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, nustato, kad Biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu (net kai remiamasi kitoje šalyje taikomomis teisės aktų nuostatomis) ir žalos sureguliavimu.

Iš byloje esančio susirašinėjimo, tarp Lietuvos ir Vokietijos draudimo atstovų, nustatyta, kad ieškovas kėlė klausimą dėl 10 000 Eur sumos už pakaitinio automobilio nuomą (už 20 darbo dienų), ieškovui buvo paaiškinta, kad apgadintas nukentėjusiojo asmens valymo automobilis buvo specialus, tokių automobilių rinkoje paprastai niekas nenuomoja, jų kaina natūraliai yra daug didesnė negu kitų automobilių nuomos. Nurodyta, kad nuomos išlaidos buvo apskaičiuotos tik už remonto laikotarpį (t. 1, b. l. 124-131). Todėl, iš šio, nėra pagrindo abejoti žalos dydžio apskaičiavimu, nes tai yra oficialūs raštai ir dokumentai, susiję su Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, kurie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014).

Iš į bylą pateiktos buhalterinės pažymos (apskaitos DE 141388) nustatyta, kad Vokietijos draudikų biuro atstovas „AVUS GmbH“ už pakaitinio automobilio nuomą, kainą įtraukė į kompensacines, pažymoje nurodęs „išlaidos už automobilio nuomą“ (t. 1, b. l. 115), šioje pažymoje taip pat atsispindi ir kiti, dėl eismo įvykio, patirti kaštai už automobilio remontą. Iš šio darytina išvada, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras pagrįstai apmokėjo nukentėjusiajam asmeniui patirtą 10 633,65 Eur žalą (įskaitant administravimo mokestį), šią aplinkybę patvirtina byloje esanti 2015 m. lapkričio 19 d. AVUS GmbH“ sąskaita adresuota, Vokietijos nacionaliniams draudikų biurui ( t. 1, b. l. 111-112, 113, 114, 115).

Be to, byloje žalos dydį nuosekliai patvirtina ne vienas rašytinis įrodymas: eksperto išvada, kurioje nurodyta pakaitinio automobilio nuomos kaina dienai (t. 1, b. l. 95-103), nustatyta, kad suderintas žalos dydis apskaičiuotas imant pakaitinio automobilio nuomos kainą 1 dienai (500 Eur) ir dauginant iš eksperto apskaičiuotio laiko tarpo remontui atlikti (20 darbo dienų, laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 8 d. iki 2014 m. lapkričio 5 d. (t. 1. b. l. 92), specialisto ataskaita apie remontą (b. l. 117-122), nukentėjusiojo asmens advokato raštas, informuojantis apie nustatytą žalos dydį bei jos pagrįstumą (t. 1, b. l. 11-112). Atkreiptinas dėmesys, kad žala buvo administruojama kitos šalies, t. y. Vokietijos nacionalinio draudiko biuro, todėl padarytos žalos dydis nustatomas pagal tos šalies, šiuo atveju Vokietijos, teisę ir ten taikomus automobilio nuomos įkainius. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad siekė dalyvauti žalos administravimo procese, nors apie įvykį atsakovui buvo žinoma, kadangi jo darbuotojas dalyvavo pildant įvykio deklaraciją (t. 1 , b. l. 123-127). Atsakovas taip pat nepateikė ir kitų įrodymų, patvirtinančių kitokį žalos dydį, ir paneigiančių Vokietijos draudikų biuro nustatytos žalos dydį. Todėl atsakovo teiginiai, kad žala nukentėjusiam asmeniui atlyginta nepagrįstai, vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.

Atsakovas taip pat teigė, jog iš ieškovo pateiktų įrodymų nėra aišku ar draudimo išmoka buvo išmokėta nukentėjusiam asmeniui.

Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 4 dalį draudikas, turintis teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą Lietuvos Respublikoje, privalo kiekvienoje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovus pretenzijoms nagrinėti, kurie yra atsakingi už išmokos mokėjimą nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Vokietijoje šiuos klausimus sprendžia Vokietijos automobilių draudikų biuras. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus matyti, kad Vokietijos automobilių draudikų biuro atstovu buvo „AVUS GmbH“, kuris ir bendradarbiavo su nukentėjusios advokatu, o vėliau ir atlygino patirtą žalą (t. 1 b. l. 140-141, 143-144), todėl atmestini atsakovo argumentai, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes apie Vokietijos automobilių draudikų biuro atsiskaitymą su nukentėjusiuoju asmeniu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovas, išmokėjęs kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalimi, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakovo, kaip asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, ir kaip iš atsakingo už žalos padarymą.

Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, ieškovo ieškinys laikomas pagrįstu ir įrodytu, todėl yra tenkinamas ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisiama 10633,65 Eur nuostolių.

Atsakovas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kito (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Iš atsakovo priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos (10 633,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Ieškinys tenkinamas visiškai, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 319 Eur žyminis mokestis (t. 1, b. l. 71), 284,21 Eur už priedų vertimą į valstybinę kalbą (t. 1, b. l. 72), 121,19 Eur už priedų vertimą į valstybinę kalbą (t. 1, b. l. 129) iš viso 724,40 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pagal įstatymą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, jų dydį bei apmokėjimo tvarką nustato teisingumo ministras ir finansų ministras (CPK 92 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (naujos redakcijos nuo 2015-01-01 Nr. 2014-12793), minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Byloje susidarė 10,11 Eur pašto išlaidų, kurios valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Delintra“, juridinio asmens kodas 125254993, ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, juridinio asmens kodas 125709291, naudai 10 633, 65 Eur (dešimt tūkstančių šešis šimtus trisdešimt tris eurus 65 ct) nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (10633,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, (2017 m. gegužės 31 d.), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 724,40 Eur (septynis šimtus dvidešimt keturis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Delintra“, juridinio asmens kodas 125254993, į valstybės biudžetą 10,11 Eur (dešimt eurų 11 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Raimonda Vansevičienė