Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teisėjų Ričardo Gilio ir Valdo Meidaus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007-11-09 nuosprendžio, kuriuo Ž. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 str. 3 d. ir nubaustas šešerių metų laisvės atėmimo bausme atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. N. nuteistas už tai, kad, 2004 m. birželio 7 d., apie 23.00 val. Panevėžyje, Staniūnų g. 73 bendrabučio antrame aukšte, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir panaudodamas fizinį smurtą, lytiškai santykiavo su L. M., o būtent: grasindamas ,,sutrupinti“ ir taip įbaugindamas nukentėjusią L. M., nustūmė ją į nuošalesnę vietą – bendro naudojimo virtuvę, paguldė ant stalo, laikydamas kūnu nukentėjusiąją prispaudęs prie stalo bei užsikėlęs L. M. kojas sau ant pečių ir jas laikydamas, taip atimdamas galimybę jai priešintis, lytiškai santykiavo su nepilnamete L. M., gim. 1988-09-19, prieš jos valią.

Apeliaciniu skundu Ž. N. skundžia Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti: veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d. į Lietuvos Respublikos BK 151 str. 1 d. ir skirti arešto bausmę, į kurią įskaityti suėmime išbūtą laiką ir laikyti jį jau atlikus bausmę, arba vadovautis Lietuvos Respublikos BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti.

Apeliantas nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai ir nuosprendis yra neteisėtas, kadangi teismo išvadų nepatvirtina įrodymai, teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie lėmė neteisingo nuosprendžio byloje priėmimą. Teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes ir dėl to neteisingai kvalifikavo jo veiksmus, ko pasekoje paskyrė neteisingą ir per griežtą bausmę.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. ir 241 str. 2 d. nuostatas, nes šališkai vertino byloje surinktus įrodymus. Apeliantas mano, kad teismo nuosprendyje nurodytos išvados, tiek, kiek jos susiję su nukentėjusiosios L. M. bei liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo metu , tiek teisme duotais parodymais, yra grindžiamos tik prielaidomis, o ne teismo posėdyje ištirtais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, tačiau neatsižvelgiant į tai, jomis pagrįstas skundžiamas nuosprendis, konstatuojant, jog kaltinamojo kaltė padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3 d., yra pilnai įrodyta.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog nusikalstamos veikos padarymo metu jis turėjo suvokti, kad L. M. buvo nepilnametė, tačiau jei jis to nesuvokė, bet pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiosios fizinius duomenis, taip pat jo asmenines savybes matyti, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusioji buvo nepilnametė.

Apeliantas nurodo, kad įvertinant L. M. bei liudytojų duotų parodymų turinį, teisiniu požiūriu šie parodymai negali sudaryti patikimos ir abejonių nekeliančios įrodymų visumos, kadangi iš šių parodymų galima daryti atitinkamas išvadas tik apie tai, kad apeliantas galėjo pagrasinti L. M. bei galėjo panaudoti kitokią psichinę prievartą, kas atitiktų Lietuvos Respublikos BK 151 str. numatytą veiką. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tas faktines bylos aplinkybes, jog L. M. nepadaryti jokie fizinio pobūdžio sužalojimai, nepažeista mergystės plėvė, ką patvirtina teismo medicinos ekspertizės išvada, tai pat nesuplėšyti drabužiai. Apeliantas nurodo, kad nors L. M. teigia, jog lytinis aktas buvo atliktas prieš jos valią, tačiau įvertinant kai kurias įvykio aplinkybių detales (L. M. susitikimo ir bendravimo faktą ir aplinkybes su neblaiviais asmenimis bei byloje esančią ją charakterizuojančią medžiagą), teismui tokia jos valia turėjo sukelti pagrįstų abejonių.

