Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-06-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-507-628/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-10
Bylos Nr.
1S-507-628/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Sigita Bieliauskienė
Pareiškėjas
K. S.
Kategorijos
Skundas Nr. 1S-507-628/2014
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.3.1. (S)
Teisėjas R. R.VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. birželio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo K. S. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria buvo atmestas K. S. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014 m. balandžio 4 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje buvo gautas K. S. skundas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) darbuotojų veiksmų, kuriuos pareiškėjas vertina kaip užtraukiančius minėtos institucijos darbuotojams ir kitiems asmenims baudžiamąją atsakomybę. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje taip pat buvo gauti K. S. pareiškimai, kuriuose nurodomos papildomos aplinkybės, susijusios su, pareiškėjo vertinimu, padarytomis nusikalstamomis veikomis.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras 2014 m. balandžio 4 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo K. S. pareiškimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, pareiškėjas minėtą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro 2014 m. balandžio 4 d. nutarimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris, įvertinęs K. S. skundo argumentus bei skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Skundu apygardos teismui K. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014 m. balandžio 4 d. nutarimą.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai ignoravo jo skunde nurodytas aplinkybes dėl to, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014 m. balandžio 4 d. nutarimas priimtas ne pagal pareiškėjo skundo, adresuoto Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui bei jį papildančių dviejų pareiškimų, turinį ir apimtį, nepasisakyta dėl viešojo intereso gynimo būtinybės, VMI pareigūnų bei Finansų ministro galimai padarytų nusikalstamų veikų, kurios buvo nurodytos pareiškėjo skunde, neanalizuoti jo pateikti įrodymai, pagrindžiantys minėtų asmenų kaltę įvykdytų nusikalstamų veikų padaryme.

Pabrėžiama, kad, nors pirmosios instancijos teismo nutartis motyvuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklėmis, tačiau šių taisyklių data, numeris bei paskelbimo šaltinis skundžiamoje nutartyje nenurodomas. Pareiškėjo vertinimu, ikiteisminio tyrimo teisėjas nepagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymu, kadangi jis gali būti taikomas tik finansų įstaigoms, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, žyminis mokestis turi būti mokamas VMI, kaip įstaigai, atstovaujančiai valstybę, bet ne kuriai nors privačiai užsienio įstaigai – pvz. AB „Swedbank“.

Skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu K. S. skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kadangi skundžiamoje nutartyje toks teismo sprendimas niekuo nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo K. S. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Kita vertus, tiek pradedant baudžiamąjį procesą, tiek jau vykstančio proceso metu privalu įsitikinti, jog nėra priežasčių, dėl kurių procesas negali būti vykdomas. BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Išnagrinėjus pareiškėjo skundą bei jo nagrinėjimui pateiktą medžiagą, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. balandžio 4 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikalstamų veikų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Teismas pritaria prokurorės nutarime bei ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodytiems pareiškėjo skundo atmetimo motyvams dėl esminių aplinkybių. Atvirkščiai nei savo skunde teigia pareiškėjas K. S., jų argumentacija yra teisinga bei pakankama, todėl nėra jokio pagrindo naikinti minėtų procesinių sprendimų.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad jis skundo argumentus dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų grindžia išimtinai savo subjektyvia nuomone ir samprotavimais. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Nagrinėjamu atveju teismui pateiktoje medžiagoje nėra jokių duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad VMI darbuotojai, atsisakę priimti iš pareiškėjo žyminį mokestį grynaisiais pinigais, tokiu būdu versdami šį mokestį mokėti per banką, kuris valstybei neatstovauja, ir patirti papildomų išlaidų, veikė ne teisės aktų nustatyta tvarka. Vien tai, kad K. S. netenkina visuotinai galiojanti žyminio mokesčio mokėjimo tvarka bei būdai, nėra pagrindas teigti, kad jo atžvilgiu buvo įvykdytos nusikalstamos veikos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtintų taisyklių „Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo“ 5 p. įtvirtinta, kad žyminis mokestis asmens pasirinktu apmokėjimo būdu (elektroninė bankininkystė, mokėjimas grynaisiais pinigais ar pavedimu ir kita) mokamas į nurodytą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą. VMI, atsisakiusi iš pareiškėjo priimti žyminį mokestį tiesiogiai grynaisiais pinigais, raštu Nr. (32.44-KT)-RM-1338 informavo K. S., kad ši institucija neteikia finansinių paslaugų, įskaitant ir mokėjimo paslaugas, numatytas Lietuvos Respublikos finansų įstaigų 3 str. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos finansų ministro rašte Nr. (14.22-03)-5K-1404642-6K-1401962 pareiškėjui, be viso ko, buvo išaiškinta, kad VMI šiuo metu neturi galimybių tiesiogiai priimti grynųjų pinigų, o žyminį mokestį K. S. gali sumokėti per pasirinktą mokėjimo įstaigą, turinčią teisę teikti įmokų surinkimo paslaugas. Šių duomenų kontekste, pažymint, kad joks teisės aktas neįpareigoja VMI žyminį mokestį priimti tiesiogiai grynaisiais pinigais, konstatuotina, kad VMI darbuotojai, veikdami savo kompetencijos ribose, išaiškino pareiškėjui, kur ir kokiu būdu jis gali sumokėti žyminį mokestį, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog K. S. kokiu nors būdu buvo apribotos galimybės sumokėti žyminį mokestį ir tuo pačiu kreiptis į teismą. Pareiškėjas turėjo visas galimybes žyminį mokestį sumokėti laiku, pasinaudojant pasirinktos mokėjimo įstaigos pagalba.

