- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-16
- Bylos Nr.
- eI2-2046-596/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02779-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- S. M. A. T., S. A., M. I. A. S., A. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A. bei M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų S. M. A. T. bei S. A., skundą ir patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai S. M. A. T., S. A., M. I. A. S. ir A. A. (toliau – ir pareiškėjai) 2019 m. liepos 30 d. teismui pateikė skundą, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. liepos 15 d. sprendimus Nr. (15/5-11)50U-1216; Nr. 1217(15/4-6)7U-00009 ir Nr. (15/5-11)50U-1218; Nr. 1219(15/4-6) 7U-00010 (toliau – ir Sprendimai); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išduoti ilgalaikius leidimus gyventi Europos Sąjungoje S. M. A. T. ir S. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai 2 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Teigia, kad Sprendimų dalys, kuriomis pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisėti ir nepagrįsti, nes pareiškėjai atitinka visus teisės aktų reikalavimus tokiems leidimams gauti. Taip pat Sprendimų dalys, kuriomis atsisakyta S. M. A. T. ir S. A. išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimus gyventi Europos Sąjungoje, yra neteisėti ir nepagrįsti, kadangi pareiškėjai įgyvendino visas teisės aktų nustatytas sąlygas tokiems leidimams gauti. Pareiškėjai pažymi, kad Migracijos departamentas nuo 2014 m. iki ginčijamų Sprendimų priėmimo dienos, priimdamas sprendimus išduoti ar pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, konstatuodavo, kad visi pareiškėjai atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą, visas Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir jų atžvilgiu nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.
Pasisakydami dėl UAB „Asijos servisas“ (toliau – ir Bendrovė) pareiškėjai paaiškina, kad ji komercinę veiklą vykdo nuo 2014 m. ir yra pelno siekiantis juridinis asmuo, pagrindinę veiklą organizuoja Bendrovės vadovas, strategiją nustato vadovas ir akcininkai – po 50 proc. akcijų turintys pareiškėjai. Nurodo, kad Bendrovės įstatinį kapitalą sudaro 28 962 Eur. Nuo 2014 m. Bendrovė vykdė viešojo maitinimo veiklą, importavo į Lietuvos Respubliką maisto produktus, jai yra išduoti atitinkami dokumentai, susiję su vykdoma veikla. Dėl kavinės veiklos nepelningumo 2018 m. spalio 23 d. Bendrovės vadovas nusprendė parduoti šią veiklą UAB „Putus LT“.
Pažymi, kad 2019 m. vasario 18 d. Bendrovė sudarė sutartį dėl tekstilės gaminių, t. y. marškinėlių, sportinių drabužių, nertinių importo į Lietuvą iš Bangladešo. Pabrėžia, kad Migracijos departamentas ginčijamuose Sprendimuose neįvertino šios vykdytos komercinės veiklos, nors tiek sutartis, tiek ir jos vertimas į lietuvių kalbą buvo pateiktas nedelsiant elektroniniu paštu 2019 m. liepos 15 d. Nurodo, kad 2016 – 2017 m. Bendrovė įvykdė kelis sėkmingus nekilnojamojo turto sandorius ir ketino toliau užsiimti šia veikla. Bendrovė atlikdavo nekilnojamojo turto objektų paiešką, kai kurie nekilnojamojo turto projektai jau yra užbaigti, o kiti dar nepradėti vykdyti. Vėliau Bendrovė pradėjo teikti buhalterines paslaugas. Pareiškėjai skunde dėsto aplinkybes apie įmones, kurioms teikė minėtas paslaugas. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybė, jog Bendrovės klientai yra mažos įmonės, nepaneigia fakto, kad šioms įmonėms reikalingos buhalterinės paslaugos. Pareiškėjai nurodo, kad Bendrovėje per visą veiklos laikotarpį įdarbinta 15 asmenų. Teigia, kad Migracijos departamento pareigūnai, atlikdami tyrimą, atvyko kelis kartus, uždarė asmenis į atskirus kambarius, niekur jiems neleido eiti. Migracijos departamento pareigūnai pareiškėją S. M. A. T. apklausė lietuvių kalba, nors pareiškėjo lietuvių kalbos žinios yra vos A2 lygio ir jis negalėjo atsakyti į sudėtingus klausimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamento pareigūnai nemoka jokios užsienio kalbos.
