Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. C. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-07-30 nuosprendžio, kuriuo L. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam skirta laisvės atėmimo bausmė 6 (šešiems) mėnesiams. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 64 straipsnio pagrindu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-06 nutartimi (kuria buvo subendrintos bausmės paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-12-02 Teismo baudžiamuoju įsakymu ir 2013-12-02 nuosprendžiu) paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir L. C. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, ją nurodant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas L. C. laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2014-04-02 iki 2014-04-11.

Iš L. C., E. T., M. K., M. M. solidariai priteista nukentėjusiajai E. Ž. 88,33 EUR turtinei žalai ir 1000 EUR neturtinei žalai atlyginti ir 155,05 EUR turtinės žalos Panevėžio teritorinei ligonių kasai atlyginti.

Iš L. C., E. T., M. K., M. M. priteista po 6,70 EUR proceso išlaidų valstybei.

Daiktus turinčius reikšmės bylai tirti – M. R. Ž. megztinį, striukę, marškinėlius bei kelnes, saugomus Panevėžio apskrities VPK daiktų, reikšmingų ikiteisminiam tyrimui, saugykloje (kvitas (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta sunaikinti, o 2 vnt. CD diskų su vaizdo įrašais, saugomus byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus - palikti toliau saugoti byloje.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir E. T., M. K. ir M. M., tačiau jie apeliacinių skundų nėra pateikę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. C. nuteistas už tai, kad jis, E. T., M. K. veikdami bendrininkų grupėje, kartu su amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, neturinčiais A. S., M. M. ir E. R. 2014 m. kovo 28 d. apie 21.30 val., viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų take prie (duomenys neskelbtini) namo, elgdamasis itin įžūliai, be jokios dingsties, kilus abipusiam konfliktui, kitų asmenų akivaizdoje, apsupo nukentėjusiuosius K. A. ir M. R. Ž., bendrais veiksmais sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis K. A. ir M.R. Ž. į įvairias kūno vietas, tuo padarydami K. A. poodinę kraujosruvą viršugalvyje ir pogleivio kraujosruvą burnos vidiniame paviršiuje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, M.R. Ž. pradėjus bėgti, prie (duomenys neskelbtini) namo M. K. jį pasivijus, ir peiliu sudavus vieną smūgį M.R. Ž. į nugaros sritį bei spyrus M.R. Ž. per kojas taip jį pargriaunant ant šaligatvio, L. C. kartu su M. K., E. T., A. S., M. M., E. R. apsupo gulintį M.R. Ž. ir sudavė kojomis nenustatytą skaičių smūgių M.R. Ž. į įvairias kūno vietas tuo padarydami nukentėjusiajam durtinę - pjautinę žaizdą nugaros srityje, poodines kraujosruvas kaktoje, abiejose plaštakose, dešinio kelio srityje, odos nubrozdinimą dešiniame skruoste, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje apelianto gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl L. C. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijos kontekste, aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo kontekste daroma išvada, kad apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nuteistojo L. C. nusikalstamą veiką pagrįstai kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes yra nustatyti visi minėto nusikaltimo sudėties privalomieji požymiai. Nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, jo ir kitų nuteistųjų įžūlus elgesys pasireiškė fizinio smurto panaudojimu prieš nukentėjusius K. A. ir M. R. Ž.. Nukentėjusiesiems buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai (1 t., b. l. 15-16, 83). Šiais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, aplinkiniams pademonstruota nepagarba. Iš bylos faktinių aplinkybių neabejotinai nustatyta, kad L. C. veikė tiesiogine tyčia, suprato, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį, ir nori taip veikti, tai yra atlieka veiksmus, numatytus BK 284 straipsnio 1 dalies, dispozicijoje.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad L. C. viešąją tvarką sutrikdė ir K. A. su M. R. Ž. užpuolė ir sužalojo, veikdamas bendrininkų grupėje su E. T., M. K., kartu su asmenimis, neturinčiais amžiaus nuo kurio yra galima baudžiamoji atsakomybė – A. S., M. M. ir E. R.. Tokią savo poziciją nuteistasis grindžia tuo, kad fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu jis vartojo savo nuožiūra, o ne susitaręs atlikti konkrečius veiksmus su kitais bendrininkais.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu ar kitais asmenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos, 2009 m. sausio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009). Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma, pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą ar susitariant kas konkrečiai ir kokius veiksmus atliks, taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai.