Nors K. S. skunde teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas žyminis mokestis mokamas valstybei, bankas nėra valstybę atstovaujanti institucija, todėl žyminio mokesčio apmokėjimas per banką būtų neteisėtas, tačiau, remiantis aukščiau paminėtomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 patvirtintomis taisyklėmis „Dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo“, žyminis mokestis, mokamas pasirinktu apmokėjimu būdu įskaitomas į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, kas suponuoja išvadą, kad nepaisant asmens pasirinkto žyminio mokesčio apmokėjimo būdo, jis įskaitomas į valstybės biudžetą, todėl toks pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Analizuojant K. S. argumentus dėl viešojo intereso gynimo, pastebėtina, kad teismų praktikoje viešasis interesas suprantamas kaip tam tikros pamatinės visuomenės vertybės, teisingas ir vienodas teisės normų taikymas ir aiškinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 str. nustatyta, kad prokuroras įstatymo numatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. įtvirtinta nuostata, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Nagrinėjamu atveju K. S. viešajam interesui prilygina savo paties nepasitenkinimą esamu žyminio mokesčio apmokėjimo reglamentavimu, tačiau, kaip teisingai pažymėta teismo nutartyje, pareiškėjas, manydamas, jog dabartinė žyminio mokesčio mokėjimo tvarka yra neracionali bei netinkama, gali imtis teisės aktuose numatytų priemonių, kad ši tvarka būtų tobulinama, pakeista. Be to, pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, jas gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, teikdamas prašymus, skundus ir t.t.

Kritiškai vertinant pareiškėjo skundo argumentą, kad skundžiamoje nutartyje nebuvo analizuoti jo pateikti įrodymai, pagrindžiantys VMI pareigūnų bei Finansų ministro kaltę galimų nusikalstamų veikų padaryme, pažymėtina, kad K. S. skunduose nurodytų aplinkybių apie tai, kad VMI darbuotojų pareikalavus priimti žyminį mokestį ir išduoti kvitą, pareiškėjas buvo bauginamas, buvo iškviestas apsaugos darbuotojas, analizei, buvo perklausyti pareiškėjo pateikti garso įrašai, kuriuose užfiksuoti jo skambučiai Bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112, išreikalauta visa su nagrinėjamu atveju susijusi medžiaga, kurios pagrindu pagrįstai konstatuota, jog šios aplinkybės neleidžia teigti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Su tokia išvada sutiktina. Tuo atveju, jei pareiškėjas mano, kad valstybės įstaigoje su juo buvo bendrauta netinkamai, jis apie tokius valstybės tarnautojų veiksmus gali pranešti institucijos vadovams, kurie spręstų dėl tarnautojų veiksmų vertinimo. Nustatytų faktinių bylos aplinkybių plotmėje būtina pažymėti, kad tiek teisės mokslo doktrinoje, tiek teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, t. y. kraštutinė priemonė, kurios imamasi, kai kitomis socialinėmis ar teisinėmis priemonėmis neįmanoma apginti asmens teisių ar teisėtų interesų.

Nors skunde apygardos teismui nurodoma, kad skundžiama teisėjo nutartis neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme tokių nutarčių turiniui keliamų reikalavimų, tačiau apygardos teismas tokius K. S. argumentus vertina kritiškai. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, netenkinant pareiškėjo skundo, priešingai nei nurodoma pareiškėjo skunde, pagrįstai vadovautasi BPK 64 ir 65 str. nuostatomis. BPK 64 str. 2 d. įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo teisėjas per dešimt dienų nuo skundo ir jam išnagrinėti reikiamos medžiagos gavimo privalo skundą išnagrinėti ir priimti nutarimą ar nutartį. Jei skundas patenkinamas, nutarime ar nutartyje nurodomi ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro padaryti pažeidimai ir pasiūloma juos pašalinti, jei skundas atmetamas, – motyvai, dėl kurių skundas pripažintas nepagrįstu ir atmestas. 2014 05 05 Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties motyvuojamoje dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai, argumentuotai išdėstyti K. S. skundo atmetimo motyvai. Abejoti šia argumentacija aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Tuo tarpu BPK 65 str. nuostatose reglamentuota ikiteisminio tyrimo teisėjo proceso veiksmų ir nutarčių apskundimo tvarka, kas pagrįstai ir buvo išaiškinta skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje. Įvertinus šių straipsnių nuostatas, K. S. skundo argumentai dėl netinkamo jų taikymo, atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo skundą nebuvo jokio procesinio pagrindo, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas pagrįstai konstatuota skundžiamuose procesiniuose dokumentuose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

atmesti pareiškėjo K. S. skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėja Sigita Bieliauskienė