Kauno apygardos teismo sprendimas

2012-03-23 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-302-317-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2012-03-23
Bylos Nr.
1A-302-317-2012
Teisminio proceso Nr.
1-91-1-00128-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Jurgis Kiškis, Algerdas Urbšys
Nukentėjusysis
S. P., Valstybinės ligonių kasos prie SAM
Kategorijos
Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Bylos Nr. 1A-302-317/2012

Teisėja: Jurgita Sungailaitė Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00128-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija:2.4.6.;2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T RA RTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 23 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Algerdo Urbšio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjui Valerijui Karpovui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012-01-09 nuosprendžio, kuriuo D. R. pagal LR BK 286 str. išteisinta nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo S. P. ir Valstybinės ligonių kasos prie SAM civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. kaltinta tuo, kad panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui, t.y. 2011 m. kovo 24 d. apie 14 val. (duomenys neskelbtini), savo sodybos gyvenamajame name, policijos pareigūnams, einantiems Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatyme bei Lietuvos Respublikos Generalinio komisaro 2009-06-02 įsakymu Nr. 5-V-384 patvirtinto Viešosios policijos prevencijos padalinio pareigūno (apylinkės inspektoriaus) tarnybinės veiklos apraše numatytas pareigas išaiškinant administracinės teisės pažeidimus, atvykus į jos namus su tikslu įteikti raginimą jos sūnui V. S., jį iškviesti į Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono policijos komisariatą administracinės teisės pažeidimo protokolui surašyti, sugriebė rankomis Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjai S. E. už rankos ir stipriai pastūmė, dėl ko ji atsimušė į durų staktos kampą ir patyrė fizinį skausmą, bandė suduoti ranka, o Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjui S. P. siekiant išvengti konflikto su agresyviai nusiteikusia D. R. ir laikant uždarytas duris priebutyje, D. R., būdama virtuvėje, tyčia malka trenkė į durų stiklą, siekdama sužaloti S. P., dėl ko jam buvo padarytas dešinės akies obuolio sumušimas, akies obuolio junginės paviršinė žaizda ir kraujosruva, paviršinis odos nubrozdinimas dešiniame antakyje ir nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Žemesnės instancijos teismas

Šakių rajono apylinkės teismas 2012-01-09 nuosprendžiu D. R. dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 286 str. išteisino, nes nustatė, jog kaltinamoji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog nėra pakankamai duomenų apie D. R. naudotą smurtą S. E. atžvilgiu, visas abejones vertino kaltinamosios naudai ir padarė išvadą, kad neįrodyti D. R. naudoti smurtiniai veiksmai prieš S. E.. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad D. R., išmušdama stiklą, siekė pasipriešinti ar sužaloti pareigūną, jos veiksmais buvo siekiama atidaryti duris ir išeiti iš virtuvės, todėl D. R. veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 286 str. subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios.

Šalies argumentai

Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2012-01-09 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: D. R. pripažinti kalta pagal LR BK 286 str. ir nuteisti viešaisiais darbais 8 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti 30 val. per mėnesį visuomenės labui, civilinius ieškinius tenkinti visiškai ir iš D. R. priteisti 187, 35 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 5000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam S. P..

Skunde nurodoma, jog teismas, vertindamas įrodymus, padarė nepagrįstas, faktinėms bylos aplinkybėms neatitinkančias išvadas ir, to išdavoje, priėmė D. R. atžvilgiu nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, teismas iš vienos pusės pripažino, kad D. R. tyčia sužalojo S. P. ir šis policijos pareigūnas teisėtai D. R. namuose vykdė jam pavestas policijos funkcijas, pripažino, kad D. R. suprato, jog pas ją į namus atvyko policijos pareigūnai, tačiau padarė prieštaringą išvadą, kad D. R. nesiekė pasipriešinti policijos pareigūnams, neturėjo ketinimų juos sužaloti, o tik norėjo išeiti iš virtuvės ir dėl to jos veiksmuose nėra nusikaltimo numatyto BK 286 str. sudėties. Apelianto teigimu, teismas, manydamas, kad buvo padaryta veika nagrinėtina privataus kaltinimo tvarka, nerealizavo BPK 417 str. 2 ir 3 d. nurodytų perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą galimybių.

