Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-186/2006 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.2; 1.1.4.4.5; 2.1.12.2.3.2 (S)

2006 m. kovo 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Lietuvos Respublikos BK 92 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant 12 mėnesių būti namuose, adresu: Taikos g. 217-65, Vilnius, nuo 23 valandos iki 6 valandos bei uždrausti 12 mėnesių lankytis baruose, kavinėse, restoranuose ir diskotekose. Iš kaltinamųjų J. R., R. S., M. B. ir E. Ž. solidariai priteista 56201,79 litų suma UAB ,,Topo centras” naudai, o E. Ž. neturint turto ir pajamų - iš tėvų J. ir A. Ž.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir J. R., R. S., M. B., bet dėl jų nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S., J. R., M. B. ir E. Ž. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, 2004 m. gruodžio 29 d., apie 17 val., R. S. lipnia juosta užklijavus judesio daviklį ir taip užblokuojant signalizaciją ,,Topo centras” parduotuvėje, esančioje Šiauliuose, Tilžės g. 134, 2004 m. gruodžio 29 d., apie 21 val., M. B. pažadėjus pagrobtus daiktus paslėpti savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o E. Ž. iš anksto pažadėjus realizuoti pagrobtus daiktus, 2004 m. gruodžio 30 d., nuo 2 val. iki 4.30 val., R. S. ir J. R. įsibrovė į UAB ,,Topo centras” parduotuvę. J. R. išdaužiant-išimant lango stiklus, R. S. saugant ir pro langą priimant pagrobtus daiktus bei 2004 m. gruodžio 30 d., apie 4 val., pranešus M. B. ir E. Ž. apie jau įvykdytą vagystę, M. B. ir E. Ž. nešė dvi kuprines su pagrobtais daiktais nuo Liejyklos gatvės iki M. B. buto, o J. R. ir E. Ž. išvežus pagrobtus daiktus į Vilnių ir juos realizavus, prieš tai E. Ž. suradus gyvenamąją vietą J. R. Vilniaus mieste, taip R. S. ir J. R. pagrobė, o M. B. ir E. Ž. padėjo pagrobti didelės vertės svetimą, UAB ,,Topo centras” priklausantį turtą, iš viso už 57236,46 litų sumą.

Nuteistojo E. Ž. gynėjas advokatas Arūnas Koskus, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsniu, 312 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 3, 4 dalimis, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005-12-30 nuosprendžio dalį, kurioje E. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant vieneriems metams, ir priimti E. Ž. išteisinamąjį nuosprendį; atmesti civilinį ieškinį 56201,79 litų dalyje, kurioje iš E. Ž. solidariai su kitais kaltinamaisiais priteista atlyginti žalą.

Gynėjo nuomone, teismas, kvalifikuodamas veiką, pažeidė procesinės teisės normas, dėl to buvo neteisingai kvalifikuota E. Ž. veika. Teismas nesvarstė E. Ž. gynėjo teismo posėdžio metu išdėstytų teisinių argumentų, nenustatė kai kurių reikšmingų faktinių aplinkybių. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad E. Ž. iš anksto pažadėjo realizuoti pagrobtus daiktus, kadangi ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu yra nustatyta, kad nusikaltimas pradėtas 2004-12-29, apie 17.00 val., kaltinamajam R. S. lipnia juosta užklijavus judesio daviklį ir taip užblokuojant signalizaciją, o E. Ž. pažadėjo parduoti daiktus 2004-12-29, apie 21.00 val. Gynėjas daro išvadą, kad E. Ž. pažadėjo perduoti daiktus tada, kai nusikaltimas jau buvo pradėtas, o ne iki nusikaltimo darymo pradžios, todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad E. Ž. bendrininkavo darant nusikalstamą veiką, kadangi Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėju apibūdinamas asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veiklos įgytus daiktus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nebuvo ir būtino bendrininkavimo požymio – bendrininkų veikimo tyčia (Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis), nes E. Ž. pažadėjo parduoti daiktus, tačiau nepažadėjo parduoti vogtų daiktų, t. y. jis nesuvokė, kad daiktai bus įgyti nusikalstamu būdu. Anot gynėjo, byloje nebuvo nustatyta, kad E. Ž. kartu su kitais asmenimis siekė bendrų nusikalstamų padarinių – pagrobti didelės vertės turtą, nors šią aplinkybę nustatyti buvo būtina. Tam, kad E. Ž. būtų galima buvę inkriminuoti veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį, turėjo būti nustatyta, kad E. Ž. su kitais kaltinamaisiais buvo susitarę pagrobti didelės vertės turtą, t. y. turto už daugiau nei 250 MGL, ir, kad E. Ž. pažadėjęs jį realizuoti. Anot apelianto, nebuvo nustatyta, už kokią sumą E. Ž. pažadėjo realizuoti daiktus ir, ar jis pažadėjo realizuoti vogtus daiktus. Pasak apelianto, turto vertė, kvalifikuojant turto pagrobimą, lemia vienos ar kitos Lietuvos Respublikos BK straipsnio dalies taikymą ir turi reikšmės skiriant bausmę. E. Ž., skirtingai nuo vykdytojų J. R. ir R. S., nesuvokė, kad bus grobiamas didelės vertės turtas, todėl jo veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal tą pačią Lietuvos Respublikos BK dalį, kaip ir vykdytojų, E. Ž. atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas atskirai nuo kitų kaltinamųjų šioje byloje. Gynėjas teigia, kad E. Ž. veika neatitinka Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, todėl civilinis ieškinys E. Ž. atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas, įstatyminė atstovė ir civilinė atsakovė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teismo posėdyje ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais nuteistųjų, tarp jų ir E. Ž., kaltė yra įrodyta.