Nors nuteistasis tvirtina, kad fizinis smurtas buvo naudojamas kiekvieno iš konflikte dalyvavusio asmens nuožiūra, iš anksto nesusitarus dėl konkrečių smurtinių veiksmų naudojimo, tačiau pripažino, kad suduodant smūgius rankomis ir kojomis matė, kad kiti jo įvardinti bendrininkai iš esmės atlieka tapačius veiksmus – viešoje vietoje suduoda smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiems, o vienas iš jų – M. K. peiliu sužalojo M. R. Ž.. Akivaizdu, kad L. C., darydamas neteisėtus veiksmus, suprato, kad kartu esantys draugai jį palaiko, pritaria jo veiksmams ir pasiruošę jam padėti, jautėsi užtikrintai, todėl užpuolė nukentėjusiuosius. Atskirai, be vienas kito pagalbos, jie nebūtų sugebėję atlikti jiems inkriminuotų veiksmų. Tad jų veiksmus vienijo bendra tyčia, realizuojant, kad ir spontaniškai kilusį nusikalstamos veikos planą – sutrikdyti viešąją tvarką panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Taigi, nuteistasis su E. T., M. K. veikė bendrininkų grupėje ir kartu su asmenimis neturinčiais amžiaus nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė - A. S., M. M. ir E. R., atliko veiksmus, buvusius priežastiniame ryšyje su nusikaltimų pavojingais padariniais – nukentėjusiųjų sužalojimu ir viešosios tvarkos pažeidimu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia ir paskirtos galutinės subendrintos bausmės klausimą bei prašo pakeisti nuosprendį paskiriant švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas minėtų nuostatų nepažeidė, įvertinęs visas šias bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, paskyrė L. C. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį bausmę – laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams. Skirdamas bausmę, atsižvelgė į L. C. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo asmenybę bei kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir nuteistajam paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.

Nustatyta, kad L. C. nusikalto prieš tai būdamas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, anksčiau teistas tris kartus, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas jam taip pat taikytas tris kartus. Be to, aptariama nusikalstama veika, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, buvo įvykdyta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kaip pagrįstai pažymėjo ir apylinkės teismas, praėjus pakankamai mažai laiko (mažiau nei dviem mėnesiams) nuo tada, kai jam apylinkės teismo 2014-02-06 nutartimi trečią kartą buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas.

Aptarti duomenys patvirtina, kad L. C. nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus ir būdamas recidyvistas BK 27 straipsnio prasme. Visos šios aplinkybės sudarė pagrindą nuteistajam skirti terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas be pirmiau įvardintų aplinkybių, pagrįstai atsižvelgė ir į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad L. C. pripažino nusikalstamos veikos padarymą ir dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalto bendrininkų grupėje bei įvertino jo asmenybę charakterizuojančius duomenis – nedirba, iš ankstesnės darbovietės charakterizuojamas teigiamai, baustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centre neregistruotas, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas patenkinamai, policijai žinomas kaip asmuo linkęs daryti teisės pažeidimus, probacijos sąlygų nėra pažeidęs. Todėl L. C. už jo padarytą nusikaltimą parinko laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu žymiai mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis.

Pirmiau aptartos ir pirmosios instancijos teismo įvertintos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės rodo, kad L. C. yra linkęs nusikalsti ir jokių išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio nedaro. Už sistemingai daromus nusikaltimus taikyti atsakomybę švelninančius institutus nėra jokio pagrindo, nes taip negalima pasiekti bausmės tikslų. Kaip minėta, L. C. jau 2010-12-09 buvo taikytas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, 2011-04-14, 2013-11-07 ir 2014-02-06 taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau iš nuteistojo elgesio akivaizdu, kad jo atžvilgiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas sukuria nebaudžiamumo įspūdį. Todėl įvertinus šių duomenų visumą, daroma išvada, jog tik realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali padėti pasiekti bausmės tikslus, t. y. sulaikyti L. C. nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principą. Išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant, jokio objektyvaus pagrindo nėra.

Apylinkės teismas rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrina su Panevėžio apylinkės teismo 2014-02-06 nutartimi, kuria buvo subendrintos bausmės paskirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-12-02, padarė rašymo apsirikimo klaidą, nes konkrečiai neįvardijo tos dienos procesinių sprendimų, priimtų L. C. atžvilgiu. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-06 nutartimi buvo subendrintos bausmės, paskirtos L. C., to paties teismo tą pačią dieną priimtais t y. 2013-12-02 teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo L. C. paskirta bausmė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir nuosprendžiu, kuriuo jam paskirta bausmė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Toks rašymo apsirikimas skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės dydžiui jokios įtakos neturi, nes bausmių bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo.

Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę apylinkės teismas subendrino su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-02-06 nutartimi paskirta subendrinta ir neatlikta bausmės dalimi, taikant šiuo atveju nuteistajam galimą palankiausią - dalinį bausmių sudėjimo būdą. Taikyti apeliaciniame skunde nurodyto bausmių apėmimo būdo, nėra įstatyminio pagrindo.

Kolegija, įvertinusi nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, taip pat pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantui už jo padarytą nusikaltimą paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl jos laikyti per griežta, švelninti ar kitaip keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. C. apeliacinį skundą atmesti.