Skundo autoriaus nuomone, iš esmės teismas daugelį faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių konstatavo teisingai, tačiau nenurodė, kokios faktinės aplinkybės jam kelia abejonių. Teismas nepasisakė, kokias ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes laiko neteisingomis. Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog neįrodyta, kad D. R. naudojo smurtą policijos pareigūnės S. E. atžvilgiu, o nuoseklius policijos pareigūnų S. E. ir S. P. parodymus visiškai nemotyvuotai vertino kaip nepatikimus. Prokuroro nuomone, tokia teismo pozicija nenuosekli, jis ne visais atvejais vadovavosi D. R. parodymais, faktines aplinkybes vertino nenuosekliai, selektyviai.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad D. R., panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino policijos pareigūnams, vykdantiems jiems pavestas funkcijas. Sprendžiant subjektyvinės pusės požymių buvimo klausimą, teismas pasirinko tinkamus kriterijus, tačiau neteisingai juos susiejo su faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad D. R. neturėjo jokių ketinimų sužaloti pareigūnus, jos tyčia nebuvo susieta nei su policijos pareigūnų asmeniu, nei su pasipriešinimu jiems, ji tik norėjusi išeiti iš virtuvės. Tokios teismo išvados, anot apelianto, prieštarauja ne tik bylos aplinkybėms, bet ir kaltinamosios natūraliam elgesiui, sveikai logikai ir tėra grindžiamos kaltinamosios parodymais. Apeliantui nekyla abejonių, kad D. R. konfliktavo su policijos pareigūnais, jos agresija buvo nukreipta į pareigūnus, o ne į duris ar jų stiklą. Stiklo, už kurio buvo pareigūnas, daužymas buvo agresija, psichologinis bei fizinis poveikis duris laikančiam pareigūnui, o ne bandymas išeiti iš virtuvės, išlipant per ertmę išmušus stiklą. Akivaizdu, kad esminė kliūtis D. R. išeiti į lauką buvo ne durų stiklas, o tai, kad duris laikė pareigūnas S. P.. D. R. norėjo išeiti į lauką, siekdama teismo teisingai konstatuoto tikslo - sutrukdyti pareigūnams, kad ir jos sugyventinis V. S. pasirašytinai nepriimtų sūnui skirto raginimo. D. R. matydama, kad už durų stiklo stovėjo S. P. ir laikė duris, malka smūgiavo į stiklą. Ji galėjo ir turėjo suvokti, kad nuo smūgio suduš stiklas ir šukės kris ant už jo stovinčio asmens, jį daugiau ar mažiau sužalodamos. Suvokdama savo veiksmų pavojingumą bei galimas neigiamas pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, ji tyčia pavojingai veikė, norėdama konkrečiai neapibrėžtų pasekmių. Toks kaltinamosios psichikos santykis pasekmių atžvilgiu laikomas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Apeliantas pažymi, jog veiksmų motyvacija šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, tačiau ji padeda atskleisti D. R. tyčios turinį. Smurtinius veiksmus policijos pareigūnų atžvilgiu ji atliko siekdama, kad jos sūnus V. S. negautų raginimo atvykti į policijos įstaigą. Toks D. R. tikslas šioje situacijoje suponuoja paskatą veikti agresyviai ir priešiškai policijos pareigūnų atžvilgiu. Konfliktinė situacija D. R. namuose kilo ne dėl policijos pareigūnų veiksmų, o dėl pačios kaltinamosios neigiamo požiūrio į policijos veiklą, dėl siekio, kad jos sūnus V. S. nepatektų į policijos įstaigą, kur jam galimai bus taikoma teisinė atsakomybė. Kaltinamosios veiksmų dinamika- nesutikimas pasirašytinai priimti raginimo sūnui, šaukimas ant pareigūnų, fizinis kontaktas rodo, kad D. R. veikė sąmoningai ir kryptingai, tai yra tiesiogine tyčia. Skunde nurodoma, jog D. R. suprato, kad konfliktuoja su policijos pareigūnais, suprato, kad jiems priešinasi - stūmė S. E. į durų staktą, bandė jai suduoti, daužė malka durų stiklą, siekdama sužaloti S. P. ir jį sužalojo, todėl jos veiksmai atlikti veikiant tiesiogine tyčia, kas visiškai atitinka BK 286 str. nusikaltimo sudėties subjektyvinę pusę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Išteisintosios D. R. gynėjas V. Karpovas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.