Nuteistieji R. S. ir J. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dar prieš jiems einant į parduotuvę daryti vagystės 2004-12-29 apie 21 val., pokalbio metu E. Ž. buvo pasakyta apie ketinamą padaryti vagystę ir šis tai suvokdamas patvirtino, kad padės realizuoti pagrobtą turtą. Vėliau E. Ž. Vilniuje iš tikro pardavinėjo pavogtus mobiliuosius telefonus (b. l. 51-53, t. 4). Tokias pat aplinkybes jie nurodė ir apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo (b. l. 108-111, t. 3). Pirmosios instancijos teisme M. B. taip pat parodė, kad 2004-12-29 apie 21 val. pokalbio metu buvo kalbama apie būsimą vagystę ir pavogtų daiktų pardavimą (b. l. 54, t. 4). Visuma šių vieni kitus patvirtinančių duomenų įrodo, kad E. Ž. dar 2004-12-29 apie 21 val. pažadėjo R. S. ir J. R. padėti realizuoti vogtus daiktus.

Ši aplinkybė apeliaciniame skunde nėra ginčijama. Skunde tik nurodoma, kad nusikaltimas pradėtas 2004-12-29, apie 17.00 val., kaltinamajam R. S. lipnia juosta užklijavus judesio daviklį ir taip užblokuojant signalizaciją, o E. Ž. pažadėjo perduoti daiktus 2004-12-29, apie 21.00 val. Iš to apeliaciniame skunde daroma išvada, kad E. Ž. pažadėjo parduoti daiktus tada, kai nusikaltimas jau buvo pradėtas, o ne iki nusikaltimo darymo pradžios, todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad E. Ž. bendrininkavo darant nusikalstamą veiką, kadangi Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėju apibūdinamas asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veiklos įgytus daiktus.

Su tokia išvada sutikti negalima. Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalis numato, kad yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas yra rengimasis padaryti nusikaltimą. Tokiu laikytinas ir 2004-12-29, apie 17.00 val., kaltinamojo R. S. padarytas parduotuvėje įrengto judesio daviklio užklijavimas lipnia juosta, taip užblokuojant signalizaciją. Taigi, tuo laiku pati vagystė dar nebuvo pradėta daryta, o tik rengiamasi jai, sudarant vagystę lengvinančias sąlygas. Todėl E. Ž. pažadas padėti realizuoti vogtus daiktus, suvokiant, kad daiktai bus pavogti, duotas iki pačios vagystės padarymo, teisingai įvertintas kaip išankstinis pažadas realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus daiktus. Šis pažadas vėliau ir buvo realizuotas. Todėl E. Ž. pagrįstas laikytas padėjėju padarant vagystę. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad konkreti numatomo pagrobti turto vertė nebuvo nustatyta. Tai reiškia, kad pažadėdamas padėti realizuoti pagrobtą turtą, E. Ž. veikė nekonkretizuota tyčia ir yra atsakingas už realiai kilusias pasekmes. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pagrobto turto vertė yra didelė, jo veika tinkamai įvertinta kaip padėjimas padaryti vagystę stambiu mastu ir tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį. Kaltei ir veikos kvalifikavimui neturi įtakos, kad dar prieš darant vagystę nebuvo sutarta už kiek bus parduoti pagrobti daiktai, nes vagystės kvalifikavimą lemia ne suma gauta realizavus pagrobtą turtą, kuri dažnai būna mažesnė už tikrąją, o daiktų vertė vagystės metu.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinio skundo reikalavimas priimti išteisinamąjį nuosprendį netenkinamas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas visą nuteistųjų padarytą 56201,79 litų žalą pagrįstai solidariai priteisė iš visų 4 nuteistųjų, tačiau be įstatyminio pagrindo numatė, kad E. Ž. neturint turto ir pajamų visas žalos dydis turi būti išieškotas iš jo tėvų J. ir A. Ž., nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos CK 6.276 straipsnio 2 daliai, numatančiai, kad „tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės“. Todėl nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio, nustatant, kad E. Ž. tėvai turi atlyginti tik atitinkamą jų sūnaus padarytos žalos dalį. Kadangi žala padaryta 4 asmenų kaltais veiksmais, E. Ž. tėvai atsakingi tik už vieną ketvirtadalį padarytos žalos, o kiekvienas iš jų – tik už aštuntadalį žalos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gruodžio 30 d. nuosprendį pakeisti: nustatyti, kad E. Ž. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų atlyginti uždarajai akcinei bendrovei ,,Topo centras” iš jo solidariai su J. R., R. S., M. B. priteistą 56201,79 litų žalos atlyginimą, jo tėvai J. Ž. ir A. Ž. uždarajai akcinei bendrovei ,,Topo centras” turi atlyginti po 7025,22 lito.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai: Aloyzas Kruopys Kęstutis Jucys Linas Šiukšta