Šalies argumentai
Pareiškėjų vertinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai nurodė, kad S. A. nedirba ir neprisideda prie Bendrovės verslo. Paaiškina, jog pareiškėja 2002 m. baigė Pashamar universitetą ir įgijo magistro laipsnį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji neįdeda jokio indėlio į Bendrovės verslą. Teigia, kad pagal darbo sutartis kiekvieną mėnesį Bendrovėje yra mokami darbo užmokesčiai J. A. (2 000 Eur) ir A. J. (559 Eur). Ši suma sudaro reikalaujamą darbo užmokesčio fondą, kuris yra 2 479,26 Eur.
Pareiškėjų tvirtinimu, jie gyveno Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimus laikinai gyventi. Be to, pareiškėjai faktiškai gyveno Lietuvoje, išlaikė įstatymų reikalaujamus lietuvių valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pažymi, kad sieja savo visą gyvenimą ir ilgalaikę perspektyvą su Lietuva. Priduria, kad patalpų adresu: (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis sudaryta dvejiems metams. Paaiškina, kad pareiškėjų šeima turėjo pagrįstų teisėtų lūkesčių ir toliau gyventi Lietuvoje. Mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, neatsižvelgė ir nevertino, kad šeima gyvena Lietuvoje jau daugiau nei 5 metus, kad jų sūnus mokosi Lietuvos mokykloje, kad šeima nebepalaiko jokių ekonominių, socialinių ryšių savo kilmės šalyje.
2020 m. birželio 19 d. vykusiame teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovas prašė skundo reikalavimus dėl Sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamentas atliko Bendrovės patikrinimus, kurių metu buvo apklausti pareiškėjai ir Bendrovės darbuotojai, gretimose patalpose dirbanti darbuotoja D. B., įvertinti pareiškėjo pateikti dokumentai. Tyrimo metu nustatyta, kad vienas iš dviejų Bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių A. J. nedirba visą darbo laiką, kaip yra nurodyta jo darbo sutartyje, o dirba tik turėdamas laisvo laiko, savo individualų verslą laiko savo pagrindiniu darbu. Šių aplinkybių pagrindu buvo konstatuota, kad Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl viso darbo laiko. Atlikus pareiškėjų kontrolę nustatyta, kad pareiškėjai ir Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo dėl Bendrovėje visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečių. Be to, tyrimo metu nustatyta, kad 2019 m. birželio mėn. Sodros informacinės sistemos duomenimis J. A. buvo išmokėtas 1 879,26 Eur darbo užmokestis. Kadangi pareiškėjų valdomoje Bendrovėje darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 879,26 Eur, ginčijamais Sprendimais taip pat buvo konstatuota, kad pareiškėjai bei jų valdoma Bendrovė neatitinka dar vieno Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbančiai darbuotojai mokamas 1 879,26 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, t. y. 923,40 Eur.
Migracijos departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjai atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl darbuotojo A. J. darbo sąlygų. Darbo sutartyje nurodyta, jog minėtas darbuotojas dirba visą darbo laiką, šias aplinkybes apklausos metu patvirtino ir pareiškėjai, tačiau pats darbuotojas paaiškino, kad užduotis vykdo ne nuolat. Nurodo, kad atliekant patikrinimo veiksmus A. J. net du kartus nebuvo rastas savo darbo vietoje, t. y. 2019 m. birželio 28 d. ir 2019 m. liepos 8 d., todėl 2019 m. liepos 11 d. Migracijos departamento specialistai dar kartą nuvyko atlikti Bendrovės patikrinimą, kurio metu Bendrovės biuro patalpose rasta tik buhalterės pareigas einanti J. A.. Pažymi, kad A. J. net trijų patikrinimų metų nebuvo rastas savo darbo vietoje. Paaiškina, kad A. J. apklausos metu nurodė, kad 2018 m. rugsėjo mėn. Bendrovėje įsidarbino atsitiktinai – lankėsi kavinėje, kurioje jį užkalbino pareiškėjas ir pasiūlė jam darbą. A. J. nurodė, kad jo darbo funkcijos Bendrovėje – ieškoti sklypų, butų, remonto darbų, taip pat nurodė, kad faktiškai nė vieno nekilnojamo turto objekto nėra pasiūlęs direktoriui. Todėl pareiškėjų skundo teiginiai, įvardinant nekilnojamojo turto objektus, kuriuos, kaip teigia pareiškėjai, A. J. pasiūlė direktoriui, tėra pareiškėjų gynybinė pozicija, atsižvelgiant į ginčijamuose Sprendimuose nurodytas minėto asmens apklausos ištraukas. Pažymi, kad A. J. darbo pobūdis ir gaunamas atlyginimas nereikalauja nuolatinio 8 valandų darbo 5 dienas per savaitę, todėl Migracijos departamentas nustatė, kad visą darbo laiką Bendrovėje dirba tik vienas darbuotojas, t. y. buhalterė J. A.. Iš šių duomenų Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjai siekia piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Pažymi, kad pareiškėjų argumentai dėl Migracijos departamento nuo 2014 m. išduodamų ir keičiamų leidimų laikinai gyventi tvarkos nereiškia, kad Migracijos departamentas neturi teisės jų panaikinti.