Apeliantas nurodo, kad teismas padarydamas išvadą, jog jis padarė nusikalstamą veiką grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pažeidė baudžiamojo proceso normas, nes pasunkino apeliantui inkriminuojamą kaltinimą, nes toks kaltinimas, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BK 149 str. dispozicija, nurodant kaltiname „tuoj pat“, apeliantui nebuvo pateiktas ir nagrinėjant bylą teisme prokuroras neprašė keisti kaltinimo Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nustatyta tvarka.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino, jog kaltinamojo netinkamai duoti parodymai buvo susiję su jo sveikatos būkle, ką byloje patvirtina esantys rašytiniai įrodymai, karinės medicinos ekspertizės komisijos pripažinimas netinkamu pradinei privalomajai karo tarnybai, nes gydytojų apeliantui buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Apeliantas teigia, kad tokią jo sveikatos būklę iš dalies patvirtina ir jo 2004-06-08 apklausa įtariamuoju, kur nurodo, kad pilnai prisipažįsta padaręs nusikaltimą, tačiau teigia, kad nepamenąs, kad mylėjosi su mergina, ir tą pačią dieną atliktas parodymų patikrinimas vietoje, kur jau teigia, kad „mes mylėjomės virtuvėje“.

Apeliantas mano, kad į ekspertams pateiktą klausimą, - ar ligai, kuria serga Ž. N. turi ir, ar gali turėti neigiamos įtakos socialinės ir visuomeninės aplinkos pakeitimas ir jeigu taip, tai ar aplinkos pakeitimas gali sukelti jam tokią būseną, kurios metu jis gali turėti ir realizuoti suicidines mintis ir, ar esant šiai ligai Ž. N. bausmę atlikti būtų per sunku, nebuvo pilnai atsakyta, dėl to ekspertizės aktas yra nepakankamai aiškus ir išsamus. Todėl teismas nepagrįstai atmetė gynybos prašymą iškviesti į posėdį ekspertą (us), kad būtų galima žodžiu užduoti klausimus ekspertams norint išsiaiškinti ar papildyti ekspertizės aktą, arba išsiaiškinti ekspertizės aktą, kad negalima pateikti išvados.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 54 str. reikalavimų, t.y. neatsižvelgė į tai, kad nors ir apeliantas buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, daugiau jokių nusikaltimų nepadaręs, kas rodo, jos jis nėra linkęs nusikalsti, į bylos duomenis apie tai, kad turi šeimą, mažametį vaiką, bei dirba, ir skyrė per griežtą bausmę.

Apeliantas ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras atmesti.

Skundas netenkintinas.

Perkvalifikuoti nuteistojo Ž. N. veiką iš BK 149 str. 3d. į BK 151 str. nėra pagrindo.

Atsakomybė pagal BK 149 kyla tuomet, kai asmuo lytiškai santykiauja prieš nukentėjusiojo valią ir kai tai padaroma esant nors vienam iš šių požymių: panaudojant fizinį smurtą; grasinant tuoj pat jį panaudoti; kitaip atimant galimybę priešintis; pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

Byloje nustatyta, jog Ž. N. lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią grasindamas panaudoti fizinį smurtą - grasindamas nukentėjusiajai „sutrupėsi“, ką nukentėjusioji suprato, jog jei priešinsis, bus stipriai sumušta, panaudodamas fizinį smurtą - nustumdamas nukentėjusiąją į virtuvę, laikydamas nukentėjusiąją kūnu prispaudęs prie stalo, užsikeldamas nuketėjusiosios kojas sau ant pečių, taip atimdamas galimybę jai priešintis. Todėl Ž. N. veikoje yra BK 149 str. aprašytos prievartos, o ne kitokios prievartos požymiai, už kurią atsakomybę numato BK 151 str.