LR BK 2 str. (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 d. nustatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų.

Nagrinėjamu atveju tik suvoktas ir sąmoningas t.y. tyčinis baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. LR BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą. Jei veikoje nėra bent vieno iš tokių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal LR BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, išteisindamas D. R. nepadarius jai nusikaltimo numatyto LR BK 286 str., apylinkės teismas padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas.

Nors prokuroras apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių D. R. pripažinti kalta pagal LR BK 286 str., kadangi ji, paėmusi už rankos stūmė S. E. į durų staktą, bandė jai suduoti, daužė malka durų stiklą, siekdama sužaloti S. P. ir jį sužalojo ir taip norėjo elgtis, t.y. veiksmus atliko veikiant tiesiogine tyčia, tačiau su tokiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tik S. P. ir S. E. nurodė, jog kaltinamoji D. R., S. E. ketinant išeiti iš virtuvės, sugriebė jai už rankos ir stūmė ją į staktą. D. R. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu kategoriškai neigė stūmusi tyrėją S. E. ar ketinusi jai suduoti. Ji parodė, jog po atsisakymo nurodyti, kur yra sūnus bei duoti jo telefono numerį, S. E. su V. S. ėjo į lauką - pirmas ėjo V. S., o jam iš paskos ėjo tyrėja. Tokius parodymus D. R. patvirtino ir akistatos su S. E. metu. Tai, kad kaltinamoji vartojo smurtą S. E. atžvilgiu, nepatvirtino ir liudytojas V. S..

Nagrinėjamu atveju negalima neatsižvelgti į tai, jog nors D. R. ir buvo kaltinama ketinusi suduoti smūgį S. E., tačiau teisiamojo posėdžio metu nei S. P., nei S. E. tokių aplinkybių nenurodė. Iš tarnybinio pranešimo, pagal kurį pradėtas ikiteisminis tyrimas, matyti, jog jame nurodomas tik smurto vartojimas S. P. atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punkte yra išaiškinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamųjų kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš byloje esančių duomenų negalima daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamoji D. R. tikrai naudojo smurtą prieš tyrėją S. E., kad ji ją pastūmė ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusios atžvilgiu. Dėl to teisėtos ir pagrįstos teismo išvados, kad neįrodyta, jog D. R. naudojo smurtinius veiksmus prie S. E.. Net jei kaltinamoji ir būtų S. E. atžvilgiu panaudojusi smurtą, sukėlusį fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, tokie jos veiksmai galėtų būti kvalifikuojami tik kaip administracinės teisės pažeidimas ar LR BK 140 str. 1d. numatyta nusikalstama veika. Kadangi už tokią veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas (LR BK 140 str. 3d.), o tokio skundo ar reikalavimo byloje nėra, tai D. R. negali būti nuteista už LR BK 140 str. 1d. numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl D. R. veiksmų vertinimo S. P. atžvilgiu. Nors prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, kad D. R., panaudodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojams, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taip teigti. Nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad D. R. malką į durų stiklą metė tyčia tam, kad būtų sužalotas pareigūnas S. P.. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, jog policijos pareigūnai, vykdydami savo pareigas, pas D. R. atvyko įteikti raginimą jos sūnui V. S., siekdami iškviesti jį į Marijampolės apskrities VPK Šakių rajono policijos komisariatą administracinės teisės pažeidimo protokolui surašyti. Iš bylos medžiagos matyti, jog į D. R. gyvenamas patalpas jie pateko be jų savininkės leidimo, o S. P. dar ir ėmėsi šiuo atveju policijos darbuotojui nebūdingų ar net neteisėtų funkcijų - uždarė D. R. jos namo virtuvėje, laikė duris ir neišleido D. R. iš virtuvės. Akivaizdu, jog nebuvo jokios būtinybės laikyti užremtas duris, nebuvo jokios būtinybės veltis į ginčus su D. R., nes jie atvyko įteikti raginimą ne jai, o jos sūnui, kurio nebuvo namuose. D. R. jei ir priešinosi minėtam policijos pareigūnui, tai ji priešinosi neteisėtiems šio pareigūno veiksmams, kurie savo turiniu iš esmės negalėjo būti, ir nebuvo susiję su jo tuo metu atliekamomis funkcijomis.