Paaiškina, kad pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė duomenis apie reguliariai teiktas buhalterines paslaugas UAB „Eurobalt“, UAB „Vivasta“, MB „Rintex“, UAB „Pasyvios pajamos“ ir UAB „Didysis banginis“ bei kitoms įmonėms, kurioms paslaugas teikdavo rečiau. Iš surinktų duomenų nustatė, kad Bendrovės buhalterinės apskaitos paslaugas perka bendrovės, kurių pačių pagrindinė veikla yra buhalterinės apskaitos paslaugų teikimas. Bendrovė buhalterinės apskaitos paslaugas teikia savo darbuotojos J. A. nuosavoms buhalterinėms bendrovėms, taip pat buvusios darbuotojos R. P. įmonėms. Bendrovės klientai yra įmonės, susijusios su Bendrovės buhalterės J. A. sūnumis, arba itin mažos įmonės, todėl yra rimtas pagrindas abejoti Bendrovės nurodoma buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo veikla.
Atsiliepimas
Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo S. M. A. T. apklausos lietuvių kalba, nurodo, kad patikrinimo metu dalyvavo anglų kalbą mokanti Migracijos departamento valstybės tarnautoja. Taip pat pažymi, kad byloje nėra pateikti jokie duomenys apie S. A. veiklą Bendrovėje. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjai neatitinka nei vieno Įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, todėl jiems negali būti išduotas leidimas nuolat gyventi. Dėl pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmės pažymi, kad išnagrinėjus nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjų gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, visumą nustatyta, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo laikinai gyventi, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojų A. J. ir pačios pareiškėjos darbo sąlygas. Pareiškėjas Migracijos departamentui teikė A. J. ir S. A. darbo sutartis, kuriose nurodyta, kad darbuotojai dirba visą darbo laiką, tuo siekdamas įrodyti, kad jo valdomoje įmonėje darbuotojai dirba visą darbo laiką ir todėl atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Mano, kad pareiškėjas siekė suklaidinti kompetentingas migracijos institucijas, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Nurodo, kad Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.
Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko ir pateikė pranešimą, kad paskirtame teismo posėdyje nedalyvaus. Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose Migracijos departamentas nurodo, kad palaiko atsiliepimo argumentus dėl Sprendimo dalies, kuria atsisakyta išduoti pareiškimus nuolat gyventi, prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjų skundą, kuriuo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad S. M. A. T. galimai siekia gauti sau ir šeimai leidimus nuolat gyventi Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos pilietybę, o vėliau planuoja išvykti iš Lietuvos Respublikos ir gyventi kitoje Vakarų Europos valstybėje. Pažymi, kad pareiškėjas 2014 m. ieškojo asmenų Pakistane, kurie už piniginį atlygį norėtų imigruoti į Europą verslo pagrindu, ir, pasinaudodamas užmegztais ryšiais, organizavo pakistaniečiams Lenkijos vizas, o vėliau - ir leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
2020 m. birželio 19 d. vykusiame teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovė prašė pareiškėjų skundą atmesti remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Migracijos departamento Sprendimų rezoliucinių dalių 1.2 punktų, kuriais pareiškėjams S. M. A. T. ir S. A. nebuvo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimai gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjų, jų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimais, rašytine administracinės bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai 2017 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydami pakeisti jiems leidimą laikinai gyventi. Prašymuose nurodė, kad jie yra UAB ,,Asijos servisas“ akcininkai, pareiškėjas yra direktorius, o pareiškėja - komercijos direktorė. Migracijos departamento Imigracijos skyrius kreipėsi į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių dėl Bendrovės patikrinimo, kuriame prašė patikrinti, ar Bendrovė vykdo veiklą, bei apklausti Bendrovės darbuotojus ir akcininkus apie Bendrovės vykdomą veiklą. Valdybos specialistas, atlikęs patikrinimą, 2018 m. kovo 5 d. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR2-9367, kuriame konstatavo, kad UAB ,,Asijos servisas“ veiklą vykdo. Migracijos departamentas 2018 m. kovo 6 d. raštu Nr. (15/4-13)10K-8022 pranešė pareiškėjams, kad jiems išduoti nauji du metus galiojantys leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai 2019 m. kovo 15 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyvenimo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Valdybos specialisto 2019 m. birželio 28 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-26027 nurodyta, kad Bendrovės vykdyta viešojo maitinimo paslaugas teikianti kavinė yra uždaryta. Bendrovės darbuotoja J. A. paaiškino, kad Bendrovė teikia buhalterines paslaugas.