Skundo argumentai, kad teismas įrodymus vertino šališkai, o išvadas grindė prielaidomis, atmestini. Teiginiai apie teismo šališkumą deklaratyvūs. Tuo tarpu, pagal BPK 20 str. 5d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmos instancijos teismas ištyręs visus byloje surinktus įrodymus, išvadas grindė įrodymų jų visumos pagrindu. Apelianto kaltė padarius šiuos veiksmus yra visiškai įrodyta nukentėjusiosios L. M. parodymų bei kitų nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Abejoti nukentėjusiosios L. M. parodymais nėra pagrindo. Jos parodymai visoje bylos eigoje dėl esminių nusikaltimo aplinkybių buvo nuoseklūs: nukentėjusioji teisiamajame posėdyje parodė, kad Ž. N. ją įstūmė į V. V. kambarį, kur buvo girtaujama, iš ten neišleido, po to koridoriuje kumščiais į krūtinę nustūmė ją į virtuvę, nurenginėjo, grasino, kad jei nukentėjusioji priešinsis, vietoje "sutrupins", įstūmęs į virtuvę, nustūmė ant stalo, numovė kelnes, užkėlė jai kojas, ir užspaudęs, kad ji negalėtų priešintis, prieš jos valią atliko su ja lytinį aktą. Esmines įvykio aplinkybes nukentėjusioji analogiškai aiškino ir ikiteisminio tyrimo metu. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tuojau po įvykio atliktų apklausų protokolų duomenys patvirtina, jog kaltinamasis Ž. N. ir prieš įvykį nepaisė nukentėjusiosios valios - M. N. paaiškino, jog nukentėjusioji vis bandė išeiti iš kambario, tačiau Ž. N. nutverdamas už kojų ar liemens jos neišleisdavo (T.1, b.l. 44-45). Kad buvo išžaginta, nukentėjusioji tuojau po įvyko pasisakė savo motinai B. M.. Liudytojos B. M. parodymai patvirtina, jog po įvykio jos dukra - nukentėjusioji L. M. parėjo namo išsigandusi, pasisakė, jog buvo išžaginta. Po to trise – su savo drauge ir dukra nuėjo į V. V. butą ieškoti kaltininko. Ten buvo girti asmenys, tačiau kaltininko jau nebebuvo. Liudytojas V. Š. parodė, jog praėjus pusvalandžiui, kai nukentėjusioji ir Ž. N. išėjo, į butą buvo atėjusi moteris, kuri kėlė triukšmą ir šaukė, kad išprievartavo jos dukrą. Tai, kad nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs, juos atitinka kiti bylos duomenys, nesuteikia pagrindo manyti, jog nukentėjusioji nuteistąjį apkalbėtų.

Specialisto išvada Nr. G. 861/04(05) patvirtina, jog nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas mergystės plėvėje, bei, kad lytinius santykius ji turėjo 2004 m. birželio 7-8 d. laikotarpiu, kas atitinka įvykio laiką ( 1 t., b. l. 59-60). Tai, kad nukentėjusiajai nenustatyta kitokių fizinio pobūdžio sužalojimų, nesudraskyti drabužiai, savaime dar nereiškia, jog nuteistasis lytinį aktą su ja atliko nenaudodamas be psichinės ar fizinės prievartos. Pagal nukentėjusiosios L. M. parodymus fizinis smurtas nuteistojo smurtas prieš ją pasireiškė stūmimu, prispaudimu kūnu prie stalo. Iš nukentėjusiosios parodymų taip pat matyti, jog ji buvo paveikta apelianto grasinimų ir išgąsdinta, jos fizinis priešinimasis kaltininkui nebuvo stiprus ir intensyvus. Todėl akivaizdu, jog kitokie nukentėjusiosios kūno sužalojimai, drabužių sudraskymai įvykio metu nukentėjusiajai galėjo būti nepadaryti.