Pažymima, jog baudžiamoji atsakomybė yra galima tik tuomet, kai veika padaroma viena iš įstatyme numatytų kaltės formų – tyčia arba dėl neatsargumo. Tai reiškia, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį arba nors ir nesuvokė, bet turėjo ir galėjo jį suvokti. Todėl norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, reikia nustatyti, ar kaltininko veika atitinka tą kaltės formą, kuri numatyta BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, numatančioje baudžiamąją atsakomybę už konkrečią veiką.

LR BK 286 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas supranta, kad smurtu priešinasi valstybės tarnautojui, numato pavojingas tos veikos pasekmes ir jų nori. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko kaltės formą ir turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt.

Kolegija konstatuoja, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis bei teisminio nagrinėjimo metu nustatytas bylos faktines aplinkybes, D. R. veikoje nėra visų nusikaltimo numatyto LR BK 286 straipsnyje požymių. D. R. veiksmuose neįrodyta jos tiesioginė tyčia sutrukdyti valstybės tarnautojams atlikti jo pareigas, neįrodytas kryptingo smurto panaudojimas ar grasinimas jį panaudoti, siekiant pasipriešinti valstybės tarnautojams.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu D. R. neneigė metusi malką į durų staktą, tačiau tvirtino, kad nesiekė sužaloti kitoje durų pusėje stovėjusio policijos pareigūno S. P., o norėjo tik kad pastarasis leistų jai išeiti iš virtuvės.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktinė situacija D. R. namuose prasidėjo po to, kai policijos pareigūnai, be savininkės sutikimo patekę į D. R. gyvenamą vietą, neparodė jai savo tarnybinių pažymėjimų, o S. P. nenurodė priežasties, dėl ko atvyko įteikti raginimo D. R. sūnui. Prasidėjus ginčui, iš virtuvės išėjo V. S., pareigūnė S. E., o S. P., išėjęs iš virtuvės, uždarė jos duris ir laikė, kad į lauką neišeitų D. R.. Tai, kad S. P. laikė duris, patvirtina ir pats nukentėjusysis. Nors kaltinamoji D. R. ir matė, kad už durų stovi bei jas laiko S. P., tačiau mesdama malką į duris, ji siekė ne sužaloti pareigūną S. P., o išeiti iš virtuvės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, S. P. nebuvo jokios būtinybės užremti duris bei neišleisti D. R. iš virtuvės. Toks jo elgesys negali būti vertinamas kaip savo tarnybinių pareigų atlikimas. Dėl to, nėra jokio pagrindo išvadai, kad D. R. savo elgesiu siekė sutrukdyti nukentėjusiesiems atlikti savo tarnybines pareigas.

Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo numatyto LR BK 286 str. požymių. Kolegija nerado teisinio pagrindo abejoti ir tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priimdamas D. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai taikė įstatymą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Šakių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos primininkas Algirdas JaliniauskasTeisėjai Algerdas UrbšysJurgis Kiškis