Migracijos departamentas 2020 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11)50U-1216; Nr. 1217(15/4-6)7U-00009 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos piliečiams S. M. A. T. ir M. I. A. S., Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo S. M. A. T.“, kuriuo panaikino pareiškėjui S. M. A. T. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7430495, galiojantį iki 2020 m. kovo 12 d. (1.1 punktas); neišdavė jam leidimo nuolat gyventi (1.2 punktas); panaikino M. I. A. S., gim. 2008 m. spalio 11 d., išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7430494 (2 punktas).
Migracijos departamentas 2020 m. liepos 15 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11)50U-1218; Nr. 1219(15/4-6) 7U-00010 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Pakistano Islamo Respublikos pilietėms S. A. ir A. A., Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje neišdavimo S. A.“, kuriuo panaikino pareiškėjai S. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7430496, galiojantį iki 2020 m. kovo 12 d. (1.1 punktas); neišdavė jai leidimo nuolat gyventi (1.2 punktas); panaikino A. A., gim. 2014 m. sausio 15 d., išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. LT7430497 (2 punktas).
Atsakovas Sprendimuose konstatavo, kad pareiškėjų pateikti duomenys dėl ekonominės veiklos vykdymo Bendrovėje yra iš esmės nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad Migracijos departamentas kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyrių (toliau – VSAT VPR Migracijos skyrius) su prašymu nuvykti Bendrovės veiklos vykdymo adresu: T. K. g. 13A, Vilnius, apklausti Bendrovės darbuotojus apie tai, kokia veikla šiuo metu yra teikiama Bendrovėje, paprašyti pateikti paaiškinimus įrodančius dokumentus, apklausti dėl gaunamo darbo užmokesčio. VSAT VPR Migracijos skyriaus specialistės 2019 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-13VR-5769 „Dėl patikrinimo UAB „Asijos servisas“ veiklos“ nurodoma, kad 2019 m. liepos 9 d. VSAT VPR Migracijos skyriaus pareigūnai kartu su Migracijos departamento specialistė nuvyko adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, patikrinti UAB „Asijos servisas“ veiklos. 2019 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-13VR-5769 nurodyta, kad pareiškėjas S. M. A. T. specialistams paaiškino, kad jo valdomos Bendrovės veikla yra nekilnojamojo turto pirkimas, renovacija, tokia veikla buvo vykdoma iki 2018 m. kovo mėn., taip pat pabrėžė, kad nuo 2019 m. įmonės veikla yra buhalterinė apskaita, nurodė, kad šiuo metu Bendrovė buhalterinę apskaitą vykdo 6–8 klientams. Pareiškėjas S. M. A. T. specialistams nurodė, kad Bendrovė teikia buhalterines paslaugas UAB „Vivasta“, UAB „Rintex“, UAB „Karemas“, įmonei „Pažymos“.
Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad Bendrovėje dirba 4 asmenys: pareiškėjai užsienio valstybės piliečiai S. M. A. T. ir S. A. bei Lietuvos Respublikos piliečiai J. A. ir A. J.. Taip pat nustatyta, kad 2019 m. birželio mėn. J. A. išmokėtas 1 879,26 Eur dydžio darbo užmokestis. A. J. apklausos metu Migracijos departamentui išsamiai paaiškino jo darbo aplinkybes ir pateikė informaciją apie jam mokamo darbo užmokesčio dydį. Paaiškino, kad jis nedirbo visu etatu, gaudavo 300 Eur atlyginimą į rankas, turi savo verslą, o dirbo laisvu grafiku. Aplinkybes apie A. J. gaunamo darbo užmokesčio dydį patvirtina ir byloje esantys Sodros duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai panaikino abiems pareiškėjams ir jų nepilnamečiams vaikams išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjai, nesutikdami su šiuo teismo sprendimu, kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT). Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. LVAT 2020 m. sausio 22 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeitė; panaikino šio sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl Migracijos departamento 2019 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. (15/5-11)50U-1216; Nr. 1217(15/4-6)7U-00009 ir Nr. (15/5-11)50U-1218; Nr. 1219(15/4-6) 7U-0001 rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo bei šiuos pareiškėjų reikalavimus grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią teismo sprendimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai atitiko formaliuosius Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių reikalavimus – buvo teisėtai išgyvenę Lietuvos Respublikoje penkerius metus, išlaikę reikalingus egzaminus ir kt. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime proceso šalių argumentų ir kontrargumentų dėl faktinio neatitikimo Įstatymo 26 ir 53 straipsnio nuostatoms neanalizavo ir nevertino, neaptarė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų taikymo pareiškėjų atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, be to, nepasisakė dėl trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų duomenų dėl ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimo. Teismas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmesti Migracijos departamento Sprendimų rezoliucinės dalies 1.2 punkto reikalavimai, yra nemotyvuoti, todėl šią teismo sprendimo dalį panaikino ir grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Lietuvos Respublikos ilgalaikių gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje išdavimo, keitimo ir panaikinimo klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties.
Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Šio įstatymo 53 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; leidimą nuolat gyventi išduodant šiuo pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas pagal vidaus reikalų ministro nustatytą tvarką.
Sutinkamai su Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (redakcija galiojusi iki 2019 m. birželio 30 d.), 37 punktu, apskaičiuojant, atsižvelgus į Įstatymo 53 straipsnio 9 dalį, Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą pragyventą laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami šie duomenys apie užsienietį: laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje; Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įrašai apie gyvenamąją vietą užsienio valstybėje ir kiti įrašai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje; sveikatos priežiūros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiūros įstaigoje ir (ar) Lietuvos Respublikoje gaunamų išmokų ar socialinių pašalpų mokėjimo laikotarpis; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padalinio ir (ar) Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai S. M. A. T. ir S. A. 2019 m. kovo 15 d. pateikė prašymus išduoti leidimus nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėjai pateikė galiojančių Pakistano Islamo Respublikos piliečių pasų kopijas, iki 2020 m. kovo 12 d. galiojančius leidimus laikinai gyventi, pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, Luminor banko sąskaitos ataskaitą, darbo sutartis su priedais, pažymą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnijos apie gyvenamosios vietos deklaravimą, rašytinį užsieniečio pareiškimą, kuriame nurodė, kad gyvena Lietuvos Respublikoje ir savo išvykų bei gyvenimo užsienio valstybėse datas ir laikotarpius. Migracijos departamentas ginčijamų Sprendimų 1.2 punktais nusprendė pareiškėjų prašymo netenkinti ir neišduoti jiems Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojų leidimų gyventi Europos Sąjungoje.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai atitiko formaliuosius Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 27 d.) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 3 ir 6 dalių įtvirtintus reikalavimus, tą patvirtino ir LVAT 2020 m. sausio 22 d. priimtoje nutartyje. Tačiau kreipdamiesi dėl leidimo išdavimo pareiškėjai sąmoningai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės vykdomą veiklą, savo ir kitų Bendrovės darbuotojų darbo sąlygas, taip siekdami suklaidinti kompetentingas migracijos institucijas. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentui teiktų darbo sutarčių ir apklausos metu nustatytos aplinkybės yra prieštaringos: darbo sutartyse yra nurodoma, kad Bendrovės darbuotojai dirba visą darbo laiką, o darbuotojų apklausų metu paaiškėjo, kad iš tikrųjų Bendrovėje visą darbo laiko normą išdirba tik vienas darbuotojas, o kitam darbuotojui darbas Bendrovėje yra antraeilis darbas, kaip papildomas darbo šaltinis. Akivaizdu, kad pareiškėjai, pateikdami neteisingus duomenis tokiu būdu sąmoningai siekė suklaidinti Migracijos departamentą, siekdami jiems palankaus sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma tuomet, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal LVAT praktiką būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti atsakovui tikrovę atitinkančius duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr. pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017).