Teismų praktikoje išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 d., jei kaltininkas suvokė, jog nukentėjusysis asmuo yra pilnametis, taip pat ir tuo atveju, jei kaltininkas to nesuvokė, tačiau pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis. Kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog Ž. N. tu­rė­jo ir ga­lė­jo su­vok­ti, kad nu­ken­tė­ju­sioji yra ne­pilnametė. Nukentėjusiajai įvykio metu buvo 15 metų. Byloje esančiose fotonuotraukose, darytose po įvyko 2004-06-17 ( t.1, b.l. 39-40 ) užfiksuota nukentėjusiosios L. M. išvaizda neteikia pagrindo manyti, jog nufotografuotas pilnametis asmuo. Iš liudytojų M. N., V. Š. ir V. V. apklausų ikiteisminio tyrimo metu protokolų matyti, jog nė vienas iš kartu su kaltinamuoju buvusių liudytojų, mačiusių nukentėjusiąją prieš pat įvykį, nukentėjusiosios nelaikė pilnamete. Liudytojas M. N. paaiškino, jog nukentėjusioji jam atrodė apie 17 metų amžiaus, V. V. - jog apie16 metų amžiaus, V. Š.- jog apie 16-17 metų amžiaus. Byloje surinkti duomenys apie nukentėjusiosios elgesį, bendravimą su kaltinamuoju ir kitais asmenimis prieš įvykį taip pat nedavė kokio nors pagrindo manyti, nukentėjusiajai buvus pilnamete. Nors minėti liudytojai teismo posėdyje davė kitokius parodymus, tačiau jie apklausti praėjus gerokam laiko tarpui po įvykio, o įtikinamų priežasčių, kodėl teismo posėdyje skirtingai aiškino įvykio aplinkybes, nenurodė. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie kokias nors ypatingas aplinkybes, kurios pakaltinamam Ž. N. įvykio metu būtų kliudę suvokti, jog kėsinasi į nepilnametį asmenį.

Apelianto teiginiai, jog teismas buvo šališkas, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismo sudėtis buvo paskelbta, nušalinimo teisė dalyvaujantiems byloje asmenims išaiškinta, tačiau nušalinimų teismo sudėčiai pareikšta nebuvo. Tai reiškia, kad nei nuteistasis, nei kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai bylos teisminio nagrinėjimo metu neabejojo nagrinėjančio bylą teismo nešališkumu. Nėra pagrindo teigti, jog dėl to, kad atmetė gynybos prašymą iškviesti į posėdį ekspertą, teismas buvo šališkas. Dėl skunde nurodomos aplinkybės - Ž. N. pripažinimo netinkamu karo tarnybai ir kitoms kilusioms abejonėms pašalinti, teismas kaip tik paskyrė Ž. N. teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ( t.2, b.l. 132-151) ir jos išvadas įvertino priimdamas nuosprendį. Byloje esantys teismo medicininės bei teismo psichiatrinės ekspertizių aktų duomenys yra pakankamai išsamūs, kad būtų galima bylą teisingai išspręsti, juose iš esmės atsakyta ir į tuos klausimus, kuriuos kėlė gynyba. Iš teismo psichiatrinės bei psichologinės ekspertizės akto matyti, jog Ž. N. nusikalstamos veikos padarymo metu bei tyrimo metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, suprato savo veiksmų esmę ir juos galėjo valdyti. Jam diagnozuoti emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (tai yra žmogaus charakterio ypatumas) bei situacinė depresinė reakcija tam netrukdė, o ankstesni suicidiniai bandymai įvertinti kaip demonstratyvaus pobūdžio ( t.2, b.l. 150-151). Iš ekspertizės akto išvadų taip pat matyti, jog įvykio metu Ž. N. buvo paprasto pasigėrimo būsenoje. Šios išvados taip pat patvirtina, jog dėl savo psichinės būsenos bausmę atlikti jis gali.

Skirdamas Ž. N. bausmę, teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos sunkumą - apeliantas padarė sunkų, pavojingą nusikaltimą nukreiptą prieš nepilnametį asmenį. Iš bylos medžiagos matyti, jog tai turėjo neigiamos įtakos nukentėjusiosios asmenybės formavimuisi ir bei kitų neigiamų, gana nelengvų pasekmių. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Ž. N. baudžiamojo įstatymo prasme yra neteistas, tačiau praeityje buvo nusikaltęs, pagal charakterį yra emociškai nestabilaus tipo asmenybė. Administracine tvarka nebaustas, priklausomybių ligų kabineto įskaitose neįrašytas, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstant, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Už BK 149 str. 3 d. numatytą nusikaltimą įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, todėl Ž. N. paskirtoji bausmė yra švelnesnė už sankcijos vidurkį ir labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ž. N. apeliacinį skundą atmesti.