Lietuvos migracijos politikos gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ 22.3 punkte nustatyta, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjai Migracijos departamentui teikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nes darbo sutartyse Bendrovė nurodydavo pilnai išdirbtą darbuotojų darbo laiką, tačiau Migracijos departamento vykdytos apklausos metu paaiškėjo, jog realiai Bendrovėje dirba tik vienas asmuo, užimantis buhalterės pareigas, o kitas darbuotojas, kuris tariamai vykdo nekilnojamojo turto paiešką, Bendrovėje dirbo retkarčiais. Šias aplinkybes patvirtina Sodros informacinės sistemos duomenys, Migracijos departamento pateikti duomenys, kai buvo vykdomi patikrinimai darbo vietoje ir apklausos metu, kai darbuotojas buvo apklausiamas dėl darbo apimties, darbo laiko, atostogų, atlyginimo ir kt. pateikti atsakymai. Iš to kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjai, turėdami tikslą gauti leidimus gyventi Europos Sąjungoje, siekė atitikti formalius Įstatymo reikalavimus. Tačiau, įvertinus visumą atsakovo ir teismo nustatytų aplinkybių, dėl kurių pagrįstumo nekyla jokios abejonės, ir kurių nepaneigė pareiškėjai, vertintina, jog atsakovo atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi Europos Sąjungoje, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr. pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016). Nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma duoda pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėjai piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, abejonės dėl pareiškėjų realios ir teisėtos veiklos vykdymo Lietuvoje yra pagrįstos, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas ginčijamais Sprendimais pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjams leidimų gyventi Europos Sąjungoje, nes nustatė, kad jų pateikti duomenys, kurie pateikti siekiant gauti leidimą gyventi neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 2019 m. kovo 19 d. raštu Nr. (15/4-4)10K-11696 kreipėsi į VSD su prašymu pateikti išvadą, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui, į kurį atsakydamas VSD 2019 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 18-2806 Migracijos departamentui nurodė vadovautis informacija apie pareiškėją, kuri pateikta VSD 2017 m. gruodžio 11 d. slaptu raštu Nr. 19-1536. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą įslaptintą medžiagą, kiek tai susiję su ilgalaikių gyventojų leidimų Europos Sąjungoje išdavimu, pažymi, kad joje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas keltų grėsmę valstybės saugumui, tačiau pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo sąsajos su kitais asmenimis užsiimant atitinkama veikla, nesusijusia su pareiškėjų valdomos Bendrovės vykdyta veikla, taip pat leidžia daryti išvadą, kad gali kilti užsieniečių nelegalios migracijos grėsmė. Pažymėtina, kad iš neįslaptintos medžiagos, pateiktos Migracijos departamentui VSD 2017 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. 19-1536 matyti, kad pagal turimą žvalgybos informaciją pareiškėjo S. M. A. T. verslas yra tik priedanga, o iš tikrųjų jis siekia gauti sau ir savo šeimai leidimus nuolat gyventi Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos pilietybę, o vėliau planuoja išvykti iš Lietuvos ir gyventi kitoje Vakarų Europos valstybėje, be to, joje nurodoma, kad jis ieškojo asmenų Pakistane, kurie už piniginį atlygį nori imigruoti į Europą verslo pagrindu, ir, pasinaudodamas užmegztais ryšiais, organizavo pakistaniečiams Lenkijos vizas, o vėliau ir leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimus, kurių 1.2 punktais atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose numatytais pagrindais, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus šio reikalavimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą išduoti jiems tokius leidimus.
Pareiškėjai skunde taip pat prašo priteisti jiems iš atsakovo 2 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas Skundą atmetus, sprendimas nėra priimamas pareiškėjų naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 140¹ straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų S. M. A. T. (S. M. A. T.), S. A. bei M. I. A. S. (M. I. A. S.) ir A. A., atstovaujamų įstatyminių atstovų S. M. A. T. bei S. A., skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. liepos 15 d. sprendimų Nr. (15/5-11)50U-1216, Nr. 1217(15/4-6)7U-00009, Nr. (15/5-11)50U-1218 ir Nr. 1219(15/4-6) 7U-00010 rezoliucinių dalių 1.2 punktų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.